H. Daktaras lieka kalėti iki gyvos galvos
Šian­dien Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo (LAT) Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus iš­plės­ti­nė sep­ty­nių tei­sė­jų ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si itin di­de­lės apim­ties bau­džia­mą­ją Hen­ri­ko Dak­ta­ro ir ki­tų nu­teis­tų­jų by­lą, baus­mių ne­švel­ni­no ir pa­li­ko jam ga­lio­ti įka­li­ni­mą iki gy­vos gal­vos.

Pri­tar­da­mas by­lą nag­ri­nė­ju­sių pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mų ar­gu­men­tams, ka­sa­ci­nis teis­mas pa­žy­mė­jo, kad H. Dak­ta­ras bu­vo ne kar­tą teis­tas, o nu­si­kals­ta­ma veik­la – jo gy­ve­ni­mo bū­das. Už kva­li­fi­kuo­tą R. Ga­nu­saus­ko nu­žu­dy­mą jam pa­skir­ta griež­čiau­sios rū­šies baus­mė – lais­vės at­ėmi­mas iki gy­vos gal­vos, yra tei­sin­ga. „H. Dak­ta­ras yra la­bai pa­vo­jin­gas vi­suo­me­nei ir jo nu­si­kals­ta­mų po­lin­kių pa­keis­ti švel­nes­nės rū­šies, t. y. ter­mi­nuo­to lais­vės at­ėmi­mo, baus­me yra ne­įma­no­ma“, – kons­ta­tuo­ja­ma LAT nu­tar­ty­je.

LAT su­ti­ko su iš­va­da, kad pa­skir­ta griež­čiau­sios rū­šies baus­mė ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma aiš­kiai per griež­ta, nes ne­nus­ta­ty­ta jo­kių ap­lin­ky­bių, ku­rios ro­dy­tų H. Dak­ta­ro vi­di­nį iš­gy­ve­ni­mą, kri­tiš­ką po­žiū­rį į pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mas vei­kas ir nuo­šir­dų gai­lė­ji­mą­si dėl pa­da­ry­to nu­žu­dy­mo. Teis­muo­se H. Dak­ta­ras ne­igė kal­tę dėl vi­sų nu­si­kals­ta­mų vei­kų pa­da­ry­mo (iš­sky­rus dėl dis­po­na­vi­mo su­klas­to­tais do­ku­men­tais), o tai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad jam yra vi­siš­kai sve­ti­mas bend­raž­mo­giš­kų so­cia­li­nių el­ge­sio nor­mų lai­ky­ma­sis, kri­tiš­kas sa­vo el­ge­sio ver­ti­ni­mas ir pa­gar­ba pri­gim­ti­nei ver­ty­bei – žmo­gaus gy­vy­bei, ra­šo­ma LAT pra­ne­ši­me spau­dai.

Teis­mas at­me­tė H. Dak­ta­ro ir jo gy­nė­jų ar­gu­men­tus, kad pa­skir­ta baus­mė – įka­li­ni­mas iki gy­vos gal­vos, ne­sant lyg­ti­nio pa­lei­di­mo ga­li­my­bės, yra ne­žmo­niš­ka, prieš­ta­rau­jan­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jai ir Žmo­gaus tei­sių ir lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jai bei ne­su­de­ri­na­ma su baus­mės tiks­lais. „Į­ver­ti­nus Pre­zi­den­to ma­lo­nės ins­ti­tu­to spe­ci­fi­ką ir Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo pri­pa­žįs­ta­mą vals­ty­bių ver­ti­ni­mo lais­vę reg­la­men­tuo­jant lais­vės at­ėmi­mo iki gy­vos gal­vos su­ma­ži­ni­mo ga­li­my­bes, nė­ra pa­grin­do iš­va­dai, jog Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to ma­lo­nės sis­te­ma ne­ati­tik­tų Kon­ven­ci­jos 3 straips­nio rei­ka­la­vi­mų“, – pa­žy­mė­jo LAT.

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas taip pat pa­brė­žė, kad vi­si by­lo­je su­rink­ti ir tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je iš­tir­ti duo­me­nys įver­tin­ti tei­sin­gai ir ne­pa­da­ry­ta es­mi­nių bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mo pa­žei­di­mų. „Nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je nu­ro­dy­tų Lie­tu­vos bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mo ir teis­mų pra­kti­kos bei Kon­ven­ci­jos ir EŽTT pra­kti­kos rei­ka­la­vi­mų lai­ky­ta­si. Iš by­los duo­me­nų ma­ty­ti, kad įro­di­nė­ji­mo pro­ce­sas nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je vy­ko tin­ka­mai iš­nau­do­jant vi­sas ga­li­mas ir bū­ti­nas įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nes, vi­sus jo­je su­rink­tus duo­me­nis ti­riant ne­pa­žeis­tas nei run­gi­mo­si pri­nci­pas, nei kal­ti­na­mų­jų H. Dak­ta­ro, E. Aba­riaus ir R. Za­vec­ko jiems įsta­ty­mų ga­ran­tuo­tų gy­ny­bos tei­sės“, – tei­gia­ma šian­dien pa­skelb­to­je LAT nu­tar­ty­je.

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas taip pat ne­tu­rė­jo pa­grin­do kons­ta­tuo­ti, kad nu­si­kal­ti­mų sa­va­nau­diš­kos pa­ska­tos nu­sta­ty­tos ne­tei­sin­gai, nu­kryps­tant nuo teis­mų pra­kti­kos, nes pa­gal by­lo­je nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes pa­grin­di­nis, t. y. do­mi­nuo­jan­tis, H. Dak­ta­ro ir E. Aba­riaus veiks­mų mo­ty­vas, kaip tai ir yra nu­sta­ty­ta teis­mų spren­di­muo­se, bu­vo sa­va­nau­diš­ku­mas, o ne vien tik kerš­tas, įžeis­tos am­bi­ci­jos ir pan.

Ka­sa­ci­nis teis­mas at­me­tė nu­teis­tų­jų ar­gu­men­tus ir dėl nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo. At­siž­velg­da­ma į by­lo­je nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes, tei­sė­jų ko­le­gi­ja ne­tu­rė­jo pa­grin­do kons­ta­tuo­ti, kad H. Dak­ta­ras ir E. Aba­rius ne­bu­vo nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo or­ga­ni­za­to­riai – įkū­rė­jai. „Tai, kad teis­mų spren­di­muo­se kaip nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo kū­ri­mo lai­kas nu­ro­do­mi ir 1992 me­tai, nė­ra pa­grin­das pri­pa­žin­ti, kad H. Dak­ta­ras ir E. Aba­rius aps­kri­tai yra nu­teis­ti už vei­ką, ku­ri jos pa­da­ry­mo me­tu ne­bu­vo užd­raus­ta bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo“, – pa­brė­žė LAT.

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas at­me­tė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros Or­ga­ni­zuo­tų nu­si­kal­ti­mų ir ko­rup­ci­jos ty­ri­mo de­par­ta­men­to pro­ku­ro­ro Z. Tu­li­ševs­kio, nu­teis­tų­jų E. Aba­riaus ir R. Za­vec­ko ka­sa­ci­nius skun­dus.

Nu­teis­to­jo A. Gu­doms­ko ir jo gy­nė­jo ka­sa­ci­nius skun­dus LAT ten­ki­no ir bau­džia­mą­ją by­lą A. Gu­doms­kui nu­trau­kė su­ėjus pa­trau­ki­mo bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn se­na­čiai.

H. Dak­ta­ro ir R. Dak­ta­rie­nės ka­sa­ci­nius skun­dus dėl lai­ki­no nuo­sa­vy­bės tei­sių ap­ri­bo­ji­mo Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas ten­ki­no ir šią by­los da­lį per­da­vė iš nau­jo nag­ri­nė­ti ape­lia­ci­ne tvar­ka.

Ki­tą nuo­spren­džių da­lį pa­li­ko ne­pa­keis­tą.

Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo pri­im­ta nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė ir ne­skun­džia­ma.

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas yra vie­nin­te­lis ka­sa­ci­nis teis­mas įsi­tei­sė­ju­siems bend­ro­sios kom­pe­ten­ci­jos teis­mų spren­di­mams per­žiū­rė­ti. Re­mian­tis pro­ce­są reg­la­men­tuo­jan­čiais įsta­ty­mais, ka­sa­ci­nis teis­mas, ne­per­ženg­da­mas ka­sa­ci­nio skun­do ri­bų, pa­ti­kri­na aps­kųs­tus teis­mų spren­di­mus tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu.