Desovietizacija – nebe vaistas, tik istorija
Dau­giau nei prieš ket­vir­tį am­žiaus at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės re­zul­ta­tas aki­vaiz­dus ir džiu­gi­nan­tis – esa­me lais­vi, pri­klau­so­me de­mo­kra­ti­nei Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jai. Ki­ta ver­tus, Lie­tu­vą vis dar pur­to po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos skan­da­lai, o ša­lies ge­ro­vei dar to­li iki eu­ro­pi­nių stan­dar­tų. Anot is­to­ri­ko ir po­li­ti­ko Ar­vy­do Anu­šaus­ko, daug ne­igia­mų da­ly­kų ša­ly­je nu­lė­mė taip ir ne­baig­ta de­so­vie­ti­za­ci­ja.

Prie to­kios iš­va­dos dr. A. Anu­šaus­kas pri­ėjo ly­gin­da­mas nau­jau­sios lais­vos Lie­tu­vos is­to­ri­jos ypa­tu­mus su prieš­ka­riu, kai mū­sų ša­lis ir­gi iš­gy­ve­no dau­giau nei 20 lais­vų me­tų.

Pri­va­ti­za­vi­mas vir­to farsu

– 1918 me­tais Lie­tu­vą į ne­prik­lau­so­my­bę at­ve­dė be­veik vien Lie­tu­vos in­te­li­gen­tai. 1990-ai­siais in­te­li­gen­tai su­kū­rė Są­jū­dį, ta­čiau at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę eko­no­mi­niai sver­tai pe­rė­jo į bu­vu­sių Mask­vos tar­nų, vė­liau nuo jų at­ski­lu­sios no­menk­la­tū­ros ran­kas. Ar bū­ta pa­na­šu­mų ir prieš 98-erius me­tus? – „Lie­tu­vos ži­nios“ klausė dr. Ar­vy­do Anu­šaus­ko.

– Sa­ky­čiau, ir prieš 26-erius, ir prieš 98-erius me­tus Lie­tu­vo­je ne­bu­vo įma­no­ma at­si­ri­bo­ti nuo žmo­nių, ku­rie ofi­cia­liai tar­na­vo ca­ri­nės Ru­si­jos ar so­vie­ti­nės vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­se, ka­riuo­me­nė­je ar net dir­bo kaip par­ei­gū­nai. Ta­čiau vie­no es­mi­nio skir­tu­mo vis dėl­to bū­ta – 1918 me­tais kur­ta vals­ty­bė, ku­rios te­ri­to­ri­jo­je bu­vo iš­sau­go­ta nuo­sa­vy­bės tei­sė, ne­bu­vo ideo­lo­giš­kai iš­plau­ta ne­men­kos da­lies vi­suo­me­nės sa­vi­ver­tė. Že­mės ar ki­tos pri­va­čios nuo­sa­vy­bės tei­sė bu­vo ne­gin­či­ja­ma, o 1990 me­tais vi­sa tai rei­kė­jo at­kur­ti, įgy­ven­din­ti nuo­sa­vy­bės res­ti­tu­ci­ją, at­kur­ti Baž­ny­čios tei­ses ir t. t.

Po 1918 me­tų įgy­ven­din­tos re­for­mos, ypač že­mės, lik­vi­duo­tas stam­bių­jų žem­val­džių ir su­kur­tas ūki­nin­kų sluoks­nis, ku­ris nuo­sa­vy­bės tei­sė­mis įgi­jo že­mę. Šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je įvyk­dy­tas įmo­nių „pri­va­ti­za­vi­mas“ di­de­le da­li­mi pa­vir­to far­su ir ne tik ne­pa­nė­šė­jo į 3-io­jo de­šimt­me­čio re­for­mas sa­vo dva­sia. Prieš­in­gai, jis pa­dė­jo ku­rį lai­ką iš­sau­go­ti eko­no­mi­nius sver­tus bu­vu­sios ko­mu­nis­ti­nės no­menk­la­tū­ros ran­ko­se.

Prieš­ka­rio in­te­li­gen­tai – ne „stabdžiai“

– Kuo sky­rė­si ca­ri­nės Ru­si­jos ir so­cia­liz­mo są­ly­go­mis iš­au­gęs Lie­tu­vos eli­tas, vė­liau kū­ręs ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą?

– Pir­muo­ju at­ve­ju tai bu­vo žmo­nės, ką tik at­ko­vo­ję lie­tu­vių tau­tai tei­sę tu­rė­ti raš­ti­ją sa­vo kal­ba, vi­sais bū­dais pri­si­dė­ję prie lie­tu­vių po­li­ti­nės min­ties ir sro­vių at­si­ra­di­mo, iš­ėję moks­lus dau­giau­sia Ru­si­jos ir re­čiau Va­ka­rų uni­ver­si­te­tuo­se, tau­ti­nio at­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu ne­sis­ten­gę lauk­ti „ge­res­nių lai­kų“, bet ar­ti­nę juos sa­vo dar­bu. Po­li­ti­nė Lie­tu­vos vals­ty­bės ir jos ri­bų vi­zi­ja dar tik for­ma­vo­si, ta­čiau XX am­žiaus pra­džios eli­tas tam tiks­lui nuo­sek­liai dir­bo.

Vė­ly­vo­jo so­cia­liz­mo są­ly­go­mis iš­au­gęs eli­tas bu­vo toks, ko­kia ir vi­sa vi­suo­me­nė – pri­si­tai­kan­ti, gy­ve­nan­ti dve­jo­pą gy­ve­ni­mą, smar­kiai at­skir­ta nuo au­ten­tiš­kos Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir kar­tu ži­nan­ti, jog ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va jau bu­vo. Tad šis bu­vu­sios vals­ty­bės pa­vyz­dys („prie Sme­to­nos bu­vo ge­riau“) ir sve­ti­mos vals­ty­bės plė­šo­mi mū­sų au­ten­tiš­kos is­to­ri­jos pus­la­piai (pa­sip­rie­ši­ni­mas, trem­tys) ver­tė lauk­ti nau­jų ga­li­my­bių is­to­ri­niam vals­ty­bin­gu­mo šuo­liui.

– Iš bu­vu­sių SSRS res­pub­li­kų de­so­vie­ti­za­ci­ją at­li­ko tik Es­ti­ja. Ar yra prie­lai­dų teig­ti, kad jei­gu ir mes bū­tu­me at­li­kę de­so­vie­ti­za­ci­ją, da­bar ma­žiau kal­bė­tu­me apie še­šė­li­nę eko­no­mi­ką, po­li­ti­nę ko­rup­ci­ją ir gy­ven­tu­me ge­riau? Ar bu­vo taip, kad ca­ri­nės Ru­si­jos iš­auk­lė­ti in­te­li­gen­tai stab­dė ir prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos prog­re­są?

– Ga­li­ma gin­čy­tis, ar ir Es­ti­jo­je vy­ko de­so­vie­ti­za­ci­ja kaip pro­ce­sas. Jei de­so­vie­ti­za­ci­ją su­pran­ta­me kaip bu­vu­sios ko­mu­nis­tų par­ti­jos lik­vi­da­vi­mą ir ko­mu­nis­tų, per­si­va­di­nu­sių ki­taip, ne­pri­lei­di­mą prie val­džios, tuo­met taip, Es­ti­jo­je tai bu­vo. Ta­čiau jei­gu de­so­vie­ti­za­ci­ją su­pran­ta­me kaip nuo­sa­vy­bės tei­sių res­ti­tu­ci­ją, oku­pa­ci­jos nu­si­kal­ti­mų pri­pa­ži­ni­mą ir įver­ti­ni­mą, tei­si­nių vals­ty­bin­gu­mo ins­ti­tu­tų at­kū­ri­mą bei bu­vu­sios ko­mu­nis­ti­nės no­menk­la­tū­ros eli­mi­na­vi­mą iš įvai­rių val­dy­mo gran­džių, tai rei­kia pa­sa­ky­ti, kad, iš­sky­rus pa­sta­rą­ją da­lį, to­kia de­so­vie­ti­za­ci­ja Lie­tu­vo­je bu­vo. To už­ten­ka, kad ją bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti ne­baig­ta.

Ar bū­tų ki­taip, jei pro­ce­sas bū­tų įvyk­dy­tas iki ga­lo? Štai čia ga­li­ma ly­gin­ti Lie­tu­vos ir Es­ti­jos pa­vyz­džius, kai aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, jog esant vie­no­dam bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to dy­džiui pa­ja­mų pers­kirs­ty­mas Es­ti­jo­je yra to­ly­ges­nis (di­des­nės al­gos, pen­si­jos). Lie­tu­vo­je „grie­ti­nė­lė“ ati­ten­ka po­li­ti­nei ko­rup­ci­jai ir še­šė­li­nei eko­no­mi­kai. Bet da­bar de­so­vie­ti­za­ci­ja jau nė­ra vais­tas, tai tik bu­vu­si ki­to­kios ko­ky­bės gy­ve­ni­mo prie­lai­da, ku­ria ne­pa­si­nau­do­ta. Tai jau is­to­ri­ja.

O ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je iš­au­gu­si in­te­li­gen­ti­ja tu­rė­jo ob­jek­ty­vių ir ne­iš­ven­gia­mų ste­reo­ti­pų, ver­tin­da­ma sa­vo ar­ti­miau­sią kai­my­nę Len­ki­ją, ta­čiau prie eko­no­mi­nio, kul­tū­ri­nio ir ki­to­kio Lie­tu­vos vys­ty­mo­si la­bai pri­si­dė­jo. „Stab­džiais“ jo­kiu bū­du jų ne­pa­va­din­si, nes mo­der­nios Lie­tu­vos sos­ti­nė (Kau­nas – aut.), ūkis ir vals­ty­bė bu­vo pa­sta­ty­ta bū­tent jų pa­stan­go­mis.

Di­džiau­sias lai­mė­ji­mas – demokratija

– Ko­kie bu­vo di­džiau­si lie­tu­vių lū­kes­čiai ku­riant ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą 1918-ai­siais ir ją at­ku­riant 1990 me­tais?

– Di­džiau­si lū­kes­čiai 1918 me­tais sie­ti su Lie­tu­vos at­ei­ti­mi ir vie­ta tarp­tau­ti­nė­je vals­ty­bių bend­ri­jo­je. Vis dėl­to ti­kė­ta­si at­kur­ti mo­der­nią Lie­tu­vos vals­ty­bę di­des­nė­je is­to­ri­nės Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės te­ri­to­ri­jos da­ly­je, įtrauk­ti į šį pro­ce­są gu­dus. Są­ly­gos at­kur­ti vals­ty­bę, kai eg­zis­ta­vo rea­li vo­kie­čių ka­ri­nė oku­pa­ci­ja, rei­ka­la­vo ne­stan­dar­ti­nių spren­di­mų, ku­rie da­bar ver­ti­na­mi kaip kon­tro­ver­siš­ki. Vien ko ver­ta Min­dau­go II Ura­cho, ku­rį vo­kie­čiai no­rė­jo pa­da­ry­ti Lie­tu­vos mo­nar­chu, is­to­ri­ja. Ta­čiau ga­liau­siai Eu­ro­po­je ki­lu­si tau­tų ap­sisp­ren­di­mo ir im­pe­ri­jų grio­vi­mo, na­cio­na­li­nių vals­ty­bių kū­ri­mo­si ban­ga iš­kė­lė Lie­tu­vą į nau­ją vals­ty­bin­gu­mo eta­pą. Gal lū­kes­čiai at­ei­ty­je orien­tuo­tis tik į de­mo­kra­ti­nę vals­ty­bę ir ne­iš­si­pil­dė, ta­čiau vals­ty­bin­gu­mas bu­vo sau­go­mas la­bai ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis.

1990 me­tais at­ku­riant ne­prik­lau­so­my­bę lū­kes­čiai rea­lios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis bu­vo kiek ki­ti. No­rė­ta pir­miau­sia at­kur­ti Lie­tu­vos sta­tu­są tarp­tau­ti­nė­je bend­ruo­me­nė­je, pa­siek­ti sve­ti­mos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mą, nu­trauk­ti sve­ti­mos vals­ty­bės sau­gu­mo ir ka­ri­nių struk­tū­rų veik­lą Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, o svar­biau­sia – tap­ti de­mo­kra­ti­nio Va­ka­rų pa­sau­lio da­li­mi.

Kaip liu­di­ja pir­mo­sios po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo so­cio­lo­gi­nės apk­lau­sos, tuo­me­čiai su eko­no­mi­ne ge­ro­ve su­si­ję lū­kes­čiai Lie­tu­vos gy­ven­to­jams įėjo į pir­mų­jų tiks­lų tre­je­tu­ką. Taip pat ti­kė­ta­si grei­tai at­kur­ti sie­nų kon­tro­lę, lais­vę lais­vai kirs­ti sie­nas ir eg­zis­tuo­jan­tį eko­no­mi­nį po­ten­cia­lą pa­nau­do­ti sa­va­ran­kiš­kai vals­ty­bei kur­ti. Ta­čiau struk­tū­ri­nė eko­no­mi­kos ir fi­nan­sų kri­zė bei dau­ge­lis ki­tų veiks­nių to ne­lei­do pa­da­ry­ti. Bet pats svar­biau­sias tiks­las pa­siek­tas – esa­me de­mo­kra­ti­nė Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos ša­lis.

Lie­tu­vos bė­da – „švogerizmas“

– Šian­dien po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos ba­lo­je mau­do­si net trys Sei­me at­sto­vau­ja­mos par­ti­jos. Ko rei­kė­tų Lie­tu­vai, kad iš so­vie­tų lai­kų pa­vel­dė­tos „švo­ge­rių“ ko­rup­ci­nės sche­mos pa­ga­liau nu­sto­tų dar­kiu­sios vals­ty­bę? Ar pa­na­šių pū­li­nių tu­rė­jo ir prieš­ka­rio Lie­tu­va?

– „Švo­ge­riz­mas“ nė­ra Lie­tu­vos iš­ra­di­mas. Ta­čiau „švo­ge­riz­mo“ bū­ta ir Lie­tu­vos vals­ty­bė­je iki 1940 me­tų. Bū­ta ir ko­rup­ci­nių, ir fi­nan­si­nio še­šė­lio bei ki­to­kių by­lų. Vien ką reiš­kė pa­što ženk­lų klas­to­ji­mo, pa­sų afe­ra, „la­ši­nių sku­ti­mo“ ar „sa­cha­ri­no“ by­los. Ta­čiau tai bu­vo su val­džios at­sto­vais su­si­ju­sios by­los. Ky­šio da­vi­mas po­li­ci­nin­kui ar pa­sie­nio par­ei­gū­nui taip pat eg­zis­ta­vo, ta­čiau tai vei­kiau bu­vo pa­vie­niai at­ve­jai. Penk­ta­da­lį Klai­pė­dos kraš­to gy­ven­to­jų bu­vo įtrau­ku­si spi­ri­to kon­tra­ban­da ir t. t.

So­viet­me­čiu Lie­tu­vos gy­ven­to­jai įgi­jo ki­tos pa­tir­ties – kaip „neš­ti“ iš vals­ty­bės įmo­nių ir ko­lū­kių, kaip nau­do­tis tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi pri­klau­sant ko­mu­nis­ti­nei no­menk­la­tū­rai, kaip gy­ven­ti tai­kant dve­jo­pus stan­dar­tus.

Ko­rup­ci­nės sche­mos nu­stos eg­zis­tuo­ti tik tuo­met, kai pi­lie­čiai liau­sis jas to­le­ruo­ti ir ne­duos jo­kio „an­tro šan­so“ nei po­li­ti­kui, nei vers­li­nin­kui, ku­rie kar­tą jau pa­si­žy­mė­jo ko­rup­ci­nė­se ar eko­no­mi­nio še­šė­lio by­lo­se. Jo­kie už­kal­bė­ji­mai ar baus­mės ne­pa­dės, jei ne­bus vi­suo­ti­nio ne­to­le­ra­vi­mo ir ati­tin­ka­mos po­li­ti­nės kul­tū­ros.