Gyvenęs be pykčio
Ži­nia apie fi­lo­so­fo Leo­ni­do Dons­kio mir­tį pla­čiai ko­me­tuo­ja­ma so­cia­li­nia­me tink­le Fa­ce­book. Drau­gai, bi­čiu­liai, ko­le­gos, ki­ti pa­ži­no­ju­sie­ji reiš­kia užuo­jau­tą, da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais.

Gar­sus vai­kų psi­chia­tras Dai­nius Pūras ra­šo:

„Lie­tu­va, o ir ne tik Lie­tu­va, ne­te­ko Leo­ni­do Dons­kio. Užuo­jau­ta ar­ti­mie­siems. Lie­tu­vai šis pra­ra­di­mas be ga­lo skau­dus. Leo­ni­das meis­triš­kai blai­vi­no ir pro­ti­no ego­cen­triš­ko pro­vin­cia­lu­mo įkai­te ta­pu­sią Lie­tu­vą, ais­trin­gai skleis­da­mas tau­tie­čiams, Eu­ro­pai ir pa­sau­liui gy­do­mą­ją to­le­ran­ci­jos, žmo­gaus tei­sių ir lais­vių es­mę ir pra­smę. Il­sė­kis ra­my­bė­je, Leo­ni­dai“.

Vil­niaus me­ras Re­mi­gi­jus Šimašius: „Tu bu­vai at­vi­ras, iš­min­tin­gas, ge­ras ir už pri­nci­pus ko­vo­jan­tis žmo­gus. Toks, ku­ris įkve­pia ir ki­tus. Ta­vo gy­ve­ni­mas bu­vo do­va­na ap­lin­ki­niams. Mums Ta­vęs trūks. Il­sė­kis ra­my­bė­je“.

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ly­de­ris Gab­rie­lius Landsbergis:

Kai dir­bau Bel­gi­jo­je, or­ga­ni­za­vau pa­skai­tą-kon­cer­tą su Pe­tru Ge­niu­šu ir Leo­ni­du Dons­kiu. Pa­skai­ta vy­ko tam­sio­je vi­du­ram­žių baž­ny­čio­je, ant sie­nų ka­bė­jo fla­man­dų ta­py­to­jų pa­veiks­lai. Pro­fe­so­riaus pa­skai­ta apie am­ži­nus iš­ei­vius dar iki šian­dien skam­ba gal­vo­je. Apie žmo­nes, ku­rie pa­smerk­ti am­ži­nai ieš­ko­ti tė­vy­nės, nes gim­to­sios at­si­sa­kę, o nau­jo­sio­se ne­pri­ta­pę. At­ras­ti ar grįž­ti į ti­krą­ją, dva­si­nę tė­vy­nę – am­ži­no­jo iš­ei­vio tiks­las. Ma­tyt, vi­si be­sik­lau­sę pro­fe­so­riaus pa­skai­tos, gir­dė­jo­me skir­tin­gai. Man tuo­met at­ro­dė, kad Leo­ni­das kal­ba apie sa­ve. No­riu ti­kė­ti, kad nei klau­sy­to­jų, nei dis­ku­si­jų ne­truks ir ten, kur pro­fe­so­rius ir to­liau dės­tys apie am­ži­ną­sias pa­ieš­kas“.

Ar­ti­mas L. Dons­kio bi­čiu­lis Ser­ge­jus Kanovičius: „Die­ve ma­no, Leo­ni­dai, mie­las, my­li­mas Leo. Il­sė­kis ra­my­bė­je. Kaip vis­kas tra­pu. Kaip ny­ku bus be Ta­vo bal­so, be Ta­vo są­ži­nės, ne­komp­ro­mi­si­nės nuo­mo­nės. Su­si­trau­kė tas „links­ma­sis LT pa­sau­lė­lis“, nu­skur­do. Ta­vęs vi­sa­da trū­ko. Da­bar tai bus kas­die­nis jaus­mas. Il­sė­kis, bi­čiu­li... O prieš sa­vai­tę dar spė­jo­me pri­si­pa­žin­ti mei­lė­je. Bent tiek“.

Fi­nan­sų ana­li­ti­kas eko­no­mis­tas Gi­ta­nas Nausėda: „Vi­siš­kai iš­mu­šan­ti pa­grin­dą iš po ko­jų ži­nia – mi­rė fi­lo­so­fas Leo­ni­das Dons­kis. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ša­lia žmo­gaus pa­var­dės ver­tė­tų nu­ro­dy­ti tik pro­fe­si­ją. Ne­rei­kia jo­kių me­da­lių, vi­suo­me­ni­nių par­ei­gų, ne­rei­kia net aka­de­mi­nių laips­nių. Kiek­vie­nas iš mū­sų sa­vo pro­fe­si­ją už­pil­do­me tu­ri­niu. Leo­ni­das pri­pil­dė jo skli­di­ną tau­rę ir net dau­giau...

At­si­me­nu, be­veik prieš tris­de­šimt me­tų vaikš­čio­jo­me į tą pa­čią se­ną­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ką ir ra­šė­me sa­vo di­ser­ta­ci­jas. Ta­da ne­bu­vo­me pa­žįs­ta­mi, ta­čiau aš jį vis­gi įsi­dė­mė­jau. Dar pa­gal­vo­jau: „O, tas žmo­gus tu­ri pa­na­šią į ma­no še­ve­liū­rą!“. Tą­kart dar ne­ži­no­jau, kad jis, kaip ir aš, yra klai­pė­die­tis. Su­si­pa­ži­no­me ge­ro­kai vė­liau – kuo­met su­si­bū­rė­me apie pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų. Leo­ni­das bu­vo tie­siog vaikš­čio­jan­tis IQ – jam pra­bi­lus vi­si nu­ščiū­da­vo­me, mat bi­jo­da­vo­me ką nors svar­baus pra­leis­ti.

Šian­dien ga­liu su liūd­na šyp­se­na pri­si­min­ti sa­vo ap­si­lan­ky­mus Leo­ni­do lai­do­je „Be pyk­čio“. Prieš lai­dą tie­siog už­keik­da­vau sa­ve: „Gi­ta­nai, tik ne­nu­siš­ne­kėk, tik ne­sa­pa­liok ba­na­ly­bių, nes at­ro­dy­si taip ap­gai­lė­ti­nai Leo­ni­do aki­vaiz­do­je!“. At­ro­do, kad tai pa­dė­da­vo, nes Leo­ni­das pa­kvies­da­vo dar kar­tą... At­vi­rai pa­sa­ky­siu – per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą aš ne­ma­čiau to­kios fe­no­me­na­lios at­min­ties žmo­gaus kaip Leo­ni­das Dons­kis. Kuo­met ko­men­tuo­da­mas Olan­di­jos fut­bo­lo rink­ti­nės var­žy­bas per te­le­vi­zi­ją, jis iš at­min­ties ber­da­vo šios ša­lies 1971–1974 m. pir­me­ny­bių „ak­tua­li­jas“, aš vis pa­gal­vo­da­vau: kas ne­ge­rai ši­tam vy­ru­kui, kaž­kas jo gal­vo­je įtai­sė var­go­nus! Gal­būt, fi­lo­so­fui at­min­tis nė­ra kri­tiš­kai svar­bi sa­vy­bė, ta­čiau gam­ta ir čia jį dos­niai ap­do­va­no­jo.

Taip, Leo­ni­das bu­vo li­be­ra­las par excellence, nors bo­dė­jo­si par­ti­nių pri­klau­so­my­bių ir tik vie­ną kar­tą lai­ki­nai (ir, ko ge­ro, at­si­tik­ti­nai) įli­po į tą ga­le­rą. Pa­gal jį bu­vo ga­li­ma nu­sta­ty­ti sa­vo ideo­lo­gi­nį lai­kro­dį. Pa­gal jį ir aš su­si­vo­kiau, kad vis­gi ne­su li­be­ra­las... Pa­sta­rai­siais me­tais ne­su­tik­da­vau su jo po­zi­ci­ja ga­na daž­nai, ta­čiau vis­ką at­pirk­da­vo jo mąs­ty­mo kul­tū­ra, jos plo­tis ir gy­lis. In­te­lek­to jė­ga lei­do jam ne tik lai­das ves­ti, bet ir gy­ven­ti be pyk­čio. Tie­siog gy­ven­ti iš­min­ti­mi... To­dėl ta­riu liūd­nai, bet be kar­tė­lio – ge­riau­sia, kas ga­lė­jo at­si­tik­ti pa­sta­rų­jų de­šimt­me­čių Lie­tu­vos in­te­lek­ti­nia­me gy­ve­ni­me, jau at­si­ti­ko ir tai yra Leo­ni­das Dons­kis“.