Gavėnia – kovos, kančios ir atgailos metas
Pra­si­de­da ga­vė­nia. Šį me­tą li­tur­gi­ja va­di­na Quad­ra­ge­si­mos – Ke­tu­rias­de­šim­tės – var­du. Mū­siš­kis ga­vė­nios var­das reiš­kia tie­siog pa­snin­ką. Bet pa­grin­di­nė ga­vė­nios min­tis yra mū­sų pa­si­ren­gi­mas Kris­taus pri­si­kė­li­mui, kad per jį ir mes pri­si­kel­tu­me.

Yra trys mū­sų pri­si­kė­li­mo są­ly­gos, ku­rias ga­vė­nia sta­to prieš akis, tai – ko­va, kan­čia ir at­gai­la. Ar Kris­tus ne­ko­vo­jo (su pik­tą­ja ir pa­sau­lio dva­sia), ar ne­ken­tė­jo ir ne­per­mal­da­vo dan­gaus Tė­vo už mus? Krikš­to me­tu mes pa­ža­dė­jo­me ves­ti ge­rą­ją ko­vą, ir kas ko­vo­ja, ne­iš­ven­gia­mai ken­čia. Ko­va iš­au­ga iki dra­ma­tiš­kos įtam­pos, ka­da mes pa­si­ryž­ta­me ap­gai­lė­ti se­nus po­lin­kius, įpro­čius ir nuo­dė­mes. Toj įtam­poj daž­nai žvel­gia­me į ken­čian­tį Kris­tų. Di­džio­ji Vieš­pa­ties kan­čia mus jau­di­na, įkve­pia, ska­ti­na. O ji bu­vo per­mal­dos kan­čia.

Ga­vė­nios lai­ko­tar­pis pra­si­de­da Pe­le­nų tre­čia­die­nį, bai­gia­si Di­dį­jį šeš­ta­die­nį. Pa­sku­ti­nės ke­tu­rio­li­ka šio il­go lai­ko­tar­pio die­nų va­di­na­mos Kan­čios lai­ko­tar­piu. Anks­čiau ga­vė­nia pra­si­dė­da­vo sek­ma­die­nį, bet vė­liau prie jos bu­vo pri­jung­tos dar ke­tu­rios prieš ją ei­nan­čios die­nos, kad iš vi­so tu­rė­tu­me ke­tu­rias­de­šimt pa­snin­ko die­nų, nes sek­ma­die­niais pa­snin­kau­ti ne­rei­kia.

Di­dy­sis ke­tu­rias­de­šim­ties die­nų pa­snin­kas, „nus­ta­ty­tas Įsta­ty­mo bei Pra­na­šų ir pa­šven­tin­tas pa­ties Kris­taus“ (ryt­me­ti­nių pa­mal­dų him­nas), vi­sa­da bu­vo ir iš­lie­ka svar­biau­sia ga­vė­nios da­li­mi. Li­tur­gi­ja nuo­lat nu­ro­do jį, o ga­vė­nios pre­fa­ci­ja pri­me­na kiek­vie­no­se šio lai­ko­tar­pio Mi­šio­se.

Ta­čiau pa­snin­ko lai­ky­ma­sis ne­at­sie­ja­mai su­si­jęs su mal­da. Kaip ir vi­sos at­gai­los pra­kti­kos, ji au­ko­ja­ma Die­vui kar­tu su Kry­žiaus Au­ka, at­nau­ji­na­ma per kiek­vie­nas Mi­šias. Kiek­vie­nai ga­vė­nios die­nai bū­din­gos sa­vos pa­mal­dos, nes anks­čiau per ga­vė­nią vi­sa Ro­mos krikš­čio­nių bend­ruo­me­nė kas die­ną su­si­rink­da­vo į Mi­šias. Ki­tais baž­ny­ti­nių me­tų lai­ko­tar­piais ei­li­nė­mis sa­vai­tės die­no­mis mi­ni­mos šven­tų­jų šven­tės; per ga­vė­nią vi­sas ti­kin­čių­jų dė­me­sys nu­krei­pia­mas į Kris­taus slė­pi­niams skir­tas šio lai­ko­tar­pio šven­tes.

Kiek­vie­na ga­vė­nios die­na bai­gia­ma mal­da už žmo­nes, ku­ri pra­de­da­ma žo­džiais: „Nu­si­len­ki­te Die­vui.“ Šio me­tų lai­ko at­gai­los cha­rak­te­rį pa­brė­žia ty­lin­tys var­go­nai. Pir­ma­die­niais, tre­čia­die­niais ir penk­ta­die­niais kar­to­ja­mas at­gai­lą iš­reiš­kian­tis trak­tas: „Vieš­pa­tie, ne pa­gal mū­sų nu­si­žen­gi­mus at­ly­gink mums.“ Per pa­mal­das ne­skai­to­ma Glo­ria ir Ale­liu­ja, ku­ni­go ir pa­tar­nau­to­jų rū­bai vio­le­ti­niai, o dia­ko­nas ir su­bdia­ko­nas vie­toj džiaugs­mą sim­bo­li­zuo­jan­čių dal­ma­ti­kos ir tu­ni­kos vil­ki pa­pras­tus ar­no­tus.

Kan­čios mąs­ty­mo mal­da yra kry­žiaus ke­liai, ku­riuos taip gy­vai ska­ti­na sek­ti ga­vė­nios li­tur­gi­ja.

Par­eng­ta pa­gal mal­dy­ną „Ti­kiu Die­vą“ (par­en­gė kun. Sta­sys Yla, Či­ka­ga, 1964), www.lkbkro­ni­ka.lt, www.fsspx.lt