Europa kryžkelėje: ateities scenarijai – ne tik rožiniai
Šį šeš­ta­die­nį Eu­ro­pa mi­nės vie­ną svar­biau­sių da­tų sa­vo is­to­ri­jo­je – prieš 60 me­tų Ro­mo­je pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis, pa­klo­ju­si pa­ma­tus mo­der­niai Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES). Ta­čiau šią su­kak­tį tem­do niū­ros nuo­tai­kos, nes vie­nin­gos Eu­ro­pos pro­jek­tas iš­gy­ve­na grės­min­gą kri­zę.

Ro­mos su­tar­ties ju­bi­lie­jų ES pa­si­tin­ka ka­muo­ja­ma klau­si­mo: ko­kiu ke­liu ženg­ti to­liau? Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja pra­dė­jo pa­si­trau­ki­mo iš ES pro­ce­są, Bend­ri­ja iki šiol ne­su­ge­bė­jo iš­spręs­ti di­džiau­sios nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­lių kri­zės, Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys su­si­du­ria su pa­di­dė­ju­sio­mis te­ro­riz­mo grės­mė­mis, kai ku­rio­se vals­ty­bė­se stip­rė­ja eu­ros­kep­tiš­kos po­li­ti­nės jė­gos. ES eko­no­mi­ka iš es­mės stag­nuo­ja, ak­tua­lus iš­lie­ka kai ku­rių eu­ro zo­nos ša­lių sko­lų klau­si­mas, vie­ny­bės ne­pri­de­da ir iš­sis­ki­rian­čios vi­zi­jos dėl Eu­ro­pos at­ei­ties.

Ro­mos su­tar­ties 60-ųjų me­ti­nių pro­ga ES ša­lių ly­de­riai, tarp ku­rių bus ir mū­sų vals­ty­bės pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, rink­sis Am­ži­na­ja­me mies­te, kur svars­tys Bend­ri­jos at­ei­tį bei pa­skelbs, ko­kiu ke­liu ar­ti­miau­sią de­šimt­me­tį žengs Eu­ro­pa.

„Ne­ma­ža da­lis kri­tiš­ku­mo ir ne­ga­ty­vu­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos at­žvil­giu ky­la iš per di­de­lio kom­for­to – tai­kos, sta­bi­lu­mo bei sau­gu­mo jaus­mo, ku­rį vi­suo­me­nėms te­be­tei­kia Bend­ri­ja.“

Mū­sų ša­lies po­li­ti­kai ir po­li­to­lo­gai sa­ko, kad ir pa­tir­da­ma rim­tų iš­šū­kių ES iš­liks, ta­čiau ne­abe­jo­ti­nai tu­rės keis­tis.

Eu­ro­pie­čiai pri­pra­to prie komforto

Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas, par­la­men­to Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to (ERK) va­do­vas Ge­di­mi­nas Kir­ki­las pa­žy­mi, kad dau­ge­lis nu­si­tei­kę pe­si­mis­tiš­kai ir kri­tiš­kai dėl to, kuo ES ta­po šian­dien ir kas iš jos ga­li lik­ti ry­toj. „Ne tik po­li­ti­kai, bet ir pa­sau­lio ži­niask­lai­da. „The Guar­dian“ bai­mi­na­si, kad dėl „Bre­xit“ vi­sos ES at­ei­tis at­si­du­ria di­de­lia­me pa­vo­ju­je. „The Eco­no­mist“ ne­ri­mau­ja dėl to, kad ES ly­de­rės vis dar ne­ap­sisp­ren­du­sios dėl Eu­ro­pos at­ei­ties vi­zi­jos. „The New York Ti­mes“ prie­kaiš­tau­ja ES dėl ne­su­ge­bė­ji­mo spręs­ti to­kių es­mi­nių prob­le­mų, kaip už­si­tę­su­si eko­no­mi­nė stag­na­ci­ja, mil­ži­niš­kas jau­ni­mo ne­dar­bas, ar dėl to, kad per tuos de­šimt­me­čius ES vis tiek ne­pa­vy­ko pa­kan­ka­mai su­ar­tin­ti Eu­ro­pos vi­suo­me­nės“, – sa­ko jis.

Ta­čiau G. Kir­ki­las ma­no, kad ne­ma­ža da­lis kri­tiš­ku­mo ir ne­ga­ty­vu­mo ES at­žvil­giu ky­la iš per di­de­lio kom­for­to – tai­kos, sta­bi­lu­mo bei sau­gu­mo jaus­mo, ku­rį Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pro­jek­te da­ly­vau­jan­čių vals­ty­bių vi­suo­me­nei te­be­tei­kia Bend­ri­ja. „Sen­bu­vės na­rės tiek pri­pra­to prie ES, kad lai­ko ją ir tai, ką ji ga­ran­tuo­ja, sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku. Kad ir kaip par­adok­sa­lu bū­tų, ma­nau, kad Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir­gi iš­sto­ja dėl to kom­for­to, nes ga­li sau tai leis­ti. Nau­jo­kės, pa­vyz­džiui, po­ko­mu­nis­ti­nės vals­ty­bės, ku­rias įsto­ji­mas į ES 2004–2006 me­tais iš­va­da­vo iš dau­gy­bės is­to­ri­nių komp­lek­sų, spė­jo tiek pri­pras­ti prie Są­jun­gos, kad ją ir tai, ką ji ga­ran­tuo­ja, jau ir­gi lai­ko duo­ty­be“, – įsi­ti­ki­nęs po­li­ti­kas.

Ne­su­by­rės kaip kor­tų namelis

G. Kir­ki­las pri­me­na, kad fun­da­men­ta­lūs Ro­mos su­tar­ties tiks­lai bu­vo Eu­ro­pos vals­ty­bių eko­no­mi­kos at­gai­vi­ni­mas, ka­ro pre­ven­ci­ja ir il­ga­lai­kės tai­kos už­ti­kri­ni­mas. „Jau pra­si­dė­ju­sio šal­to­jo ka­ro kon­teks­te nuo pat pra­džių aki­vaiz­džiai sėk­min­go Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pro­jek­to su­kū­ri­mas An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vis dar nu­alin­to­je Eu­ro­po­je fi­zi­nio ir emo­ci­nio skaus­mo, skur­do ir ki­tų ne­lai­mių iš­kan­kin­tiems eu­ro­pie­čiams bu­vo ti­kras ste­buk­las, su­tei­kęs žmo­nėms tai­ką ir ga­li­my­bę pra­dė­ti nor­ma­lų ir so­tų gy­ve­ni­mą de­mo­kra­ti­nė­se vals­ty­bė­se, – sa­ko Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas. – Per ke­lias kar­tas tai vir­to tie­siog kas­die­ny­be ir sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku: tai­ka, sta­bi­lu­mas, sau­gu­mas (ne­tgi esant „Is­la­mo vals­ty­bės“ ir ki­toms tarp­tau­ti­nio te­ro­riz­mo grės­mėms, Eu­ro­pa iš­lie­ka pa­ly­gin­ti sau­gi vie­ta gy­ven­ti), ge­ro­vė, ly­gios ga­li­my­bės.“

Anot G. Kir­ki­lo, ES ne­iš­ven­gia­mai kei­sis ir kei­sis taip, kaip da­bar su­nku nu­ma­ny­ti ar prog­no­zuo­ti. Ta­čiau jis ne­ti­ki, kad po­ky­čiai bus to­kie dra­ma­tiš­ki, kaip įsi­vaiz­duo­ja di­džiau­si eu­ros­kep­ti­kai. Jis ma­no, kad ki­tos Bend­ri­jos ša­lys, pa­vyz­džiui, Pra­ncū­zi­ja, Veng­ri­ja ar Len­ki­ja, ne­pa­suks Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ke­liu ir ne­pa­liks ES. „Ne­ti­kė­tu­mų bus daug. Vis dėl­to is­to­ri­ja mus mo­ko, kad ES ne­tu­rė­tų grei­tai žlug­ti. Ji pa­si­keis, pa­virs į ki­to­kios pri­gim­ties Eu­ro­pos vals­ty­bių or­ga­ni­za­ci­ją, gal in­teg­ra­ci­ja jo­je taps įvai­res­nė ir skir­tin­go laips­nio, gal dau­giau­sia sau­gu­mo su­me­ti­mais su­stip­rės re­gio­ni­nė in­teg­ra­ci­ja tarp geo­po­li­tiš­kai ar­ti­mų vals­ty­bių, bet ES ti­krai ne­su­by­rės vie­nu ypu kaip kor­tų na­me­lis. Ne­svar­bu, koks spren­di­mas dėl ES sce­na­ri­jaus bus pri­im­tas, po­li­ti­nė pra­kti­ka ir rea­ly­bė tu­rės sa­vo va­ria­ci­jų“, – pa­brė­žia jis. G. Kir­ki­las pri­dū­rė, kad dau­ge­liui vals­ty­bių, esan­čių už ES sie­nų, pa­vyz­džiui, Gru­zi­jai, Ukrai­nai, Al­ba­ni­jai, Ma­ke­do­ni­jai, Tur­ki­jai ar net Bal­ta­ru­si­jai, Bend­ri­ja iš­lie­ka la­bai pa­trauk­liu pro­jek­tu.

Nau­jos su­per­vals­ty­bės nereikia

Sei­mo ERK vi­ce­pir­mi­nin­kės Auš­ri­nės Ar­mo­nai­tės tei­gi­mu, ES maž­daug aš­tuo­ne­rius me­tus iš­gy­ve­na tur­bu­len­ci­jos lai­ko­tar­pį, pra­si­dė­ju­sį su eko­no­mi­kos kri­ze, kai eu­ro zo­na pa­ty­rė ne­ma­žai su­krė­ti­mų, Grai­ki­ja bu­vo at­si­dū­ru­si ant ban­kro­to ri­bos. Po trum­po at­ok­vė­pio te­ko kon­cen­truo­tis į mig­ra­ci­jos kri­zę, si­tua­ci­ją Si­ri­jo­je. Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai re­fe­ren­du­me nu­spren­dus trauk­tis iš ES, Bend­ri­ją iš­ti­ko tre­čia­sis su­krė­ti­mas. „Ne­ma­ny­čiau, kad ES pa­ti iš sa­vęs yra kal­ta dėl šių kri­zių, ta­čiau taip su­sik­los­tė, taip su­si­dė­jo vi­si da­ly­kai, kad pa­sta­ruo­ju me­tu vi­są lai­ką iš­gy­ve­na­me ko­kią nors kri­zę“, – ak­cen­ta­vo par­la­men­ta­rė.

Da­bar­ti­nė Eu­ro­pos Są­jun­gos bū­se­na lei­džia svars­ty­ti la­bai skir­tin­go po­bū­džio sce­na­ri­jus, kur ga­lė­tų bū­ti žen­gia­ma at­ei­ty­je. Dau­ge­lis tų sce­na­ri­jų brė­žia ki­to­kios, nei mes įpra­tę ma­ty­ti, ES vi­zi­ją.

Kal­bė­da­ma apie ES at­ei­tį, A. Ar­mo­nai­tė at­me­ta apo­ka­lip­ti­nes prog­no­zes. Ji pa­brė­žia, kad daug kur ES funk­cio­nuo­ja pui­kiai. Lais­vo­ji pre­ky­ba, bend­ro­ji rin­ka, lais­vas žmo­nių ju­dė­ji­mas – da­ly­kai, dėl ku­rių Bend­ri­ja bu­vo su­kur­ta, ir jų ne­si­no­rė­tų ne­tek­ti. „Net ir da­bar, kai Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja iš­sto­ja iš ES, vi­si ži­no, ką ji pra­ras, jei­gu ne­bus nau­jų su­si­ta­ri­mų dėl pre­ky­bos ir pa­slau­gų sek­to­riaus da­ly­va­vi­mo bend­ro­jo­je rin­ko­je. Tie da­ly­kai, ku­riuos Eu­ro­pa pa­sie­kė, iš­liks ir, ma­nau, vi­sos ša­lys na­rės no­ri juos puo­se­lė­ti, – dės­tė po­li­ti­kė. – Kal­bant apie gi­les­nę in­teg­ra­ci­ją – nau­jų ins­ti­tu­ci­jų ar tai­syk­lių kū­ri­mą, tai rei­kė­tų ver­tin­ti at­sar­giai, nes da­lis eu­ros­kep­tiš­kų ju­dė­ji­mų įvai­rio­se ša­ly­se na­rė­se bū­tent į tai ape­liuo­ja ir, ko ge­ro, ape­liuo­ja ne be rei­ka­lo. Čia rei­kė­tų su­sto­ti. Pa­si­sa­kau už esa­mų struk­tū­rų pa­lai­ky­mą ir jų vei­ki­mo to­bu­li­ni­mą, ta­čiau siū­ly­čiau ne­spaus­ti pe­da­lo iki ga­lo kal­bant apie gi­lią in­teg­ra­ci­ją, nes yra nuo­mo­nių, kad jei Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja iš­stos, ga­li­me va­žiuo­ti iki nau­jos su­per vals­ty­bės su­kū­ri­mo. Tai rei­kė­tų ver­tin­ti skep­tiš­kai“.

Ta­po ne­pa­ten­kin­tų­jų taikiniu

Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) va­do­vo Ra­mū­no Vil­pi­šaus­ko nuo­mo­ne, ES ta­po ne­pa­ten­kin­tų­jų pa­sau­ly­je jau se­no­kai vyks­tan­čiais pro­ce­sais, pa­vyz­džiui, glo­ba­li­za­ci­ja, ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių nuo­tai­ko­mis be­si­nau­do­jan­čių po­li­ti­kų tai­ki­niu. To­kie su­krė­ti­mai, kaip eu­ro zo­nos, pa­bė­gė­lių, sau­gu­mo ry­ti­nė­je ir pie­ti­nė­je Bend­ri­jos kai­my­nys­tė­je kri­zės, pa­ver­tė ES dar pa­trauk­les­niu kri­ti­kos ob­jek­tu.

„Aiš­ku, ir pa­ti ES, jos ins­ti­tu­ci­jos bei vals­ty­bės ga­na lė­tai rea­guo­ja į kri­zes, ypač kal­bant apie pa­bė­gė­lių kri­zę ir iš­orės sie­nų ap­sau­gą. Tad da­lis kri­ti­kos ES at­žvil­giu yra pa­grįs­ta. Ki­ta ver­tus, rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad la­bai daž­nai tas lė­tu­mas su­si­jęs su tuo, jog rei­kia at­siž­velg­ti į vi­sų vals­ty­bių po­zi­ci­jas. Ne­re­tai tie, ku­rie kri­ti­kuo­ja ES dėl to, kad ji da­ro per ma­žai ir per vė­lai spręs­da­ma kri­zes, pa­mirš­ta pa­mi­nė­ti, jog lė­tu­mas ir pa­ly­gin­ti men­kas in­dė­lis į kri­zių val­dy­mą vi­sų pir­ma su­si­jęs su tuo, kad to­kia yra vals­ty­bių na­rių po­zi­ci­ja, toks tuo me­tu yra kon­sen­su­sas tarp vals­ty­bių na­rių“, – aiš­ki­no eks­per­tas.

R. Vil­pi­šaus­kas ne­ma­no, kad ar­ti­miau­siu me­tu ES ga­lė­tų grės­ti žlu­gi­mas. La­biau ti­kė­ti­nas sce­na­ri­jus – lė­ta ES kai­ta. Bend­ri­ja ne­iš­ven­gia­mai kei­sis, nes iš jos pa­si­trauks Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Tam įta­kos tu­rės ir te­be­si­tę­sian­tis spau­di­mas rea­guo­ti į ne­išsp­ręs­tas kri­zes, po­li­ti­nius pro­ce­sus, gy­ven­to­jų nuo­tai­kas. „Ne­ma­nau, kad tie po­ky­čiai bus ra­di­ka­lūs, grei­ti, bet ne­ma­nau ir kad ES ar­ti­miau­siu me­tu ga­li iš­nyk­ti, nes vien dėl ins­ti­tu­ci­nės iner­ci­jos to­kie pro­ce­sai yra su­dė­tin­gi. Be to, ana­lo­gi­ja su So­vie­tų Są­jun­ga nė­ra tin­ka­ma, nes kal­ba­me apie sa­va­no­riš­ką są­jun­gą, ku­rio­je vals­ty­bės na­rės da­ly­vau­ja dėl to, kad tai ati­tin­ka jų na­cio­na­li­nius in­te­re­sus“, – tei­gia po­li­to­lo­gas.

Kas ki­ša ko­ją Bend­ri­jai?

VU TSPMI dės­ty­to­jas Li­nas Ko­ja­la sa­ko, kad ES yra at­si­dū­ru­si kryž­ke­lė­je. Tarp di­džiau­sių da­bar­ti­nių iš­šū­kių Bend­ri­jai jis mi­ni „Bre­xit“, pa­bė­gė­lių kri­zę, sau­gu­mo klau­si­mus, taip pat – di­džio­sio­se vals­ty­bė­se-na­rė­se vyk­sian­čius rin­ki­mus (ba­lan­džio 23 die­ną Pra­ncū­zi­ja rinks nau­ją pre­zi­den­tą; rug­sė­jo 24 die­ną Vo­kie­ti­jo­je vyks fe­de­ra­li­niai rin­ki­mai). „A­ki­vaiz­du, kad da­bar­ti­nė ES bū­se­na yra to­kia, ku­ri lei­džia svars­ty­ti la­bai skir­tin­go po­bū­džio sce­na­ri­jus, kur ga­lė­tų bū­ti žen­gia­ma at­ei­ty­je. Bet ku­riuo at­ve­ju dau­ge­lis tų sce­na­ri­jų brė­žia ki­to­kios nei gal­būt esa­me įpra­tę ma­ty­ti ES vi­zi­ją. Klau­si­mas, kaip į tai žvel­gia at­ski­ros vals­ty­bės ir ko­kie yra jų pri­ori­te­tai, bei ga­liau­siai ar pa­vyks pa­siek­ti tam ti­krą bend­rą kon­sen­su­są“, – aiš­ki­no po­li­to­lo­gas.

Ko­dėl iki šiol ne­pa­vy­ko su­kur­ti efek­ty­vios ES pla­no, ku­ris bū­tų pa­dė­jęs iš­veng­ti to­kių su­krė­ti­mų kaip „Bre­xit“? L. Ko­ja­los nuo­mo­ne, tai lė­mė ke­lios prie­žas­tys. Bend­ri­ją su­da­ro 28 ša­lys na­rės, ku­rioms su­si­tar­ti dėl stra­te­gi­nio lyg­mens klau­si­mų ir pa­siek­ti spren­di­mą yra su­dė­tin­ga. An­tra, Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­ja pa­sie­kė tam ti­krą eta­pą, kai kal­bė­ti apie tai, kas bus to­liau, yra su­dė­tin­ga. „Nuo pat Ro­mos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­ja vy­ko la­bai kryp­tin­gai, pir­miau­sia in­teg­ruo­jant eko­no­mi­nį sek­to­rių. Ga­liau­siai bu­vo su­kur­ta vie­nin­ga rin­ka. Tai yra di­de­lės sėk­mės pa­vyz­dys, kai kal­ba­me apie lais­vą pre­kių, as­me­nų, pa­slau­gų ir ka­pi­ta­lo ju­dė­ji­mą, ku­ris vei­kia ES. Ta­čiau kas to­liau? Koks tu­rė­tų bū­ti ki­tas žings­nis, kai jau tu­ri­me vie­nin­gą rin­ką ir pa­kan­ka­mai in­teg­ruo­tą eko­no­mi­ką? Ar tai tu­rė­tų bū­ti po­li­ti­nė są­jun­ga, ku­rio­je bū­tų ir bend­ra už­sie­nio po­li­ti­ka, ir gal­būt bend­ra vy­riau­sy­bė, dau­giau ga­lių su­kon­cen­truo­ta Briu­se­ly­je ir pan.? Ar tu­rė­tu­mė­me lik­ti ten, kur esa­me da­bar? Gal mums pa­kan­ka tik vie­nin­go­sios rin­kos ir ne­rei­kia jo­kios po­li­ti­nės in­teg­ra­ci­jos? Tai yra jau ge­ro­kai komp­lek­siš­kes­ni klau­si­mai, to­dėl ES, kaip ma­to­me, ko ge­ro pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį, ne­ju­da į prie­kį in­teg­ra­ci­jos pro­ce­se. Jis su­sto­jo, nes su­si­tar­ti dėl to, ku­riuo ke­liu ju­dė­ti to­liau, nė­ra leng­va“, – pa­brė­žė L. Ko­ja­la.

ES – jau dvie­jų greičių

Pa­sak po­li­to­lo­go, svars­tant apie ES at­ei­tį, ne­tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie du pa­kan­ka­mai kraš­tu­ti­nius mo­de­lius: fe­de­ra­ci­jos kū­ri­mą ir su­grį­ži­mą at­gal į vie­nin­gą rin­ką bei de­zin­teg­ra­ci­ją iki tam ti­kro ly­gio, nes jie pa­kan­ka­mai ri­zi­kin­gi ir su­nkiai įgy­ven­di­na­mi. „Ma­nau, šian­dien rea­liau­sia svars­ty­ti dvie­jų grei­čių Eu­ro­pos sce­na­ri­jų, kai tu­ri­me da­lį ES vals­ty­bių be­siin­teg­ruo­jan­čių spar­čiau, o ki­tos nu­spren­džia, kad to­kios di­de­lės in­teg­ra­ci­jos joms ne­rei­kia. Fak­tiš­kai tą jau tu­ri­me da­bar. Ge­riau­sias to pa­vyz­dys – eu­ras. 19 vals­ty­bių yra eu­ro zo­nos na­rės, jos pa­sie­ku­sios gi­les­nį in­teg­ra­ci­jos ly­gį, nes tu­ri bend­rą va­liu­tą, li­ku­sios ša­lys yra ES, bet bend­ros va­liu­tos ne­tu­ri. Aki­vaiz­du, kad jau su­si­for­ma­vę du grei­čiai. Lie­tu­vai ne­blo­giau­sias sce­na­ri­jus bū­tų ir da­bar­ti­nis sta­tus quo“, – svars­tė L. Ko­ja­la.

Juo­džiau­sias sce­na­ri­jus – ES griū­tis, VU TSPMI dės­ty­to­jo ma­ny­mu, teo­riš­kai įma­no­mas, juk at­ski­ro­se vals­ty­bė­se yra ne­ma­žai po­li­ti­kų, gal­vo­jan­čių, kad toks ke­lias – Eu­ro­pos at­ei­tis. „Ki­ta ver­tus, jei žvelg­tu­me į pra­kti­ką, pa­sau­li­nį kon­teks­tą, eko­no­mi­kos au­gi­mo pers­pek­ty­vas, kiek tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sios Eu­ro­pos vals­ty­bės kaip pre­ky­bos par­tne­rės, spren­džian­čios re­gio­ni­nes prob­le­mas, kal­bė­ti apie vi­siš­ką su­by­rė­ji­mą ar grį­ži­mą į 3–4 de­šimt­me­tį Eu­ro­po­je, kai vi­si sto­vė­jo pa­vie­niui ir ne­bu­vo jo­kių sai­tų, ma­nau, ne­ver­ta. Klau­si­mas, tik kaip tie sai­tai bus pa­lai­ko­mi: ar to­liau tu­rė­si­me stip­rią ir la­bai smar­kiai in­teg­ruo­tą or­ga­ni­za­ci­ją kaip ES, ar bus ieš­ko­ma ki­tų bū­dų. Ta­čiau sai­tai stai­giai ti­krai ne­nu­trūks, nes jie yra mū­sų pra­kti­nio gy­ve­ni­mo da­lis“ , – dės­tė L. Ko­ja­la.

Ro­mos sutartis

Ro­mos su­tar­tis, ku­rią 1957 me­tų ko­vo 25 die­ną pa­si­ra­šė Pra­ncū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Ita­li­ja, Bel­gi­ja, Ny­der­lan­dai ir Liuk­sem­bur­gas, pa­klo­jo pa­ma­tus mo­der­niai Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) – Bend­ri­jai, ku­rią šian­dien su­da­ro 28 ša­lys ir 510 mln. gy­ven­to­jų.

Ro­mos su­tar­ti­mi į Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pro­ce­są įtrauk­tas eko­no­mi­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas. Pa­grin­di­nis jos tiks­las – su­kur­ti bend­rą­ją rin­ką.

Sie­kiant to, bu­vo iš­dės­ty­ti ke­li pa­grin­di­niai pri­nci­pai: as­me­nų, pre­kių, pa­slau­gų ir ka­pi­ta­lo ju­dė­ji­mo lais­vės, mui­tų są­jun­gos su­kū­ri­mas, bend­ras iš­ori­nis mui­tų ta­ri­fo įve­di­mas ir bend­ros že­mės ūkio, pre­ky­bos, trans­por­to, kon­ku­ren­ci­jos bei eko­no­mi­nės po­li­ti­kos de­ri­ni­mas.

Ro­mos su­tar­tis – vie­nas iš dvie­jų svar­biau­sių ES do­ku­men­tų. An­tra­sis – 1992 me­tais va­sa­rio 7 die­ną pa­si­ra­šy­ta Mas­trich­to su­tar­tis. Jo­je nu­ma­ty­ta su­kur­ti Eu­ro­pos Bend­ri­jos, api­man­čios bend­ro­sios rin­kos ir pi­ni­gų, bend­ros že­mės ūkio po­li­ti­kos ir ki­tus eko­no­mi­nės in­teg­ra­ci­jos rei­ka­lus, są­jun­gą, rū­pin­tis bend­ra už­sie­nio ir sau­gu­mo po­li­ti­ka, taip pat bend­ra­dar­biau­ti tei­sin­gu­mo ir vi­daus rei­ka­lų sri­ty­se.

Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­ties sce­na­ri­jai

Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko Jea­no-Clau­de Junc­ke­rio ko­vo 1 die­ną pri­sta­ty­ti pen­ki ga­li­mi Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) at­ei­ties sce­na­ri­jai Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai iš­sto­jus iš Bend­ri­jos:

· „Tęs­ti, kas pra­dė­ta“ – ES 27 dau­giau­sia dė­me­sio skir­tų esa­mai kons­truk­ty­vių re­for­mų dar­bot­var­kei, lai­ky­da­ma­si Ko­mi­si­jos 2014 m. prog­ra­mos „Nau­ja pra­džia Eu­ro­pai“ ir Bra­tis­la­vos dek­la­ra­ci­jos, dėl ku­rios vi­sos 27 vals­ty­bės na­rės su­si­ta­rė 2016 m.

· „Tik bend­ro­ji rin­ka“ – ES 27 pa­laips­niui per­sio­rien­tuo­tų į bend­rą­ją rin­ką, nes 27 vals­ty­bėms na­rėms ne­pa­vyk­tų su­si­tar­ti dėl vis dau­giau po­li­ti­kos sri­čių.

· „Kas no­rės, nu­veiks dau­giau“ – ES 27 veik­tų kaip šian­dien, bet vals­ty­bės na­rės, no­rin­čios kar­tu dau­giau nu­veik­ti kon­kre­čio­se sri­ty­se, kaip an­tai gy­ny­bos, vi­daus sau­gu­mo ar­ba so­cia­li­nių rei­ka­lų, ga­lė­tų to siek­ti. Su­si­da­ry­tų vie­na ar ke­lios to­kį no­rą iš­reiš­ku­sių vals­ty­bių na­rių koa­li­ci­jos.

· „Nu­veik­ti ma­žiau, bet efek­ty­viau“ – ES 27 siek­tų pa­si­rink­to­se po­li­ti­kos sri­ty­se nu­veik­ti dau­giau ir spar­čiau, o ki­to­se, ku­rios, kaip ma­no­ma, ne­duo­da pa­pil­do­mos nau­dos, – ma­žiau. Dau­giau­sia dė­me­sio ir ri­bo­tų iš­tek­lių bū­tų skir­ta tik ke­lioms pa­si­rink­toms sri­tims.

· „Nu­veik­ti daug dau­giau bend­ro­mis jė­go­mis“ – vals­ty­bės na­rės nu­spręs­tų su­telk­ti ga­lias bei iš­tek­lius ir pri­imi­nė­tų spren­di­mus tarp­vals­ty­bi­niu mas­tu. Dėl eu­ro­pi­nių spren­di­mų bū­tų su­si­ta­ria­ma grei­čiau ir jie bū­tų grei­tai vyk­do­mi.