Į Lietuvą grįžta informacijos laisvės ribojimas?
Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rė Gra­ži­na Ra­ma­naus­kai­tė-Tiu­me­ne­vie­nė re­ko­men­duo­ja ži­niask­lai­dai ne­skelb­ti vie­šai so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­skelb­tos pri­va­čių as­me­nų in­for­ma­ci­jos, jei­gu to at­ski­rai ne­lei­do pa­da­ry­ti pats žmo­gus. Ta­čiau tei­si­nin­kas And­rius Iš­kaus­kas tei­gia, kad toks siū­ly­mas prieš­ta­rau­ja teis­mų pra­kti­kai, o so­cia­li­nių tink­lų eks­per­tas re­ko­men­da­ci­jas va­di­na rea­ly­bės ne­igi­mu.

Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­riaus tar­ny­bos iš­pla­tin­ta­me pra­ne­ši­me tei­gia­ma, kad net tais at­ve­jais, kai pri­va­čių as­me­nų pa­skelb­ta in­for­ma­ci­ja yra prie­ina­ma vi­siems, ži­niask­lai­da ne­ga­li jos skelb­ti be su­ti­ki­mo.

„Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rės Gra­ži­nos Ra­ma­naus­kai­tės-Tiu­me­ne­vie­nės tei­gi­mu, tai, kad žmo­gaus vie­šai pa­skelb­ta in­for­ma­ci­ja as­me­ni­nė­je pa­sky­ro­je prie­ina­ma vi­siems, ne­reiš­kia, kad toks as­muo pra­ran­da pri­va­tu­mo ap­sau­gos ga­li­my­bes. Pa­skel­bi­mas vie­šai sa­vo pa­sky­ro­je au­to­ma­tiš­kai ne­su­tei­kia lei­di­mo to­kią in­for­ma­ci­ją pla­tin­ti ži­niask­lai­dos ka­na­luo­se“, – tei­gia­ma pra­ne­ši­me.

Ad­vo­ka­tų kon­to­ros „AAA Law“ par­tne­ris A. Iš­kaus­kas BNS tei­gė, kad to­kia re­ko­men­da­ci­ja yra keis­ta ir ri­bo­ja in­for­ma­ci­jos lais­vę. Juo­lab, Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo pra­kti­ka yra ki­to­kia.

„La­bai keis­tas po­žiū­ris, nes net ir Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas yra pa­si­sa­kęs, kad tuo at­ve­ju, jei­gu žmo­gus tą in­for­ma­ci­ją yra vie­šai pa­skel­bęs, tai jau ro­do su­ti­ki­mą, kad ji bū­tų vie­ša. Aiš­ku, tai nė­ra vie­nin­te­lis ir le­mia­mas ar­gu­men­tas gin­če, vis­kas pri­klau­sy­tų ir nuo tos in­for­ma­ci­jos po­bū­džio, bet jei­gu žmo­gus ne­ap­ri­bo­da­mas in­for­ma­ci­jos, skel­bia ją, man at­ro­do, to­kios re­ko­men­da­ci­jos tru­pu­tį per daug var­žo in­for­ma­ci­jos lais­vę, ku­rią tu­ri žur­na­lis­tai, su­ku­ria­mas dis­ba­lan­sas“, – BNS sa­kė A. Iš­kaus­kas.

„Iš ki­tos pu­sės tai ro­do, kad ins­pek­to­rė ro­do, kad ža­da lai­ky­tis to­kios pra­kti­kos ir tai­kys sank­ci­jas žur­na­lis­tams ir tu­rė­tu­me su­lauk­ti, ką teis­mai to­kiu klau­si­mu pa­sa­kys“, – pri­dū­rė jis.

Ad­vo­ka­to ver­ti­ni­mu, jei­gu in­for­ma­ci­ja yra prie­ina­ma vi­siems, žur­na­lis­tai taip pat tu­rė­tų tei­sę ją skelb­ti be su­ti­ki­mo.

„Jei­gu as­muo, ži­no­da­mas, kad ta in­for­ma­ci­ja bus prie­ina­ma, ją vie­šai pa­skel­bė, ji jau yra vie­ša, ją bet kas ga­li su­ži­no­ti. Tai ką, žur­na­lis­tams yra drau­džia­ma ją to­liau skelb­ti? Ją gi jau vis tiek vi­si ga­li su­ži­no­ti, ne tik drau­gai so­cia­li­nia­me tink­le, bet ir pla­čio­ji vi­suo­me­nė“, – tei­gė jis.

Jis aiš­ki­no, kad tais at­ve­jais, kai vi­suo­me­nė yra su­in­te­re­suo­ta as­me­nų veik­la ir jie, pa­vyz­džiui, sklei­džia ne­apy­kan­tą, ži­niask­lai­da tu­ri tei­sę tai skelb­ti net jei tai bu­vo skelb­ta pri­va­čiai, o ne vie­šai.

„Čia jau pa­pil­do­mas ar­gu­men­tas, jei­gu as­me­nų vi­suo­me­ni­nė ar­ba vie­ša veik­la le­mia di­des­nį žmo­nių su­in­te­re­suo­tu­mą jų veik­la, ką jie da­ro, ką jie sa­ko, kar­tais ir šio ar­gu­men­to už­ten­ka, net jei ir ne vie­šai bū­tų pa­skel­bę in­for­ma­ci­ją. Žur­na­lis­tas ga­li pa­si­rem­ti jau vien šiuo ar­gu­men­tu, kad tai yra vi­suo­me­nei rei­ka­lin­ga in­for­ma­ci­ja“, – aiš­ki­no tei­si­nin­kas.

Elek­tro­ni­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos, tech­no­lo­gi­jų ir rin­ko­da­ros eks­per­tas Džiu­gas Par­šo­nis, ku­ris pla­čia­jai vi­suo­me­nei pats ta­po ži­no­mas dėl sa­vo teks­tų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, tei­gia, kad ins­pek­to­rės re­ko­men­da­ci­jos ban­do „neig­ti rea­ly­bę“.

„Ga­lė­čiau pa­ly­gin­ti ne­bent su tuo, kad ži­niask­lai­da ma­to gat­vė­je, ke­ly­je duo­bę, tai ne­reiš­kia, kad ji ga­li apie ją skelb­ti. Aš ma­ny­čiau, kad kiek­vie­nas žmo­gus pa­si­ren­ka sa­vo pri­va­tu­mo nu­sta­ty­mus, o so­cia­li­niai tink­lai net pe­rio­diš­kai pri­me­na, pra­šo per­žiū­rė­ti tuos nu­sta­ty­mus ir kiek­vie­nas žmo­gus pa­si­ren­ka skelb­ti tą in­for­ma­ci­ją vie­šai. Ir šiuo at­ve­ju nė­ra ir ne­ga­li bū­ti iš ži­niask­lai­dos tos in­for­ma­ci­jos sklei­di­mas, kad ta in­for­ma­ci­ja kaž­kaip gau­ta, iš­vi­lio­ta“, – BNS sa­kė Dž. Par­šo­nis.

Jis aiš­ki­no, kad so­cia­li­niai tink­lai yra ta­pę tam ti­kro­mis pri­va­čio­mis ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­mis ir žmo­nės pa­si­ren­ka, ką no­ri trans­liuo­ti vie­šai. Anot jo, ga­li kil­ti ne­bent švie­ti­mo prob­le­ma – da­lis as­me­nų ne­su­vo­kia, kad skel­bia in­for­ma­ci­ją vie­šai, o ne tik drau­gų ra­tui. To­kiu at­ve­ju tu­ri bū­ti mo­ko­ma, kaip at­skir­ti, ka­da in­for­muo­ja­ma pla­čio­ji au­di­to­ri­ja, o kuo­met – drau­gų ra­tas, kas, anot jo, mo­kyk­lo­se jau yra da­ro­ma.

„Gal­būt yra žmo­nių švie­ti­mo prob­le­ma, jie kai ku­riais at­ve­jais ne­sup­ran­ta, nes gal­būt tai nė­ra leng­vai su­vo­kia­ma, kad mes da­bar vi­si pra­ktiš­kai esa­me ži­niask­lai­dos prie­mo­nių val­dy­to­jai ir kai ku­rie žmo­nės ne­sup­ran­ta, kur pra­si­de­da vie­šu­mas ir, kad kiek­vie­nas skel­bi­mas yra trans­lia­vi­mas pla­čiai au­di­to­ri­jai. Ta­čiau tuo­met rei­kia ne­sup­ra­ti­mo prob­le­mą spręs­ti“, – tei­gė jis.

Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­riaus tar­ny­bos re­ko­men­da­ci­jo­se nu­ro­do­ma, kad ži­niask­lai­dai pri­va­lu gau­ti su­ti­ki­mą in­for­ma­ci­jos iš so­cia­li­nių tink­lų vie­ši­ni­mui. O jei as­muo so­cia­li­nia­me tink­le pa­skel­bė tam ti­krą in­for­ma­ci­ją, nuo­trau­kas, ki­tus duo­me­nis, tai ne­pa­nai­ki­na šių duo­me­nų ap­sau­gos.