Emigracija neaplenkia ir Bažnyčios: mūsiškius pakeis kunigai iš Lenkijos ir kitur?
Ku­ni­go ke­lią ren­ka­si vis ma­žiau jau­nuo­lių, o kai­muo­se už­da­ro­mos par­api­jos, nors ka­ta­li­ky­bė – ne­at­sie­ja­ma lie­tu­vių ta­pa­ty­bės da­lis. To­kie pro­ce­sai pa­sau­ly­je vyks­ta jau se­niai ir in­ten­sy­viai, nors Lie­tu­vo­je šios ten­den­ci­jos įsi­vy­rau­ja lė­čiau, bet var­gu, ar pa­vyks jų iš­veng­ti. „Jau nuo XIX a. Eu­ro­po­je, Ame­ri­ko­je di­dė­ja gy­ven­to­jų kon­cen­tra­ci­ja mies­tuo­se, tad sa­vai­me aiš­ku, kad kai­mų par­api­jų skai­čius nyks­ta. Lie­tu­vą šie pro­ce­sai dar ma­žai pa­lie­tę, bet jie ne­iš­ven­gia­mai at­ei­na“, – tei­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to pro­fe­so­rius, Lie­tu­vių ka­ta­li­kų moks­lo aka­de­mi­jos Cen­tro val­dy­bos vi­ce­pir­mi­nin­kas dr. Pa­ulius Su­ba­čius.

Kai Eu­ro­pa bu­vo pa­krikš­ty­ta, krikš­čio­ny­bė ta­po vy­rau­jan­čia re­li­gi­ja, žmo­nės gy­ve­no daug to­ly­giau pa­sis­kirs­tę ir vi­so­je Eu­ro­po­je tan­kė­jo par­api­jų tink­las. Lie­tu­vo­je po krikš­to ir­gi tan­kė­jo par­api­jų tink­las, daug kai­miš­kų par­api­jų bu­vo įsteig­tos XX a. pra­džio­je. Il­gai­niui dėl de­mog­ra­fi­nių pro­ce­sų kai­muo­se par­api­jos pra­dė­jo nyk­ti, nes kai ku­riuo­se kai­muo­se žmo­nių skai­čius ne­sie­kia nė šim­to.

„Že­mai­ti­jo­je, kur yra la­bai tan­kus ma­žų kai­miš­kų par­api­jų tink­las, pa­vyz­džiui, Tel­šių vys­ku­pi­jo­je, li­kę par­api­jų, ku­rio­se net sta­tis­tiš­kai li­kę tik po­rą šim­tų žmo­nių, o rea­liai tų, ku­rie yra glau­džiau su­si­ję su baž­ny­čia, ne tik pa­krikš­ty­ti, bet ku­rie baž­ny­čią lan­ko ne tik sek­ma­die­nį, su­skai­čiuo­tu­me tik 50“, – LŽ sa­kė pro­fe­so­rius.

Nors par­api­jų skai­čius pa­sau­ly­je ma­žė­ja, re­mian­tis Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, nuo 2000 me­tų Lie­tu­vo­je par­api­jų pa­dau­gė­jo. Tie­sa, šį skai­čių rei­kė­tų ver­tin­ti at­sar­giai. Pa­sak P. Su­ba­čiaus, į šį skai­čių įei­na ir par­api­jos, ku­rios bu­vo at­kur­tos po Ne­prik­lau­so­my­bės, daug par­api­jų bu­vo at­kur­ta mies­tuo­se, o dėl gy­ven­to­jų kon­cen­tra­ci­jos mies­tuo­se kai ku­rios par­api­jos su­jun­gia­mos ar net įku­ria­mos nau­jos.

Gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mo pa­sek­mes jau­čia ir pa­čios ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos, vys­ku­pi­jos, dva­si­nin­kai. Pa­sak Tel­šių Vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus vys­ku­pų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus Ra­mū­no Nor­kaus, vys­ku­pi­jos at­siž­vel­gia į tai, kad mies­tuo­se di­dė­ja žmo­nių skai­čius ir ati­tin­ka­mai pa­skirs­to ku­ni­gus, tad ne­re­tai vie­nam ku­ni­gui ten­ka ap­tar­nau­ti ke­lias par­api­jas. Ku­ni­gų po­rei­kis au­ga ir Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se už­sie­ny­je.

„Kai­muo­se ku­ni­gas ne­be­bū­na tik vie­no­je par­api­jo­je – ap­tar­nau­ja 2–3 par­api­jas. Ku­ni­gai da­bar tel­kia­mi mies­tuo­se, kaip pas mus pa­vyz­džiui, Klai­pė­do­je vie­no­je par­api­jo­je yra net 6 ku­ni­gai. Yra di­de­lis po­rei­kis Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je Lon­do­ne: mū­sų vys­ku­pas jau 2 ku­ni­gus iš­siun­tė ten. Vys­ku­pas ne­se­niai iš­siun­tė vie­ną ku­ni­gą į Aus­tra­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nę. Si­tua­ci­ja yra la­bai kin­tan­ti šio­mis die­no­mis, mes ją ana­li­zuo­ja­me: vys­ku­pas su­sik­vie­čia ta­ry­bą, spren­džia ir siun­čia ku­ni­gus ten, kur jų ti­krai rei­kia“ – pa­sa­ko­jo R. Nor­kus.

Ku­ni­gų skai­čius nemažėja

Prieš šiek tiek dau­giau nei de­šimt­me­tį Lie­tu­vos vys­ku­pai bu­vo iš­pla­ti­nę pra­ne­ši­mą, ku­ria­me tei­gia­ma, jog Ka­ta­li­kų baž­ny­čiai trūks­ta ku­ni­gų, o dėl ma­žo klie­ri­kų skai­čiaus Vil­ka­viš­kio se­mi­na­ri­jo­je stu­di­juo­jan­tys stu­den­tai bu­vo per­kel­ti į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Vil­ka­viš­kio se­mi­na­ri­ja bu­vo už­da­ry­ta ir Lie­tu­vo­je li­ko trys ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos: Vil­niu­je, Kau­ne ir Tel­šiuo­se. Po ke­lių me­tų ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė dau­gy­bė straips­nių, in­ter­viu su vys­ku­pais apie tai, kad se­mi­na­ri­jų au­di­to­ri­jos kas­met tuš­tė­ja ir jo­se stu­di­juo­ja vos per pu­san­tro šim­to klie­ri­kų.

Tie­sa, ly­gi­nant su 2000–2005 me­tais, kai se­mi­na­ri­jo­se dar su­si­rink­da­vo šim­tas ar dau­giau klie­ri­kų, da­bar jų skai­čius ti­krai ma­žas.

Jei ly­gin­si­me su dar anks­tes­niais me­tais, tai yra bu­vę taip, kad vi­so­je se­mi­na­ri­jo­je bu­vo tik 3 klie­ri­kai.

„Šiuo me­tu Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je stu­di­juo­ja 11 jau­nuo­lių, ki­ti jau ne­ša do­ku­men­tus – bus ne­ma­žai sto­jan­čių­jų šiais me­tais. Pra­ei­tais me­tais įsto­jo 2. Yra di­na­mi­ka: vie­nais me­tais dau­giau įsto­ja, bet daug ir pa­si­ren­ka iš­ei­ti, ki­tais me­tais įsto­ja ma­žai, bet lie­ka vi­si. Vi­saip yra, žiū­rint, su kuo ly­gin­si­me. Jei ly­gin­si­me su 2000 me­tais, tai da­bar yra ma­žiau. Bet jei ly­gin­si­me su dar anks­tes­niais me­tais, tai yra bu­vę taip, kad vi­so­je se­mi­na­ri­jo­je bu­vo tik 3 klie­ri­kai“, – tei­gė R. Nor­kus.

Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je šiuo me­tu yra 16 klie­ri­kų, dau­giau­siai klie­ri­kų yra Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je – 20. Vi­sų se­mi­na­ri­jų duo­me­ni­mis, kiek­vie­nais me­tais jau­nuo­lių, no­rin­čių tap­ti ku­ni­gais ir be­si­ren­kan­čių stu­di­jas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je bū­na 2–4, o jau­nuo­lių, su­pra­tu­sių, kad ku­ni­go ke­lias ne jam ir me­tu­sių se­mi­na­ri­ją kas­met bū­na 1–2.

Kad klie­ri­kų skai­čius at­ro­do ma­žas, ly­gi­nant su pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, yra na­tū­ra­lu. Ku­ni­gų ir stu­den­tų skai­čius se­mi­na­ri­jo­se stip­riai iš­au­go po ne­prik­lau­so­my­bės, ka­dan­gi iki tol, so­viet­me­čiu bu­vo ri­bo­ja­mas sto­ji­mas į se­mi­na­ri­jas. Be to, tuo me­tu, P. Su­ba­čiaus tei­gi­mu, Lie­tu­vių vys­ku­pi­jų gre­tas pa­pil­dė ir daug mi­sio­nie­rių.

Ar ka­da nors aps­kri­tai jau­nų vy­rų, ku­rie jaus­tų tą ti­krą pa­šau­ki­mą , bū­tų pa­si­ry­žę tar­nau­ti ki­tiems, ati­duo­ti vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ki­tam, sau nie­ko ne­pa­si­lik­ti, bu­vo daug?

„Daug dva­si­nin­kų at­si­ra­do per pir­mą­jį ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­tį. Tai jau­nes­nio­ji ku­ni­gų kar­ta, ku­rią su­da­ro pa­jė­gaus am­žiaus žmo­nės, ku­rie dar il­gai ga­lės tar­nau­ti. Prog­no­zuo­čiau, kad po 20 me­tų bus šiek tiek ma­žiau ku­ni­gų ir vie­nam ku­ni­gų ga­li tek­ti ap­tar­nau­ti 7 par­api­jas, o mies­tuo­se ku­ni­gų skai­čius di­dės“ , – sa­kė P. Su­ba­čius.

Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, nuo 2000 me­tų Lie­tu­vo­je ku­ni­gų skai­čius yra ga­na pa­sto­vus – 2000 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo 795 ku­ni­gai, 2015 – 794. Pa­ki­li­mas bu­vo 2008–2014 me­tais, tuo­met ku­ni­gų skai­čius sie­kė 850. P. Su­ba­čiaus tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja ku­ni­gų skai­čiaus at­žvil­giu yra ke­lis kar­tus ge­res­nė nei ki­to­se ša­ly­se.

„Va­ka­rų ša­ly­se vi­sur ma­žė­ja dva­si­nin­kų. Taip at­si­ti­ko, kad kai Ai­ri­ją val­dė bri­tai, ang­li­ko­ny­bė bu­vo kaip vals­ty­bi­nė, do­mi­nuo­jan­ti re­li­gi­ja, Ai­ri­jai lei­do tu­rė­ti tik vie­ną ka­ta­li­kiš­ką ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Se­mi­na­ri­ja di­de­lė, kaž­ka­da jo­je bū­da­vo po ke­lis šim­tus klie­ri­kų. Prieš ke­lis me­tus man ten te­ko lan­ky­tis ir tuo me­tu ten bu­vo 13 klie­ri­kų, iš ku­rių tik vie­nas bu­vo ai­ris. Ki­ti bu­vo len­kai, vo­kie­čiai, af­ri­kie­čiai. Tad Lie­tu­vos, ly­gi­nant su Ai­ri­ja, ku­ri tra­di­ciš­kai la­bai ka­ta­li­kiš­ka ša­lis, stip­rios bend­ruo­me­nės, pa­dė­tis yra ke­lis kar­tus ge­res­nė“, – tei­gė P. Su­ba­čius.

Tar­nys­tė – su­nkus darbas

Pa­sak P. Su­ba­čiaus, ku­ni­gų skai­čiaus ma­žė­ji­mui įta­kos tu­ri ir tai, jog ku­ni­go dar­bas ne­bė­ra pres­ti­ži­nis. Vi­sa­me pa­sau­ly­je ku­ni­go so­cia­li­nis sta­tu­tas iki XX a. bu­vo vie­nas aukš­čiau­sių.

„Šian­die­ni­ne kal­ba ta­riant, anuo­met vi­suo­me­nė ma­tė, kad ku­ni­gys­tė bu­vo pres­ti­ži­nė veik­la. Ji ga­ran­ta­vo aukš­tą so­cia­li­nį sta­tu­są, aukš­tes­nes ne­gu vi­du­ti­nės pa­ja­mas, ga­li­my­bę net iš skur­džių šei­mų at­ėju­siems žmo­nėms, gau­ti ne­mo­ka­mai iš­si­la­vi­ni­mą. Tai bu­vo svar­būs ar­gu­men­tai il­gus šimt­me­čius rink­tis ši­tą gy­ve­ni­mo ke­lią“ , – sa­kė P. Su­ba­čius.

Vis­gi, pa­sak P. Su­ba­čiaus, kal­bant apie re­li­gi­ją, ti­kė­ji­mą, pa­šau­ki­mą, dva­si­nin­kus, ban­dant su­pras­ti, ko­dėl žmo­nės ren­ka­si ku­ni­go ke­lią, rei­kė­tų veng­ti skai­čių ar ban­dy­ti tai ma­tuo­ti skai­čiais, tai­ky­ti kri­te­ri­jus. Pa­šau­ki­mas nė­ra iš­ma­tuo­ja­mas.

Jei Lie­tu­vo­je ir bū­tų tūks­tan­tis ku­ni­gų ar dau­giau, jų vis tiek bū­tų per ma­žai.

„Pa­šau­ki­mas, no­ras dirb­ti tam ti­krą dar­bą ne­ga­li bū­ti nu­sta­to­mas ele­men­ta­riais so­cio­lo­gi­niais kri­te­ri­jais, apk­lau­sus ką nors, ma­tuo­jant kaž­ką. Tai ti­krai yra su­dė­tin­ga. Kiek­vie­nas ga­lė­tų apie sa­ve pa­gal­vo­ti, kaip jis rin­ko­si sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią, ar jis pa­ten­kin­tas tuo, ką da­ro. Žmo­giš­kas pa­sau­lis yra su­dė­tin­gas, juo­lab kai kal­bam apie dva­si­nin­ko pa­šau­ki­mą. Mes pa­sau­lie­ti­nį gy­ve­ni­mą gy­ve­nan­tys tu­ri­me pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą, šei­mos gy­ve­ni­mą, drau­gų gy­ve­ni­mą, o dva­si­nin­kas... – jo vi­sas gy­ve­ni­mas yra ki­tiems, vi­sas dėl Die­vo“, – sa­kė P. Su­ba­čius.

Jo tei­gi­mu, jei Lie­tu­vo­je ir bū­tų tūks­tan­tis ku­ni­gų ar dau­giau, jų vis tiek bū­tų per ma­žai. Sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liui at­si­da­vu­sių, tiek ku­ni­gų, tiek mo­ky­to­jų, tiek ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų trūks­ta vi­sur, ne tik Lie­tu­vo­je.

„Ar ka­da nors aps­kri­tai jau­nų vy­rų, ku­rie jaus­tų tą ti­krą pa­šau­ki­mą , bū­tų pa­si­ry­žę tar­nau­ti ki­tiems, ati­duo­ti vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ki­tam, sau nie­ko ne­pa­si­lik­ti, bu­vo daug? Tai yra tar­na­vi­mo ke­lias, tai yra at­si­da­vi­mas, jei mes kal­ba­me apie ti­krą ku­ni­gą. At­siž­vel­giant į tai, kiek ku­ni­gų reik­tų? Vi­sa­da rei­kė­tų, kad jų bū­tų dau­giau. Aki­vaiz­du, kad ir pa­čiai baž­ny­čiai, dva­si­nin­kų bend­ruo­me­nei, ku­ni­gas ku­ris ga­vo šven­ti­mus, bet ku­ris nė­ra at­si­da­vęs tai gy­ve­ni­mo sri­čiai, yra daug la­biau kenks­min­gas da­ly­kas ne­gu tai, kad tie­siog jo nė­ra“, – tei­gė P. Su­ba­čius.

Lie­tu­vių re­li­gin­gu­mas – individualizuotas

Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to so­cio­lo­gi­jos ka­ted­ros do­cen­tės Rū­tos Ži­liu­kai­tės, Lie­tu­vo­je 8 iš 10 pri­ski­ria sa­ve krikš­čio­niš­koms tra­di­ci­nėms bend­ri­joms, bet tik 10 proc. lie­tu­vių ak­ty­viai da­ly­vau­ja baž­ny­ti­nia­me gy­ve­ni­me.

Žmo­nių re­li­gin­gu­mas yra in­di­vi­dua­li­zuo­tas, jie ta­pa­ti­na sa­ve su tam ti­kra re­li­gi­ja, tai yra kul­tū­ri­nė ta­pa­ty­bė.

„Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad tie li­kę 90 proc. yra ne­ti­kin­tys, jie tie­siog ne­si­lai­ko baž­ny­čios mo­ky­mo sa­vo kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, jie ne­gy­ve­na bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, ku­ria­me bran­di­na­mas ti­kė­ji­mas. Žmo­nių re­li­gin­gu­mas yra in­di­vi­dua­li­zuo­tas, jie ta­pa­ti­na sa­ve su tam ti­kra re­li­gi­ja, tai yra kul­tū­ri­nė ta­pa­ty­bė. Žmo­nės į re­li­gi­nes bend­ruo­me­nes žiū­ri kaip į pa­slau­gų punk­tą. Jie no­ri, kad bend­ruo­me­nės bū­tų ša­lia, jei jie no­rė­tų tuo­ktu­vių baž­ny­čio­je, krikš­ty­nų, at­si­tik­tų ne­lai­mė ir pri­reik­tų dva­si­nės pa­gal­bos, kad ji bū­tų pa­sie­kia­ma, bet to, baž­ny­ti­nio mo­ky­mo kas­dien jiems ne­rei­kia“, – pa­sa­ko­jo R. Ži­liu­kai­tė.

Ji pri­du­ria, kad da­rant ty­ri­mus ir at­lie­kant rep­re­zen­ta­ty­vias apk­lau­sas, re­li­gi­niu at­žvil­giu Lie­tu­vo­je vi­sa vi­suo­me­nė yra ne­kin­tan­ti jau dau­giau nei de­šimt­me­tį ir ak­ty­viai re­li­gi­ją pro­pa­guo­jan­čių žmo­nių pro­cen­tas iš­lie­ka pa­sto­vus. Ta­čiau po­ky­čių yra, tik juos teo­riš­kai su­nku ap­čiuop­ti, bet pra­ktiš­kai, jie ti­krai ma­ty­ti.

„Gy­ve­na­me at­vi­ro­je vi­suo­me­nė­je ir ti­krai ga­li­ma ma­ty­ti, kur yra ak­ty­vus dva­si­nin­kas, kaip gre­ta jo ak­ty­viai vei­kia ir bend­ruo­me­nė. Pa­sta­ruo­sius me­tus ran­da­si nau­jos, ak­ty­vios re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės, ku­rio­se da­ly­vau­ja jau­nų žmo­nių. Žmo­nės no­ri jaus­tis bend­ruo­me­nė­je, jei to­kią ran­da ir jo­je ge­rai jau­čia­si, ten ir pa­si­lie­ka. Da­bar mies­tuo­se žmo­nės tu­ri dau­giau ga­li­my­bių, ga­li pa­si­rink­ti dau­giau par­api­jų“, – sa­kė R. Ži­liu­kai­tė.

At­siž­vel­giant į tai, kad dva­si­nin­kams ten­ka at­sa­ko­my­bė už re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių tel­ki­mą, vie­nas ku­ni­gas tu­ri ap­tar­nau­ti ke­lias par­api­jas, o at­ei­ty­je vie­nam ku­ni­gui teks dar di­des­nis par­api­jų skai­čius. Be lai­ko­mų mi­šių, ku­ni­gai dar tei­kia Krikš­to, Su­si­tai­ki­ni­mo, Eu­cha­ris­ti­jos, San­tuo­kos, Li­go­nių pa­te­pi­mo sa­kra­men­tus – kiek pa­jė­gi baž­ny­čia at­liep­ti re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės po­rei­kius, kiek ku­ni­gų Lie­tu­vai rei­kia?

„Tech­niš­kai žiū­rint, ku­ni­gų yra tiek, kiek yra par­api­jų. Bet da­bar baž­ny­čios funk­ci­jos siau­res­nės, nei XVI a., kai baž­ny­čia at­li­ko švie­tė­jiš­ką, so­cia­li­nę funk­ci­jas, baž­ny­čia pir­mo­ji kū­rė gim­na­zi­jas, uni­ver­si­te­tus. Da­bar lie­ka tik dva­si­nė funk­ci­ja. Bet nors sa­ko­ma, kad 11 ar 12 pro­cen­tų lan­ko baž­ny­čią sek­ma­die­niais, žmo­nių no­ras tu­rė­ti dva­si­nių va­do­vų, žmo­nių no­ras kal­bė­tis, žmo­nių no­ras bur­tis į gru­pe­les, kad jas ap­lan­ky­tų ku­ni­gas, yra di­džiu­lis“, – tei­gė P. Su­ba­čius.