Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio vieša paslaptis?
Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mų cen­trui pa­skel­bus, kad ak­to­riaus Do­na­to Ba­nio­nio ir di­ri­gen­to Sau­liaus Son­dec­kio pa­var­dės yra KGB agen­tų są­ra­še ki­lo ne­men­kas su­ju­di­mas. Im­ta tei­sin­tis ir tei­sin­ti, kal­bė­ti esą apie mi­ru­sius žmo­nės to­kios in­for­ma­ci­jos skelb­ti ne­de­rė­tų, mė­gin­ta įžvelg­ti Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro no­rą po­li­ti­kuo­ti. Vis­gi pa­sak is­to­ri­ko Ne­ri­jaus Še­pe­čio, šie vi­suo­me­nę nu­ste­bi­nę gar­bių žmo­nių biog­ra­fi­jos fak­tai is­to­ri­kams jau bu­vo ži­no­mi. O to­kią ir pa­na­šią in­for­ma­ci­ją bū­ti­na vie­šin­ti, nes tai mū­sų is­to­ri­jos da­lis ir bū­das su­ži­no­ti, kaip vei­kė so­vie­ti­nė sis­te­ma. 

Pasak Genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės – agentų bylų registracijos sąrašą jie skelbė jau nuo 2012 metų, o prieš porą dienų buvo paskelbta paskutinė „porcija“, kurioje ir buvo garsios pavardės.

Nenoras kalbėti, ypatingai apie mirusius asmenis, yra nepaprastai keistas, nes juk šioje vietoje kalbame apie tiesą. Kai žmogus numiršta juk negalime jo tik glorifikuoti.

„Visada yra informacijos, kuri kažką liečia ir apie kažką kalba. Šio sąrašo paskelbimas nėra kaltinimas, nėra interpretacija, tai – dokumento paskelbimas“, – LŽ sakė centro direktorė. Pasak jos, tame sąraše yra labai skirtingų žmonių, skirtingų agentų, vieni jų buvo itin aktyvūs, kiti – ne.

Anot B. Burauskaitės, sąrašas yra toks, koks yra ir ji nemano, kad atradus jame garsias pavardes į jas reikėtų kažkaip atskirai reaguoti. „Tame sąraše yra ir kunigų ir vyskupų, kokiu pagrindu mes turėtume vienus viešinti, o kitų – ne?“, – klausė Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė.

Jai pritaria ir apžvalgininkas Kęstutis Girnius, sakydamas, kad viešinti tokio pobūdžio informaciją yra būtina.

„Žinoma, būtų buvę geriau, jei tai būtų paviešinta tada, kai tie žmonės buvo gyvi, visgi tai nereiškia, kad dabar to viešinti nereikėtų. Tai yra mūsų istorijos dalis, ji parodo, kokia buvo tarybinė santvarka, kaip žmonės reagavo. Mėginimai tai nuslėpti būtų beprasmiai, nes tokius dalykus anksčiau ar vėliau mes vistiek sužinome. Nemanau, kad reikia vaizduoti, jog sovietų okupacijos metais visa visuomenė buvo be jokių priekaištų. Gaila, kad žmonės pasirašė bendradarbiauti, bet vien todėl, kad jie tai darė dar nereiškia, kad jie buvo kažkokie didūs išdavikai. Tai gal tik rodo tam tikras jų žmogiškąsias silpnybes ir tai, jog jie buvo nepakankamai drąsūs pasakyti ne“,– svarstė apžvalgininkas.

Anot jo, svarstymai, kad tokios informacijos paviešinimas yra politikavimas – abejotini, nes ji tiesiog niekam nenaudinga.

„Nemanau, kad tokia informacija yra naudinga atskirai politinei jėgai. Jei, tarkime, staiga paaiškėtų, kad kai kurie buvę socdemų veikėjai bendradarbiavo, tuomet tai turėtų poveikį, <<..>> žmonės galėtų kalbėti apie tai, bet šiuo atveju tai buvo kultūrininkai“, – sakė K. Girnius.

Istorikas, istorinės atminties tyrinėtojas Nerijus Šepetys įsitikinęs, kad gan audringa reakcija į paskelbtus KGB agentų sąrašus rodo, jog mūsų visuomenę galima supykdyti gana lengvai.

„Tai kas buvo paviešinta, nebuvo nauja, istorikai tai seniausiai žinojo. Tam tikri jų (D. Baniono ir S. Sondeckio) gyvenimo epizodai istorikams buvo žinomi. Tas dokumentas (agentų bylų registracijos sąrašas) jau viešinamas pamažu penkerius metus ir realiai nieko neįvyko, bet žurnalistai pamėgino rasti tam tikrą konfliktą šiame paviešinime“, – svarsto istorikas. Anot jo, labai svarbu, kad tokia informacija yra vieša.

„Kai kalbame apie tokios informacijos viešinimą, tai svarbus ne turinys, o pats faktas, kad yra viešinama. Mes turime pripažinti bet kokio kalbėjimo apie sovietinę praeitį teigiamą poveikį. Tarkime, Komunistų partijos veikimas buvo gana viešas, o štai KGB veikla – ne. Taigi, kuo daugiau mes apie tai kalbėsime, tuo bus geriau. Nuo pat pradžių, nuo 1988 metų, kai buvo pradėta pamažu kalbėti – žmonių reakcijos visada buvo tokios pat jautrios. Bet tokios reakcijos nereiškia, kad mes turėtume nustoti viešinti dokumentus, kaip tik atvirkščiai, reikia kuo daugiau kalbėti apie KGB veiklą“, – sako N. Šepetys.

Anot jo, Lietuvos žmonių istorinės sąmonės problema yra ta, kad jie nori turėti tvirtą nuomonę apie tai, kas buvo, kuri niekaip nebūtų pagrįsta žinojimu ir ištyrimu to, kas buvo. „Nenoras kalbėti, ypatingai apie mirusius asmenis, yra nepaprastai keistas, nes juk šioje vietoje kalbame apie tiesą. Kai žmogus numiršta juk negalime jo tik glorifikuoti. Tokie dalykai yra Centrinės Azijos politinės atminties dalykas, bet mes gyvename kitoje tradicijoje. Sakydami, kad apie mirusius galima kalbėti gerai arba nieko, mes pasisakome už nutylėjimą ir prieš tiesą“, – sako istorinės atminties tyrinėtojas N. Šepetys.

Lietuvos visuomenė mėgsta mito istoriją ir tuos, kurie tokią istoriją siūlo. Būtent todėl, pasak istoriko, žmonės palaiko ir tokius politikus, suteikia galios tiems, kurie siūlo mitą vietoje fakto, gražų vaizdą ir tik malonias detales.

Nuo pat pradžių, nuo 1988 metų, kai buvo pradėta pamažu kalbėti – žmonių reakcijos visada buvo tokios pat jautrios. Bet tokios reakcijos nereiškia, kad mes turėtume nustoti viešinti dokumentus, kaip tik atvirkščiai, reikia kuo daugiau kalbėti apie KGB veiklą

„Kodėl tokia nuostata yra, atsakymo nėra, nes tai socialinės psichologijos dalykas, matyt reiktų kalbėti apie tam tikrą socialinę negalią“, – sako N. Šepetys. Anot jo, vengimas kalbėti apie skaudžius dalykus, nutylėjimo tradicija ateina iš sovietmečio, kuomet buvo dirbtinai trinama atmintis, dirbtinai siaurinami dalykai apie kuriuos galima kalbėti, o atgavus nepriklausomybę daugybė dalykų nebuvo išdiskutuoti, atverti.

„Žmonių sąmonės nepakeisi, bet vienintelis vaistas nuo tamsos, miglos ir iškraipymų yra šviesa ir kalbėjimas“, – įsitikinęs istorikas.