Filosofas M. Novakas: išsigimus moralei, pasmerkta ir ekonomika
„Kai bu­vau jau­nas, nie­ka­da ne­ma­niau, kad ka­da nors čia sė­dė­siu, ne­nu­ma­niau, kaip su­by­rės So­vie­tų Są­jun­ga, kad tai įvyks man gy­vam esant“, – sa­kė šian­dien Vil­niu­je vie­šė­jęs ame­ri­kie­čių fi­lo­so­fas, ra­šy­to­jas ir dip­lo­ma­tas, pro­fe­so­rius Mi­chae­las No­va­kas. 

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te sve­čias skai­tė pa­skai­tą apie de­mo­kra­ti­nio ka­pi­ta­liz­mo idea­lus. Šis žmo­gus yra iš­lei­dęs per pus­šim­tį kny­gų kul­tū­ros, fi­lo­so­fi­jos, teo­lo­gi­jos te­mo­mis, dės­tęs ne vie­na­me pres­ti­ži­nia­me uni­ver­si­te­te, tarp jų – Har­var­do bei Stan­for­do, tu­ri dvi­de­šimt še­šis gar­bės dak­ta­ro laips­nius. Aka­de­mi­nę M. No­va­ko kar­je­rą pa­pil­dė ir ak­ty­vus po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas. Jam ne­tgi te­ko bū­ti JAV am­ba­sa­do­riu­mi Jung­ti­nė­se Tau­to­se. Pats fi­lo­so­fas tei­gia, jog dau­giau­sia įta­kos jo pa­sau­lė­žiū­rai tu­rė­jo bend­ra­vi­mas su to­kio­mis ryš­kio­mis pa­sau­lio po­li­ti­kos as­me­ny­bė­mis kaip Mar­ga­ret That­cher, Ro­nal­das Rea­ga­nas ar Vac­la­vas Ha­ve­las.

Lais­va vi­suo­me­nė ne­įma­no­ma be mo­ra­lės

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos kvie­ti­mu į Vil­nių at­vy­kęs pro­fe­so­rius, ku­rio žy­miau­sia kny­ga – „De­mo­kra­ti­nio ka­pi­ta­liz­mo dva­sia“ (1982) – su­si­rin­ku­siems kal­bė­jo apie tris lais­vos vi­suo­me­nės dė­me­nis. Pir­ma­sis – po­li­ti­nė sant­var­ka. Pra­ėju­sia­me am­žiu­je dėl to, ar de­mo­kra­ti­ja yra ge­riau­sia val­dy­mo for­ma, vy­ko ne­men­ki de­ba­tai. Nors bū­ta pa­kan­ka­mai bal­sų už tai, kad šio­je sant­var­ko­je tie­siog daug šne­ka­ma ir nie­ko ne­da­ro­ma, pa­na­šu, kad šio­mis die­no­mis vi­sos sim­pa­ti­jos de­mo­kra­ti­jos pu­sė­je. Kaip sa­kė M. No­va­kas, An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je pa­sau­ly­je gy­va­vo apie 30 de­mo­kra­ti­jų, pa­si­bai­gus R. Rea­ga­no ka­den­ci­jai (pa­sku­ti­nio pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­čio pra­džia) – dvi­gu­bai tiek, o šian­dien – dau­giau nei šim­tas. An­tra­sis dė­muo – eko­no­mi­nė sis­te­ma. Fi­lo­so­fo tei­gi­mu, jau ne pir­mas de­šimt­me­tis, kai dau­gu­ma ša­lių su­pra­to, kad so­cia­lis­tų pa­ža­das su­kur­ti ro­jų že­mė­je yra me­la­gin­gas. Vis dau­giau vals­ty­bių ren­ka­si lais­vą­ją rin­ką. Kaip sėk­min­giau­sius pa­vyz­džius M. No­va­kas pa­tei­kė In­di­ją bei Ki­ni­ją, ku­rios, pa­kei­tu­sios eko­no­mi­nę sis­te­mą, ėmė stip­rė­ti pa­šė­lu­siu grei­čiu. Prieš ke­lis de­šimt­me­čiu jos bu­vo vie­nos var­gin­giau­sių pa­sau­lio ša­lių, o da­bar skur­do ly­gis su­ma­žė­jęs. Kaip tei­kė kal­bė­to­jas, skur­do vi­siš­kai iš­nai­kin­ti ne­ga­li, nes kai ku­rie ne­ga­li dirb­ti dėl ne­įga­lu­mo ar li­gos, ar ne­no­ri, nes ge­ria ar už­sii­ma ki­ta sa­ve nai­ki­nan­čia veik­la, ta­čiau, vi­si, ku­rie no­rės iš skur­do iš­bris­ti, ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je ga­lės tai pa­da­ry­ti. Iš­ori­niai skur­dą le­mian­tys fak­to­riai bus ženk­liai su­ma­žin­ti, jei ne vi­sai pa­nai­kin­ti.

Apie mi­nė­tus du dė­me­nis, pa­sak ame­ri­kie­čių mąs­ty­to­jo, kal­bė­ta ar kal­ba­ma pa­kan­ka­mai. Ta­čiau esa­ma ir tre­čio­jo kom­po­nen­to, ne­su­lau­kian­čio pa­kan­ka­mai dė­me­sio. Rei­ka­lin­ga ne tik po­li­ti­nė sant­var­ka, ap­sau­gan­ti žmo­nes nuo kan­ki­ni­mų, ger­bian­ti jų tei­ses, ne tik eko­no­mi­nė sis­te­ma, pa­de­dan­ti su­ma­žin­ti skur­dą, lais­vai vi­suo­me­nei bū­ti­na mo­ra­li­nė tvar­ka. Uni­ver­si­te­tuo­se per daug dis­ku­tuo­ja­ma apie eko­no­mi­ką, po­li­ti­ką ar tech­no­lo­gi­jas ir per ma­žai apie mo­ra­le, hu­ma­niz­mą. Apie tai, kaip žmo­nėms tap­ti tuo, kuo jie ga­li tap­ti ge­riau­siu at­ve­ju. M. No­va­kas tei­gė, kad esa­me pra­ra­dę di­de­lę da­lį per am­žius su­kaup­tos iš­min­ties. Jei eko­no­mi­nės są­ly­gos mums lei­džia ge­rai gy­ven­ti ir po­li­ti­nė tvar­ka ga­ran­tuo­ja lais­vę, ką reiš­kia, kad gy­ve­na­me kaip kiau­lės – ten­kin­da­mi vien sa­vo ins­tink­tus, klau­sė jis.

Šiais lai­kais jei ko nors no­ri – pa­sii­mi. Ne­pa­to­gu pa­sa­ky­ti tie­są – nu­ty­li, ne­no­ri lai­ky­tis pa­ža­do – su­lau­žai. Kas at­si­tin­ka, kai mo­ra­lė smun­ka? Pa­si­žiū­rė­ki­te ho­li­vu­di­nius fil­mus, į su­si­rin­ku­sius krei­pė­si 81 me­tų pro­fe­so­rius, bū­tent tai jie ir de­mons­truo­ja. Iš­si­gi­mus mo­ra­lei, tas pats at­si­tin­ka ir su eko­no­mi­ka bei po­li­ti­ka. Kal­bant apie žmo­ni­jos at­ei­tį, ne­ga­li­ma bėg­ti nuo pra­smės klau­si­mo. „Po žvaigž­dė­tu nak­ties dan­gu­mi ar žvar­biam vė­jui gai­ri­nant vei­dus – kas mes? Ko­dėl mes čia? Ką tu­rė­tu­me da­ry­ti su sa­vo gy­ve­ni­mais? Kur ga­li­me ras­ti lai­mę?“, – kal­bė­jo M. No­va­kas, pa­žy­mė­da­mas, jog pa­sta­ruo­sius šim­tą me­tų apie mo­ra­li­nę vi­suo­me­nių tvar­ką kal­bė­ta per ma­žai. Šią te­mą, anot jo, rei­kia su­grą­žin­ti į uni­ver­si­te­tų au­di­to­ri­jas.

Įpras­tai gal­vo­ja­ma, kad ka­pi­ta­liz­mą api­bū­di­na trys sa­vy­bės – pri­va­ti nuo­sa­vy­bė, nau­da ir rin­ka. Ta­čiau sve­čias iš Jung­ti­nių Vals­ti­jų ne­su­tin­ka su to­kiu apib­rė­ži­mu. Pa­sak jo, rin­ka eg­zis­ta­vo vi­sa­da, nuo­sa­vy­bė taip pat yra se­no­vi­nė ins­ti­tu­ci­ja. Nau­da – ir­gi nie­ko nau­ja. Ka­pi­ta­liz­mas tu­rė­jo bū­ti kaž­kas ko­ky­biš­kai skir­tin­go. „Tai iš­ra­di­mais par­em­ta eko­no­mi­nė sis­te­ma, kur įsta­ty­mai sau­go in­te­lek­ti­nę nuo­sa­vy­bę, svar­būs as­me­ni­niai ge­bė­ji­mai, eko­no­mi­nė ini­cia­ty­va, vers­lu­mas ir pra­kti­nė iš­min­tis“, – sa­vą­jį apib­rė­ži­mą pri­sta­tė M. No­va­kas. Es­mi­nė tur­tė­ji­mo prie­žas­tis – nau­jos idė­jos. Dau­gy­bė da­ly­kų, ku­rie su­kur­ti per pa­sta­rą­jį šimt­me­tį – nuo mo­bi­laus te­le­fo­no iki švie­so­lai­džio – yra žmo­gaus pro­to vai­siai. Jie ne­eg­zis­ta­vo nuo­la­tos, o bu­vo su­gal­vo­ti. Anks­čiau pa­sa­ky­mas „ne­tur­tin­gas kaip be­dui­nas“ bu­vo gan pa­pli­tęs, o šian­dien spau­do­je mir­ga an­traš­tės apie tur­tin­gus ara­bų šei­chus ir jų tur­tus, su­si­krau­tus iš naf­tos. O juk te­rei­kė­jo su­gal­vo­ti, kaip ją iš­gau­ti. Nuo­lat ku­ria­mos nau­jos in­dus­tri­jos, nau­ji pro­duk­tai – šių die­nų ka­pi­ta­liz­mą api­bū­di­no M. No­va­kas. Jį aug­ti ir keis­tis ver­čia tik žmo­gaus pro­tas ir nie­ko dau­giau. Kaip sa­kė pro­fe­so­rius, ža­viau­sia tai, kad vi­si to­kio­je sis­te­mo­je ga­li pra­si­muš­ti – kiek­vie­nas tu­ri tei­sę į iš­ra­di­mą.

Žmo­nėms vi­sa­da rū­pė­jo, ko­dėl skurs­ta­ma. Ta­čiau kam to klaus­ti, jei ne­no­ri pri­kur­ti dau­giau skur­do? Be to, žmo­gus nie­ko ne­tu­ri iš pri­gim­ties. Pa­sak fi­lo­so­fo, es­mi­nis klau­si­mas – ko­dėl žmo­nės tam­pa tur­tin­gais, kaip or­ga­ni­zuo­ti po­li­ti­nę bei eko­no­mi­nę tvar­ką, kad vi­suo­me­nė gy­ven­tų kuo ge­riau. Įpras­tai tei­gia­ma, kad ka­pi­ta­liz­mas at­si­ra­do 1776 me­tais, kai par­ašy­tas Ada­mo Smit­ho „Tau­tų tur­tas“. Bū­tent ško­tų eko­no­mis­tas ėmė­si ty­ri­nė­ti tau­tų tur­to pri­gim­tį bei prie­žas­tis. Ta­čiau iš­šū­kiai lai­kui bė­gant kei­čia­si. Vie­nas iš svar­biau­sių šian­dien, anot M. No­va­ko, yra de­mog­ra­fi­jos kei­ti­ma­sis. Gy­ve­ni­mo truk­mė il­gė­ja, vi­suo­me­nės se­nė­ja, gims­ta vis ma­žiau vai­kų, dėl to kei­čia­si ir so­cia­li­nė po­li­ti­ka bei eko­no­mi­ka. Fi­lo­so­fas juo­ka­vo, kad į gar­sų­jį Joh­no F. Ken­ne­dy pa­sa­ky­mą „nek­lausk, ką tau ga­li duo­ti vals­ty­bė, klausk, ką tu jai ga­li duo­ti“ šian­dien ga­li­ma at­sa­ky­ti ši­taip – mir­ti iki 65 me­tų.

Ki­tas iš­šū­kis, apie ku­rį kal­bė­jo sve­čias – lais­vos vi­suo­me­nės tra­pu­mas. Ją siū­lė įsi­vaiz­duo­ti kaip pi­ra­mi­dę, ku­rios vir­šu­je są­ži­nė, pri­iman­ti spren­di­mus apie eko­no­mi­ką bei po­li­ti­ką, ar jos ju­da tin­ka­ma link­me. Ta­čiau ar šian­dien su są­ži­ne vis­kas ge­rai? Fi­lo­so­fas sa­kė esąs su­si­rū­pi­nęs dėl to, kad jau­no­ji kar­ta gy­ve­na iliu­zi­jo­se. Jam bai­su, kad Ru­si­ja ver­žia­si į Ukrai­ną, o Va­ka­rai ne­sii­ma ryž­tin­gų veiks­mų. Lais­va vi­suo­me­nė, kaip sa­kė M. No­va­kas, pir­miau­sia yra mo­ra­li, jai rei­ka­lin­gas žmo­nių tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mas. Pa­klaus­tas, ar ka­pi­ta­liz­mas ne­ska­ti­na go­du­mo, kaip vaiz­duo­ja­ma Ho­li­vu­do fil­muo­se apie Vols­try­tą, fi­lo­so­fas at­sa­kė, jog ši sis­te­ma ma­žiau­siai ska­ti­na go­du­mą. Ne­ga­li tie­siog kaup­ti ko­ji­nė­je to, ką už­dir­bai, šio­je eko­no­mi­nė­je sis­te­mo­je tu­ri nuo­la­tos in­ves­tuo­ti, kur­ti kaž­ką nau­jo. Taip pat M. No­va­kas pa­žy­mė­jo, kad vie­nos ša­lies ar vie­nos gru­pės eko­no­mi­nis pa­ge­rė­ji­mas ne­reiš­kia ki­tos pa­blo­gė­ji­mo. Daž­niau­siai vie­no tur­tė­ji­mas at­ne­ša nau­dos ir ki­tam.

Po su­si­ti­ki­mo su stu­den­tais M. No­va­kas lan­kė­si ir Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, kur skai­tė pa­skai­tą „Kū­ri­ni­jos teo­lo­gi­ja“ eko­no­mi­ko­je: di­džio­ji trans­for­ma­ci­ja“.