Emigracijos realybė: Lietuva neišnyks, bet prognozės niūrios
Įvai­rūs sce­na­ri­jai ro­do, kad Lie­tu­va ne­tu­rė­tų iš­nyk­ti – 2100 m. mū­sų ša­ly­je tu­rė­tų bū­ti apie 2 mln. gy­ven­to­jų, LRT ra­di­jui sa­ko Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Do­man­tas Ja­siu­lio­nis. 

Vis dėl­to tai reiš­kia, kad per šiek tiek dau­giau kaip 80 me­tų ne­tek­si­me tiek gy­ven­to­jų, kiek šiuo me­tu gy­ve­na Vil­niu­je ir Kau­ne kar­tu su­dė­jus. Pa­sak eko­no­mis­tės Rū­tos Vai­nie­nės, no­rint iš­veng­ti ne­ma­lo­nių pa­sek­mių, vals­ty­bė tu­rė­tų pa­si­mo­ky­ti, kaip rea­guo­ti į de­mog­ra­fi­nius po­ky­čius, iš vers­lo.

Gims­ta­mu­mas su­ma­žė­jo dvigubai

De­mog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tai pa­ste­bi, kad žmo­nių ir to­liau ma­žės, ypač dar­bin­go am­žiaus. Pa­sak Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to De­mog­ra­fi­nių ty­ri­mų cen­tro moks­li­nin­ko pro­fe­so­riaus D. Ja­siu­lio­nio, ten­den­ci­jos ti­krai nė­ra švie­sios.

„Nuo 2000 m. vi­du­ti­niš­kai per me­tus gims­ta 30 tūkst. vai­kų. Nuo 1990 m. per me­tus dar gim­da­vo 60 tūkst. vai­kų. Va­di­na­si, į dar­bo rin­ką at­eis ati­tin­ka­mai du kar­tus ma­žiau žmo­nių. Vi­sos prog­no­zės ro­do, kad pa­gal įvai­rius sce­na­ri­jus jau po 20–30 me­tų dar­bin­gų gy­ven­to­jų tu­rė­si­me be­veik dvi­gu­bai ma­žiau, nei tu­ri­me. Da­bar jų – 2 mln. Po 20–30 me­tų bus tik mi­li­jo­nas dar­bin­go am­žiaus žmo­nių, ku­rie tu­rės iš­lai­ky­ti se­ny­vo am­žiaus žmo­nes ir mo­kė­ti mo­kes­čius, iš ku­rių vė­liau bus mo­ka­mos pen­si­jos. To­kios prog­no­zės“, – tvir­ti­na D. Ja­siu­lio­nis.

Nors su pa­na­šia prob­le­ma su­si­du­ria dau­gu­ma Va­ka­rų pa­sau­lio vals­ty­bių, Lie­tu­va tu­ri ir dar vie­ną ypač ne­ra­mi­nan­tį bruo­žą. Pir­miau­sia, tai de­mog­ra­fi­nių po­ky­čių mas­tai ir ne­ly­gy­bė.

„Vi­sos prob­le­mos kon­cen­truo­ja­si tam ti­kruo­se vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se, ku­rie že­myn tem­pia vi­sos ša­lies de­mog­ra­fi­nius vi­dur­kius. Ži­no­ma, svar­bi te­ri­to­ri­nė di­fe­ren­cia­ci­ja. Ma­to­me Vil­nių bei ke­lis ki­tus sėk­min­gus mies­tus ir di­džiu­lius de­mog­ra­fi­nio nuo­smu­kio tem­pus li­ku­sio­je ša­lies da­ly­je. Vie­na iš vil­čių – tu­ri­me au­gan­tį de­mog­ra­fi­nį avan­gar­dą, ypač tai bū­din­ga jau­nes­nėms kar­toms – žmo­nės su aukš­tuo­ju iš­si­la­vi­ni­mu, tu­rin­tys šiuo­lai­ki­nių ži­nių ir įgū­džių“, – sa­ko D. Ja­siu­lio­nis.

Jo aiš­ki­ni­mu, apie 30 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų duo­da vil­čių, kad jau­no­ji kar­ta ga­li pa­ska­tin­ti la­biau su­ba­lan­suo­tą vi­suo­me­nės rai­dą.

Ma­žė­ti tu­ri ne tik gy­ven­to­jų, bet ir įstaigų

Ką reiš­kia nuo­la­ti­nis gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mas? Po 20–30 me­tų tu­rė­si­me kur kas ma­žiau gy­ven­to­jų, bet ar šis ma­žė­ji­mas be­ga­li­nis? Ar geo­me­tri­nė prog­re­si­ja ga­li iš­šauk­ti nu­li­nį gy­ven­to­jų skai­čių? Tai reikš­tų iš­ny­ki­mą.

„Pa­gal įvai­rius sce­na­ri­jus 2100 m. Lie­tu­vo­je vis dėl­to bus 2 mln. gy­ven­to­jų. Iš jų – maž­daug mi­li­jo­nas bus dar­bo jė­gos. Aiš­ku, kad vi­si ne­iš­va­žiuos“, – tei­gia D. Ja­siu­lio­nis.

Ne nu­lis, bet oho – 2100 m. 2 mln. gy­ven­to­jų. Tai reiš­kia, kad, jei­gu to­kios niū­rios prog­no­zės pa­sit­vir­tins, per dau­giau kaip 80 me­tų ne­tek­si­me apie 800 tūkst. gy­ven­to­jų. Tai Vil­nius ir Kau­nas kar­tu su­dė­jus.

Tad pa­mąs­ty­ki­me apie to­kią rea­ly­bę – jei­gu ne­pa­vyks su­sig­rą­žin­ti emig­ran­tų, o Lie­tu­va dar „nu­krau­juos“, kaip tam ruo­štis? Bū­ti ma­ža vals­ty­be nė­ra di­de­lis mi­nu­so ženk­las, jei­gu ji to­kia bu­vo vi­sa­da. Ta­čiau mums, pa­sak eks­per­tų, rei­kia mo­de­liuo­ti al­ter­na­ty­vų vals­ty­bės gy­ve­ni­mą.

„Vers­lai tai da­ro nuo­lat. Pas juos nė­ra to­kių pro­gi­nių su­ma­ny­mų. Pa­vyz­džiui, ir da­bar pre­ky­bos cen­trai ma­to, kad gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja, nes lo­ja­lu­mo kor­te­lės bū­na ne­pa­nau­do­tos pu­sę me­tų ir dau­giau. Tai reiš­kia, kad žmo­gus emig­ra­vo. Kai ma­žė­ja par­da­vi­mai, jie tuos sig­na­lus gau­na iš kar­to ir į juos rea­guo­ja. Ka­vi­nės ir­gi pa­ste­bi, kad ne­bea­tei­na bu­vę klien­tai. Jie rea­guo­ja grei­tai ir lanks­čiai“, – pa­ste­bi eko­no­mis­tė R. Vai­nie­nė.

Jos tei­gi­mu, di­džiau­sias iš­šū­kis – ar val­džia su­ge­bės pri­si­tai­ky­ti prie su­ma­žė­ju­sio gy­ven­to­jų skai­čiaus: „Tai reiš­kia, kad ir mo­kyk­lų, ir dar­že­lių, ir po­lik­li­ni­kų, ir lo­vų li­go­ni­nė­se rei­kia ma­žiau. Įvai­rių pa­šal­pos prog­ra­mų ga­li rei­kė­ti ma­žiau, bet ne­bū­ti­nai. „Sod­rą“ rei­kia pers­kai­čiuo­ti, per­žais­ti, vi­siš­kai per­ka­lib­ruo­ti, nes mo­kes­čių mo­kė­to­jų yra ma­žiau, o pen­si­jų ga­vė­jų (ti­kriau­siai ne pen­si­nin­kai iš­va­žiuos) lie­ka tas pats skai­čius“, – aiš­ki­na R. Vai­nie­nė.

Di­džiau­sias iš­šū­kis – perg­ru­puo­ti pajėgas

Pa­sak R. Vai­nie­nės, vals­ty­bė tu­ri vi­sus pa­jė­gu­mus elg­tis ir mo­de­liuo­ti at­ei­tį kaip vers­las, tai reiš­kia, kad ji tu­ri ga­li­my­bių pla­nuo­ti. Bet ką mes ma­to­me da­bar?

„Į šiuos sig­na­lus val­džia su­rea­guo­ja pa­vė­luo­tai, kai bū­na nu­te­kė­ję daug van­dens, o pa­sek­mės – aki­vaiz­džios. Jei­gu vers­le pri­ima­mi nuo­sek­lūs spren­di­mai, tai val­džio­je jie vyk­do­mi „laip­tais“. Ką da­bar da­ro val­džia, rea­guo­da­ma į gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mą? Ke­lia mo­kes­čius. Jie sa­ko – mes ma­no­me, kad mums rei­kia tiek pat iš­lai­dų, vals­ty­bės, sa­vi­val­dy­bės, svei­ka­tos drau­di­mo, so­cia­li­nio drau­di­mo iš­lai­ky­mui, dėl to jūs li­kę su­si­mes­ki­te dar dau­giau, kad mes iš­lai­ky­tu­me ly­giai to­kį pa­tį val­džios me­cha­niz­mą“, – at­krei­pia dė­me­sį R. Vai­nie­nė.

Jos tei­gi­mu, ga­li­ma pra­dė­ti po­ky­čius vyk­dy­ti nuo di­džių­jų pa­slau­gų tei­kė­jų, bet baig­ti rei­kė­tų tais pa­čiais vals­ty­bės tar­nau­to­jais, ku­rių skai­čius, nors gy­ven­to­jų ša­ly­je ir ma­žė­ja, ne­kin­ta pro­por­cin­gai.

Di­džiau­sias iš­šū­kis, pa­sak eko­no­mis­tės, – perg­ru­puo­ti pa­jė­gas. Ne­ga­li­ma leis­ti, kad vis­kas ir to­liau vyk­tų to­kiu tem­pu. O jei­gu taip ne­nu­tiks? Ar vals­ty­bė ne­pa­tirs nuo­sto­lių? Kaip rei­kė­tų su­pras­ti sig­na­lus?

„Vie­šas sek­to­rius la­bai il­gai ig­no­ruo­ja sig­na­lus. La­bai il­gai ne­sii­ma kaž­ko da­ry­ti. Po to, kai jau im­asi, tie pa­kei­ti­mai bū­na ra­di­ka­lūs. Ma­no gal­va, kiek­vie­na sri­tis, kiek­vie­nos sri­ties at­sa­kin­gi par­ei­gū­nai, mi­nis­trai, sri­čių ku­ra­to­riai, sa­vi­val­dy­bės (la­bai svar­bu, nes bū­tent re­gio­nuo­se ma­žė­ja gy­ven­to­jų) tu­ri su­kur­ti iš­anks­ti­nio pers­pė­ji­mo sis­te­mas, įdieg­ti sau­gik­lius, kad ne­bū­tų su­rea­guo­ta per vė­lai“, – tvir­ti­na R. Vai­nie­nė.

Jos aiš­ki­ni­mu, jei­gu gy­ven­to­jų skai­čius ku­rio­je nors sa­vi­val­dy­bė­je su­ma­žė­jo 5 tūkst. gy­ven­to­jų, o sa­vi­val­dy­bė nie­ko ne­da­ro, tai jau yra blo­gai: „Su kiek­vie­nu [iš­vy­ku­siu gy­ven­to­ju] jie tu­rė­tų rea­guo­ti, tu­rė­tų įsi­jung­ti pri­si­tai­ky­mo sis­te­ma, ku­ri pert­var­ky­tų so­cia­li­nes pa­slau­gas, rea­guo­da­ma į su­ma­žė­ju­sį gy­ven­to­jų skai­čių. Bet tai vi­siš­kai ne­da­ro­ma – su­ma­žė­jo tai su­ma­žė­jo, o vis­kas kaip bu­vo, taip ir lie­ka: tie pa­tys kvad­ra­ti­niai me­trai, tie pa­tys dar­buo­to­jai ir tie pa­tys pi­ni­gai. Va, kur yra bė­da.“

Val­dy­mo sis­te­ma lei­džia ig­no­ruo­ti gy­ven­to­jų skai­čiaus mažėjimą

Tam, kad iš­spręs­tum mi­nė­tą bė­dą, te­rei­kia at­sa­kin­go pla­na­vi­mo. Vis­kas at­ro­do ele­men­ta­ru. Pa­sak de­mog­ra­fi­jos eks­per­to D. Ja­siu­lio­nio, prob­le­ma sly­pi ne tik skai­čiaus po­ky­ty­je, bet ir gy­ven­to­jų struk­tū­ros per­si­for­ma­vi­me. Kaip ir ki­tos vals­ty­bės, Lie­tu­va ne­iš­vengs vi­suo­me­nės se­nė­ji­mo.

„Vo­kie­ti­jo­je jau ten­ka ste­bė­ti la­bai di­de­lę plė­trą to­kių ne­kil­no­ja­mo tur­to ob­jek­tų, ku­rie skir­ti bū­tent se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms. Vie­na­me na­me ga­li bū­ti in­teg­ruo­tos įvai­rios pa­slau­gos šiems žmo­nėms. Svar­biau­sias po­li­ti­nis mo­men­tas – pen­si­nis am­žius ir jo di­di­ni­mas. [...] Va­ka­rų ša­ly­se di­dė­ja ir vi­du­ti­nė ti­kė­ti­na gy­ve­ni­mo truk­mė. At­siž­vel­giant į tai iš ti­krų­jų tu­ri bū­ti or­ga­ni­zuo­ja­mos pa­slau­gos ir su­tei­kia­ma ga­li­my­bė žmo­nėms, ku­rie ga­li ir no­ri tęs­ti sa­vo pro­fe­si­nę kar­je­rą. Gal­būt jie tai da­ry­tų ne­pil­nu eta­tu, gal­būt at­lik­da­mi nuo­to­li­nį dar­bą, bet šiuos žmo­nes bū­ti­na įtrauk­ti į eko­no­mi­ką“, – ti­ki­na D. Ja­siu­lio­nis.

Tai vie­nas iš įma­no­mų spren­di­mų pa­keis­ti po­žiū­rį ir eko­no­mi­ką įga­lin­ti taip, kad inf­ras­truk­tū­ra, pa­slau­gos ir vie­ša­sis sek­to­rius ati­tik­tų rea­ly­bę. Kaip pa­ste­bi eko­no­mis­tė R. Vai­nie­nė, kol kas vis dar ku­ria­mos iliu­zi­jos. To­kios, ku­rios ga­li­mai ap­gau­na gy­ven­to­jus ir su­for­muo­ja iš­kreip­tų veid­ro­džių vals­ty­bę.

„Sa­vi­val­dy­bių fi­nan­sa­vi­mo sis­te­ma su­kur­ta taip, kad ig­no­ruo­tų gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mą. Jei­gu ku­rio­je nors sa­vi­val­dy­bė­je su­ma­žė­ja gy­ven­to­jų skai­čius ir dėl to su­ma­žė­ja gau­na­mos gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio įplau­kos, iš kar­to ki­tos sa­vi­val­dy­bės (bū­tent Vil­nius) fi­nan­suo­ja, iš­lai­ko vi­sas tas sa­vi­val­dy­bes, ku­rio­se gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja“, – aiš­ki­na R. Vai­nie­nė.

Pa­sak eko­no­mis­tės, sis­te­ma su­kur­ta taip, kad bū­tų kom­pen­suo­ti, iš­ly­gin­ti gy­ven­to­jų skai­čiaus skir­tu­mai, ir jų ne­ma­ty­tų ne tik sa­vi­val­dy­bės, bet ir ne­jaus­tų pa­tys gy­ven­to­jai: „Pa­gal da­bar­ti­nę sis­te­mą, jei­gu vi­sa Lie­tu­va su­si­kel­tų gy­ven­ti į Vil­nių, tai Vil­nius vis tiek iš­lai­ky­tų tuš­čias sa­vi­val­dy­bes – to­kia sis­te­ma. Sa­vi­val­dy­bės vi­siš­kai ne­pri­tai­ky­tos, ne­lanks­čios, ne­rea­guo­jan­čios į pa­si­kei­ti­mus.“

Pa­ta­ri­mų, ką ir kaip rei­kė­tų da­ry­ti ir kas tai tu­rė­tų at­lik­ti – daug. Ar Lie­tu­va po 2020-ųjų vis dar ban­dys nos­tal­giš­kai lai­ky­tis ne­beį­gy­ven­di­na­mų pla­nų, ar su­si­tai­kys su gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mu, vi­suo­me­nės se­nė­ji­mu, dar­bo rin­kos po­ky­čiais ir su­men­ku­siu iš­orės fi­nan­sa­vi­mu? Kam to rei­kia? Kad nau­jo­je rea­ly­bė­je bū­tų ga­li­ma su­kur­ti efek­ty­vią eko­no­mi­ką.