Gintautas Paluckas dviejų kėdžių neapsėda
Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jos (LSDP) pir­mi­nin­ko Gin­tau­to Pa­luc­ko pa­dė­tį daug kas api­bū­di­na liau­diš­ka iš­min­ti­mi: du zui­kius vy­si – nė vie­no ne­pa­gau­si. Per­ne­lyg di­de­lės am­bi­ci­jos ar po­li­ti­nės pa­tir­ties sto­ka lė­mė tai, kad vie­na di­džiau­sių Lie­tu­vos par­ti­jų yra prie ski­li­mo slenks­čio.

Partinėje krizėje atsidūrusios LSDP statyba G. Paluckas teigia užsiimąs tik laisvu nuo tiesioginių pareigų savivaldybėje metu. „Yra be to dalykų, kuriuos gali daryti ir po darbo, ir savaitgaliais. Tai taip pat liečia ir Vilniaus reikalus,“ – dar neseniai optimistiškai tikino vicemeras.

Neparlamentiniai lyderiai

G. Paluckas yra sostinės vicemeras, partijos vadovas, bet ne parlamento narys. Žinoma, kad net ir nuolat Seime laiką leidžiantys partijų vadai ne visada suvaldo frakcijas svarbių balsavimų metu. O vadovavimas parlamentinei frakcijai „per atstumą“ yra dar labiau komplikuotas. Tiesa, Lietuvos politinė istorija mena ir tokius atvejus. Kadaise Viktoras Uspaskichas, turėdamas problemų su teisėsauga, Darbo partijai dirigavo iš Rusijos. Už „gerus darbus“ teistam Artūrui Zuokui parlamentinė veikla greitai pasirodė mažiau svarbi, tad jis paliko tuomet dar gyvos Liberalų ir centro partijos frakciją Seime be galvos ir grįžo į mero krėslą.

Gintautas Paluckas yra sostinės vicemeras, partijos vadovas, bet ne parlamento narys.

Pats G. Paluckas dar prieš kelias dienas aiškino nematąs problemų dėl to, kad nėra Seimo narys. „Yra tam tikrų niuansų, bet yra ir kita medalio pusė. Iš šalies geriau viską matai, viską pastebi kitu kampu. Pats tiesiogiai nedalyvaudamas parlamentinėje veikloje gali susidaryti objektyvesnį požiūrį“, – samprotavo politikas.

Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad situacija, kai partijos lyderis yra už parlamento ribų, labiau kenkia, nei padeda.

Daug frontų

Pagal koalicinį susitarimą G. Paluckas turi kontroliuoti sostinės socialinius, sveikatos reikalus ir viešąją tvarką. Norinčiųjų komentuoti, kaip jam sekasi derinti visas veiklas, yra nedaug galbūt todėl, kad nuveiktų darbų nelabai matyti.

Panašią „naštą“ velkančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus atstovas spaudai Aleksandras Zubriakovas aiškina, kad liberalų neparlamentiniam lyderiui viskas gerai. „Jeigu būtų sunku, turbūt nebūtų kandidatavęs. Paskaičiuoja, suplanuoja darbotvarkę. Partija (valdybos, prezidiumai) – labiau vakarais, o darbo laiku jis – meras. Meras, vicemeras dažniausiai būna politikai. Tad pareigos lyg ir dera. Be abejo, tenka didesnis krūvis, bet pakenčiamas“, – sakė mero „kalbėtojas“, o apie G. Palucko „sunkią dalią“ siūlė paklausti jo paties.

Vilniaus miesto tarybos narys Darius Kuolys, atstovaujantis „Lietuvos sąrašui“ ir palaikantis valdančiuosius sostinę, nenorėjo komentuoti, kaip G. Paluckui sekasi karas keliais frontais. „Reikėtų klausti mero, vicemerų, socdemų frakcijos narių. Aš pats neseku Palucko darbo“,– „Lietuvos žinioms“ sakė politikas.

Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams) atstovaujantis Algis Čaplikas pabrėžė, kad G. Palucko precedentas neatsiejamas nuo mero R. Šimašiaus situacijos. „Reikia sieti abu šiuos ponus. Be abejo, meras dalyvauja ir politiniuose pasitarimuose su premjeru. Vyksta rutininis darbas, o miestas po truputį burbuliuoja į dugną kaip „Titanikas“. Kodėl? Todėl, kad nėra jokios strategijos, o giriamasi, kad štai gatvę sutvarkėm, štai pievą nupjovėm. Kuo čia girtis? Juk savivaldybė privalo tai daryti! Vertinti jo laimėjimus partijoje – sunku. Juk mes iš šalies nepadėsime išspręsti tų problemų“, – sakė sostinės savivaldybės tarybos narys.

Iliuzijos ir realijos

Istorija byloja, kad velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris buvo ir prezidentas, dažnai formaliai nusišalindavęs nuo partijos reikalų, galėjo būti saviškiams autoritetas ir lokomotyvas net tada, kai nevadovavo partijai. Vienas senas Kinijos komunistų lyderis ir sėdėdamas nendrių trobelėje dalydavo patarimus, kurių pasiklausyti pas jį ateidavo politbiuro nariai. G. Paluckas tokiu moraliniu, politiniu ir ideologiniu autoritetu dar netapo.

Pats G. Paluckas, pradžioje gana ryžtingai kalbėjęs už koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nutraukimą, vėliau ėmė keisti retoriką. Pradėjo dengtis „vidine partine demokratija“. Neva Kupiškio ar Skuodo socdemas, kuris galbūt Seime niekada nesilankė ir vargiai suvokia parlamentinius mechanizmus, jam patars, ką daryti. Politologų pastebėjimais, tiesioginė vidinė demokratija suvokiama, kai reikia išsirinkti partijos pirmininką ar tvirtinti rinkimų sąrašą, tačiau apeliuoti į ją priimant sprendimą dėl nacionalinio masto koalicijos – keistokas elgesys.

Panašias peripetijas gerai išmanantis, ministru ir vienu iš Vilniaus savivaldybės vadovų, partijos pirmininku buvęs Artūras Melianas teigė, kad sostinės vicemeras gyvena iliuzijų pasaulyje. „G. Palucko norai reformuoti partiją yra geri, tačiau greičiausiai pasmerkti žlugti. Net ir tie skyriai, kurie palaiko G. Palucko kryptį, gali „sukilti“, kai reformos palies jų vidinę struktūrą. Antra, teisingi pastebėjimai, kad „politikos ryklių“ Seimo frakcija natūraliai prieštaraus valdžios atsisakymui – pagrindiniam LSDP jėgos šaltiniui. Partijos pirmininkui nesant Seime tikrai sunkiau daryti įtaką procesams. Trečia, vicemeras yra vykdomosios valdžios atstovas ir privalo daug dirbti, o tai sunkiai suderinama su esmine partijos reforma ir kovomis su patyrusių politikų frakcija“, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Melianas.