Dviguba pavardė turėtų tapti įteisinta galimybe
Kaip is­pa­nai, por­tu­ga­lai ir dau­ge­lis Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lių pi­lie­čių, ku­rie sa­vo vai­kams su­tei­kia dvi­gu­bas pa­var­des, to­kią ga­li­my­bę, jei pri­tars Sei­mas, tu­rės ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jai.

Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ja siū­lo pri­im­ti Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sas, ku­rios leis­tų vai­kams su­teik­ti dvi­gu­bą pa­var­dę, su­da­ry­tą iš jų tė­vų su­jung­tų pa­var­džių.

At­si­ra­do poreikis

Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos at­sto­vas Aud­ris Ku­tre­vi­čius LŽ pa­sa­ko­jo, kad šios ini­cia­ty­vos im­ta­si su­si­dū­rus su daž­nė­jan­čiu žmo­nių no­ru sa­vo at­ža­loms duo­ti dvi­gu­bą pa­var­dę.

„Kol kas su­teik­ti vai­kui dvi­gu­bą pa­var­dę ga­li­ma tik ta­da, kai jo mo­ti­na tu­ri dvi­gu­bą - mer­gau­ti­nę ir vy­ro - pa­var­dę. Ta­čiau jei te­kė­da­ma mo­te­ris pa­si­ren­ka vien mer­gau­ti­nę pa­var­dę, šei­mo­je gi­męs vai­kas ne­ga­li va­din­tis ir ma­mos mer­gau­ti­ne, ir - per brūkš­ne­lį - tė­čio pa­var­de“, - aiš­ki­no jis. Ki­taip ta­riant, pa­gal da­bar­ti­nius įsta­ty­mus nau­ja­gi­miui ne­ga­li bū­ti su­teik­ta ki­to­kia nei jo tė­vo ar­ba mo­ti­nos pa­var­dė.

„Ren­giant Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sas bu­vo at­kreip­tas dė­me­sys, kad dvi­gu­ba pa­var­dė žmo­gui ne­abe­jo­ti­nai pri­da­rys dau­giau rū­pes­čių nei vien­gu­ba. Pa­brėž­ta, jog dau­ge­ly­je blan­kų vos už­ten­ka vie­tos vie­nai pa­var­dei įra­šy­ti“, - sa­kė A. Ku­tre­vi­čius. Ir pri­dū­rė, kad pa­tai­sas ren­gu­si Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ja ga­vo Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos (VLKK) pri­ta­ri­mą.

Pa­var­dė - var­do vietoje

VLKK vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ais­tė Pa­ngo­ny­tė tvir­ti­no, kad dvi­gu­bų pa­var­džių po­rei­kis at­si­ra­do lie­tu­viams ėmus vis daž­niau su­da­ri­nė­ti san­tuo­kas su už­sie­nie­čiais. „Dvi­gu­bos pa­var­dės po­pu­lia­rios Ita­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je ir ki­to­se vals­ty­bė­se. Tad lie­tu­viams su­da­rant san­tuo­kas su jų pi­lie­čiais, šie sie­kia, kad vai­kai, kaip įpras­ta to­se ša­ly­se, tu­rė­tų dvi­gu­bą pa­var­dę“, - kal­bė­jo spe­ca­lis­tė.

A. Pa­ngo­ny­tės tei­gi­mu, mū­sų kul­tū­ro­je dvi­gu­bos pa­var­dės ne­įp­ras­tas reiš­ki­nys, ta­čiau ti­kė­ti­na, jog pri­ėmus Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sas jų dau­gės. Pa­sak VLKK at­sto­vės, dvi­gu­ba pa­var­dė yra leis­ti­na, ji ne­prieš­ta­rau­ja nei lie­tu­vių kal­bos da­ry­bai, nei kal­bos kul­tū­rai.

„E­sa­me ty­ri­nė­ję šių die­nų emig­ra­ci­jo­je gi­mu­sių vai­kų var­dus ir pa­ste­bė­jo­me, kad emig­ran­tai su­tei­kia vai­kui an­trą pa­var­dę kaip an­trą var­dą, nes to­se ša­ly­se iš­duo­tuo­se do­ku­men­tuo­se an­tra vai­ko pa­var­dė bū­na įra­šy­ta gra­fo­je, ku­rio­je ra­šo­mas var­das“, - pa­sa­ko­jo A. Pa­ngo­ny­tė. Jos ma­ny­mu, ge­riau su­teik­ti dvi­gu­bą pa­var­dę, nei elg­tis taip, kaip da­ro už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys tau­tie­čiai.

Leng­viau ar su­nkiau?

Anot Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jos Ilo­nos Jur­gu­tie­nės, už­sie­ny­je už­dar­biau­jan­tys lie­tu­viai ne sy­kį yra pa­brė­žę, kad ten daug leng­viau su­sit­var­ky­ti įvai­rius do­ku­men­tus, jei vai­kui su­tei­kia­ma ir tė­vo, ir mo­ti­nos - t. y. dvi­gu­ba - pa­var­dė. LŽ duo­me­ni­mis, pa­vyz­džiui, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je gy­ve­nan­tiems ir vai­kus au­gi­nan­tiems ne­su­si­tuo­ku­siems as­me­nims ky­la daug rū­pes­čių dėl do­ku­men­tų, rei­ka­lin­gų so­cia­li­nėms pa­šal­poms gau­ti, jei vai­ko gi­mi­mo liu­di­ji­me įra­šy­ta tik vie­no iš tė­vų pa­var­dė.

Ka­dan­gi šiuo me­tu Lie­tu­vo­je nė­ra ga­li­my­bės su­teik­ti vai­kui dvi­gu­bos pa­var­dės, I. Jur­gu­tie­nės žo­džiais, žmo­nės la­bai re­tai to ir tep­ra­šo. „Ta­čiau jei bus pri­im­tos pa­tai­sos, bus ge­rai. Ko­dėl gi ne­pa­si­tar­na­vus žmo­nėms, jei­gu jie to no­ri?“ - tvir­ti­no ji.

Pa­sva­lio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Vi­ta­li­ja Ge­gu­žins­kie­nė tei­gė, jog šia­me ra­jo­ne ne­pa­si­tai­kė nė vie­no at­ve­jo, kai tė­vai sa­vo vai­kui bū­tų no­rė­ję su­teik­ti dvi­gu­bą pa­var­dę. „E­su įsi­ti­ki­nu­si, kad mū­sų ša­ly­je tiems, ku­rie tu­rės dvi­gu­bą pa­var­dę, bus su­dė­tin­giau gy­ven­ti“, - sa­kė pa­šne­ko­vė.

Ver­ta patyrinėti

Lie­tu­vių pa­var­des ty­ri­nė­jan­tis Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Al­vy­das But­kus LŽ pa­sa­ko­jo, kad dvi­gu­bas pa­var­des pra­ėju­siais am­žiais rin­ko­si mū­sų tau­tos di­duo­me­nė. Pa­pras­tai tai da­ry­ta no­rint nu­ro­dy­ti sa­vo kil­mę ir gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Ta­čiau pa­ma­žu ėmė aiš­kė­ti, jog va­din­tis dvi­gu­ba pa­var­de ne itin pra­ktiš­ka, tad an­tro­ji pa­ma­žu nu­ny­ko. Da­bar li­ko vos ke­lios dvi­gu­bos pa­var­dės.

„Sup­ran­tu, kai mo­te­rys, iš­gar­sė­ju­sios iki san­tuo­kos, tuo­kda­mo­si ren­ka­si dvi­gu­bą pa­var­dę. Bet ko­dėl ją rei­kė­tų su­teik­ti nau­ja­gi­miams?“ - klau­sė pro­fe­so­rius. Jis ti­ki­no, kad reiš­ki­nys, kai tė­vai no­ri sa­vo vai­kams duo­ti dvi­gu­bą pa­var­dę, ver­tas moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų.