Dovilė Šakalienė apie kritiką Ramūnui Karbauskiui: renkamės Makiavelį vietoj Prometėjo
Po daug klau­si­mų su­kė­lu­sio su­si­ti­ki­mo, ku­ria­me da­ly­va­vo Ra­mū­nas Kar­baus­kis, bu­vu­si Sei­mo na­rė Gre­ta Kil­di­šie­nė, jos ad­vo­ka­tė ir vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai, pas li­be­ra­lus per­bė­gu­si par­la­men­ta­rė Do­vi­lė Ša­ka­lie­nė už­sis­to­jo „vals­tie­čių“ ly­de­rį. Ji sa­ko, kad po­li­ti­kas yra ne­tei­sin­gai puo­la­mas ir klau­sia, kas bus, kai su­degs krau­na­mas in­tri­gų lau­žas.

Su Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) są­ra­šu į Sei­mą pa­te­ku­si, bet ne­se­niai į Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­ją pe­rė­ju­si D. Ša­ka­lie­nė feis­bu­ke tei­gia ne­ga­lin­ti ty­lė­ti, kai vi­si, kas ne­tin­gi pju­do žmo­gų, ku­riam prieš ke­lis mė­ne­sius de­mons­tra­vo at­si­da­vi­mą, pa­gar­bą ar bai­mę.

„Ar Ra­mū­nas pa­da­rė klai­dų? Taip. Su kau­pu. Tai gal tei­sin­gai čia vi­si ant jo va­ro, ka­me prob­le­ma? Prob­le­ma, kad vi­si ak­lai ne­ša mal­kas į gud­riai ink­vi­zi­to­rių su­sta­ty­tą lau­žą. Tem­pia da­bar vi­si kas di­džiau­sius rąs­tus, kas bent sau­sos žo­lės glė­be­lį – o bent pa­mąs­tot už ką? Už tai, kad at­si­ne­šė taip re­tą mū­sų po­li­ti­ko­je do­zę idea­liz­mo ir pa­si­ry­ži­mą pa­da­ry­ti re­for­mas, ku­rių vi­si ži­nom, kad žiau­riai rei­kė­jo? Pyks­tam už tai, kad pa­da­rė „ne taip“ ir pa­sa­kė „ne taip“ – vai­kiš­kai, kaip ant ma­mos ar tė­čio už „ne to­kį“ gim­ta­die­nį ir vi­siš­kai pa­mirš­tam, kad at­ėjo Ra­mū­nas į ko­rup­ci­jos, „sa­vų“ pro­te­ga­vi­mo, biu­ro­kra­tiz­mo ir tie­siog ne­rea­laus bu­ku­mo pel­kę“, – aiš­ki­na ji.

Anot D. Ša­ka­lie­nės, R. Kar­baus­kis su­ge­bė­jo su­bur­ti žmo­nes, įžieb­ti jiems vil­tį, ne­pa­bi­jo­jo pa­sik­vies­ti žmo­nių iš iš­orės ir nė­rė sta­čia gal­va į pel­kę – ir so­čiai pri­da­rė tiek ne­po­pu­lia­rių spren­di­mų, tiek klai­dų. Ta­čiau di­džiau­sia klai­da, ga­lin­ti kai­nuo­ti R. Kar­baus­kiui „ink­vi­zi­ci­jos lau­žą“, jos ma­ny­mu, bu­vo be­są­ly­giš­kas pa­si­ti­kė­ji­mas ar­ti­mais bend­ra­žy­giais.

„Ver­ty­bės ir ver­ti­bės yra pa­si­rin­ki­mo rei­ka­las, nuo­mo­nės lais­vės ne­ga­li­ma ati­mti. Ir net jei nuo ver­ti­bių ma­ne py­ki­na – jie tu­ri tei­sę į to­kius įsi­ti­ki­ni­mus. Bė­da yra dvi­vei­dys­tė – ti­piš­kas vi­sų ink­vi­zi­to­rių bruo­žas. Ir iš jos ne­iš­ven­gia­mai iš­plau­kian­čios in­tri­gos. Kaip ti­piš­ka – ir ta­da, ir da­bar Die­vo vė­lia­va pri­si­den­gu­sios vi­du­ti­ny­bės nai­ki­na iš­sis­ki­rian­čius iš mi­nios, o mi­nia džiu­giai ki­ša pa­pil­do­mą glė­be­lį mal­kų. Ir vėl ren­ka­mės Ma­kia­ve­lį vie­to­je Pro­me­tė­jo, – dės­to D. Ša­ka­lie­nė. – Nu, kaip sau no­rit – tie­siog že­ma, ka­da įta­kin­giau­sius pos­tus val­džio­je užė­mę „ar­ti­mi bend­ra­žy­giai“, kai ku­riems dar pie­nas nuo lū­pų ne­nu­džiū­vęs – rei­ka­lau­ja „pa­siaiš­kin­ti“ žmo­gaus, ku­ris at­si­sa­kė bet ko­kių po­li­ti­nės ga­lios po­zi­ci­jų var­dan skaid­ru­mo, var­dan ti­kro no­ro įveik­ti tą pel­kę. Ne skir­tin­gos idė­jos ir juo­lab ne po­li­ti­nės ideo­lo­gi­jos sto­ka su­skal­dė „vals­tie­čius“ – tie­siog se­nos įpras­tos in­tri­gos, ku­rių tiks­las pa­ša­lin­ti vi­zi­ją tu­rė­ju­sius žmo­nes ir pa­to­giai stra­te­guo­ti kaip iš­lik­ti val­džio­je“.