Dviveidė dviguba pilietybė
Iki re­fe­ren­du­mo dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės rei­kia aiš­kiai at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ar taip ne­at­si­ras ki­tų vals­ty­bių „šni­pų“ Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ir už ke­lių tūks­tan­čių ki­lo­me­trų gy­ve­nan­čių Sei­mo na­rių, ar da­lis bend­ra­pi­lie­čių ne­bus pri­vi­le­gi­juo­ti, nes jiems ga­lios tik tei­sės, bet ne par­ei­gos.

Nors apie dvigubą pilietybę po 1990 metų Lietuvą palikusiems asmenims kalbama jau metų metus, o valstybės 100-mečio išvakarėse visuomenės ir ekspertų balsais tai buvo pripažinta viena iš trijų svarbiausių idėjų Lietuvai, atrodo, tarp entuziazmo pasimeta suvokimas, kaip tai gali atrodyti praktiškai. Gruodžio pabaigoje sudaryta Seimo narių darbo grupė keliuose vykusiuose posėdžiuose jau tarėsi, kokia turėtų būti ne tik referendumo dėl dvigubos pilietybės formuluotė, bet ir kokios galimos to grėsmės. Jeigu ne grėsmės, tai bent jau kuriozai, kurie gali ištikti žmogų, norintį tuo pačiu metu būti dviejų valstybių piliečiu.

Subtilus klausimas: o kas būtų, jei dviejų valstybių piliečiui tektų ginti vieną savo tėvynę nuo kitos savo tėvynės?

Kariuomenėje – kitų valstybių šnipai?

„Norvegijos šnipas Lietuvos kariuomenėje“, – Norvegijoje gyvenantis lietuvis kuriozu vadino situaciją, kai jo jau nelabai lietuviškai bekalbantis sūnus atsidūrė šauktinių sąraše. DELFI aprašytoje istorijoje pasakojama, kad vaikinas jau gavęs Norvegijos pilietybę, bet nespėjęs baigti Lietuvos pilietybės atsisakymo procedūrų. Tačiau kiekvienas Lietuvos pilietis, taip pat ir turintis dvigubą pilietybę, turi konstitucines piliečio teises ir pareigas, tarp jų – ir karo prievolę, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos. Pernai į Lietuvos kariuomenę tarnauti pašaukta 30 tokių „dvigubų“ piliečių.

Tad jei po referendumo dvigubų piliečių atsirastų nepalyginti daugiau nei dabar, Norvegijoje gyvenančių lietuvių kaip kuriozas pasakojama istorija gali tapti kur kas dažnesnė. Kažin kaip sektųsi tarnauti mūsų šalies kariuomenėje lietuviškai nelabai ar visai nemokantiems bendrapiliečiams? Ar labai veržtųsi koks pilietis iš Argentinos ar Naujosios Zelandijos viską mesti ir iš užjūrių skristi mokytis ginti savo antrąją tėvynę? Kita vertus, kažin ar daug naudos būtų iš jų pasirengimo ginti tėvynę – jei tikrai to prireiktų, iš Buenos Airių ar Velingtono, net ir labai skubėdami, jie prisistatytų tik po kelių parų. Dar vienas subtilus klausimas: o kas būtų, jei dviejų valstybių piliečiui tektų ginti vieną savo tėvynę nuo kitos savo tėvynės?

Privilegijuotų piliečių negali būti

„Mėgstu kontrakto grynumą. Turime pasakyti, kas yra ta dviguba pilietybė. Kur žmogus eis į kariuomenę? Kur jis mokės mokesčius? Kokios jo prievolės? Rodyti vieną pusę, pasakant, kad tai tau nieko nekainuos, gausi papildomų lengvatų, kažkokių politinių teisių, bet nepasakant, kas yra kitoje pusėje, man atrodo nesąžininga. Referendume turėtų būti aišku, už ką balsuojame“, – diskusijose dėl dvigubos pilietybės pabrėžė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas primena, kad dabar pagal Konstitucijos tekstą, prasmę ir pagal konstitucinę tradiciją tai, ką vadiname dviguba ar daugybine pilietybe, yra reta išimtis. Kaip spalį dar kartą nutarė KT, dabartinę konstitucinę normą galima pakeisti tik referendumu, kuriam dabar rengiamasi. „Tačiau norėtųsi, kad diskusijose dėl šios Konstitucijos nuostatos galimo keitimo vyrautų ne tik emocijos, kuriose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas, pragmatiniai klausimai. Diskusijos neturi apsiriboti aiškinimais, ar esu lietuvis, ar ne, nes tai neturi nieko bendra su konstituciniais daugybinės pilietybės klausimais. Absoliučiai liberalizavus daugybinę pilietybę reikia matyti ir iššūkius nacionaliniam saugumui, ir galimą įtaką kitoms Konstitucijos nuostatoms“, – pažymėjo D. Žalimas.

Pavyzdžiui, Konstitucijoje labai aiškiai įvardyta piliečio pareiga tarnauti kariuomenėje.

Jis primena, kad Konstitucija nesudaro jokio pagrindo privilegijuoti daugybinę pilietybę turinčių asmenų, jie turi turėti vienodas teises ir pareigas. Pavyzdžiui, Konstitucijoje labai aiškiai įvardyta piliečio pareiga tarnauti kariuomenėje. Pačios pilietybės sampratos padiktuota pareiga – lojalumas valstybei: būdamas piliečiu turi laikytis jos Konstitucijos, įstatymų.

Pagal Konstituciją Seimo nariais ar kitais valstybės pareigūnais gali būti tik Lietuvos valstybės piliečiai. Tad, atkreipia dėmesį D. Žalimas, jei daugybinės pilietybės galimybę labai išplėstume, svarstytina, ar ją turintiems asmenims nederėtų leisti būti Seimo nariais. Priešingu atveju galime sulaukti panašios kaip Moldovos bylos Europos Žmogaus Teisių Teisme: teismas nusprendė, kad, galiojant daugybinei pilietybei, ją turintiems asmenims neleidžiama kandidatuoti parlamento rinkimuose, yra pažeidimas.

KT pirmininkas primena, kad gali kilti ir įstatymų lygio problemų. Pavyzdžiui, valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme daugybinė pilietybė traktuojama kaip grėsmė, ir šiuo pagrindu neišduodami leidimai dirbti su slapta informacija.

Dainius Žalimas: „Diskusijose dėl pilietybės turėtų vyrauti ne tik emocijos, kuriose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas, pragmatiniai klausimai.“ / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Taip pat, pasak D. Žalimo, reikėtų nepamiršti, jog kai kurie svarbūs sprendimai priimami atsižvelgiant į visų gyventojų skaičių, pavyzdžiui, referendume, Seimo rinkimuose yra slenksčiai, kokia dalis rinkėjų turi juose dalyvauti, kad jie būtų laikomi įvykusiais. Kaip žinoma, dabar ne Lietuvoje gyvenantys Lietuvos piliečiai rinkimuose nėra aktyvūs, o jei tokių piliečių daugės, gali kilti rinkimų teisėtumo problema.

Kyla klausimų, ir kiek yra pagrindo reikalauti rinkimų teisės šalyje, kurioje nuolat negyveni, gal net esi gerokai nutolęs nuo jos aktualijų. Pasak D. Žalimo, kai kuriose šalyse rinkimų teisė ribojama ne tik „dvigubiems“ piliečiams, bet ir tiems, kurie nuolat negyvena toje šalyje, o teturi simbolinį (paso pavidalo) ryšį su ja. Jeigu jie nori dalyvauti rinkimuose, turi grįžti į šalį.

Visi šie probleminiai aspektai, D. Žalimo manymu, turi būti labai aiškiai apibrėžti priimant sprendimą dėl daugybinės pilietybės.

Visiems ar tik iš draugiškų šalių

Žygimantas Pavilionis: „Aš – už tai, kad pilietybę suteiktume mums draugiškų šalių pilietybes turintiems asmenims, nesukeldami grėsmių savo pačių saugumui.“

Seime sudaryta darbo grupė dėl referendumo įteisinti dvigubos pilietybės išplėtimą jau keliskart posėdžiavo, bet galutinai dar nesutarė, kokias Konstitucijos pataisų formuluotes siūlyti. Kaip „Lietuvos žinioms“ sakė darbo grupės pirmininkas Seimo pirmininko pavaduotojas „valstietis“ Arvydas Nekrošius, turi būti aiški ne tik referendumui teikiama formuluotė – reikės ir platesnio išaiškinimo visuomenei, kokias pareigas ir kokias teises turės „dvigubi“ piliečiai. Juo labiau kad visko į Konstituciją nesurašysi – kai kurios konkrečios nuostatos pateks į kitus įstatymus ir įstatymo įgyvendinamuosius aktus.

Du trečdaliai išvykusių Lietuvos piliečių yra 15-39 metų.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Darbo grupės nario konservatoriaus Žygimanto Pavilionio manymu, referendumo formuluotėje turėtų atsispindėti Konstitucijoje įtvirtintas transatlantinių prioritetų ir nesijungimo į postsovietines erdves principas. „Aš – už tai, kad pilietybę suteiktume mums draugiškų šalių pilietybes turintiems asmenims, nesukeldami grėsmių savo pačių saugumui. Bet kokiu atveju dauguma mūsų bendrapiliečių gyvena Vakaruose“, – tokia Ž. Pavilionio pozicija.

Darbo grupės narė liberalė Aušrinė Armonaitė pritaria: apsisprendžiant, ar visų, ar tik draugiškų valstybių piliečiams leisti dvigubą pilietybę, nacionalinio saugumo klausimai svarbūs, tad turime turėti omeny mūsų Rytų kaimynės specialią politiką jos tėvynainių atžvilgiu.

Tačiau jei įrašytume EBPO, NATO, ES nares, užribyje atsidurtų kai kurios mums draugiškos valstybės. Tad dėl išmintingiausio varianto dar diskutuojama.

Siūlo dviguba pilietybe negąsdinti

„Pilietybės įstatyme daromos išimtys, pagal kurias per 25 tūkst. asmenų turi Lietuvos ir kitą pilietybę. Migracijos departamento skelbiamais duomenimis, vien šiemet dvigubą pilietybę jau gavo 378 asmenys, 2017 metais – 2337. Klaidinama teigiant, kad dviguba pilietybė – naujas reiškinys. Tačiau lietuviai, išvykę iš Lietuvos po 1990 metų, kad ir kaip būtų gaila, vis dar negali išlaikyti pilietybės“, – apgailestavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė (PLB) Dalia Henke, gyvenanti Vokietijoje.

Dalia Henke: „Viską galima sureguliuoti susitarimais tarp šalių. Nereikia iš dvigubos pilietybės daryti baubo, o tik naudotis kitų šalių praktika.“ / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Ji primena, kad PLB jau daugelį metų nuosekliai bando ieškoti galimybių įteisinti turimos pilietybės neatėmimą prieš jos turėtojo valią, o Lietuvos pilietybės išsaugojimo nelaiko ta pačia sąvoka kaip dviguba ir plačiai leidžiama pilietybė. Vienoje iš PLB Seimo rezoliucijų pabrėžiama, kad Lietuvos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę, asmenims (taip pat jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki TSRS okupacijos pradžios – 1940 metų birželio 15 dienos, taip pat išvyko iš nepriklausomos Lietuvos po 1990 metų kovo 11 dienos tikėdamiesi neprarasti Lietuvos pilietybės. Toks apibrėžimas, pasak PLB, apribotų besikreipiančių dėl dvigubos pilietybės asmenų skaičių ir išlaikytų vidinius saugiklius bei stabdžius.

„Viską galima sureguliuoti susitarimais tarp šalių. Nereikia iš to daryti baubo“, – apie „dvigubų“ piliečių teisių ir pareigų dviem valstybėms derinimą sakė D. Henke. Pavyzdžiui, Vokietija, kol buvo privaloma karinė tarnyba, turėjo dvišales sutartis dėl karinės tarnybos, kad „dvigubiems“ piliečiams jos nereikėtų atlikti du kartus, taip pat dėl mokesčių vengiant dvigubo apmokesdinimo. PLB pirmininkę stebina užuominos apie mokesčius, nes juk jie mokami toje šalyje, kurioje uždirbi pajamas, tik JAV turi mokesčių mokėjimo praktiką, susietą su pilietybe.

Dėl galimybės būti renkamam į parlamentą, D. Henke manymu, reikėtų naudotis kitų šalių praktika, kad pilietis tokios teisės neturi, jei turi kitos šalies pilietybę.

Dėl galimybės būti renkamam į parlamentą, D. Henke manymu, reikėtų naudotis kitų šalių praktika, kad pilietis tokios teisės neturi, jei turi kitos šalies pilietybę. Toks principas galioja ir kai kuriose valstybinėse tarnybose, kur reikia duoti priesaiką tik vienai šaliai ir kur tarnyba susijusi su valstybės saugumu.

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas Vladas Oleinikovas atkreipia dėmesį, kad, Statistikos departamento duomenimis, du trečdaliai išvykusių Lietuvos piliečių yra 15–39 metų. „Jauniems, dar tik kuriantiems savo gyvenimo planus asmenims svarbu turėti galimybę išlaikyti ryšį su Tėvyne, net jei jie nuspręstų apsistoti svetur. Tačiau svarbu, kad tai neliktų tik simbolinis gestas. Būtina kurti geresnes galimybes, pasitelkiant ir šiuolaikines technologijas, globaliems Lietuvos piliečiams kuo labiau įsitraukti į Lietuvos gyvenimą ir įgalinti prisidėti kuriant bendrą Lietuvos gerovę ir pažangą“, – sakė Didžiojoje Britanijoje gyvenantis V. Oleinikovas. Lietuva tik įgytų pranašumų turėdama aktyviai kitose šalyse veikiančių jai lojalių piliečių, kurie savo vietiniais tinklais prisidėtų prie Lietuvos mokslo, kultūros ar ekonomikos pažangos, skleistų žinią apie Lietuvą, formuotų parankesnes užsienio šalių pozicijas Lietuvos atžvilgiu. PLJS pirmininkas primena, kaip užsienio lietuviai buvo „reikšmingas minkštosios galios įrankis' siekiant Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Žinoma, pasak V. Oleinikovo, pareigos yra lygios kiekvienam piliečiui, tad tai turi būti aiškiai suprantama ir pabrėžiama Lietuvos pilietybės įgijimo ar išlaikymo procedūrose.

Seimo narys Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį, kad turėdami seną diasporą nesugebame ja pasinaudoti: „Airiai, žydai ją naudoja ir investicijoms pritraukti, ir saugumui užtikrinti, ir ryšiams su kitomis valstybėmis stiprinti. O mes mokame savo žmones, savo protus atiduoti, bet nemokame jų prisitraukti. Jei nori išgyventi, turi panaudoti kiekvieno piliečio jėgą.“

Žygimantas Pavilionis: „Airiai, žydai ją naudoja ir investicijoms pritraukti, ir saugumui užtikrinti, ir ryšiams su kitomis valstybėmis stiprinti.“

Žinoma, padėti gimtinei visų pirma reikia noro, o ne pilietybės. Tačiau gal ji globaliame pasaulyje ir kiek glaudintų saitus su gimtąja šalimi.

Pilietybės įstatymai liberalėja

Dabar „dvigubi“ piliečiai tarp visų Lietuvos pilietybę turinčių asmenų sudaro vos apie 0,5 procento. Šiuo metu dviguba pilietybė leidžiama tik tiems piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo ir jų palikuonims, tad iš tų 2337 ją gavusių pernai tik 190 vaikų gimė Lietuvoje, o 961 – Izraelyje, 392 – Pietų Afrikos Respublikoje.

Taip pat yra numatytos išlygos, kad dvigubą pilietybę gali išlaikyti užsienyje gimę vaikai, jeigu kitos šalies pilietybę įgijo gimdami, taip pat tie, kurie kitą pilietybę įgijo automatiškai per santuoką su kitos šalies piliečiu. Dviguba pilietybė suteikiama ir už ypatingus nuopelnus Lietuvai.

Diskusijos, kad reikia liberalizuoti dvigubos pilietybės suteikimą, vyksta ne tik Lietuvoje. Nuo 2000-ųjų vienintelė Slovakija nustatė dvigubos pilietybės draudimą, o Belgija, Čekija, Latvija, Suomija, Švedija, Vokietija įtvirtino dvigubos pilietybės institutą ir jį dar labiau liberalizavo. Septynių ES valstybių įstatymai (Austrijos, Danijos, Estijos, Kroatijos, Prancūzijos, Slovakijos ir Slovėnijos) nenumato universalaus daugybinės pilietybės instituto, tačiau ir čia galimos situacijos, kai įgydamas kitos šalies pilietybę asmuo nepraranda savosios. Kiekvienos šalies sprendimus dėl dvigubos pilietybės lemia geopolitinė situacija ar kolonijinė praeitis.

Kad Lietuva liberalizuotų konstitucinę nuostatą dėl dvigubos pilietybės, reikia ne tik daugiau kaip pusės piliečių dalyvavimo referendume, bet ir daugiau kaip pusės visų piliečių balsų „už“. Galimybės keisti įstatymą ir žemiau nuleisti referendumo kartelę Seimo darbo grupė, jos pirmininko A. Nekrošiaus teigimu, nesvarsto. Manoma, kad šiuo klausimu galbūt reikėtų visuotinio partijų susitarimo.

Kauno technologijos universiteto Europos instituto užsakymu sausį atliktos apklausos duomenimis, 71 proc. šalies gyventojų labai palankiai arba greičiau palankiai vertina galimybę suteikti dvigubą pilietybę piliečiams, kurie gimė Lietuvoje, bet dirba užsienyje (ES ir NATO šalyse). Vis dėlto tam, kad referendumas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia, kad jame balsuosiantys vienintelę – Lietuvos – pilietybę turintys ir Lietuvoje gyvenantys žmonės labai aiškiai žinotų, už ką jie balsuos – privilegijuotus ar lygiaverčius bendrapiliečius, kurie dalytųsi su čia gyvenančiaisiais ir piliečio pareigomis.

Referendumą dėl dvigubos pilietybės svarstoma rengti drauge su prezidento rinkimais 2019 metais.