Galimą piktnaudžiavimą Kauno tardymo izoliatoriuje atskleidusi Rasa Kazėnienė: buvau sekama
„Bu­vo bai­su. Ir da­bar man bai­su, ne­ži­nau, kiek me­tų dar bus bai­su, nes są­mo­nė­je yra už­si­fik­sa­vu­si kaž­kie­no ga­ly­bė, pa­žin­tys, ne­bau­džia­mu­mas. Bet kai iš­gir­dau, kad aukš­ti par­ei­gū­nai nu­ša­lin­ti, aš, tie­są sa­kant, dar ne­su­vo­kiau tos si­tua­ci­jos rea­liai. Tai yra kaž­kas ne­įti­kė­ti­no, įvy­ko kaž­koks lū­žis“, – tei­gia Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­riaus bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos sky­riaus vir­ši­nin­kė Ra­sa Ka­zė­nie­nė, po ku­rios pra­ne­ši­mų apie ga­li­mą pikt­nau­džia­vi­mą Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je nuo par­ei­gų lai­ki­nai nu­ša­lin­ta Ka­lė­ji­mų de­par­ta­men­to va­do­vė Ži­vi­lė Mi­kė­nai­tė ir lai­ki­na­sis šio izo­lia­to­riaus va­do­vas Ed­var­das Kviat­kaus­kas. 

Pa­sak R. Ka­zė­nie­nės, po to, kai STT par­eiš­kė ne­pra­dė­sian­ti ty­ri­mo ir kai pa­ste­bė­jo ją se­kan­čius as­me­nis, bu­vo nu­svi­ru­sios ran­kos, ta­čiau vie­šu­mas pra­lau­žė le­dus. Apie vi­sa tai – po­kal­bis su R. Ka­zė­nie­ne.

– Po­nia Ka­zė­nie­ne, ka­da jums ki­lo pir­mie­ji įta­ri­mai dėl Ž. Mi­kė­nai­tės, ku­ri anks­čiau bu­vo jū­sų vir­ši­nin­kė, veik­los ir si­tua­ci­jos Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je?

– Tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je pra­dė­jau dirb­ti 2012 me­tais, iš jų 2 me­tus au­gi­nau vai­ką. Tiek aš, tiek po­nia Mi­kė­nai­tė, bu­vo­me Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je nau­jo­kės. Jos pra­šy­mu bu­vau per­ves­ta į šį izo­lia­to­rių. Tu­rė­jau pa­tir­ties dirb­da­ma ki­to­je įka­li­ni­mo įstai­go­je, tad ne­tru­kus nau­jo­je dar­bo­vie­tė­je pa­ste­bė­jau la­bai daug keis­tų da­ly­kų.

– Kas jums su­kė­lė įta­ri­mų?

– Pir­miau­sia – pir­ki­mų kai­nos. Jos bu­vo kur kas di­des­nės nei rin­ko­je. Taip pat ir pa­slau­gų pir­ki­mas, pa­slau­gų im­ita­vi­mas.

– Pa­ste­bė­jo­te, kad kaž­ko­kios įmo­nės tar­si su­tei­kia pa­slau­gas, mo­ka­mi pi­ni­gai, ta­čiau jūs aiš­kiai ma­tė­te, kad pa­slau­gų nė­ra?

– Taip. Vie­ną kar­tą bu­vau pa­sta­ty­ta prieš fak­tą – tu­rė­jau pa­si­ra­šy­ti to­kį pir­ki­mo do­ku­men­tą, bet at­si­sa­kiau. Ta­da ir ki­lo konf­ron­ta­ci­nė si­tua­ci­ja. Be iš­anks­ti­nės fi­nan­sų kon­tro­lės įstai­go­je ne­vyks­ta nie­kas – joks pir­ki­mas, jo­kia ūki­nė ar fi­nan­si­nė ope­ra­ci­ja. To­dėl aš, dirb­da­ma fi­nan­si­nin­ke, la­bai aiš­kiai vis­ką ma­čiau.

– Ar Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­rius yra di­de­lė or­ga­ni­za­ci­ja?

– Pa­ly­gin­ti su ki­to­mis įka­li­ni­mo įstai­go­mis, ji la­bai ma­ža. Čia vi­du­ti­niš­kai lai­ko­mi 243 įka­lin­ti as­me­nys, yra apie 200 dar­buo­to­jų. Iš jų la­bai ne­ma­žai ne­už­pil­dy­tų eta­tų.

– Jūs vie­šai tei­gė­te, kad yra ir fik­ty­vių dar­buo­to­jų. Pa­vyz­džiui, yra pir­ties va­do­vas, ta­čiau pa­čios pir­ties nė­ra?

– Ne­ga­li­ma teig­ti, kad tas dar­buo­to­jas vi­siš­kai fik­ty­vus. Jis fi­ziš­kai bū­na dar­be, kaž­ką da­ro, bet jo par­ei­gos ir nu­ma­ty­tos funk­ci­jos dub­liuo­ja­si su ki­tais to pa­ties sky­riaus dar­buo­to­jais. Kai at­lie­ki ty­ri­mą, pa­ly­gi­ni­mą, la­bai aiš­kiai ma­to­si, kiek rea­lių funk­ci­jų lie­ka ir už ką žmo­gus gau­na al­gą iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų.

– Jūs mi­nė­jo­te ir to­kių ne­tgi su svei­ku pro­tu pra­si­len­ken­čių da­ly­kų, kai guo­lis stak­lėms tai­sy­ti pirk­tas už 700 eu­rų, nors jo kai­na rin­ko­je vi­so la­bo 4 eu­rai.

– Tai tik vie­na de­ta­ly­tė iš vi­sos in­for­ma­ci­jos, ku­rią pa­tei­kiau tei­sė­sau­gai. Yra daug to­kių at­ve­jų, daug pre­kių. Pa­vyz­džiui, 2015 me­tais spor­to sa­lei bu­vo nu­pirk­ti įren­gi­mai. Įmo­nė, par­duo­dan­ti šiuos įren­gi­mus, in­ter­ne­to sve­tai­nė­je skel­bia, kad to­kie pat įren­gi­mai kai­nuo­ja dvi­gu­bai pi­giau, nei Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­rius juos nu­pir­ko per vie­šuo­sius pir­ki­mus.

– Kas jus pa­ska­ti­no kreip­tis į tei­sė­sau­gą?

– Aš la­bai il­gai gal­vo­jau, ta­riau­si su šei­ma, nes tai jau ne ma­no vie­nos rei­ka­las. Ma­ne pa­ska­ti­no bep­ras­my­bė, ku­rią ma­čiau vals­ty­bės tar­ny­bo­je. Kai są­ži­nė tam­pa stip­res­nė nei bai­mė, ku­ri tar­si įsė­ta kiek­vie­nam vals­ty­bės tar­nau­to­jui, ta­da at­si­ran­da pa­ska­ta veik­ti.

– Sa­ko­te, yra bai­mė skųs­ti aukš­tes­nį par­ei­gū­ną? Esą, ge­riau pa­ty­lė­ti, ne­si­kiš­ti ir plauk­ti pa­sro­viui?

– Taip. To­kie kaip aš, ku­rie ne­si­taiks­to, ne­bi­jo pa­sa­ky­ti, nė­ra la­bai mėgs­ta­mi. Vals­ty­bės tar­ny­ba tu­ri bruo­žų, kai su­bor­di­na­ci­ja yra la­bai aiš­ki, ypač tarp sta­tu­ti­nių par­ei­gū­nų. Pa­sip­rie­šin­ti par­ei­gū­nui, ku­ris yra aukš­tes­nio ran­go, la­bai su­dė­tin­ga. Ta­da pa­sve­ri, kas yra svar­biau – ar ta­vo as­me­ni­nės ver­ty­bės, ar tai, kas tau nu­ro­do­ma da­ry­ti.

– Pa­si­ta­rė­te su vy­ru ir nu­svė­re ar­gu­men­tai, kad taip Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­tų bū­ti?

– Pa­grin­di­niai ar­gu­men­tai, kad vi­sa tai kaž­ka­da tu­ri baig­tis. Per 26 at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tus bu­vo vos ke­li žmo­nės, ku­rie iš­drį­so apie tai kal­bė­ti vie­šai ir pa­sip­rie­šin­ti. Gal­būt Lie­tu­vo­je jau pri­bren­do bū­ti­ny­bė at­si­merk­ti ir pa­žiū­rė­ti, kas iš tie­sų vyks­ta, ir kaip tai yra ne­val­do­ma.

– Jūs krei­pė­tės į Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bą. Fak­tai, apie ku­riuos jūs kal­ba­te vie­šai, aki­vaiz­džiai ro­do, kad reik­tų im­tis ty­ri­mų. Ta­čiau jūs ga­vo­te at­sa­ky­mą, kad STT ty­ri­mo ne­pra­dės. Jums da­vė pa­tį mi­ni­ma­liau­sią ter­mi­ną – 7 die­nas, per ku­rias jūs ga­lė­jo­te aps­kųs­ti STT spren­di­mą pro­ku­ra­tū­rai. Jūs spė­jo­te tai pa­da­ry­ti, ta­čiau ti­kriau­siai jau­tė­te, kad sis­te­ma yra prieš jus?

– Tai la­bai aiš­kiai jau­tė­si ne­tgi apk­lau­sos me­tu.

– Tai vy­ko Kau­no sky­riu­je?

– Ne, aš krei­pia­sį į Vil­nių, nes Kau­no STT sky­rius yra Kau­no tar­dy­mo izo­lia­to­riaus kai­my­nas, įsi­kū­ręs gre­ta. Aš są­mo­nin­gai ve­žiau do­ku­men­tus į Vil­nių ir ti­kė­jau­si ne­ša­liš­ko ty­ri­mo. Kai ma­ne iš­kvie­tė į apk­lau­są, ma­no vi­si ar­gu­men­tai, su­dė­lio­ti fi­nan­si­nin­ko aki­mis, jiems at­ro­dė la­bai silp­ni. Man už­da­vė klau­si­mą: ar ma­čiau fak­tą, kai vie­nas vals­ty­bės tar­nau­to­jas per­da­vė, ėmė ar ga­vo pi­ni­gus iš kaž­ko, kas yra tie­kė­jas. Su­pra­tau, kad tai yra vi­siš­kas ab­sur­das, nes to­kių dar­buo­to­jų kaip aš, ku­rie ne­da­ly­vau­ja įtar­ti­no­se sche­mo­se, nie­kas į pi­ni­gų da­ly­bas ne­kvie­čia. To­kie klau­si­mai man kė­lė įta­ri­mų, ta­čiau vil­tys dar ne­bu­vo vi­siš­kai žlu­gu­sios, nors ty­rė­jas ma­ne nu­tei­kė, kad nie­ko ge­ro čia ne­bus. Tai esą yra draus­mi­nės, o ne bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės klau­si­mai.

– STT ty­ri­mo ne­pra­dė­jo, jūs šį spren­di­mą aps­kun­dė­te pro­ku­ra­tū­rai ir ši pra­dė­jo jau ki­tą ty­ri­mą. Da­bar jau vis­kas vie­ša, vyks­ta ty­ri­mai, aki­vaiz­du, kad ga­li bū­ti rim­tų rei­ka­lų ir po­niai Mi­kė­nai­tei, ir ki­tiems. Bet yra dar vie­nas la­bai svar­bus da­ly­kas. Prieš lai­dą iš jū­sų ar­ti­mų­jų iš­gir­dau, kad jus ku­rį lai­ką kaž­kas se­kė. Kaip tai pa­ste­bė­jo­te?

– Tie­są sa­kant, tuos, ku­rie se­ka, iš­da­vė men­kas pro­fe­sio­na­lu­mo ly­gis, to­dėl ir pa­ste­bė­jo­me. Ta­čiau šiuo me­tu pla­čiau ko­men­tuo­ti ne­no­rė­čiau, nes dėl to krei­pė­mės į tei­sė­sau­gą, šiuo me­tu vyks­ta ty­ri­mas.

– De­ta­lių ga­li­te ne­sa­ky­ti, ta­čiau kaip tai bu­vo vyk­do­ma? Ar tai bu­vo da­ro­ma ke­liais au­to­mo­bi­liais, jūs se­kan­tys as­me­nys kei­tė­si?

– Aš ma­čiau tik du as­me­nis – vie­nas iš jų, man pri­ėjus prie au­to­mo­bi­lio, už­si­den­gė vei­dą ir slė­pė sa­vo ta­pa­ty­bę. Jei ne­slėp­tų, ti­kė­ti­na, kad bū­čiau sa­vo ko­le­gą gal ir at­pa­ži­nu­si.

– Jūs įsi­dė­mė­jo­te tų au­to­mo­bi­lių nu­me­rius, krei­pė­tės į tei­sė­sau­gą. Ban­dė­te aiš­kin­tis, ar jūs se­kan­tys as­me­nys tu­ri ko­kią nors tei­sė­tą prie­žas­tį tai da­ry­ti?

– Vy­ras jų klau­sė ir ga­vo at­sa­ky­mą, kad nie­ko jie ne­pa­teiks – nei tar­ny­bi­nio pa­žy­mė­ji­mo, nei sank­ci­jų.

– Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė, svars­tyk­lės pa­kry­po į ki­tą pu­sę. Bet vie­nu me­tu jus tur­būt bu­vo­te nu­si­vy­lu­si, kad vi­sa tai pra­dė­jo­te? STT ty­ri­mo ne­pra­de­da, kaž­kas se­ka. Bai­su bu­vo?

– La­bai bai­su. Ir da­bar bai­su, ne­ži­nau, kiek me­tų dar bus bai­su. Są­mo­nė­je yra už­si­fik­sa­vu­si kaž­kie­no ga­ly­bė, kaž­kie­no pa­žin­tys, ne­bau­džia­mu­mas ir ki­tų žmo­nių ne­su­ge­bė­ji­mas tam pa­sip­rie­šin­ti. Kai iš­gir­dau, kad aukš­ti par­ei­gū­nai nu­ša­lin­ti, aš, tie­są sa­kant, dar ne­su­vo­kiau tos si­tua­ci­jos rea­liai. Tai yra kaž­kas ne­įti­kė­ti­no, įvy­ko kaž­koks lū­žis.

– Ta­čiau tai yra vie­šu­mo ga­lia, o ne tai, kad par­ei­gū­nai stai­ga ta­po są­ži­nin­gi ir jiems kaž­kas la­bai ėmė rū­pė­ti. Ko­dėl jūs nu­spren­dė­te pra­bil­ti vie­šai, su­ren­gė­te spau­dos kon­fe­ren­ci­ją?

– Aš ne­ma­čiau ki­tos iš­ei­ties. Jau­čiau, kad be ži­niask­lai­dos pa­gal­bos nie­ko ne­pa­siek­siu. Be­je, ži­niask­lai­dos at­sto­vai pa­tys į ma­ne krei­pė­si. Jie iš­siaiš­ki­no si­tua­ci­ją, su­ra­do ma­no skun­dą.

– Ko­kios ins­ti­tu­ci­jos jau pra­dė­jo ty­ri­mus dėl jū­sų iš­dės­ty­tų da­ly­kų?

– Apie pra­dė­tą ty­ri­mą pa­skel­bė Vie­šų­jų pir­ki­mų tar­ny­ba, Vy­riau­sio­ji tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ja. Lan­kiau­si Vals­ty­bės kon­tro­lė­je, ku­ri pa­kei­tė po­žiū­rį į si­tua­ci­ją ir nu­spren­dė pra­dė­ti ty­ri­mą.