Genadijus Burbulis: „Gėrio idėjos negalima atsisakyti“
Ko­vo 9–10 die­no­mis Kau­ne ren­gia­mas an­tra­sis Bal­ti­jos ir Juo­do­sios jū­rų ša­lių fo­ru­mas. Pir­ma­sis, per­nai vy­kęs Ki­je­ve, su­bū­rė ka­den­ci­ją bai­gu­sius pre­zi­den­tus ir vals­ty­bių vei­kė­jus iš Ukrai­nos, Ru­si­jos, Mol­do­vos, Lie­tu­vos bei Es­ti­jos. Šį kar­tą Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te su­si­tiks 14 po­li­ti­kų. Jie dis­ku­tuos te­ma „Eu­ro­pa šian­dien. Bal­ti­jos kon­sen­su­sas (1987–1991 me­tai): is­to­ri­nė reikš­mė ir da­bar­ti­nės pa­mo­kos“.

Ru­si­jai šio­je „iš­min­čių ta­ry­bo­je“ (taip pu­siau juo­kais sa­ve va­di­na fo­ru­mo da­ly­viai) at­sto­vaus 1991–1992 me­tais Ru­si­jos vals­ty­bės se­kre­to­riaus par­ei­gas ėjęs Ge­na­di­jus Bur­bu­lis. Apie tai, ko­kiu tiks­lu su­si­rinks po­li­ti­kos vei­kė­jai ir ko­dėl XXI am­žiu­je ne­ga­li­ma spręs­ti prob­le­mų jė­ga, „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su bu­vu­siu Bo­ri­so Jel­ci­no bend­ra­žy­giu Ge­na­di­ju­mi Burbuliu.

– Drau­ge su B. Jel­ci­nu pa­si­ra­šė­te is­to­ri­nį 1991 me­tų gruo­džio 8-osios do­ku­men­tą – su­tar­tį dėl Ne­prik­lau­so­mų Vals­ty­bių Sand­rau­gos su­da­ry­mo. Ar šian­dien ne­si­gai­li­te, kad su­vai­di­no­te vie­ną svar­biau­sių vaid­me­nų So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties is­to­ri­jo­je?

– Kai su B. Jel­ci­nu sa­vo par­ašais pa­tvir­ti­no­me šį do­ku­men­tą, mud­vie­jų tė­vy­nė lio­vė­si eg­zis­ta­vu­si. Tai – as­me­ni­nė tra­ge­di­ja. Ta­čiau ma­no tė­vy­nė bu­vo pa­ti žiau­riau­sia im­pe­ri­ja žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Ji ban­dė jė­ga „pa­da­ry­ti lai­min­gą“ ne tik sa­vo daug iš­ken­tė­ju­sią liau­dį, bet ir vi­są žmo­ni­ją, tuo pat me­tu skleis­da­ma to­ta­li­ta­ri­nę ideo­lo­gi­ją. To­dėl So­vie­tų Są­jun­gos žū­tis – op­ti­mis­ti­nė tra­ge­di­ja. Ne­ap­gai­les­tau­ju dėl šio įvy­kio ne­iš­ven­gia­my­bės ir kar­tu iš­gy­ve­nu ne­tek­tį.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad 1991 me­tų Be­lo­ve­žo su­si­ta­ri­mas bu­vo vie­nin­te­lis ko­rek­tiš­kas ir tei­sė­tas bū­das iš­reikš­ti šią ne­iš­ven­gia­mą bei pa­vo­jin­gą griū­tį.

Ne­sėk­mės ir pasiekimai

– Ko­kius pa­sta­rų­jų 25 me­tų pa­sie­ki­mus Ru­si­jo­je lai­ko­te svar­biau­siais?

– Pir­miau­sia, mums pa­vy­ko san­ty­ki­nai tai­kiai su­val­dy­ti to­ta­li­ta­ri­nės im­pe­ri­jos griū­tį. Prie to pri­si­dė­jo ir tai, kad įkal­bė­jo­me Ukrai­ną, Bal­ta­ru­si­ją ir Ka­zachs­ta­ną per­duo­ti sa­vo at­omi­nį ar­se­na­lą Ru­si­jai. An­tra, su­ge­bė­jo­me apei­ti be­val­dys­tės me­to mi­nų lau­ką ir su­nkio­mis eko­no­mi­nė­mis są­ly­go­mis iš­lai­ky­ti val­dy­mą, ap­sau­go­ti nuo griū­ties pa­čią Ru­si­ją. Tre­čia, įvei­kė­me su­nkiau­sią kons­ti­tu­ci­nę 1993 me­tų kri­zę – rea­lų maiš­tą sos­ti­nė­je Mask­vo­je. 1993-ių­jų gruo­dį bu­vo pri­im­ta nau­ja Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Kons­ti­tu­ci­ja, ku­ria ša­lis va­do­vau­ja­si iki šiol.

– O ko­kios di­džiau­sios ne­sėk­mės?

– Aiš­ku, ta­da ne­bu­vo­me pa­si­ren­gę di­de­lėms sis­te­mi­nėms re­for­moms, vis­ką te­ko da­ry­ti ypa­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis. To­dėl ne­įs­ten­gė­me pro­tin­giau ir tin­ka­miau įgy­ven­din­ti pri­va­ti­za­ci­jos pro­ce­so. Ne­su­ge­bė­jo­me lai­ku su­kur­ti ba­zi­nių de­mo­kra­ti­nio val­dy­mo ins­ti­tu­ci­jų: Ru­si­jo­je iki šiol nė­ra tva­rių par­ti­jų, ku­rios ga­lė­tų nuo­sek­liai at­sto­vau­ti kon­kre­čių gy­ven­to­jų sluoks­nių in­te­re­sams, nė­ra są­ži­nin­gų ir ne­prik­lau­so­mų teis­mų sis­te­mos.

Im­pe­ri­nės trau­mos produktas

– Dau­ge­lis Ru­si­jos opo­zi­ci­jos at­sto­vų ma­no, kad vi­sų bė­dų šal­ti­nis – Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas. Jei­gu jo ne­bū­tų Krem­liu­je, ar Ru­si­ja tap­tų de­mo­kra­ti­ne ša­li­mi?

– Per­so­ni­fi­kuo­ti su­si­da­riu­sią si­tua­ci­ją, va­di­na­si, su­pras­ti ją ga­na leng­va­bū­diš­kai. Svar­bu su­vok­ti, kad im­pe­ri­ja žlu­go, ta­čiau im­pe­ria­liz­mas, šis mi­li­jo­nus žmo­nių nuo ca­ro lai­kų už­val­dęs už­kra­tas, li­ko. Iš to ky­la di­džiau­si šiuo­lai­ki­nio po­li­ti­nio Ru­si­jos re­ži­mo konf­lik­tai, taip pat ir su kai­my­nais. Tei­gia­ma, jog bū­tent ne­kon­tro­liuo­ja­mos im­pe­ri­nės am­bi­ci­jos pa­si­reiš­kia to­kia ag­re­sy­via for­ma. Ma­no ma­ny­mu, tai ne am­bi­ci­jos, o grei­čiau im­pe­ri­nis sind­ro­mas – skaus­min­ga gi­lu­mi­nių is­to­ri­nių, kul­tū­ri­nių, dva­si­nių for­ma­ci­jų iš­raiš­ka, ku­ria žmo­nės va­do­vau­ja­si, nors ne vi­sa­da aiš­kiai su­vo­kia to­kio el­ge­sio pa­sek­mes. V. Pu­ti­nas – ir­gi šios im­pe­ri­nės trau­mos pro­duk­tas.

Ta­čiau Ru­si­jo­je ir šian­dien te­bė­ra daug svei­kai mąs­tan­čių žmo­nių. Ne­rei­kia hi­per­bo­li­zuo­ti da­bar­ti­nių ban­dy­mų res­tau­ruo­ti so­vie­tiš­ku­mą ir im­pe­ria­liš­ku­mą. Ne­ga­liu net įsi­vaiz­duo­ti, kad Lie­tu­vai, Lat­vi­jai ar Es­ti­jai ga­lė­tų kil­ti ko­kia nors tie­sio­gi­nė grės­mė, tu­rint gal­vo­je Ru­si­jos re­ži­mą.

– Lie­tu­vo­je ren­gia­ma­si įvai­riau­siems sce­na­ri­jams: nuo „ža­lių­jų žmo­ge­liu­kų“ pil­nų trau­ki­nių, riedančiųKa­li­ning­ra­do, iki Su­val­kų ko­ri­do­riaus blo­ka­vi­mo...

– Tai ne­rea­lu. Nors su­pran­tu, ko­dėl ga­li­ma dėl to nuo­gąs­tau­ti. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad vi­sos im­pe­ri­jos žlug­da­vo ta­da, kai pra­ras­da­vo sa­vo am­bi­ci­jų ir re­sur­sų, ku­rių rei­kė­da­vo im­pe­ri­niams in­te­re­sams ten­kin­ti, kon­tro­lę. Ti­kiu, jog Ru­si­ja iš­gy­vens šią is­to­ri­nę trau­mą ir pa­ti ne­be­trau­muos tau­tų, ku­rios šimt­me­čiais vie­naip ar ki­taip bu­vo im­pe­ri­nio pa­sau­lio da­ly­bų erd­vė­je.

Pra­ei­ties at­min­tis ir at­ei­ties vizija

– Lie­tu­vo­je taip pat to ti­ki­mės. Ta­čiau mus pa­sie­kia ne pa­čios ma­lo­niau­sios nau­jie­nos. Pa­vyz­džiui, iš Juo­dkal­ni­jos, ku­rio­je Ru­si­jos spe­cia­lio­sios tar­ny­bos bu­vo įsi­vė­lu­sios į pla­nuo­tą vals­ty­bi­nį per­vers­mą. Jei­gu pa­dė­tį Ru­si­jo­je ly­gin­tu­me su li­ga, gal­būt jai gy­dy­ti vis dėl­to ver­tė­tų iš­ra­šy­ti rim­tų vais­tų?

– Dau­ge­liui at­ro­do, kad toks vais­tas ga­lė­tų bū­ti jė­gos pa­nau­do­ji­mas. Esu įsi­ti­ki­nęs, jog tai di­de­lė klai­da. Gy­ve­na­me ne­apib­rėž­to­je, su­dė­tin­go­je ir dau­gia­ly­pė­je erd­vė­je, bet dau­ge­lis vis dar va­do­vau­ja­si XX am­žiaus tai­syk­lė­mis, įpro­čiais ir ban­do spręs­ti prob­le­mas „pap­ras­tais“ me­to­dais. Ta­čiau XXI am­žiu­je nie­kas nie­ka­da sa­vo bė­dų ne­be­ga­lės iš­spręs­ti jė­ga. Net sank­ci­jos, aki­vaiz­du, yra ne­efek­ty­vi prie­mo­nė, nes ke­lia at­sa­ko­mą­jį prieš­iš­ku­mą. Jos mo­ty­vuo­ja tą da­lį vi­suo­me­nės, ku­ri ne­mo­ka są­ži­nin­gai ir ob­jek­ty­viai žvelg­ti į sa­ve ir į kai­my­nus.

– Bet ką tu­rė­tu­me da­ry­ti, kai prie du­rų sto­vi gink­luo­tas nu­si­kal­tė­lis? Dau­ge­lis Lie­tu­vo­je bū­tent taip su­vo­kia da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją. Ne­si­gink­luo­ti ir ne­sip­rie­šin­ti?

– To­kios įtam­pos es­mė – di­džiu­lis ne­pa­si­ti­kė­ji­mas. Yra du svar­biau­si žmo­giš­ku­mo pa­grin­dai: pra­ei­ties at­min­tis ir at­ei­ties vi­zi­ja. Mū­sų tau­tos bu­vo su­si­ju­sios šimt­me­čius. Ši is­to­ri­ja per­pil­dy­ta nuo­skau­dų, trau­mų, ne­tei­sy­bės, ka­ri­nių konf­lik­tų, iš­ban­dy­mų prie­var­ta ir ver­go­ve.

Ge­na­di­jus Bur­bu­lis: „Tu­ri­me iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę tap­ti lais­vais žmo­nė­mis ir iš­mok­ti nau­jų gy­ve­ni­mo tai­syk­lių.“

Jei­gu žvelg­da­mi į at­ei­tį trak­tuo­si­me Ru­si­ją kaip įky­riai pa­vo­jin­gą kai­my­nę, ku­ri nie­ki­na ele­men­ta­rias tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mas ir gal­vo­ja tik apie tai, kaip sa­vo įta­ką, tarp jų ir prie­var­ti­nę, skleis­ti vi­su vals­ty­bės sie­nos pe­ri­me­tru, ta­da ir pra­ei­ties at­min­tis, ir at­ei­ties vi­zi­ja bus pa­smerk­tos – ne­ma­ty­si­me jo­kios iš­ei­ties. Anks­čiau taip ir bu­vo.

Ta­čiau mes tu­ri­me re­tą ga­li­my­bę tap­ti lais­vais žmo­nė­mis ir iš­mok­ti nau­jų gy­ve­ni­mo tai­syk­lių. Šian­dien mums rei­kia vi­sai ki­to­kių mo­ra­li­nių ir dva­si­nių nuo­sta­tų – dia­lo­go, pa­si­ti­kė­ji­mo, at­jau­tos, gai­les­tin­gu­mo ir at­sa­ko­my­bės. To­dėl ma­no po­zi­ci­ja to­kia: bū­ti­na pa­dė­ti V. Pu­ti­nui iš­si­verž­ti iš tos ak­la­vie­tės, į ku­rią pa­kliu­vo Ru­si­ja, val­do­ma šiuo­lai­ki­nio Krem­liaus re­ži­mo.

Mo­ky­ki­mės!

– Ta­čiau kaip ir kam pa­dė­ti V. Pu­ti­nui?

– Rei­kia ieš­ko­ti pa­čių su­bti­liau­sių, kon­kre­čiau­sių dia­lo­go ir su­pra­ti­mo ga­li­my­bių, ne­sku­bė­ti verž­tis pir­myn. Jų esa­ma daug. Pa­ga­liau tu­ri­me su­vok­ti, kad ne­ga­li­me už­si­da­ry­ti vie­ni nuo ki­tų ir gink­luo­tis, kai te­ro­riz­mas virs­ta są­mo­nės ir pa­są­mo­nės ma­ni­pu­lia­vi­mo ins­tru­men­tu. XXI am­žius – nau­jų ver­ty­bių šimt­me­tis, ir jos šian­dien ku­ria­mos uni­ver­si­te­tuo­se. Tai­gi mo­ky­ki­mės! Gy­ve­na­me ser­gan­čia­me pa­sau­ly­je, tad są­ži­nin­gai diag­no­zuo­ki­me sa­vo li­gas ir ti­kė­ki­me, kad mums pa­vyks pa­sveik­ti. Iš­mo­ki­me dva­si­nės bend­ra­vi­mo te­ra­pi­jos. Nie­ko nė­ra ver­tin­ges­nio už žmo­gų, jo gy­ve­ni­mą ir sa­vi­gar­bą. Tai – kul­tū­ros, tei­sės, pro­to, są­ži­nės, tie­sos ir tei­sy­bės vir­še­ny­bė. Nie­kas ne­ga­li at­mes­ti gė­rio, at­sa­ko­my­bės ir at­jau­tos idė­jos. Nors tai ga­li at­ro­dy­ti kaip nai­vūs už­kei­ki­mai, ti­kiu tuo ir ma­tau, ko­kie so­li­da­rūs šiuo klau­si­mu „iš­min­čių ta­ry­bos“ ko­le­gos, su­si­vie­ni­ję į Bal­ti­jos ir Juo­do­sios jū­rų ša­lių fo­ru­mą.

– Ko­kiu tiks­lu ren­ka­si šis fo­ru­mas?

– Mū­sų po­zi­ci­ja pa­pras­ta: pa­sau­lis pa­var­go nuo prieš­prie­šos, o iš­šū­kių ir grės­mių dau­gė­ja, konf­lik­tai pe­rau­ga į kru­vi­nus su­si­rė­mi­mus. Šio­je ne­sta­bi­lio­je si­tua­ci­jo­je per­nai iš Ki­je­vo pa­siųs­tas mū­sų krei­pi­ma­sis „Per dia­lo­gą – į pa­si­ti­kė­ji­mą“ bu­vo ir lie­ka itin svar­bus bei rei­ka­lin­gas.

O ko­vo 9–10 die­no­mis Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te ga­lė­si­me ap­tar­ti ir iš­ty­ri­nė­ti uni­ka­lią Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos pa­tir­tį, kai 1990-ųjų pra­džio­je Bal­ti­jos ša­lys at­kū­rė sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Taip pat aps­vars­ty­si­me sa­vo veik­los plat­for­mą, par­em­tą uni­ver­si­te­tų dia­lo­go stra­te­gi­ja. Ji leis su­vie­ny­ti įvai­rias Eu­ro­pos aukš­tą­sias mo­kyk­las. For­muo­ja­si nau­ja kar­ta, tad aukš­to­jo moks­lo sis­te­ma šian­dien vai­di­na es­mi­nį vaid­me­nį pla­nuo­jant mū­sų ša­lių at­ei­tį. Su­dė­tin­go val­dy­mo są­ly­go­mis la­bi­rin­tų iš­ma­ny­mas ir nau­jų ži­nių, ver­ty­bių sie­kis, par­em­tas kul­tū­ra, eti­ka, moks­lu ir in­te­lek­ti­ne lais­ve, – su­si­ta­ri­mu su­tvir­tin­tos kul­tū­ros pra­kti­kos kū­ri­mo pa­grin­das. Bū­tent to­dėl mū­sų su­si­vie­ni­ji­mas pa­va­din­tas Tarp­tau­ti­niu Bal­ti­jos ir Juo­do­sios jū­ros ša­lių kon­sen­su­so pra­kti­kų ty­ri­nė­ji­mo cen­tru. La­bai sim­bo­liš­ka, jog pir­mas jo po­sė­dis vyks Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos iš­va­ka­rė­se Val­do Adam­kaus – žmo­gaus, ku­ris daug pri­si­dė­jo prie to, kad Lie­tu­va tap­tų sta­bi­li ir tvir­ta, – bib­lio­te­ko­je.

. . .

Ge­na­di­jaus Bur­bu­lio se­ne­lis Ka­zi­mie­ras Bur­bu­lis gi­mė 1884 me­tais ne­to­li Kau­no, dir­bo kal­viu pas gra­fus Tiš­ke­vi­čius, o per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą kar­tu su vi­sa Bal­ti­jos svars­tyk­lių, ma­tų ir svars­čių ga­myk­la bu­vo eva­kuo­tas į Ura­lą. Pa­kvi­pus ten „pe­res­troi­kai“, K. Bur­bu­lio anū­kas Ge­na­di­jus su­si­pa­ži­no su ki­tu iš Ura­lo ki­lu­siu po­li­ti­ku Bo­ri­su Jel­ci­nu. Jie abu pa­si­ra­šė is­to­ri­nį 1991 me­tų gruo­džio 8 die­nos do­ku­men­tą – Su­tar­tį dėl Ne­prik­lau­so­mų Vals­ty­bių Sand­rau­gos su­da­ry­mo.