Homo sovieticus palikimas niekur neišnyko
Lap­kri­čio 7 die­ną (se­nuo­ju sti­liu­mi – spa­lio 25-ąją) su­kaks 98 me­tai, kai Ru­si­jo­je įvy­ko Spa­lio per­vers­mas, ku­rį pa­tys bol­še­vi­kai va­di­no re­vo­liu­ci­ja.

1917 me­tais įvy­kęs su­krė­ti­mas pa­gim­dė mons­trą – kru­vi­ną So­vie­tų Są­jun­gos im­pe­ri­ją. XX am­žiu­je ji bu­vo pa­sau­lio ašis, ap­link ku­rią su­ko­si blo­gis. Dau­giau nei 70 me­tų iš pra­džių bol­še­vi­kų, o vė­liau ko­mu­nis­tų val­do­ma SSRS bu­vo ta­pu­si tau­tų ir lais­vės ka­lė­ji­mu. Kaip ir vi­sos iki tol gy­va­vu­sios im­pe­ri­jos, 1991 me­tais So­vie­tų Są­jun­ga žlu­go.

Ta­čiau da­bar ma­to­me in­ten­sy­vius nau­jo­jo dik­ta­to­riaus Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ban­dy­mus SSRS tei­ses pe­rė­mu­sio­je Ru­si­jo­je at­kur­ti pri­mirš­tas tra­di­ci­jas, o jau­no­ji kar­ta su jo­mis aps­kri­tai nė­ra su­si­dū­ru­si. Mask­va tai dek­la­ruo­ja at­vi­rai, o ir Lie­tu­vo­je vis dar jun­ta­mas so­vie­ti­nis rau­gas. „Spa­lio per­vers­mą ir Lie­tu­vo­je ver­ta pri­si­min­ti vien dėl to, kad nie­kad ne­grįž­tu­me į tam­sius im­pe­ri­nius lai­kus, ku­riais vos ne­už­du­so lie­tu­vių tau­ta“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to na­rys, is­to­ri­kas dr. Ar­vy­das Anušauskas.

Po per­vers­mo Lie­tu­vą no­rė­ta pajungti

– Iš­kart po 1917 me­tų Spa­lio per­vers­mo bol­še­vi­kai pla­na­vo įvyk­dy­ti pa­sau­li­nę re­vo­liu­ci­ją. Tai ne­pa­vy­ko. Ir nors bol­še­vi­ki­nę Ru­si­ją, o vė­liau So­vie­tų Są­jun­gą siau­bė kru­vi­nas te­ro­ras, dau­gu­mai ru­sų ši šven­tė mie­la. Ko­dėl?

– Prie­var­ta pri­mes­ta val­džia ne­dels­da­ma pra­dė­jo nai­kin­ti sa­vo prieš­us. Vie­nas bol­še­vi­ki­nių Spa­lio per­vers­mo ar­chi­tek­tų Gri­go­ri­jus Zi­nov­je­vas sa­kė taip: „Mes tu­ri­me pa­skui sa­ve ves­ti 90 mln. iš 100 (tur­būt tu­ri­mas gal­vo­je 100 mln. į bol­še­vi­ki­nę ver­gi­ją 1917 me­tais pa­te­ku­sių ru­sų – aut.). Su li­ku­siais kal­bė­tis ne­ga­li­ma – juos rei­kia nai­kin­ti.“

Vė­liau vy­ku­sio rau­do­no­jo te­ro­ro, su­kel­to ba­do ir pi­lie­ti­nio ka­ro tie­sio­gi­nių au­kų pri­skai­čiuo­ja­ma iki 12 mln. žmo­nių, iš jų tik apie 0,7 mln. žu­vo per ka­ro veiks­mus. Vien rau­do­no­jo te­ro­ro tie­sio­gi­nių au­kų bu­vo iki 1,5 mln., nes fi­ziš­kai nai­kin­ti iš­ti­si so­cia­li­niai sluoks­niai: dva­ri­nin­kai, dva­si­nin­kai, ka­zo­kai, ka­ri­nin­kai, pre­ky­bi­nin­kai ir pra­mo­ni­nin­kai, tur­tin­gi vals­tie­čiai ir t. t. To pa­sek­mė – su­si­kū­rė ne­ri­bo­tą val­džią tu­rin­ti nau­ja „par­ti­nė“ kla­sė, ar­ba sluoks­nis, ku­ris pa­si­tel­kęs pro­pa­gan­dą ir te­ro­rą sten­gė­si to­liau mas­kuo­ti sa­vo val­džią bei nu­slėp­ti vi­sai Ru­si­jai tra­giš­kus šio val­dy­mo pa­da­ri­nius.

Prie­var­ti­nė ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, Ho­lo­do­mo­ras, „di­dy­sis va­ly­mas“ – tik da­lis pa­sek­mių. Po dau­ge­lio de­šimt­me­čių už­da­ro­je vals­ty­bė­je, ma­tyt, ne­rei­kia klaus­ti, ko­dėl rau­do­na spal­va jiems to­kia mie­la. Rei­kia klaus­ti, ko­dėl jie ne­ski­ria ki­tų spal­vų. Ko­dėl šis is­to­ri­nis ir po­li­ti­nis dal­to­niz­mas Ru­si­jo­je to­liau tarps­ta. Da­bar­ti­nis Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­ži­mas to­liau ku­ria už­da­rą vi­suo­me­nę, gy­ve­nan­čią mi­tais ir iš­ori­nio pa­sau­lio fo­bi­jo­mis.

– Kar­tais tei­gia­ma, kad jei ne­bū­tų bu­vę bol­še­vi­ki­nės Ru­si­jos, Lie­tu­va ne­bū­tų ta­pu­si ne­prik­lau­so­ma. Kiek šiuo­se žo­džiuo­se yra tie­sos?

– Lie­tu­vių na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo pro­ce­sas, pra­si­dė­jęs XIX am­žiaus pa­bai­go­je, bu­vo at­spin­dys to, kas vy­ko ir ki­to­se im­pe­ri­jo­se. Di­džia­ja­me Vil­niaus Sei­me 1905 me­tais bu­vo kal­ba­ma apie Lie­tu­vos at­kū­ri­mą. O ir pa­čio­je Ru­si­jo­je ne­trū­ko svars­ty­mų apie im­pe­ri­jos tau­tų at­ei­tį. Ta­čiau dėl per­vers­mo Ru­si­jo­je ir jo pa­di­din­tos su­iru­tės na­tū­ra­liai su­si­da­rė są­ly­gos, ku­rio­mis pa­si­nau­do­jo 1917 me­tais iš­rink­ta Ta­ry­ba.

Tau­ta jau bu­vo su­bren­du­si ne­prik­lau­so­my­bei, ir ne­pa­mirš­ki­me, kad spren­di­mai bu­vo pri­ima­mi rea­lios kai­ze­ri­nės Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis. Nu­ver­tin­ti Ru­si­jos fak­to­riaus ne­ga­li­ma, nes bū­tent so­vie­ti­nė Ru­si­ja 1918 me­tų pa­bai­go­je pir­ma puo­lė be­si­ku­rian­čią Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ir tik pra­lai­mė­ji­mai pri­ver­tė de­rė­tis su jau su­si­kū­ru­sia Lie­tu­va, fak­tiš­ką pra­lai­mė­ji­mą pri­pa­žin­ti de jure.

Ho­mo so­vie­ti­cus vis dar gyvas

– Ko­dėl Va­ka­ruo­se links­ta­ma aukš­tin­ti ca­ro val­do­mą Ru­si­ją ir nie­kin­ti SSRS. Ar ti­krai tos dvi Ru­si­jos taip smar­kiai sky­rė­si?

– Ne­re­ko­men­duo­ju ver­ti­nant is­to­ri­ją pe­rei­ti į at­virkš­ti­nį fu­tu­riz­mą, ki­taip ta­riant – kas bū­tų, jei­gu is­to­ri­jos ra­tas bū­tų pa­si­su­kęs ki­taip. Bet jis pa­si­su­ko bū­tent taip, tad ir rei­kė­tų kal­bė­ti apie tai, kas rea­liai bu­vo ir yra.

Vis dėl­to ta klau­si­mo da­lis, ar ca­ri­nė ir so­vie­ti­nė Ru­si­jos sky­rė­si, yra es­mi­nis. Taip, sky­rė­si iš es­mės. Pir­mo­ji bu­vo tei­si­nė vals­ty­bė pa­gal to me­to stan­dar­tus. Net re­ži­mo prieš­ai bu­vo tei­sia­mi nau­do­jant to me­to ci­vi­li­zuo­tam pa­sau­liui ži­no­mas tei­si­nes prie­mo­nes. So­vie­ti­nės Ru­si­jos re­ži­mas bu­vo pa­sta­ty­tas ant ne­tei­sė­tu­mo pa­grin­dų. Pir­mo­ji vals­ty­bė mark­sis­tų ir­gi bu­vo pra­var­džiuo­ja­ma „tau­tų ka­lė­ji­mu“. Rea­liai ca­ri­nė Ru­si­ja to­kia ir bu­vo lie­tu­viams, len­kams, ukrai­nie­čiams ir ki­toms tau­toms, ku­rios pra­dė­jo puo­se­lė­ti tau­tiš­ku­mo ar vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mo sie­kius. Ta­čiau aukš­tas par­ei­gas ca­ri­nė­je ka­riuo­me­nė­je ga­lė­jo ei­ti vo­kie­čiai ar gru­zi­nai, vals­ty­bės aukš­čiau­sio­se struk­tū­ro­se bu­vo ga­li­ma su­tik­ti įvai­riau­sių tau­ty­bių ir net ti­kė­ji­mų žmo­nių, nes vis­kas pri­klau­sė nuo luo­mo. Tai bu­vo vals­ty­bė su aiš­kiai iš­reikš­ta luo­mi­ne vi­suo­me­nės sank­lo­da. Ant ca­ri­nės Ru­si­jos griu­vė­sių įsi­kū­ru­si bol­še­vi­ki­nė im­pe­ri­ja jau bu­vo ne tik „tau­tų ka­lė­ji­mas“, bet ir „tau­tų bu­de­lis“. Tai pui­kiau­siai ga­lė­tų pa­liu­dy­ti tie pa­tys ru­sai, ukrai­nie­čiai, Kry­mo to­to­riai, če­čė­nai, lie­tu­viai ir t. t.

– Ar iš ti­krų­jų So­vie­tų Są­jun­ga „su­kū­rė“ nau­jus žmo­nes – ho­mo sovieticus?

– Šie žmo­nės bu­vo iš­au­gin­ti griež­tuo­se ideo­lo­gi­niuo­se gniauž­tuo­se, už­da­ros vals­ty­bės są­ly­go­mis. Pa­ma­ty­ti už­sie­nie­tį, pa­klau­sy­ti už­sie­nio ži­nių ar mu­zi­kos pri­ly­go ne­ma­žam iš­šū­kiui. Nuo­la­ti­nis de­fi­ci­tas, ne­pri­tek­liai ir ab­so­liu­ti pri­klau­so­my­bė nuo vals­ty­bės gre­ta ideo­lo­gi­nio pre­so pa­dė­jo su­for­muo­ti ga­na lo­ja­lų žmo­nių sluoks­nį. Į kiek­vie­ną di­si­den­tą to­kio­je vi­suo­me­nė­je bu­vo žiū­ri­ma ne­pa­tik­liai. Tik baž­ny­čia ir re­li­gi­ja į šią ter­pę at­neš­da­vo tai, ko vals­ty­bė ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti. Pa­ga­liau tai su­teik­da­vo žmo­nėms dvi­ly­pu­mo jaus­mą, kai sa­vo ti­kė­ji­mą daug kas pri­va­lė­jo net slėp­ti.

Ta­čiau ir da­bar, net pra­ėjus 25 me­tams po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, mes ma­to­me, jog ho­mo sovieticus vis dar ne­vi­siš­kai iš­ny­kęs. No­ras, kad tik vals­ty­bė vis­kuo ap­rū­pin­tų ir pa­si­rū­pin­tų, as­me­ni­nių pa­stan­gų ne­ver­ti­ni­mas, ki­to­kių (dėl re­li­gi­jos, pa­žiū­rų, kal­bos, el­ge­sio ir pan.) žmo­nių ne­priė­mi­mas, ne­nyks­tan­tis at­si­ri­bo­ji­mo ir už­da­ru­mo sie­kis per­si­duo­da ir ug­do­mai nau­jai kar­tai.

– Ar ti­krai ho­mo sovieticus ne­iš­ny­ko ir Lie­tu­vo­je?

– Ru­si­jo­je ho­mo sovieticus bruo­žai ga­li tarp­ti, o Lie­tu­vo­je jie pa­ma­žė­le ni­ve­liuo­ja­si, tam­pa ne­be to­kie iš­raiš­kin­gi. Tai ir dėl de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės san­da­ros, ir dėl lais­vos ži­niask­lai­dos, ir dėl vals­ty­bės at­vi­ru­mo, ir dėl pri­klau­sy­mo NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gai ar pan. Jei šių ap­lin­ky­bių ne­bū­tų, už­da­ros vals­ty­bės pro­duk­tas – ho­mo sovieticus – vy­rau­tų ir po­li­ti­ko­je, ir vi­suo­me­nė­je. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ho­mo sovieticus pa­li­ki­mas kaž­kur iš­ny­ko. Ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir sa­vo vals­ty­be, aps­kri­tai pa­si­ti­kė­ji­mo kri­zė dar ga­na ryš­ki.

Ca­riz­mas, bol­še­viz­mas, putinizmas

– Ar šian­die­ni­nė Ru­si­ja smar­kiai so­vie­ti­zuo­ta? O gal ji la­biau pa­na­ši į ca­ro Ru­si­ją? Ku­ris va­rian­tas Lie­tu­vai „ge­res­nis“?

– Ne­ly­gin­čiau da­bar­ti­nės ir ca­ri­nės Ru­si­jų. Ir „ge­res­nio“ va­rian­to čia nė­ra. Da­bar Ru­si­jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti keis­tų me­ta­mor­fo­zių – bu­vu­sio re­ži­mo nai­kin­ti ka­zo­kai tam­pa so­vie­ti­nės pra­ei­ties šlo­vin­to­jais, su pa­mink­lais ir is­to­ri­ne at­min­ti­mi grą­ži­na­mą pa­si­di­džia­vi­mą ca­ri­nės Ru­si­jos lai­mė­ji­mais mė­gi­na­ma su­kerg­ti su pa­si­di­džia­vi­mu so­vie­ti­ne pra­ei­ti­mi, t. y. su tuo, kas tą ca­ri­nę im­pe­ri­ją ir su­nai­ki­no.

Ga­li­ma ma­ty­ti, kad sta­čia­ti­ky­bę mė­gi­na­ma iš­nau­do­ti „di­džia­vals­ty­bi­niams“ sie­kiams įtvir­tin­ti, kar­tu Ru­si­ją po­zi­cio­nuo­jant (pir­miau­sia – per Ta­tars­ta­ną) kaip pa­lan­kią vals­ty­bę mu­sul­mo­nų ti­kė­ji­mui. Tuo pat me­tu val­dan­tis re­ži­mas per­se­kio­ja bū­tent mu­sul­mo­nus (Kry­mo to­to­rius, če­čė­nus, da­ges­ta­nie­čius) ir net „kau­ka­zie­tiš­kos iš­vaiz­dos“ as­me­nis. Vie­nin­te­lis pa­na­šu­mas su ca­ri­ne Ru­si­ja – tai ag­re­sy­vus eks­pan­sio­niz­mas prie sau­su­mos sie­nų. Kaip ir ta­da, da­bar jį stab­do tik bend­ra Va­ka­rų vals­ty­bių po­zi­ci­ja (NA­TO, ES), ne­lei­džian­ti V. Pu­ti­nui pa­siek­ti už­sib­rėž­tų eks­pan­si­nių tiks­lų.