Gintautas Kėvišas: įstatymų nepažeidžiau ir gaunu daug palaikymo laiškų
„Per 15 me­tų man šį bei tą pa­vy­ko nu­veik­ti. At­ei­ties pla­nai taip pat to­li sie­kia, be­veik iki 2022 me­tų. Ma­nau, kad jie yra ver­tin­gi, reikš­min­gi ir dėl jų ver­ta dirb­ti,“ – tei­gia Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro va­do­vas Gin­tau­tas Kė­vi­šas, su­lau­kęs daug kri­ti­kos iš aukš­čiau­sių ša­lies va­do­vų ir pra­ra­dęs jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Iš pos­to ver­čia­mas di­rek­to­rius sa­vo spren­di­mą skelbs tre­čia­die­nį, ta­čiau kal­bė­da­mas apie gau­tą pa­lai­ky­mą iš pa­sau­li­nio ly­gio me­ni­nin­kų, at­ei­ties pla­nus ir apie tai, kad ne­nu­si­žen­gė jo­kiems įsta­ty­mams, lei­džia su­pras­ti, kad grei­čiau­siai pos­to ne­at­si­sa­kys. Apie tai – po­kal­bis su Gin­tau­tu Kė­vi­šu.

– Po­ne Kė­vi­šai, jū­sų va­do­vau­ja­mas Na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to tea­tras kai ku­riuos kon­cer­tus or­ga­ni­za­vo per jū­sų sū­naus va­do­vau­ja­mą įmo­nę, ku­ri re­gis­truo­ta Kip­re. Ko­dėl?

– Dėl to, kad ki­to ke­lio or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tus ne­bu­vo. Aš jau prieš pu­san­trų me­tų tea­tro me­no ta­ry­bo­je kė­liau klau­si­mą, kad ga­li at­ei­ti toks me­tas, kai aš pa­pul­siu į vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų konf­lik­tą, nes ma­no sū­naus kom­pa­ni­ją ple­čia veik­lą. Kaip to­kiu at­ve­ju rei­kės elg­tis – ar at­si­sa­ky­ti reng­ti kon­cer­tus, ar da­ry­ti vis­ką pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus, jei toks konf­lik­tas įvyks. Vi­si tuo me­tu tvir­ti­no, kad to­kio ly­gio or­kes­trų, kaip Lon­do­no sim­fo­ni­nis, bri­tų ka­ra­liš­ko­sios fil­har­mo­ni­jos, kon­cer­tus bū­ti­na reng­ti, nes Ry­go­je, Ta­li­ne, Var­šu­vo­je kon­cer­tai vyks, o Vil­niu­je ne.

– Jū­sų sū­naus va­do­vau­ja­ma įmo­nė at­sto­va­vo tiek bri­tų ka­ra­liš­ko­sios fil­har­mo­ni­jos or­kes­trą, taip pat ir Lon­do­no sim­fo­ni­nį or­kes­trą? Ji bu­vo kon­cer­ti­nio tu­ro pro­diu­se­ris?

– Ga­li­ma taip teig­ti. Pa­brė­žiu, kad tai ne­bu­vo vie­nas kon­cer­tas Vil­niu­je, o kon­cer­ti­nis tu­ras. Vie­nu at­ve­ju Vroc­la­ve, Vil­niu­je ir Ta­li­ne, ki­tu at­ve­ju – Var­šu­vo­je, Vil­niu­je ir Tam­pe­rė­je. Kai iš­ki­lo klau­si­mas, kad to­kių tu­rų ki­taip ne­įma­no­ma su­reng­ti, aš krei­piau­si į Vy­riau­sią­ją tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ją pra­šy­da­mas iš­aiš­kin­ti, kaip man elg­tis. Ga­vęs iš­aiš­ki­ni­mą, at­li­kau vi­sas pro­ce­dū­ras, nu­ma­ty­tas įsta­ty­muo­se.

– Vy­riau­sio­ji tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ja jums re­ko­men­da­vo nu­si­ša­lin­ti pri­imant spren­di­mą, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti jo­kių kon­kre­čių su tuo su­si­ju­sių do­ku­men­tų. Jūs nu­si­ša­li­no­te ir tuo­me­tis kul­tū­ros mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis pa­sky­rė lai­ki­ną­jį va­do­vą?

– Ne aš, o me­no ta­ry­ba pa­siū­lė mi­nis­trui Bi­ru­čiui pa­skir­ti di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją. Ži­niask­lai­do­je tei­gia­ma, kad aš pats pa­sis­ky­riau pa­va­duo­to­ją, bet tai ne­tie­sa. Mi­nis­tras Bi­ru­tis pa­sky­rė di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją to­liau tęs­ti de­ry­bas ir at­lik­ti vi­sas pro­ce­dū­ras.

– Kam šiuo me­tu at­sto­vau­ja jū­sų sū­naus va­do­vau­ja­ma įmo­nė?

– Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad sū­naus įmo­nė at­sto­vau­ja daug ką, jos veik­la – nuo Ja­po­ni­jos iki Lo­ty­nų Ame­ri­kos net ne­kal­bant apie vi­są Eu­ro­pą. Yra di­džiau­si or­kes­trai įvai­rio­se ša­ly­se. Įmo­nės di­džiau­sia veik­la vyks­ta Cen­tri­nė­je Eu­ro­po­je, kur sta­to­mos pa­čios įspū­din­giau­sios sa­lės. Te­ko gir­dė­ti, kad kai ku­rie or­kes­trai – pa­vyz­džiui, ka­ra­liš­ka­sis or­kes­tras, gal­būt at­ei­ty­je bus at­sto­vau­ja­mas šios įmo­nės nuo Suo­mi­jos iki Tur­ki­jos. Pa­brė­šiu, kad šio­je si­tua­ci­jo­je, ku­ri da­bar es­ka­luo­ja­ma, bu­vo tik du ke­liai – ar­ba kon­cer­tų ne­reng­ti, ar­ba reng­ti taip, kaip mes juos su­ren­gė­me. Tre­čio ke­lio nė­ra.

– Kal­bant apie šį kon­kre­tų at­ve­jį, kur, jū­sų nuo­mo­ne, yra prob­le­ma?

Aš tur­būt ne­įver­ti­nau, kad at­vi­ras, sa­va­lai­kis, vie­šai pa­skelb­tas vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų dek­la­ra­vi­mas – ne­tin­ka­mas bū­das. Su­po­nuo­ja­ma min­tis, kad ge­riau ne­dek­la­ruot, ge­riau eit kaž­ko­kiais ki­tais ke­liais.

– Tre­čių­jų as­me­nų var­dais steig­ti įmo­nes, kad va­do­vau­tų ket­vir­ti as­me­nys – tai tu­ri­te ome­ny­je?

– Gal­būt ir taip, nes to­kių pa­siū­ly­mų bu­vo. Bet aš bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad vis­ką da­ro­me tei­sin­gai. Ko­dėl tu­rė­čiau ei­ti kaž­ko­kiu fik­ty­viu ke­liu ir ne­pri­pa­žin­ti si­tua­ci­jos, ku­ri yra de fac­to?

– Po­ne Kė­vi­šai, ma­no ma­ny­mu, prob­le­ma ki­tur. Ma­nau, kad dau­ge­lis Gin­tau­tą Kė­vi­šą lai­ko smul­kiu ar di­de­liu žu­li­kė­liu. Bet Gin­tau­tas Kė­vi­šas yra vie­nas sėk­min­giau­sių im­pre­sa­ri­jų Ry­tų Eu­ro­po­je. Ta­čiau yra vie­na bė­da. Įmo­nei, ku­ri re­gis­truo­ta Kip­re, Mar­ty­nas Kė­vi­šas tik va­do­vau­ja, bet iš tie­sų ji vei­kia jū­sų var­du. Jūs esa­te tas žmo­gus, ku­ris su­ta­ria su or­kes­trais, jū­sų var­das ži­no­mas kul­tū­ros pa­sau­ly­je. Ir tuo pat me­tu jūs esa­te Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro di­rek­to­rius. Štai kur yra prob­le­ma. Aš kal­bu tik apie tuos tris kon­cer­tus.

– Grei­čiau­siai vis dėl­to taip nė­ra. Mar­ty­no kom­pa­ni­jos star­tas bu­vo ma­no įdir­bio tą­sa. To ne­slė­piau ir ne­slėp­siu. Jis ga­vo pui­kų star­tą, bet kom­pa­ni­ją iš­plė­tė pats. Jis tu­ri kryp­tis, ku­rio­se aš ne­la­bai no­riu da­ly­vau­ti.

– Kal­ba­te dip­lo­ma­tiš­kai, bet jums ne­la­bai pa­vyk­tų nu­tol­ti nuo ver­si­jos, ku­rią iš­sa­kiau. Ar jums ver­ta bū­ti ope­ros ir ba­le­to tea­tro va­do­vu? Kol kas ne­kal­bu apie tai, ar įma­no­ma to­liau dirb­ti esant to­kiai si­tua­ci­jai ir pra­ra­dus kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos bei ki­tų ins­ti­tu­ci­jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Ar jums ti­krai ver­ta? Juk jūs ga­li­te bū­ti im­pre­sa­ri­ju­mi, or­ga­ni­zuo­ti tai, ką ga­li­te ir ta­da ne­kils jo­kių konf­lik­tų?

– Man la­bai ma­lo­nu, kad ma­no ry­šiai yra di­de­li ir sva­rūs. Šian­dien ga­vau du la­bai ma­lo­nius laiš­kus, ku­rie at­sa­ko ir į ki­tą jū­sų klau­si­mą. Vie­ną pa­lai­ky­mo laiš­ką ga­vau iš kom­po­zi­to­riaus Ana­to­li­jaus Šen­de­ro­vo. Jis laiš­ko pa­bai­go­je par­ašė, kad su di­džiu­le vil­ti­mi lau­kia ma­no ap­sisp­ren­di­mo dėl to­les­nio dar­bo tea­tro va­do­vo pos­te. Ki­tą laiš­ką ga­vau iš pa­čios di­džiau­sios pa­sau­ly­je kul­tū­ros įstai­gos ir pa­ties įta­kin­giau­sio kul­tū­ros pa­sau­ly­je žmo­gaus – Me­tro­po­li­tan tea­tro di­rek­to­riaus Pe­te­rio Gel­bo. Jis ži­no vi­są si­tua­ci­ją, ste­bi ją ir at­siun­tė pa­lai­ky­mą. Si­tua­ci­ja da­bar yra to­kio ly­gio, kad jos lo­ka­liai iš­spręs­ti ne­įma­no­ma. Su­lau­kiau pa­lai­ky­mo ir iš Var­šu­vos tea­tro, iš Vie­nos vals­ty­bės ope­ros. Ma­nau, kad ke­liant ne­bū­tus da­ly­kus iki to­kio ly­gio, bu­vo per­ženg­tos ri­bos. At­sa­ky­siu ir į jū­sų klau­si­mą dėl ga­li­my­bių. Aš ver­ti­nu vi­sus dar­bus, net ir ma­žai ap­mo­ka­mus, nors ir ne­si­jau­čiu ma­žai už­dir­ban­tis. Ši­to­je si­tua­ci­jo­je ku­rian­čių ir ak­ty­viai be­si­reiš­kian­čių tea­tro žmo­nių pa­lai­ky­mas, kul­tū­ros vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas vis dėl­to ne­leis­tų ties­mu­kiš­kai kel­ti klau­si­mo, ar man ap­si­mo­ka ir ar man rei­kia bū­ti tea­tro di­rek­to­riu­mi.

– Aš ne­klau­siau, ar jums ap­si­mo­ka, klau­siau, ar ver­ta?

– Ma­no spren­di­mas bus ry­toj (tre­čia­die­nį-red.). O kal­bant apie ver­tę, per 15 me­tų man šį bei tą pa­vy­ko nu­veik­ti. At­ei­ties pla­nai taip pat to­li sie­kia, be­veik iki 2022 me­tų. Ma­nau, kad jie yra ver­tin­gi, reikš­min­gi ir dėl jų ver­ta dirb­ti. Sie­kiu, kad Na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to tea­tras da­ly­vau­tų su žy­miau­siais tea­trais – Vie­nos vals­ty­bės ope­ra, ir Par­yžiaus na­cio­na­li­ne ope­ra ir Me­tro­po­li­tan ope­ra. Tai­gi tas pla­nas, pro­duk­ci­ja, spek­tak­liai, ku­riuos mes su ko­lek­ty­vu esa­me pa­siš­ven­tę da­ry­ti ir yra at­sa­ky­mas. Bet spren­di­mo dar nė­ra.

– Jū­sų sū­naus va­do­vau­ja­ma įmo­nė jums mo­ka di­džiu­lę al­gą. Bu­vo skelb­ta vie­šai, kad 2010 me­tai jums su­mo­kė­ta 600 tūks­tan­čių li­tų. Bet yra aki­vaiz­du, kad to­kie pi­ni­gai mo­ka­mi ti­kra­jam įmo­nės sa­vi­nin­kui?

– 2010 me­tais kom­pa­ni­ja bu­vo ką tik įkur­ta. Ta­da ma­no sū­naus Mar­ty­no in­dė­lis į kom­pa­ni­jos veik­lą dar bu­vo ne­žy­mus. Vi­sas įdir­bis, pra­džia bu­vo ma­no, to­dėl ma­no už­dar­bio da­lis ir ga­lė­jo bū­ti di­des­nė.

– Jū­sų pa­grin­di­nės pa­ja­mos yra iš įmo­nės, ku­ri re­gis­truo­ta Kip­re?

– Taip.

– Ko­kios jū­sų par­ei­gos to­je įmo­nė­je? Už ką gau­na­te pi­ni­gus?

– Esu kon­sul­tan­tas ir tai nė­ra pa­pras­tas dar­bas. Kiek­vie­nas pro­jek­tas yra in­di­vi­dua­lus. Yra prog­ra­mos su­da­ry­mas, at­li­kė­jų pa­si­rin­ki­mas, bend­ra­vi­mas su tea­trų me­no va­do­vais. To­kie da­ly­kai rei­ka­lau­ja ži­no­ji­mo, tam ti­krų cha­rak­te­rio sa­vy­bių. 2010 me­tais ma­no pa­ja­mos bu­vo di­des­nės už Mar­ty­no, bet da­bar jos su­si­ly­gi­na.

– Po­ne Kė­vi­šai, jūs tur­būt su­tik­si­te, kad eg­zis­tuo­ja es­mi­nis klau­si­mas – kas jūs esa­te? Ar Na­cio­na­li­nio ope­ros ir be­le­to tea­tro va­do­vas, ar eu­ro­pi­nio ly­gio im­pre­sa­ri­jus? Su­pran­tu, kad ant dvie­jų kė­džių ga­li­te sė­dė­ti iki be­ga­ly­bės, bet į šį klau­si­mą anks­čiau ar vė­liau teks at­sa­ky­ti?

– Taip, ir aš at­sa­ky­siu. Ma­no da­bar­ti­nė veik­la kon­sul­tuo­jant sū­naus įmo­nę ne­rei­ka­lau­ja daug lai­ko ir dar­bo. Ži­no­ma, me­no klau­si­mais aš vi­sa­da bū­siu tas, ku­ris pa­tars. O ope­ros ir ba­le­to tea­tro veik­lą rei­kė­tų ver­tin­ti at­ski­rai. Rei­kia at­sa­ky­ti, ar ten­ki­na to­kia veik­la, kai yra 100 pro­cen­ti­nis tea­tro lan­ko­mu­mas, to­kie spek­tak­liai, 70 prem­je­rų, pa­sta­ty­tų per 15 me­tų, ry­šiai su ki­tais tea­trais? Ar aš to­kią veik­lą ga­liu at­lik­ti taip, kaip rei­kia to­kio ly­gio tea­trui, ar ne? Tik tiek.

– Ko­dėl jūs ven­gia­te pa­skelb­ti sa­vo pa­ja­mų dek­la­ra­ci­ją? Ma­no­te, kad žmo­nės ne­ga­lės su­si­tai­ky­ti su­ži­no­ję, kad vals­ty­bi­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro va­do­vas yra mi­li­jo­nie­rius? Kur ma­to­te prob­le­mą?

– Nuo­šir­džiai sa­kau – aš iki šiol ne­ži­no­jau, kad ma­no dek­la­ra­ci­jos ne­ma­to ma­no pa­ja­mų. Ne­ži­no­jau, kad ne­si­ma­to ma­no pa­ja­mos. Da­bar su­ži­no­jau, kad prie ma­no pa­ja­mų dek­la­ra­ci­jos ne­įma­no­ma prie­iti. Ir da­bar tik lai­ko klau­si­mas – man rei­kia ras­ti ge­rą bū­dą, kaip pa­vie­šin­ti tas dek­la­ra­ci­jas. Tą ti­krai ar­ti­miau­siu me­tu pa­da­ry­siu ir pa­ja­mų dek­la­ra­ci­jas pa­skelb­siu vie­šai. Ne­tu­riu ko slėp­ti.

– Jū­sų ga­li­my­bė lik­ti pos­te da­bar ta­po po­li­ti­niu klau­si­mu. Apie tai kal­ba pre­zi­den­tė, prem­je­ras, kul­tū­ros mi­nis­trė par­eiš­kė, kad ju­mis ne­pa­si­ti­ki ir jūs tu­ri­te at­sis­ta­ty­din­ti. Ar jūs pats to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ga­lė­si­te dirb­ti tea­tro va­do­vu?

– Apie sa­vo spren­di­mą pa­skelb­siu tre­čia­die­nį, jis bus iš­spaus­din­tas lai­kraš­ty­je. Ma­no ma­ny­mu, vi­sa ši si­tua­ci­ja bu­vo su­kel­ta ne vi­sai pel­ny­tai. Dar kar­tą kar­to­ju – at­li­kau vi­sus įsta­ty­mais nu­ma­ty­tus veiks­mus, kad iš­veng­čiau konf­lik­to. To iki šiol nie­kas ne­pa­nei­gė.

– Bet ši is­to­ri­ja ne­iš­ki­lo ly­gio­je vie­to­je. Vi­si pui­kiai pri­si­me­na ope­ros ir ba­le­to tea­tro sce­nos re­kons­truk­ci­ją, bu­vo pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, o jūs bu­vo­te įta­ria­ma­sis. Įta­ri­mai bu­vo pa­nai­kin­ti, po ke­le­rių me­tų by­la vėl at­nau­jin­ta ir ne­ži­nia kuo baig­sis. Klau­si­mų ti­krai yra.

– Vi­si klau­si­mai – tiek da­bar­ti­nis, tiek dėl sce­nos re­no­va­ci­jos bu­vo ke­lia­mi vi­suo­me­ni­nin­kų, ku­rie ap­si­jun­gę į por­ta­lą Eks­per­tai.eu.

– Bet Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra nė­ra vi­suo­me­ni­nin­kai?

– Taip, bet skun­dą pro­ku­ra­tū­ra ga­vo bū­tent iš jų. Pro­ku­ra­tū­ra iš­siaiš­ki­no, 2013 me­tų vi­du­ry­je by­la bu­vo nu­trauk­ta. Da­bar ji at­nau­jin­ta dėl to, kad gau­ti do­ku­men­tai iš Vo­kie­ti­jos įmo­nės, da­riu­sios sce­nos įran­gą. Ne­ži­nau, ko­kia da­bar at­nau­jin­tos by­los ei­ga. Nei aš, nei kas nors ki­tas iš tea­tro per pu­san­trų me­tų ne­bu­vo­me apk­laus­ti. Ma­nau, kad kul­tū­ros mi­nis­trė pa­sku­bė­jo su iš­va­da, kad by­los at­nau­ji­ni­mas ga­lė­jo bū­ti pa­grin­das stab­dy­ti re­no­va­ci­jos fi­nan­sa­vi­mą. Tai yra aiš­kiai vir­šy­ti įga­lio­ji­mai, nes stab­dy­ti fi­nan­sa­vi­mą tur­būt tu­rė­tų tei­sė­sau­ga, o ne mi­nis­trė dėl ne­vi­sai pa­grįs­tų abe­jo­nių ar am­bi­ci­jų. Čia ne ma­no ir ne jos tea­tras. Tai yra vals­ty­bės tea­tras.

– Ži­niask­lai­do­je bu­vo užuo­mi­nų, kad jū­sų na­mo sta­ty­bos Lau­rų kvar­ta­le ste­buk­lin­gai su­ta­po su tea­tro sce­nos re­no­va­ci­ja. Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti?

– Ma­no pa­ja­mos iki re­no­va­ci­jos, re­no­va­ci­jos me­tu ir po re­no­va­ci­jos ne­pa­ki­to.

– Jūs vis dar esa­te nu­si­tei­kęs užim­ti dve­jas par­ei­gas – for­ma­laus sū­naus įmo­nės kon­sul­tan­to ir tea­tro di­rek­to­riaus? Ir tai ga­li tęs­tis ne­ži­nia kiek?

– Vis­kas tu­ri pa­bai­gą. Pa­bai­ga ga­li bū­ti la­bai grei­tai, ga­li bū­ti ir vė­liau.