Griūvantis kalnas – interesų apgultyje
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus, ku­riam pa­ti­kė­ta Ge­di­mi­no kal­no prie­žiū­ra, va­do­vė Bi­ru­tė Kul­ny­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad šio mū­sų ša­lies sim­bo­liu ta­pu­sio ob­jek­to šei­mi­nin­ku tu­rė­tų bū­ti ne Kul­tū­ros, o Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja. Pa­sak jos, ne­pas­ky­rus vie­no griū­van­čio kal­no šei­mi­nin­ko, įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos ne pla­nuo­ja dar­bus, bet ieš­ko kal­tų­jų, o pa­sta­ruo­ju me­tu at­pir­ki­mo ožiu ban­do­ma pa­vers­ti jos įstai­gą.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ži­nio­je esan­tis Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, va­do­vau­ja­mas kul­tū­ros is­to­ri­kės B. Kul­ny­tės, jo te­ri­to­ri­jo­je esan­čio Ge­di­mi­no kal­no prie­žiū­rą pe­rė­mė 2013 me­tais. Nors šį vals­ty­bės sim­bo­liu lai­ko­mą ob­jek­tą ku­ruo­ja dar ke­lios ins­ti­tu­ci­jos, pir­miau­sia – Vil­niaus pi­lių vals­ty­bi­nis kul­tū­ri­nis re­zer­va­tas, tai ne­ap­sau­go­jo kal­no nuo griū­ties. Kai šių me­tų va­sa­rį ant Ge­di­mi­no kal­no bu­vo di­de­lė nuo­šliau­ža, o spa­lio pra­džio­je – dar vie­na, pul­ta ieš­ko­ti ne­lai­mės kal­ti­nin­kų.

„Dėl Ge­di­mi­no kal­no vi­si tu­ri įvai­rių vi­zi­jų, ku­rios ne­re­tai pra­si­len­kia su ti­kro­ve. La­bai ge­rai pa­sa­kė pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė: šliau­žian­tis Ge­di­mi­no kal­nas ta­po mū­sų vals­ty­bės sim­bo­liu. Aš ži­nau: kai ne­be­lie­ka aiš­ku­mo, rei­kia ieš­ko­ti ko nors ne­ge­ro. Ve­lia­mi ne­pa­bai­gia­mi pro­ce­sai. De­ja, dėl vi­sų tų da­ly­kų ieš­ko­ma kal­ti­nin­ko, ir juo ban­do­ma pa­vers­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį mu­zie­jų. Da­lis mū­sų „drau­gų“ to ak­ty­viai sie­kia“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė Bi­ru­tė Kulnytė.

Ne­lai­mių dar ga­li būti

– Ge­di­mi­no kal­nas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ži­nion bu­vo per­duo­tas 2013 me­tais. Ko­kia tuo me­tu bu­vo si­tua­ci­ja?

– Pa­sa­ko­ti apie Ge­di­mi­no kal­ną vi­sa­da pra­de­du nuo jo vir­šu­je at­sta­ty­tos gy­ny­bi­nės sie­nos: jai su­mū­ry­ti į vir­šų bu­vo su­vež­ta la­bai daug ak­me­nų, ne­aps­kai­čia­vus ga­li­mų ap­kro­vi­mų. Pro­jek­tą vyk­dė tuo­me­ti­nis Pa­mink­lų res­tau­ra­vi­mo ins­ti­tu­tas, ma­tyt, rea­li­zuo­da­mas Aukš­tu­ti­nės pi­lies at­kū­ri­mo vi­zi­ją. Jie su­mū­ri­jo gy­ny­bi­nę sie­ną, o ta­da pa­ma­tė, kad kal­nas to­kio svo­rio ne­iš­lai­ko, 2000-ai­siais ap­link mū­rą pra­dė­jo ręs­ti be­to­ni­nių įtvir­ti­ni­mų žie­dus, va­di­na­mus rost­ver­kus. Įtvir­ti­ni­mai, pa­si­ro­do, sta­ty­ti be jo­kio pro­jek­to, ma­ža to, iki ga­lo net ne­baig­ti. Su lai­ku rost­ver­kų ar­ma­tū­ra, spau­džia­ma šlai­to vir­šu­je esan­čios sie­nos ir dum­ban­čio grun­to, pra­dė­jo ski­li­nė­ti, ir šiais me­tais kal­no šiau­ri­nia­me šlai­te bū­ta di­de­lių nuo­šliau­žų.

Įta­kos tam tu­rė­jo ir ki­ti da­ly­kai. Jau 2013 me­tais bu­vo ma­ty­ti, kad įgriū­va po kal­nu nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro li­kę tu­ne­liai – ne­ma­nau, kad jie bu­vo la­bai są­ži­nin­gai su­pil­ti. Ka­dan­gi kal­ne drėg­mės daug, grei­čiau­siai su­pu­vo rąs­tai, ku­riais tu­ne­liai bu­vo iš­grįs­ti, ir pra­dė­jo la­bai sės­ti grun­tas.

Birutė Kulnytė

Pir­mo­sios pa­vo­jin­gos įgriu­vos su­si­for­ma­vo kal­no vir­šu­je. Bū­tent ten iš ka­ri­nių tu­ne­lių bu­vo iš­ves­ta šach­ta – al­suok­lis. Ji trau­kė lan­ky­to­jus, ypač vai­kus. Pir­miau­sią už­py­lė­me ją. To­kiems dar­bams bū­ti­na ar­cheo­lo­go prie­žiū­ra, ta­čiau dėl to pa­si­gir­do kal­ti­ni­mų, kad kal­ne vyk­do­me ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­nė­ji­mus. Man tik įdo­mu, kad ieš­ko­ti kal­tų­jų pra­dė­ta ta­da, kai, su­ak­ty­vė­jus des­truk­ci­niams pro­ce­sams, 2013 me­tais kal­nas bu­vo per­duo­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ži­nion.

– Geo­lo­gai įspė­ja, kad Ge­di­mi­no kal­nui gre­sia dar vie­na nuo­šliau­ža?

– Kal­no grun­tas sė­da nuo­la­tos. Ne kar­tą jį tai­sė­me. Bet, kaip da­bar iš­siaiš­ki­no­me, kal­no nuo­šliau­ža bu­vo užp­rog­ra­muo­ta. Pa­sta­rai­siais kar­tais nu­šliau­žė už­pil­ti­nis grun­tas. Yra grės­mė, kad nu­čiuož­ti ga­li ir rost­ver­kai.

Ne­ge­ri pro­ce­sai vyks­ta ir kal­no šlai­te, be­si­lei­džian­čia­me į Vil­nios pu­sę. Ten žmo­gus ir­gi daug pa­si­dar­ba­vo. At­kur­tų­jų griu­vė­sių ne­ko­ky­biš­kas mū­ras sky­la. Ne­rei­kia nė spe­cia­lis­tų – aki­vaiz­du, kad ten sta­ti­niai net be pa­ma­tų – mū­ras iš­kel­tas tie­siai ant pie­vos. Be to, sta­tant Val­do­vų rū­mus bu­vo nu­kas­ta da­lis kal­no šlai­to. Ta vie­ta da­bar apk­li­juo­ta kiau­ry­mi­nė­mis ply­te­lė­mis, per jas te­ka van­duo. Anks­tes­nė ne­pro­tin­ga žmo­nių veik­la lė­mė tai, kas da­bar vyks­ta.

– Ar tai reiš­kia, kad griū­tis gre­sia ir gy­ny­bi­nei sie­nai?

– Ga­li vis­ko bū­ti. Ga­li nu­slink­ti da­lis gy­ny­bi­nės sie­nos su aikš­te­le.

Ieš­ko kaltųjų

– Mu­zie­jui prie­kaiš­tau­ja­ma, kad 2012 me­tais bu­vo iš­kirs­ti Ge­di­mi­no kal­no me­džiai – esą ne­li­kus grun­tą stip­ri­nan­čių šak­nų, pra­si­dė­jo nuo­šliau­žos.

– Geo­lo­gi­jos ta­ry­bos va­do­vas Jo­nas Sat­kū­nas la­bai aiš­kiai pa­sa­kė, kad tuos me­džius jau se­niai rei­kė­jo pa­ša­lin­ti. Juos pla­nuo­ta iš­kirs­ti dar iki Ne­prik­lau­so­my­bės, bet bi­jo­ta žmo­nių. Tie­są sa­kant, ir man bū­da­vo gra­žu, kai ten ta­da au­gan­tys kle­vai ru­de­nį gel­to­nuo­da­vo.

Bet iš tie­sų ant pi­lia­kal­nio nie­ka­da ne­au­go to­kie di­de­li me­džiai. Be to, bu­vo pa­da­ry­ta di­de­lė klai­da, 1954 me­tais kal­ną ap­so­di­nant siau­ra­la­piais kle­vais. Kaip is­to­ri­kė me­džių so­di­ni­mą sie­ju su ta da­ta: mi­rus Sta­li­nui, So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo va­di­na­ma­sis at­ši­li­mo lai­ko­tar­pis, tai­gi Lie­tu­vos sim­bo­lį, tuo me­tu apau­gu­sį brūz­gy­nė­liais, no­rė­ta pa­puoš­ti. O tie kle­vai au­ga aukš­ti, tu­ri pla­čią la­ją ir la­bai ne­gi­lias šak­nis, be to, grei­tai sens­ta. Tai­gi ant kal­no pa­sta­ruo­ju me­tu au­go su­nkūs me­džiai, juos nu­kir­tus pa­aiš­kė­jo, kad jų vi­sų vi­dus jau pa­juo­dęs. Ma­žai kas ma­tė, bet ki­to­je kal­no pu­sė­je jau bu­vo ir me­džių iš­var­tos.

– Ar to, kad kal­nas ga­li pra­dė­ti slink­ti, nie­kas ne­įž­vel­gė?

– Kai mums bu­vo pri­skir­tas Ge­di­mi­no kal­nas, šio­je te­ri­to­ri­jo­je jau vei­kė Vil­niaus pi­lių vals­ty­bi­nis kul­tū­ri­nis re­zer­va­tas. Jis ir tu­rė­jo už­siim­ti ty­ri­nė­ji­mais bei prog­no­zė­mis, taip pat ir kal­no sau­gu­mo. Re­zer­va­tas tu­rė­jo kaup­ti ir do­ku­men­ta­ci­ją, kas ir kaip bu­vo vyk­do­ma kal­ne, bet tai ne­bu­vo da­ro­ma.

Jau anks­čiau mes su ar­chi­tek­tais krei­pė­mės į Sei­mą, kad šio­je te­ri­to­ri­jo­je tu­ri bū­ti ne Pi­lių re­zer­va­tas, bet Vil­niaus pi­lių na­cio­na­li­nis par­kas, vei­kian­tis prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos bei jos ži­nio­je esan­čios Vals­ty­bės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos, tu­rin­čių ir iš­ma­nan­čių spe­cia­lis­tų, ir lė­šų. Tą pa­tį pa­kar­to­jau pra­ėju­sią sa­vai­tę lan­ky­da­ma­si Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­te. Jo pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis pri­ta­rė, kad ne Na­cio­na­li­nis mu­zie­jus tu­rė­tų bū­ti at­sa­kin­gas už Ge­di­mi­no kal­no tvar­ky­mą.

Ma­nau, ir da­bar ne vė­lu tai pa­da­ry­ti, kad baig­tų­si to­kia keis­ta si­tua­ci­ja, kai yra de­vy­nios auk­lės, o vai­kas – be gal­vos. Ta­čiau da­bar vis­kas krei­pia­ma į tai, kad ne­lik­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus. Mū­sų ad­re­su pa­si­gir­do keis­ti kal­ti­ni­mai – ki­tą die­ną po ap­si­lan­ky­mo Sei­me so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­si­ro­dė Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo Arū­no Ge­lū­no pa­skelb­ta ži­nia, par­em­ta ne­įvar­dy­tais šal­ti­niais, esą Na­cio­na­li­nis mu­zie­jus kal­ne slap­čia vyk­dė ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­nė­ji­mus, dėl to slen­ka šlai­tai (Gruo­džio 8-ąją so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ A. Ge­lū­nas pa­si­da­li­jo įra­šu: „Tik ga­vau in­for­ma­ci­jos (šal­ti­nio ne­nu­ro­dy­siu, nes jis ga­li nu­ken­tė­ti), jog ant Ge­di­mi­no kal­no Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus už­sa­ky­mu bu­vo vyk­do­mi ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai ir ren­čia­mos ka­ži ko­kios mū­ri­nės kons­truk­ci­jos kaip tik prieš nu­slen­kant šlai­tui ir kaip tik vi­sai prie nu­slin­ku­sio šlai­to. Pa­na­šu, jog rei­kia rim­to ty­ri­mo apie tai, kas ir ką vyk­do ant mū­sų varg­šo kal­no“, – red.). Į to­kias kal­bas ne­si­no­ri net rea­guo­ti, nes taip aki­vaiz­džiai sie­kia­ma su­kel­ti skan­da­lą.

Su­grą­žin­ti piliakalnį

– Kol kas esa­te at­sa­kin­gi už Ge­di­mi­no kal­no li­ki­mą. Kaip pla­nuo­ja­te jį gel­bė­ti?

– Ge­di­mi­no kal­no tvar­ky­bos dar­bų do­ku­men­ta­ci­ja bu­vo iš­bars­ty­ta po įvai­rius ar­chy­vus. Mes aiš­kiai pa­sa­kė­me: ne­da­ry­si­me dar­bų, kol ne­gau­si­me pro­jek­to ir at­sa­ky­mų, kur ir kas anks­čiau at­lik­ta. Vi­sus do­ku­men­tus su­rin­ko­me pa­tys, jau įvy­ko kon­kur­sas. La­bai džiau­giuo­si, kad jį lai­mė­jo žmo­nės, jau tvar­kę pi­lia­kal­nius – ma­žo­ji bend­ri­ja „Vir­mal­da“ ir bend­ro­vė „Re­krea­ci­nė sta­ty­ba“.

Pir­miau­sia rei­kia su­tvar­ky­ti be­to­no at­ra­mas – rost­ver­kus, nes kal­nas jų aki­vaiz­džiai „ne­my­li“, spjau­na į pa­vir­šių. „Re­krea­ci­nė sta­ty­ba“ nu­spren­dė, kad be­to­no juo­stas rei­kia par­iš­ti, kad pa­va­sa­rio po­lai­džio me­tu jos ne­pa­ju­dė­tų že­myn. Pa­skui, tvar­kant šlai­tą, jos bū­tų su­tvir­tin­tos ka­pi­ta­liš­kai. Tik pa­ge­rė­jus orams ir įtvir­ti­nus at­ra­mas, to­liau bus tvar­ko­mas šlai­tas. Vi­są kal­ną teks ap­juos­ti spe­cia­lio­mis juo­sto­mis. Nuo­šliau­žą ke­ti­na­ma su­tvar­ky­ti at­ei­nan­čiais me­tais. Ta­čiau žo­lę ant nau­jo grun­to spe­cia­lis­tai re­ko­men­duo­ja už­sė­ti tik 2018 me­tų pa­va­sa­rį, nes, jų tei­gi­mu, tai pa­da­rius ru­de­nį, lau­kia­mo re­zul­ta­to ne­bus. To­liau dar­bai, ma­nau, vyks spar­čiau.

– Iki šiol gir­dė­ti siū­ly­mai, kad ant Ge­di­mi­no kal­no rei­kė­tų at­kur­ti Aukš­tu­ti­nę pi­lį. Ar tam pri­tar­tu­mė­te?

– Nors prie šios idė­jos grįž­ta­ma iki šiol, Aukš­tu­ti­nė pi­lis bū­tų lyg tor­tas iš sau­sai­nių: ten net au­ten­tiš­kų griu­vė­sių ma­žai be­li­kę, nes maž­daug 1995–2000 me­tais jų si­lue­tas bu­vo iš­kel­tas, sie­kiant pa­vaiz­duo­ti, jog tai yra tar­si Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kų go­ti­ka.

Es­mi­nis da­ly­kas, jog nie­kas ne­no­ri gal­vo­ti, kad Ge­di­mi­no kal­nas – tai pi­lia­kal­nis. Lie­tu­va – pi­lia­kal­nių kul­tū­ros kraš­tas. Jų net Lat­vi­ja ne­tu­ri. Pi­lia­kal­niai yra tik Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tys­tės bran­duo­ly­je – mū­sų ša­ly­je ir va­ka­ri­nė­je Bal­ta­ru­si­jos da­ly­je. Mū­sų lau­kia di­de­lis dar­bas, jį lai­kau gar­bės rei­ka­lu. Su­tvar­ky­ti kal­ną kaip pi­lia­kal­nį, ne­len­dant į gi­liuo­sius sluoks­nius. Pa­keis­ti už­pil­ti­nį sluoks­nį, su­for­muo­ti ve­lė­ną ir gal­būt vė­liau įveis­ti vie­ną ki­tą su­me­dė­ju­sį krū­mą, – kuk­me­dį ar ki­tą lie­tu­viš­ką au­ga­lą.

Ge­di­mi­no pi­lia­kal­nis yra vi­so komp­lek­so da­lis, ant jo nie­ko ne­be­rei­kia sta­ty­ti. Jį tik bū­ti­na gra­žiai su­tvar­ky­ti: va­di­na­ma­sis Ge­di­mi­no bokš­tas jau res­tau­ruo­tas, griu­vė­siai vi­zua­liai su­tvar­ky­ti, o dau­giau sta­ti­nių ten ne­ga­li bū­ti.