H. Juškevičius: nuo kalėjimo ar mirties pavyko išgelbėti ne vieną žurnalistą
Nors UNES­CO į pir­muo­sius pus­la­pius ne­ke­lia sa­vo spren­džia­mų prob­le­mų, nuo mir­ties ar ka­lė­ji­mo pa­vy­ko iš­gel­bė­ti ne vie­ną žur­na­lis­tą. Taip tvir­tin­ta 80-me­tį šven­čian­tis il­ga­me­tis Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos dar­buo­to­jas, UNES­CO ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­ta­rė­jas Hen­ri­kas Juš­ke­vi­čius.

„Klau­si­mai pra­ktiš­kai li­ko tie pa­tys, ku­rie bu­vo, esant pa­va­duo­to­ju: spau­dos lais­vė, žur­na­lis­tų prob­le­mos. Vi­sa­me pa­sau­ly­je žūs­ta ti­krai daug žur­na­lis­tų. Ne tik ten, kur vyks­ta ka­ras. Daug žur­na­lis­tų žūs­ta, nes yra per­se­kio­ja­mi ma­fi­jos Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, Mek­si­ko­je. Nar­ko­ma­fi­ja žu­do ne tik žur­na­lis­tus, bet ir jų šei­mos na­rius. Ru­si­jo­je per 20 me­tų žu­vo dau­giau kaip 300 žur­na­lis­tų“, – sa­ko H. Juš­ke­vi­čius.

– Ko­kios min­tys Jums ky­la, apie ką pa­mąs­to­te pa­bu­dęs gim­ta­die­nio ry­tą?

– Tur­būt kaip ir vi­si 80-me­čiai, to­kią die­ną pa­gal­vo­ji apie sa­vo pra­ei­tį: kas bu­vo ge­ro, su­nkaus. Ži­no­ma, vi­sa­da pri­si­me­nu ir Lie­tu­vos ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją, kur pra­si­dė­jo ma­no kar­je­ra. Pra­dė­jau dirb­ti Lie­tu­vos ra­di­jo te­le­cen­tre ei­li­niu in­ži­nie­riu­mi 1958 m. rugp­jū­čio 1 d.

– Vi­sas Jū­sų gy­ve­ni­mo ke­lias su­si­jęs su te­le­vi­zi­ja, jos vys­ty­mu. Įne­šė­te ne­ma­žą in­de­lį, kad te­le­vi­zi­ja, jos tech­ni­nė, in­ži­ne­ri­nė pu­sė bū­tų to­kia, ko­kia yra šian­dien. Kaip at­si­ti­ko, kad pa­si­rin­ko­te bū­tent to­kį gy­ve­ni­mo ke­lią?

– Tai pra­si­dė­jo dar vai­kys­tė­je. Bū­da­mas dar vai­ku su­si­do­mė­jau ra­di­jo tech­ni­ka, pa­si­da­riau de­tek­to­ri­nį ra­di­jo im­tu­vą. Pa­skui vis­kas vy­ko la­bai pa­pras­tai: nu­va­žia­vau į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Ma­no tė­vu­kai ne­ga­lė­jo man la­bai ma­te­ria­liai pa­dė­ti. Stai­ga, žiū­riu, Le­ning­ra­do elek­tro­tech­ni­kos ins­ti­tu­te pen­kios [lais­vos – LRT.lt] vie­tos, sti­pen­di­ja – 395 rub­liai. Uni­ver­si­te­te ta­da, pri­si­me­nu, pir­ma­me kur­se sti­pen­di­ja bu­vo 220 rub­lių. Dar Lie­tu­va pa­pil­do­mą sti­pen­di­ją mo­ka. Taip ir nu­ta­riau stu­di­juo­ti ra­di­jo tech­ni­ką. Ne­si­gai­liu.

– Pra­dė­jęs dar­bą Vil­niaus ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos centr, ga­na grei­tai ta­po­te te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo ko­mi­te­to vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi. Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja tuo me­tu da­rė pir­muo­sius žings­nius. Ko­kia tai bu­vo te­le­vi­zi­ja?

– Ti­krai aš pa­ki­lau la­bai grei­tai. Pra­dė­jau dirb­ti 1958 m., o 1960 m. ma­ne pa­sky­rė Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­to vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, ko­le­gi­jos na­riu. Tai ti­krai bu­vo pir­mie­ji žings­niai. Rei­kė­jo vys­ty­ti te­le­vi­zi­ją. Ji bu­vo juo­dai bal­ta. Trū­ko įren­gi­mų. Rei­kė­jo vis­ką pra­dė­ti nuo pa­čių pa­grin­dų.

Įren­gi­mai bu­vo di­de­lė prob­le­ma. Rei­kė­jo va­žiuo­ti į Mask­vą, juos gau­ti. Ži­no­ma, kad ta­da te­le­vi­zi­jai tai bu­vo tik pa­tys pir­mie­ji žings­niai ne tik tech­ni­ko­je, bet ir Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos prog­ra­mo­se.

– Iki šiol dau­ge­liui ky­la klau­si­mas, kaip lie­tu­viui so­viet­me­čiu pa­vy­ko užim­ti Tarp­tau­ti­nės te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo or­ga­ni­za­ci­jos Pra­ho­je va­do­vau­jan­tį pos­tą?

– Ži­not, gy­ve­ni­me vis­kas su­sik­los­to tru­pu­tį at­si­tik­ti­nai. Tai, kad man pa­vy­ko nu­va­žiuo­ti į Pra­hą ir kad ma­ne iš­rin­ko Tarp­tau­ti­nės te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo or­ga­ni­za­ci­jos di­rek­to­riu­mi, nu­lė­mė ma­no ang­lų kal­bos mo­kė­ji­mas.

Mo­kiau­si Klai­pė­dos gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je bu­vo nuo­sta­būs dės­ty­to­jai. Jiems esu ne­iš­pa­sa­ky­tai dė­kin­gas. Ti­krai ga­vau, pa­sa­ky­čiau, kla­si­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Pri­si­me­nu, at­ėjo ang­lų kal­bos dės­ty­to­jas į kla­sę, pa­ėmė va­do­vė­lius, me­tė į šiukš­lių dė­žę ir pa­sa­kė – jūs pas ma­ne, rau­do­ni par­še­liai, po tre­jų me­tų kal­bė­si­te ang­liš­kai. Po to nei vie­no žo­džio lie­tu­viš­kai ne­pa­sa­kė. Po ket­ve­rių me­tų jį iš­ve­žė į Si­bi­rą už ne­so­vie­ti­nius mo­ky­mo me­to­dus. Jis iš ten grį­žo, pra­gy­ve­no iki105 me­tų. Ne per se­niau­siai su­ži­no­jau, kad jis mo­kė­jo 35 kal­bas.

Li­te­ra­tū­rą dės­tė Sa­lys Še­me­rys, poe­tas, fu­tu­ris­tas, ku­ris pir­mas iš­ver­tė Vla­di­mi­ro Ma­ja­kovs­kio kū­ry­bą į lie­tu­vių kal­bą. Is­to­ri­ją dės­tė dės­ty­to­jas, ku­ris at­ėjo į kla­sę ir pa­sa­kė – vai­kai, im­pe­ri­jos tu­ri sa­vo vys­ty­mo­si dės­nius, jos au­ga, pa­sie­kia kul­mi­na­ci­ją ir pa­skui žlun­ga, taip at­si­tiks ir su šia im­pe­ri­ja. Man bu­vo 10 me­tų. Tai pri­si­me­nu iki šiol.

Taip pat dės­tė Vla­das Nau­sė­da, ku­ris iš­ver­tė vi­są vo­kie­čių poe­zi­ją į lie­tu­vių kal­bą: Jo­han­no Wolf­gan­go Goet­he­`ės kū­ry­bą, „Ny­be­lun­gų gies­mę“. Bu­vo to­kie dės­ty­to­jai.

Pa­skui nu­va­žia­vau į Mask­vą. Man sa­ko – klau­sy­kit, gal jūs mo­ka­te kaž­ko­kią už­sie­nio kal­bą, nes mes už­mir­šo­me, kad rei­kia iš­rink­ti di­rek­to­rių į Tarp­tau­ti­nę te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo or­ga­ni­za­ci­ją. Yra la­bai daug ge­rų spe­cia­lis­tų, bet ne­mo­ka už­sie­nio kal­bų.

Sa­kau – mo­ku, tru­pu­tį ang­liš­kai: ga­liu par­ašy­ti, kal­bė­ti. Sa­ko – gal jūs su­tik­tu­mė­te bū­ti kan­di­da­tu. Sa­kau – ge­rai. Gal­vo­jau, kad tai – ne­la­bai rim­ta kal­ba, bet pa­skui pa­si­ro­dė, kad vis­kas bu­vo rim­ta.

– Ap­lin­ky­bės, Jū­sų mo­ky­to­jai iš da­lies kal­ti dėl Jū­sų įspū­din­gos biog­ra­fi­jos. Esa­te vie­nin­te­lis lie­tu­vis, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų (JAV) ap­do­va­no­tas „Em­my“ sta­tu­lė­le už ypa­tin­gus nuo­pel­nus pa­sau­lio te­le­vi­zi­jai. Kiek svar­bus Jums šis ap­do­va­no­ji­mas?

– Man šis ap­do­va­no­ji­mas svar­bus, nes esu ap­do­va­no­tas už sa­vo dar­bą ži­niask­lai­do­je Šal­to­jo ka­ro me­tu. Pa­na­šiai kaip da­bar vyks­ta in­for­ma­ci­nis šal­ta­sis ka­ras, tuo me­tu ir­gi bu­vo toks šal­ta­sis ka­ras. Ti­krai tais lai­kais su­ge­bė­jau pa­dė­ti ir Va­ka­rų te­le­vi­zi­jai, ir JAV žur­na­lis­tams, ku­rie at­va­žiuo­da­vo į Mask­vą. 1991 m. tai įver­ti­no. Tai – va­di­na­ma­sis di­rek­to­ri­nis įver­ti­ni­mas, duo­da­mas vie­nam žmo­gui per me­tus.

Da­bar, kai žiū­riu į šal­tą­jį in­for­ma­ci­nį ka­rą, ku­ris vyks­ta, kar­tais esu tru­pu­tį nu­si­vy­lęs – ko­dėl Lie­tu­vos ra­di­jui ir te­le­vi­zi­jai šal­to­jo in­for­ma­ci­nio ka­ro me­tu ski­ria­ma tiek ma­žai pi­ni­gų biu­dže­te? Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja, net po to, kai biu­dže­tas bu­vo pa­di­din­tas, tu­ri ma­žiau­sią biu­dže­tą vie­nam Lie­tu­vos žmo­gui iš vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES). Ir es­tai, ir lat­viai tu­ri di­des­nius biu­dže­tus. Ne­kal­bu apie Pra­ncū­zi­ją, Vo­kie­ti­ją, kur tie biu­dže­tai ke­lias de­šim­tis kar­tų di­des­ni. Jei kal­ba­me apie in­for­ma­ci­nį ka­rą, tai ruo­ški­mės jam. Jei­gu NA­TO įmo­kas ruo­šia­mės pa­di­din­ti ke­tu­ris kar­tus, tai ke­tu­ris kar­tus pa­di­din­ki­me Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos biu­dže­tą.

– Ko ge­ro, dau­giau krei­pia­tės į Lie­tu­vos po­li­ti­kus?

– Kal­bu Lie­tu­vos va­do­vams.

– Koks Jū­sų dar­bas pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį – UNES­CO ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­ta­rė­jo pos­te?

– Vi­sų pir­ma, bu­vau ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju. Pa­gal su­vie­ny­tų tau­tų tvar­ką nuo tam ti­kro am­žiaus ne­ga­li užim­ti šio pos­to. To­dėl da­bar esu pa­ta­rė­ju in­for­ma­ci­jos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos klau­si­mais.

Klau­si­mai pra­ktiš­kai li­ko tie pa­tys, ku­rie bu­vo, esant pa­va­duo­to­ju: spau­dos lais­vė, žur­na­lis­tų prob­le­mos. Vi­sa­me pa­sau­ly­je žūs­ta ti­krai daug žur­na­lis­tų. Ne tik ten, kur vyks­ta ka­ras. Daug žur­na­lis­tų žūs­ta, nes yra per­se­kio­ja­mi ma­fi­jos Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, Mek­si­ko­je. Nar­ko­ma­fi­ja žu­do ne tik žur­na­lis­tus, bet ir jų šei­mos na­rius. Ru­si­jo­je per 20 me­tų žu­vo dau­giau kaip 300 žur­na­lis­tų.

Vi­si tiek klau­si­mai yra UNES­CO aki­ra­ty­je. UNES­CO daug ne­skel­bia pir­muo­se pus­la­piuo­se apie vi­sas tas prob­le­mas, bet tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­no UNES­CO dar­bo me­tu pa­vy­ko iš­trauk­ti iš ka­lė­ji­mo ne vie­ną žur­na­lis­tą ir ne­tgi kai ku­riuos iš­gel­bė­ti nuo mir­ties baus­mės. Žo­dis „į­do­mus“ gal ir ne­tin­ka, bet dar­bas ti­krai yra tu­ri­nin­gas.

– Esa­te mi­nė­jęs, kad, net ir at­os­to­gau­jant, Jū­sų la­ga­mi­nai vi­sa­da par­eng­ti. Ne kar­tą bu­vo­te stai­giai iš­kvies­tas į ki­tą pa­sau­lio ša­lį. Ko­kiu rit­mu dir­ba­te ir gy­ve­na­te šian­dien?

– Šian­dien kol kas ne­sė­džiu vien Par­yžiu­je. Kai ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius sa­ko – da­bar ne­tu­riu ga­li­my­bės, gal jūs ga­lė­tu­mė­te nu­vyk­ti į Ka­zachs­ta­ną, ten bus pa­si­ta­ri­mas, ku­ria­me tu­rė­tų da­ly­vau­ti UNES­CO at­sto­vas, aš skren­du ten.

Ga­na daž­nai bū­nu Mask­vo­je, nes ma­nęs Mask­vos uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos fa­kul­te­tas pa­pra­šė, kad skai­ty­čiau pa­skai­tas. Jau se­niai dir­bu ne tiek te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo sri­ty­je, kiek žur­na­lis­ti­kos sri­ty­je. Žur­na­lis­ti­kos fa­kul­te­tas Mask­vo­je, ži­no­te, yra toks, ne­pa­sa­ky­čiau, kad di­si­den­ti­nis, bet tru­pu­tį pa­si­šiau­šęs. Man la­bai įdo­mu dirb­ti ten su ba­ka­lau­ro ir ma­gis­tran­tū­ros stu­di­jų stu­den­tais. Į Lie­tu­vą at­vyks­tu kas mė­ne­sį, nes ma­ne įkal­bė­jo bū­ti Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to ta­ry­bos pir­mi­nin­ku.