Gabrielius Landsbergis: „Mums nereikia valdžios bet kokia kaina“
Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) pir­mi­nin­ku per­rink­tas Gab­rie­lius Lands­ber­gis tei­gia, kad jo par­ti­ja ne­at­si­sa­ky­tų de­rė­tis dėl da­ly­va­vi­mo val­dan­čio­jo­je koa­li­ci­jo­je, jei bū­tų pa­kvies­ta. Ta­čiau, jo ma­ny­mu, šiuo me­tu val­dan­čio­ji Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga (LVŽS) yra iš­tik­ta mil­ži­niš­kos ly­de­rys­tės kri­zės, tad ne­aiš­ku, kas ir už ką jo­je at­sa­kin­gas.

„No­riu pa­brėž­ti: mes nie­ka­da ne­at­si­sa­kė­me de­rė­tis (dėl da­ly­va­vi­mo val­dan­čio­jo­je koa­li­ci­jo­je – aut.). Ta­čiau – no­rė­čiau, jog tai bū­tų par­ašy­ta di­de­lė­mis rai­dė­mis – iki šiol mū­sų į de­ry­bas nie­kas ne­pak­vie­tė, tik anks­čiau lei­do su­pras­ti, kad pa­tys tu­rė­tu­me pra­šy­tis. Mums ne­rei­kia val­džios bet ko­kia kai­na. Jei rin­ki­mus lai­mė­ju­si LVŽS ma­no, kad TS-LKD yra ta jė­ga, ku­ri pa­dė­tų jiems pri­im­ti svar­bius spren­di­mus, at­siž­vel­giant į mū­sų prog­ra­mą, pa­tir­tį ir pa­na­šiai, ga­li­me de­rė­tis: to­kia mū­sų po­zi­ci­ja bu­vo vi­sa­da“, – in­ter­viu dien­raš­čiui „Lie­tu­vos ži­nios“ sa­kė Gab­rie­lius Landsbergis.

Ver­ty­bės – ne tik pavadinimas

– Sa­vait­ga­lį vy­ku­sia­me TS-LKD su­va­žia­vi­me, ku­ria­me dar ket­ve­riems me­tams bu­vo­te pa­tvir­tin­tas pir­mi­nin­ku, pri­sta­tė­te idė­ją keis­ti par­ti­jos pa­va­di­ni­mą – tap­ti tie­siog Tė­vy­nės są­jun­ga. Ar toks su­ma­ny­mas ne­įžiebs nau­jos įtam­pos or­ga­ni­za­ci­jos vi­du­je?

– Nuo­tai­ka su­va­žia­vi­me bu­vo la­bai pa­ki­li. Jau­čiau, kad jei­gu pa­čia­me su­va­žia­vi­me bū­tu­me bal­sa­vę dėl pa­va­di­ni­mo, grei­čiau­siai jį bū­tu­me pa­kei­tę. Vis dėl­to su­pran­tu, kad tai jau­trus klau­si­mas. Pa­siū­liau at­sig­ręž­ti į žmo­nes, pa­klaus­ti, ką ma­no sky­riai. Ka­dan­gi to­kios for­mu­luo­tės par­ti­jos įsta­tai ne­lei­džia, kaip komp­ro­mi­są pa­tei­kiau siū­ly­mą įra­šy­ti į įsta­tus ple­bis­ci­to ins­tru­men­tą. Pa­ža­dė­jau par­ti­jos na­riams, at­vy­ku­siems iš vi­sos Lie­tu­vos, kad pir­ma­sis ple­bis­ci­tas bus bū­tent dėl pa­va­di­ni­mo.

– Su­va­žia­vi­mo me­tu kai ku­rie par­ti­jos sen­bu­viai, pa­vyz­džiui, Ri­man­tas Jo­nas Da­gys, idė­ją trum­pin­ti par­ti­jos pa­va­di­ni­mą sie­jo su at­si­trau­ki­mu nuo krikš­čio­niš­kų­jų ver­ty­bių, ku­rias puo­se­lė­ja par­ti­jos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų spar­nas.

– Tai dau­giau as­me­ni­nė R. J. Da­gio, o ne vi­sos par­ti­jos po­zi­ci­ja. Svars­ty­mus dėl pa­va­di­ni­mo kei­ti­mo pa­ska­ti­no idė­ja, kad ne­tei­sin­ga uzur­puo­ti ti­kė­ji­mą kaip ver­ty­bę. Dau­ge­lis mū­sų par­ti­jos žmo­nių, ne­prik­lau­san­čių krik­de­mams, ne­re­tai pa­si­jus­da­vo taip, lyg Baž­ny­čia pri­klau­sy­tų tik vie­nai gru­pei, vie­nai frak­ci­jai, kad ti­kė­ji­mas ir ver­ty­bės – tik jų pre­ro­ga­ty­va. Bet tai nė­ra tie­sa. Tie­są sa­kant, šian­dien krik­de­mais, dva­si­ne pra­sme, sa­ve lai­ky­ti ga­li kur kas di­des­nė gru­pė par­ti­jos – ir ne tik jos – žmo­nių. Tai­gi pa­sa­ky­mas, kad svar­bu tik tos trys rai­dės (LKD – aut.), o vi­si ki­ti yra ne­be „ver­ty­bi­nin­kai“, daž­nu at­ve­ju žei­džia.

No­riu pa­brėž­ti, kad mū­sų par­ti­jo­je ver­ty­bės yra kur kas gi­liau. Ir ne pa­va­di­ni­mai jas apib­rė­žia.

Krik­de­mams siū­lo susitelkti

– Kon­ser­va­to­riai su krikš­čio­ni­mis de­mo­kra­tais su­si­jun­gė 2008-ai­siais. Ko­dėl, jū­sų ma­ny­mu, šie du spar­nai iki šiol taip ir ne­su­si­vie­ni­jo?

– Ma­nau, tai le­mia pri­nci­pi­nis no­ras pa­brėž­ti sa­vo at­skir­tį. Vis dėl­to ne­ma­nau, kad tei­sin­ga au­ko­ti tiek lai­ko skir­tu­mams par­ti­jos vi­du­je ieš­ko­ti. Duok Die­ve, kad ga­lė­tu­me pa­aiš­kin­ti, kuo ski­ria­mės nuo ki­tų par­ti­jų.

Gab­rie­lius Lands­ber­gis: „Svars­ty­mus dėl mū­sų par­ti­jos pa­va­di­ni­mo kei­ti­mo pa­ska­ti­no idė­ja, kad ne­tei­sin­ga uzur­puo­ti ti­kė­ji­mą kaip ver­ty­bę.“

Mes tu­ri­me už­ti­krin­ti vie­ną es­mi­nį da­ly­ką – par­ti­jos ta­pa­ty­bę. Ką pa­sa­ky­ti žmo­gui, ku­ris ren­ka­si bal­suo­ti už šian­dien stip­riau­sią de­ši­nią­ją jė­gą Lie­tu­vo­je, ta­čiau klau­sia: jūs nuo­lat tar­pu­sa­vy­je kaž­ką aiš­ki­na­tės, bet kas jūs to­kie? To­dėl kar­to­ju – pa­sa­ky­ki­me vi­suo­me­nei, kas mes esa­me. Pa­brėž­ki­me, kad mes – Tė­vy­nės są­jun­ga, par­ti­ja, ku­ri yra už Tė­vy­nę, už va­ka­rie­tiš­ką kryp­tį. Vi­du­je ga­li­me bū­ti skir­tin­gi, bet vi­suo­me­nei tu­ri­me pa­si­ro­dy­ti kaip vie­nin­ga po­li­ti­nė jė­ga.

– Kal­ba­te apie vie­ny­bę, ta­čiau for­muo­da­mas sa­vo, kaip par­ti­jos pir­mi­nin­ko, še­šių pa­va­duo­to­jų ko­man­dą ne­pa­si­rin­ko­te nė vie­no iš tri­jų kon­ku­ren­tų dėl pir­mi­nin­ko pos­to?

– Man su­teik­tas pa­si­ti­kė­ji­mo man­da­tas bu­vo toks stip­rus, kad bu­vo ga­li­ma aps­kri­tai nie­ko ne­keis­ti. Tai ir pa­sa­kiau: su anks­tes­ne ko­man­da iš pri­nci­po dir­bau ge­rai, ma­no nuo­mo­ne, ėjo­me ge­ra kryp­ti­mi ir spė­riu žings­niu. Juo ir to­liau rei­kia ei­ti. Vis dėl­to pa­va­duo­to­jų ko­man­dą for­ma­vau kiek ki­to­kiais pri­nci­pais. Esu la­bai dė­kin­gas Ire­nai De­gu­tie­nei (to­liau ei­ti par­ei­gas pa­skir­ta TS-LKD pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja iš krikš­čio­nių de­mo­kra­tų bend­ruo­me­nės – aut.), la­bai ja pa­si­ti­kiu ir ma­tau ga­li­my­bę dirb­ti kar­tu. Pa­tir­ties ir jau­nys­tės de­ri­nys yra ge­res­nis, nei ga­lė­jau ti­kė­tis.

O to­liau rei­kė­jo žiū­rė­ti, ku­rie žmo­nės šian­dien ga­li ge­riau­siai pa­dė­ti ei­ti į prie­kį. Par­ti­jos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų spar­nas yra aki­vaiz­džiai su­si­dū­ręs su kri­ze, ir to ne­be­ga­li­ma nu­slėp­ti. Vien tai, kad jie į par­ti­jos pir­mi­nin­kus kė­lė du kan­di­da­tus (Pa­ulių Sau­dar­gą ir Žy­gi­man­tą Pa­vi­lio­nį – aut.), par­odo tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mus. Iš tie­sų tas da­li­ji­ma­sis par­ti­jos vi­du­je yra keis­tas, nes net pats jau­čiu sa­kan­tis „jų bend­ruo­me­nė“, o tai dir­gi­na. Par­ti­jo­je tu­rė­tų bū­ti bend­ras rei­ka­las, bet šian­dien yra ta­kos­ky­ra. Ti­krai lin­kiu krik­de­mams su­si­telk­ti, ap­sisp­ręs­ti, kaip sa­ve ma­to to­liau, nes rei­kia pri­pa­žin­ti, kad pa­si­ti­kė­ji­mas jų kan­di­da­tais per pir­mi­nin­ko rin­ki­mus ne­bu­vo toks di­de­lis, kaip ti­kė­ta­si.

Ne­at­si­lik­ti nuo laiko

– Iki šiol TS-LKD pa­si­reikš­da­vo kaip ver­ty­biš­ka, bet kar­tu ir kon­ser­va­ty­vias idė­jas dės­tan­ti par­ti­ja. Ar jū­sų su­ma­ny­mai, ku­riuos da­lis par­ti­jos ko­le­gų va­di­na itin li­be­ra­liais, ne­ats­tums tiek kai ku­rių or­ga­ni­za­ci­jos sen­bu­vių, tiek rin­kė­jų?

– Toks klau­si­mas bū­tų bu­vęs la­bai tei­sin­gas prieš par­ti­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­mus. Da­bar žmo­nės pa­sa­kė sa­vo nuo­mo­nę. Blo­giau­sias kon­ser­va­ty­viz­mui da­ly­kas yra sie­kis ne­bėg­ti grei­čiau, ne­gu bė­ga lai­kas. Di­džio­ji bė­da bū­na ta­da, kai pa­ma­tai, kad tas lai­kas to­li nu­bė­gęs, o tu stip­riai vė­luo­ji. Ma­nau, mes bu­vo­me at­si­dū­rę to­kia­me eta­pe. Ma­tė­me, kad pa­sau­lis ju­da į prie­kį, o mes tam­pa­me nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi, gi­nan­tys kaž­ką, kuo pa­tys la­bai ti­ki­me, bet ne­pak­lau­sian­tys žmo­nių, ar jiems to rei­kia.

Par­ti­jai bū­ti­nas at­si­nau­ji­ni­mas, nau­ji žmo­nės ir idė­jos. Ne­si­ti­kiu, kad vi­si šim­tu pro­cen­tų pa­lai­kys to­kią po­zi­ci­ją, bet ma­no už­da­vi­nys yra ei­ti nu­ma­ty­ta kryp­ti­mi, taip pat ne­pa­lei­džiant ran­kos tų žmo­nių, ku­rie kū­rė par­ti­ją. Su­pran­tu, jog teks ba­lan­suo­ti, bet tur­būt ma­ne to­dėl ir per­rin­ko, nes ma­to, kad tai pa­vyks­ta.

– Ne tik TS-LKD, bet ir ki­toms par­ti­joms pri­klau­san­tys žmo­nės iš re­gio­nų ne­re­tai guo­džia­si be­si­jau­čią tik sta­tis­tais sos­ti­nė­je pri­ima­miems spren­di­mams par­em­ti. Kaip įtrauk­si­te žmo­nes, kad pro­vin­ci­jos Lie­tu­va pa­si­jus­tų esan­ti jū­sų par­ti­jo­je?

– Mū­sų par­ti­jo­je bu­vo to­kia tra­di­ci­ja – prieš rin­ki­mus su ša­ko­čiais va­žiuo­ti per sky­rius. Prieš šiuos pir­mi­nin­ko rin­ki­mus pa­ma­čiau, kaip ki­ti juo­se da­ly­vau­jan­tys ko­le­gos pri­si­krau­na pil­nas ba­ga­ži­nes ša­ko­čių. Nu­spren­džiau – ga­na. Pa­sa­kiau, kad reng­si­me su­si­ti­ki­mus su sky­riais, ku­rie bus at­vi­ri. Bu­vo la­bai sma­gu: at­ei­ni į sa­lę, ma­tai ko­kius 200–300 žmo­nių. Pa­pra­šai pa­kel­ti ran­kas par­ti­jos ko­le­gas, su­skai­čiuo­ji gal 50. Par­ti­jos žmo­nės at­ei­na su sa­vo prob­le­mo­mis: gru­pės se­niū­nas toks ir anoks, ne­ak­ty­vus, ne­šau­kia su­si­rin­ki­mų. Aš sa­kau: tu­ri­me daug di­des­nių iš­šū­kių – kur ei­na mū­sų švie­ti­mo sis­te­ma, ką da­ry­si­me su eko­no­mi­ka, kaip su­sig­rą­žin­si­me iš­va­žia­vu­sius vai­kus ir anū­kus. Kal­bė­ki­mės apie tai, kas svar­bu Lie­tu­vai. Žmo­nėms iš pra­džių bū­na ne­jau­ku, bet pa­skui jie per­si­lau­žia, ir mes iš­plau­kia­me į pla­tes­nius van­de­nis, tam­pa­me at­vi­res­ni.

Tuo rem­da­ma­sis pa­sa­kiau, kad ki­ti par­ti­jos vi­di­niai rin­ki­mai bus at­vi­ri. Rei­kia ne­nu­vil­ti žmo­nių, su­kur­ti su­ba­lan­suo­tą sis­te­mą, ap­sau­gan­čią sky­rius nuo ga­li­mos ri­zi­kos, bet pa­lik­ti ga­li­my­bę vi­siems įsi­trauk­ti į mū­sų veik­lą per de­mo­kra­ti­nius pro­ce­sus.

Sei­me netylės

– TS-LKD, Sei­mo rin­ki­muo­se lai­mė­ju­si an­trą­ją vie­tą, ne­ta­po val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos par­tne­re. Šiuo me­tu pa­ste­bi­mi jū­sų kon­tak­tai su prem­je­ru Sau­liu­mi Skver­ne­liu. Ar tai reiš­kia, kad svars­to­te ga­li­my­bę grįž­ti prie de­ry­bų?

– Spren­di­mai svars­to­mi ta­da, kai jiems yra pa­grin­do. Kol kas to­kio pa­grin­do ne­ma­to­me. Ta­čiau no­riu pa­brėž­ti: nie­ka­da ne­at­si­sa­kė­me de­rė­tis. Bet į de­ry­bas mū­sų nie­kas ne­pak­vie­tė, tik lei­do su­pras­ti, kad pa­tys tu­rė­tu­me pra­šy­tis. Mums ne­rei­kia val­džios bet ko­kia kai­na. Jei rin­ki­mus lai­mė­ju­si LVŽS ma­no, kad TS-LKD yra ta jė­ga, ku­ri pa­dė­tų jiems pri­im­ti svar­bius spren­di­mus, at­siž­vel­giant į mū­sų prog­ra­mą, pa­tir­tį ir pa­na­šiai, ga­li­me de­rė­tis – to­kia mū­sų po­zi­ci­ja bu­vo vi­sa­da.

Šian­dien Lie­tu­vai rei­kia at­lik­ti svar­bius dar­bus. Pa­vyz­džiui, urė­di­jų re­for­ma: so­cial­de­mo­kra­tų pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius jos ne­pa­lai­ko, da­lis „vals­tie­čių“ – ne­pa­lai­ko, ką gal­vo­ja Li­be­ra­lų są­jū­dis, su­nku pa­sa­ky­ti. Ko­kiu bū­du to­kios re­for­mos ga­li bū­ti pa­tvir­ti­na­mos Sei­me? Ne­ma­tau ki­to ke­lio, kaip tik TS-LKD su­si­telk­ti, su­skai­čiuo­ti bal­sus ir, nors mū­sų nė­ra daug, tap­ti ga­na tvir­ta at­ra­ma pri­imant svar­biau­sius vals­ty­bei spren­di­mus. Ar da­bar­ti­niai val­dan­tie­ji yra pa­si­ren­gę juos įgy­ven­din­ti? Ran­ką prie šir­dies pri­dė­jęs sa­kau: ma­nau, kad ne.

Šiuo me­tu frak­ci­jo­je la­bai rim­tai dis­ku­tuo­ja­me, ko­kius val­dan­čių­jų spren­di­mus ga­lė­si­me pa­lai­ky­ti, kiek tu­rė­tu­me bū­ti įtrauk­ti į tai, kad ir mū­sų nuo­mo­nė at­sis­pin­dė­tų ren­gia­muo­se do­ku­men­tuo­se. Bet mes la­bai rim­tai ke­lia­me klau­si­mą, kad ne­bū­tu­me to­kia opo­zi­ci­ja, ku­ri tik sė­di ant at­sar­gi­nio suo­le­lio ir kar­tais šūk­te­li: „Vis­kas blo­gai!“ Ne­ga­li­me sau leis­ti pra­ban­gos ket­ve­rius me­tus ste­bė­ti, kaip nie­ko ne­vyks­ta.

– Ar re­for­mų pri­ėmi­mas ne­tu­rė­tų bū­ti val­dan­čių­jų rū­pes­tis?

– Šian­dien ma­tau di­džiu­lę prob­le­mą, kad val­dan­čio­ji LVŽS iš­gy­ve­na mil­ži­niš­ką ly­de­rys­tės kri­zę, ypač po Gre­tos Kil­di­šie­nės skan­da­lo. Pa­tys „vals­tie­čiai“ kal­ba apie tai, kad jų frak­ci­jo­je ne­bė­ra aiš­ku, kas už vis­ką at­sa­kin­gas. To­kiu at­ve­ju tam­pa su­nku su­pras­ti, ko­kia frak­ci­jos nuo­mo­nė, kaip ji ren­gia­si bal­suo­ti vie­nu ar ki­tu klau­si­mu.

To­je frak­ci­jo­je yra po­ten­cia­lių ly­de­rių. Vie­na jų – Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kė Ri­ma Baš­kie­nė, ga­lin­ti for­muo­ti bend­rą kryp­tį. Ma­tau Po­vi­lą Urb­šį, ma­tau Do­vi­lę Ša­ka­lie­nę. Pa­gal­vo­jęs ga­lė­čiau iš­var­dy­ti dar 2–3 žmo­nes, ku­rie, rei­ka­lui esant, ga­lė­tų tap­ti tam ti­kru ga­lios cen­tru. Toks rei­ka­las ten ga­li at­ei­ti ir, ma­nau, ga­na grei­tai, kai Sei­mą pa­sieks svar­būs įsta­ty­mai, ir frak­ci­jos na­rių nuo­mo­nės pra­dės skir­tis.