Gyvenant svetur apgavo Lietuvoje
Ne vie­nas už­sie­ny­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis sa­vo su­nkiai už­dirb­tus pi­ni­gus in­ves­tuo­ja į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą gim­ti­nė­je, o jam pri­rei­kus re­mon­to ten­ka nau­do­tis vie­tos meis­trų pa­slau­go­mis. Šie, de­ja, ne vi­sa­da pa­tei­si­na lū­kes­čius – ma­ža to, ap­ga­vę už­sa­ko­vą sprun­ka pa­si­nau­do­ję tuo, kad šei­mi­nin­kas yra už tūks­tan­čių ki­lo­me­trų. Į to­kią si­tua­ci­ją pa­te­kęs emig­ran­tas ti­ki­na, kad jam be­lie­ka gau­dy­ti vė­ją lau­kuo­se, nors spe­cia­lis­tai ra­mi­na, kad dar ne vis­kas pra­ras­ta.

Prieš beveik dešimtmetį sodybą Lietuvos provincijoje įsigijęs lietuvis tik pernai prisiruošė ją remontuoti ir tik tuomet suprato, koks tai sudėtingas procesas: iš pradžių sunkiai sekėsi rasti patikimų meistrų, vėliau nustebino jų darbų įkainiai, o galiausiai tūkstantines sumas susižėrę darbininkai paliko neužbaigtus darbus ir dingo tarsi į vandenį.

Patyriau didžiulių finansinių nuostolių, praradau pasitikėjimą Lietuva, maniau, kad ten tokių apgavikų jau nėra. Nesitikiu atgauti prarastus pinigus, kažin ar grįšiu į Lietuvą, jeigu ten dedasi tokie dalykai.

Svetur gyvenantis lietuvis įsitikinęs, kad jis – ne vienintelė tokių apgavikų auka.

„Jie naudojasi tuo, kad šeimininko nėra šalia. Patyriau didžiulių finansinių nuostolių, praradau pasitikėjimą Lietuva, maniau, kad ten tokių apgavikų jau nėra. Nesitikiu atgauti prarastus pinigus, kažin ar grįšiu į Lietuvą, jeigu ten dedasi tokie dalykai“, – pasakojo „Tiesai“ užsienyje gyvenantis ir dirbantis vyras.

NT Lietuvoje yra populiariausia investicija tarp užsienyje dirbančių lietuvių, teigia rinkos ekspertai, esą tokios tendencijos nesikeičia pastaruosius du dešimtmečius. Todėl tikėtina, kad su tokia situacija susidūrė ne vienas emigrantas, į tai turėtų atkreipti dėmesį ir ateityje būstų pirkimą ir remontą planuojantys užsienio lietuviai.

Meistrų reikia paieškoti

Viename Žemaitijos mieste anksčiau gyvenęs Juozas (vardas pakeistas – red. past.) prieš 11 metų emigravo į vieną iš Skandinavijos valstybių, o gimtuosius kraštus aplanko vos 1–2 kartus per metus. Vienos tokios viešnagės metu giminaitis užsiminė apie netoliese pigiai parduodamą geros būklės sodybą, kuri esą galėtų būti vyrui tarsi vasaros rezidencija atostogų metu.

Juozas ne iš karto susidomėjo šia galimybe, tačiau ši mintis neapleido, o po poros metų pasidomėjęs ir sužinojęs, kad sodyba vis dar neparduota, nutarė ją įsigyti.

„Prieš kelis dešimtmečius statytas dviejų aukštų mūrinis namas, ūkiniai pastatai ir nemažas sodas kainavo vos kelis tūkstančius litų. Pamaniau – nedaug, valgyti neprašys. Daug negalvojęs nusipirkau. Kurį laiką jos nelietėme, su šeima tik retkarčiais pasvarstydavome, kaip ją būtų galima pertvarkyti. Tik po kelerių metų, kai idėjų prisikaupė užtektinai, nutarėme imtis darbų. Čia prasidėjo mūsų vargai“, – pasakojo pašnekovas.

Pirmiausia, anot jų, teko gerokai pavargti ieškant meistrų, kurie imtųsi gana atokiai nuo miestų esančių darbų.

„Plastikinius langus ir naujas duris įdėti vargo nebuvo, tačiau vidaus remonto darbų niekas nenorėjo imtis. Turėjome aiškią viziją, ką daryti su patalpomis, tačiau neatsirado, kas ją įgyvendintų. Apie paieškas nuolat užsimindavome draugams, pažįstamiems. Galiausiai kažkas, jau nepamenu, kas, pasiūlė du kandidatus. Nors jų paslaugų įkainiai buvo nemaži, nusprendėme rekomenduotus meistrus samdyti. Atrodė tvarkingi, patikimi, vienas – jau pagyvenęs, kitas jaunas“, – įvykių chronologiją pasakojo Juozas.

Vyro teigimu, po namo apžiūros būsimi darbų vykdytojai apskaičiavo, kad pirmojo namo aukšto atnaujinimas kainuos apie 8 tūkst. eurų: tokios esą kainos (sandoris sudarytas 2017 m. vasaros pabaigoje).

Davę pusę sumos avansu šeimininkai sukirto su meistrais rankomis, įdavė namo raktus, o patys išvyko į kitą Baltijos jūros pusę.

Remontas pabrango

Nemokama telefoninių pokalbių programėle su darbininkais bendravę lietuviai nuolat sulaukdavo klausimų, nuotraukų, skambindavo tartis vienu ar kitu klausimu – viskas atrodė kaip normalus remonto procesas, tad jokių įtarimų nekilo.

Prieš Kalėdas į Lietuvą ir vėl sugrįžę užsakovai savo akimis išvydo progresą ir jis užsakovus tenkino.

„Tiesą pasakius, įsivaizdavome, kad darbai gali judėti greičiau. Meistrai teisinosi, kad grafiko laikytis sutrukdė orai, kai kurių statybinių medžiagų kiekis. Namo vidus jau nė iš tolo nepriminė to, ką matėme jį įsigiję, nekilo net mažiausių abejonių, kad meistrai vilkina darbus. Nebuvo pagrindo jais nepasitikėti, sumokėjome antrą dalį atlyginimo – dar kelis tūkstančius eurų, jie patikino, kad iki vasaros viskas bus baigta. Ramia galva išvykau atgal“, – sakė vyras.

Dar po poros mėnesių darbininkai pareikalavo likusių pinigų nuo suderėtos sumos, sakė, kad viskas vyksta pagal planą, kaip patvirtinimą siuntė nuotraukas, o pavasarį pranešė, kad dėl pabrangusių medžiagų darbų kaina išaugo dar 1,5 tūkst. eurų, kuriuos užsakovas darbininkams sumokėjo per tarpininką – juos perdavė giminaitis.

Tačiau prieš vasarą vėl Lietuvoje pasirodęs sodybos šeimininkas apsilankęs joje meistrų nerado, o vaizdas namo viduje buvo nedaug pasikeitęs nuo to, kurį matė prieš Kalėdas. Nustėręs Juozas bandė su meistrais susisiekti, tačiau jie į skambučius neatsiliepė, o galiausiai išjungė telefonus, jų rasti nepavyko ir tiems, kurie darbininkus rekomendavo, – paaiškėjo, kad ir tie žmonės jų asmeniškai nepažįsta, tik girdėję apie „vyrus iš Mažeikių“ kaip apie gerus specialistus.

Kai po galybės bandymų Juozas atsako nesulaukė, suprato pakliuvęs į sukčių pinkles.

Manau, kad į emigravusius ir sugrįžtančius žmones žiūrima kaip į maišus pinigų, kuriuos jie dalija į kairę ir dešinę. Niekas nepagalvoja, kaip sunkiai jie yra uždirbti.

„Taip, dalis darbų atlikta, tačiau jie tikrai neverti tos sumos, kurią sumokėjau, tai aišku net ir ne specialistui. Aš nesitikiu atgauti pinigų. Noriu tik įspėti kitus emigrantus, kad jie neužkibtų ant tokio kabliuko. Manau, kad tokioje situacijoje būtina nuolatinė darbų priežiūra, jeigu negalite patys – tarkitės su draugais ar artimaisiais. Po tokių atvejų mūsų šeimai sunku patikėti, kad Lietuvoje viskas krypsta į gerąją pusę. Manau, kad į emigravusius ir sugrįžtančius žmones žiūrima kaip į maišus pinigų, kuriuos jie dalija į kairę ir dešinę. Niekas nepagalvoja, kaip sunkiai jie yra uždirbti. Mūsų pasitikėjimas žmonėmis tikrai sumenko, niekas iki šiol taip neapgavo“, – nusivylęs kalbėjo Juozas.

Būtent pasitikėjimas, anot vyro, ir sumaišė visas kortas – susitarimas su meistrais buvo žodinis, todėl teisybės paieškas, juolab gyvenant užsienyje, Juozas prilygina vėjo gaudymui laukuose.

KOMENTARAS

Karolis Rugys, advokatas, sutarčių teisės specialistas:

„Susitarimas šiuo atveju buvo: žodinis ar minėtas raštelis, pinigų sumokėjimo faktas, kuris yra įtvirtintas rašytiniais įrodymais, gali būti laikomas pagrindu reikalauti iš kitos pusės žalos atlyginimo. Tereikia įrodyti susitarimo faktą, pobūdį, žalos reikalavimo pagrindą. Šis ginčas tikriausiai būtų sprendžiamas vadovaujantis civilinės teisės normomis, o teismas tokiais atvejais vadovaujasi įrodymų pakankamumo ir kitais teisės principais.

Jūsų minimam nukentėjusiajam reikės įrodyti pinigų perdavimo, darbų užsakymo ir kitus faktus, tai gali būti sudėtinga, tačiau tai nėra neįmanoma.

Panašiose situacijose gali būti pradedami net ikiteisminiai tyrimai, tačiau tokiu atveju reikia įrodyti, kad asmuo tyčia siekė pasisavinti pinigines lėšas ir imituoti civilinių teisinių santykių sukūrimą. Pavyzdžiui, asmuo gavo avansą ir dingo, jis nėra pasiekiamas suteiktais kontaktais arba jie nebuvo suteikti, tokie jo veiksmai gali būti laikomi nusikalstama veika – sukčiavimu, kas galimai sudarytų pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo nuostolius atlyginti gali prašyti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškęs civilinį ieškinį ir pateikęs įrodymus apie patirtą žalą.

Tačiau šiuo atveju greičiausiai tai bus civiliniai santykiai – sudarytas susitarimas, pinigai sumokėti, dalis darbų atlikta. Juo labiau kad buvo suteikti ir duomenys (vardas ar pavardė ir kiti kontaktiniai duomenys), kurių galimai pakanka pateikti ieškinį teismui.

Net būdamas Jungtinėje Karalystėje, jeigu ginčas turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose, žmogus gali pateikti ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo per „E.teismas“ sistemą, o jeigu jam teks grįžti į bylos teismo posėdžius, išlaidos šioms kelionėms gali būti laikomos susijusios su byla ir atsakovo galima reikalauti jas padengti. Taip pat galima pasinaudoti ir Lietuvoje dirbančių advokatų paslaugomis.

Norint nepatekti į tokias situacijas, pirmiausia patarčiau viską spręsti raštu – žodinius susitarimus labai sudėtinga įrodyti. Visada prieš sudarant sandorius reikia kelti klausimą: o kas, jeigu..?

Ginčo atveju rašytinis susitarimas visada bus svaresnis įrodymas. Net po susitarimo pradžios vėliau buvęs susirašinėjimas, sudaryti aktai taip pat gali būti vertingi įrodymai.

Ne visais atvejais būtinos sudėtingos sutartys, svarbu, kad būtų užfiksuoti tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Antra, samdomą asmenį galima patikrinti pagal viešojoje erdvėje prieinamus duomenis: galbūt pasirinktas darbų vykdytojas turi daug skolų, teisinių ginčų – tokią informaciją gauti šiandien nesudėtinga.

Prieš sudarant sutartį taip pat reikia paprašyti kitos pusės dokumentų, nes praktika rodo, kad kartais tariami darbų vykdytojai yra iš anksto suplanavę apgaulę ir prisistato svetimais vardais.

Tai rekomenduoju padaryti prieš sudarant sutartį dėl darbų atlikimo, o jiems prasidėjus yra dar begalė priemonių apsisaugoti nuo galimų nuostolių ar sutartų įsipareigojimų nevykdymo, tai gali būti atitinkamas darbų draudimas ar kitos garantijos.

Esant galimybei galima pasitarti su teisininku, su statybos darbų specialistais, pabandyti numatyti rizikas iš anksto, o ne joms įvykus.

Ne visada reikia vadovautis tik mažiausios kainos kriterijumi – praktika rodo, kad kuo daugiau pinigų ir laiko investuosi į procesą, tuo labiau jis bus apsaugotas nuo nesėkmių ar apgaulių. Ypač atsargiai vertinti asmenis, kurie nenori sudaryti sutarties, kuri nustatytų asmenų teises ir pareigas, atliekamų darbų atveju. Žmogus privalo įvertinti ir priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su tokiais asmenimis, ir įvertinti kylančius daug didesnius rizikos veiksnius.

Būna ir taip, kad patys užsakovai nelinkę pasirašyti sutarčių siekdami nuslėpti tikrąsias darbams išleidžiamas sumas, susitvarkyti reikalus neoficialiai ar nenoras mokėti mokesčius. Tačiau tokiais atvejais prisiimama visa rizika, o noras sutaupyti gali baigtis didžiuliais nuostoliais ir nekokybišku darbų atlikimu.

Kaip ir minėjau, sutartis padės išvengti atvejų „o kas, jeigu..?“, kuo daugiau galimybių joje numatoma, tuo mažesnė rizika nukentėti.“