I. Šimonytė: „Esu megztoji beretė“
Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) kan­di­da­te sos­ti­nės An­ta­kal­nio apy­gar­do­je į Sei­mą iš­kel­ta bu­vu­si fi­nan­sų mi­nis­trė Ing­ri­da Ši­mo­ny­tė sa­ko į po­li­ti­ką nu­spren­du­si su­kti ne­ga­lė­da­ma ap­si­kęs­ti pa­vir­šu­ti­niš­kų vie­šų­jų dis­ku­si­jų, no­rė­da­ma jo­se ma­ty­ti dau­giau rim­to tu­ri­nio.

Kon­ser­va­to­riams I. Ši­mo­ny­tė iš­ta­rė „taip“, nes net ne­bū­da­ma par­ti­jos na­rė pa­sta­ruo­sius še­še­rius me­tus vie­naip ar ki­taip bu­vo gre­ta šios par­ti­jos. „Pa­gal kon­ven­ci­nį su­pra­ti­mą esu megz­to­ji be­re­tė. Su ko­kia par­ti­ja man dar ei­ti į Sei­mą?“ – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė šiuo me­tu Lie­tu­vos ban­ko val­dy­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jos par­ei­gas ei­nan­ti Ing­ri­da Šimonytė.

Užk­liū­va po­li­ti­kų etika

– Ko­dėl nu­spren­dė­te kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą?

– Ga­vau pa­siū­ly­mą, pa­svars­čiau ir nu­spren­džiau su­tik­ti. Ka­dan­gi dvie­jo­se vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se kan­di­da­tu iš­kel­tas TS-LKD pir­mi­nin­kas Gab­rie­lius Lands­ber­gis pa­si­rin­ko kan­di­da­tuo­ti Kau­no Ža­lia­kal­nio apy­gar­do­je, An­ta­kal­nis li­ko be kan­di­da­to. Kam kvoš­te­lė­jo į gal­vą pa­siū­ly­ti man kan­di­da­tuo­ti, ne­ži­nau, bet pa­svars­čiau ir pa­sa­kiau, kad jei­gu par­ti­jos sky­rius nu­spręs ma­ne iš­kel­ti, su­tik­siu. An­tra­die­nį sky­rius ma­ne iš­kė­lė, to­dėl kan­di­da­tuo­siu.

– Ar il­gai svars­tė­te šį pa­siū­ly­mą?

– Ne­tu­rė­jau ga­li­my­bės il­gai svars­ty­ti. Svars­čiau po­rą die­nų.

– Ta­rė­tės su šei­my­nykš­čiais ar kuo nors ki­tu?

– Šiek tiek ta­riau­si su pro­tin­gais žmo­nė­mis. Vi­sa­da taip da­rau no­rė­da­ma iš­klau­sy­ti ki­tų nuo­mo­nių. Be abe­jo, bu­vo žmo­nių, ku­rie pa­su­kio­jo pirš­tą prie smil­ki­nio ir pa­sa­kė: „Kam tau to rei­kia?“ Man to iš ti­krų­jų ne­rei­kia. Ta­čiau man at­ro­do, kad dis­ku­si­joms po­li­ti­ko­je rei­kia ban­dy­ti su­teik­ti dau­giau tu­ri­nio, nes jau tru­pu­tė­lį liūd­na vi­są lai­ką kal­bė­tis su te­le­vi­zo­riu­mi.

– Nors ir bu­vo­te įkal­bi­nė­ja­ma, anks­čiau ven­gė­te su­kti į po­li­ti­ką. Kas pa­si­kei­tė?

– Gal ta­da tu­rė­jau dau­giau lai­ko pa­svars­ty­ti ir, kaip pas mus ma­din­ga, ga­lė­jau daug kar­tų ap­si­gal­vo­ti. Ga­lė­jau keis­ti nuo­mo­nę dar daž­niau ne­gu kai ku­rie mū­sų po­li­ti­kai. Da­bar tu­rė­jau la­bai ma­žai lai­ko, to­dėl su­sto­jau prie to­kio ap­sisp­ren­di­mo.

Kal­bant rim­tai, ne­ma­niau, kad ga­lė­čiau da­ly­vau­ti ki­tų me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se. Ta­čiau kai ga­vau to­kį ne­ti­kė­tą pa­siū­ly­mą, pa­mąs­čiau, kad tur­būt šį kar­tą rei­kia taip ir pa­da­ry­ti.

– Sa­ko­te, kad no­rė­tų­si šį tą po­li­ti­ko­je pa­keis­ti. Ko­kią da­bar ma­to­te mū­sų ša­lies po­li­ti­ką?

– Da­bar vyks­tan­čios dis­ku­si­jos, ma­no nuo­mo­ne, yra ne­pap­ras­tai „plokš­čios“. Po Ru­si­jos įvyk­dy­tos Kry­mo anek­si­jos vie­šu­mo­je dar vy­ko geo­po­li­ti­nės ar gal­būt gi­les­nės dis­ku­si­jos. Da­bar jos su­ka­si apie tai, ko­kia bus mi­ni­ma­li mė­ne­sio al­ga (MMA). Nors šis dy­dis yra toks, ku­rį ir­gi rei­kia svars­ty­ti, aki­vaiz­du, jei­gu kas nors įsta­ty­mu su­sie­tų MMA su vi­du­ti­niu dar­bo už­mo­kes­čiu, ta­da ne­be­lik­tų apie ką kal­bė­ti. Yra so­cia­li­nis mo­de­lis ir ki­ti il­ga­jam lai­ko­tar­piui svar­būs da­ly­kai, bet jie svars­to­mi be de­ra­mo dė­me­sio.

Taip pat ne­rei­kia pa­mirš­ti po­li­ti­kų eti­kos klau­si­mų, ku­rie da­bar vi­sais bū­dais iš vi­sų ga­lų „ga­ruo­ja“ ir ne­puo­šia ta­me da­ly­vau­jan­čių žmo­nių. Ma­no po­žiū­ris į tar­na­vi­mą vals­ty­bei yra ga­na ko­rek­tiš­kas, tad to­kio ma­ty­mo no­rė­čiau dau­giau.

Bū­ti „są­ra­šo“ po­li­ti­ke nenori

– Ma­tyt, An­ta­kal­nio apy­gar­dą pa­si­rin­ko­te ne­at­si­tik­ti­nai – jums ne­sve­ti­mas šis ra­jo­nas.

– Esu žmo­gus iš šio ra­jo­no, An­ta­kal­ny­je gy­ve­nu 30 me­tų. Tai yra ma­no gy­ve­na­mo­ji erd­vė, ku­rio­je nuo­lat trep­siu pir­myn-at­gal jau la­bai daug lai­ko. Šią mies­to da­lį ir jos žmo­nes pa­žįs­tu ge­riau nei ki­tus. Ne­ma­nau, kad bū­čiau kan­di­da­ta­vu­si ki­to­je apy­gar­do­je ar­ba dau­gia­man­da­čia­me są­ra­še.

– Ko­dėl sa­ko­te griež­tą „ne“ dau­gia­man­da­čiam rin­ki­mų są­ra­šui?

– Jei­gu žmo­nės pa­si­ti­kės, bū­siu po­li­ti­ko­je. Ei­ti vien per dau­gia­man­da­tį są­ra­šą ne­no­rė­jau.

– Kol kas ne­sa­te TS-LKD na­rė. Ar ke­ti­na­te įsto­ti į par­ti­ją?

– Šio klau­si­mo su­lau­kiu la­bai daž­nai. Į tai vi­siems at­sa­kau vie­no­dai: šį klau­si­mą su par­ti­ja iš­sprę­si­me dvie­se. Vy­riau­sy­bė­je at­sto­va­vau TS-LKD. Nie­kam nė­ra pa­slap­tis, kad esu ša­lia TS-LKD, ir ne­pas­te­bė­jau, kad par­ti­jai bū­tų di­de­lė prob­le­ma, kad ne­su jos na­rė.

No­rė­čiau iš­veng­ti ple­pa­lų, tar­si į par­ti­ją įsto­jau dėl to, kad man rei­kia vie­tos Sei­me. Taip ti­krai nė­ra.

– Vis dėl­to ko­dėl kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą pa­si­rin­ko­te su kon­ser­va­to­rių vė­lia­va?

– Pa­sta­ruo­sius še­še­rius me­tus na­tū­ra­liai vie­naip ar ki­taip bu­vau prie šios par­ti­jos. Pa­gal kon­ven­ci­nį su­pra­ti­mą esu megz­to­ji be­re­tė. Su ko­kia par­ti­ja man dar ei­ti į Sei­mą?

– G. Lands­ber­gio vyk­do­ma TS-LKD at­nau­ji­no po­li­ti­ka su­kė­lė da­lies par­ti­jos sen­bu­vių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Ar ne­bi­jo­te, kad iš­kel­ta kan­di­da­te į Sei­mą ga­li­te bū­ti ap­kal­tin­ta užė­mu­si se­niai ir nuo­sek­liai par­ti­jai dir­bu­sių žmo­nių vie­tą?

– Per sa­vo gy­ve­ni­mą esu pri­sik­lau­siu­si vi­so­kių rep­li­kų. Kaip sa­kiau, esu An­ta­kal­nio rin­kė­ja ir ma­nau, kad mi­tas, jog šio­je vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je ga­li­ma iš­kel­ti ir meš­ką, už­dė­ti jai ke­pu­rę su už­ra­šu „TS-LKD“ ir ji bus iš­rink­ta. Nie­ko pa­na­šaus. Rin­kė­jai An­ta­kal­ny­je yra reik­lūs. Šios po­zi­ci­jos ne­sie­kiau sa­vo nau­dai. Jei­gu bū­tų at­si­ra­dęs ge­res­nis kan­di­da­tas, ga­lė­čiau ir ne­kan­di­da­tuo­ti.

Kon­ku­ren­tų baks­no­ji­mai negąsdina

– Vos pa­skli­dus ži­niai apie jū­sų kan­di­da­ta­vi­mą į Sei­mą, su­kru­to po­li­ti­niai kon­ku­ren­tai. An­ta­kal­nio apy­gar­do­je dėl par­la­men­ta­ro man­da­to taip pat ko­vo­sian­tis Ju­ras Po­že­la jus api­bū­di­no kaip „neb­lo­gą bu­hal­te­rę, bet ne­vy­ku­sią po­li­ti­kę, ne­tu­rin­čią jo­kio žmo­giš­ko jau­tru­mo“. Ar­tė­jant rin­ki­mams apie jus grei­čiau­siai skries ir griež­tes­ni ko­men­ta­rai. Ar ne­si­bai­mi­na­te rin­ki­mų kam­pa­ni­jos ba­ta­li­jų?

– Ne pir­mas kar­tas. Tre­jus su pu­se me­tų dir­bau Vy­riau­sy­bė­je pa­čia blo­giau­sia mi­nis­tre, ko­kia tik ga­li bū­ti. Epi­te­tų ir ki­to­kių kal­bi­nių ele­men­tų pri­sis­kai­čiau, pri­sik­lau­siau ir pri­si­žiū­rė­jau. Džiu­gu, kad J. Po­že­la tu­ri pa­kan­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, kad ga­lė­tų įver­tin­ti, kas yra ge­ra ar blo­ga bu­hal­te­rė. Tam rei­kia ži­nių ir pa­aiš­kė­jo, kad jis jų tu­ri. Ačiū, kad esu nors „neb­lo­ga bu­hal­te­rė“.

Tur­būt J. Po­že­la yra An­ta­kal­nio apy­gar­dos rin­kė­jas ir pats spręs apie kan­di­da­tus, taip pat pa­teiks sa­vo pri­va­lu­mus. Ta­čiau jei­gu jam at­ro­do, kad di­džiau­sias žmo­gaus pri­va­lu­mas yra kon­ku­ren­to nie­ki­ni­mas, man la­bai gai­la. Ne­ke­ti­nu at­sa­ky­ti tuo pa­čiu.

– Ką ti­ki­tės nu­veik­ti Sei­me, jei­gu bū­si­te iš­rink­ta?

– Tai pri­klau­sys nuo bend­rų rin­ki­mų re­zul­ta­tų. Bū­nant opo­zi­ci­jo­je ga­li­ma nu­veik­ti vie­nus da­ly­kus, o val­dan­čio­je struk­tū­ro­je – ki­tus. Bet ku­riuo at­ve­ju ma­nau, kad Sei­me dau­giau dė­me­sio ir dar­bo rei­kia skir­ti es­mi­niams vals­ty­bės rai­dai spren­di­mams. Ma­nau, jog tu­riu pa­kan­ka­mai ir pa­tir­ties, ir ži­nių, kad šiais klau­si­mais ga­lė­čiau dirb­ti Sei­me. Nors tai nė­ra vyk­do­ma­sis dar­bas, ži­no­čiau, ką ir ko­kio­se sri­ty­se pa­siū­ly­ti, kad ga­lė­tu­me iš­spręs­ti se­niai mus ka­muo­jan­čias prob­le­mas.

– Ko­kia po­li­ti­kė bū­si­te?

– Ti­krai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne­si­mau­dy­siu už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus ir ne­da­ry­siu ki­tų pa­na­šių da­ly­kų. Ne­ga­liu pa­ža­dė­ti, jog bū­siu ne­klys­tan­ti ir la­bai pro­tin­ga, nes Sei­mas yra spe­ci­fi­nis tuo, kad ja­me svars­to­mi klau­si­mai iš įvai­rių gy­ve­ni­mo sri­čių, ku­rių vi­sų ne­ga­li iš­ma­ny­ti. Ta­čiau no­rė­čiau bū­ti dir­ban­ti po­li­ti­kė, žmo­gus, ne­įsi­vel­sian­tis į keis­tas is­to­ri­jas, į ku­rias įsi­ve­lia po­li­ti­kai, kai ima ne­bes­kir­ti sa­vo ki­še­nės nuo val­diš­kos.