Dėmesio objektas – juodligės kapinynai
Kai ku­rio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se pa­si­reiš­kus juo­dli­gei, su­si­rū­pin­ta, kad ši li­ga ne­at­si­ras­tų ir Lie­tu­vo­je – pra­dė­ta juo­dli­gės ka­pi­ny­nų, ku­rių mū­sų ša­ly­je yra be­veik 400, ap­žiū­ra ir in­ven­to­ri­za­ci­ja.

Bai­mi­na­ma­si, kad žmo­nės dėl ne­ži­no­ji­mo ga­li ne­ty­čia iš­ka­si­nė­ti juo­dli­gės ka­pi­ny­nus ir taip at­ver­ti ke­lią šiai li­gai plis­ti. Juk juo­dli­gė itin pa­vo­jin­ga bū­tent tuo, kad jos bak­te­ri­jų spo­ros že­mė­je ga­li iš­si­lai­ky­ti ir dau­giau kaip šim­tą me­tų.

„Juod­li­gės su­kė­lė­jo spo­ros dir­vo­že­my­je ga­li iš­gy­ven­ti dau­ge­lį me­tų. Jos ži­di­niuo­se vyk­dant dar­bus (pvz., ka­si­nė­jant že­mę) iš gi­les­nių že­mės sluoks­nių spo­ros ga­li bū­ti iš­ke­lia­mos į pa­vir­šių ir taip bū­tų su­kel­ta grės­mė žmo­nių bei gy­vū­nų svei­ka­tai“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­brė­žė Už­kre­čia­mų­jų li­gų ir AIDS cen­tro (ULAC) Epi­de­mio­lo­gi­nės prie­žiū­ros sky­riaus vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­tė Si­mo­na Žu­kaus­kai­tė-Ša­ra­pa­je­vie­nė.

Ti­kri­na kapinynus

Ma­ri­jam­po­lės aps­kri­ty­je yra še­ši is­to­ri­niai juo­dli­gės ka­pi­ny­nai. Du jų, ku­riuo­se gy­vu­liai bu­vo už­ka­sa­mi pra­ėju­sio am­žiaus penk­tą­jį-šeš­tą­jį de­šimt­me­čiais, jo­kios grės­mė ne­be­ke­lia, nes virš vie­no įreng­ti ūki­nės pa­skir­ties pa­sta­tai, o virš ki­to – nu­ties­tas ke­lias, tad grun­tas ten ne­ju­di­na­mas. Ki­ti ke­tu­ri, esan­tys Vil­ka­viš­kio ra­jo­no Kir­šų ir Lau­kų, Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bės Meš­kė­nų ir Kaz­lų Rū­dos sa­vi­val­dy­bės Kvie­tiš­kio kai­muo­se, bu­vo už­deng­ti gelž­be­to­ni­nė­mis plokš­tė­mis, o jų te­ri­to­ri­jos apt­ver­tos. Šiuo­se ka­pi­ny­nuo­se gy­vu­liai bu­vo lai­do­ja­mi 1964–1975 me­tais.

Iš vi­so Lie­tu­vo­je, Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMVT) duo­me­ni­mis, yra 358 juo­dli­gės ka­pi­ny­nai. Lie­tu­vos geo­lo­gi­jos tar­ny­bos (LGT) spe­cia­lis­tai šiuo me­tu at­lie­ka jų in­ven­to­ri­za­ci­ją. Ti­kri­na­ma ka­pi­ny­nų, ku­riuo­se už­kas­ti nuo šios pa­vo­jin­gos in­fek­ci­nės li­gos kri­tę gy­vu­liai, būk­lė, kau­pia­mi duo­me­nys, te­ri­to­ri­jų sa­vi­nin­kams tei­kia­mos iš­va­dos ir re­ko­men­da­ci­jos, kaip tvar­ky­ti to­kią te­ri­to­ri­ją. Juo­dli­gės ka­pi­ny­nus pri­va­lu apt­ver­ti, pa­žy­mė­ti įspė­ja­muo­ju už­ra­šu. Jų te­ri­to­ri­jo­se drau­džia­ma ka­si­nė­ti, ne­ga­li­ma pla­nuo­ti jo­kios van­dent­var­kos ob­jek­tų plė­tros.

Šiuo me­tu ren­gia­ma bend­ra tvar­ka, kad kei­čian­tis skly­pų, ku­rių te­ri­to­ri­jo­se yra juo­dli­gės ka­pi­ny­nai, sa­vi­nin­kams šie bū­tų in­for­muo­ja­mi apie ga­li­mą ri­zi­ką.“

Ta­čiau ti­kri­ni­mų me­tu pa­aiš­kė­jo, kad to­li gra­žu ne vi­si mi­nė­ti ka­pi­ny­nai bu­vo ras­ti tin­ka­mos būk­lės. „Ne vi­si jie iš­be­to­nuo­ti ar užk­lo­ti be­to­no plokš­tė­mis. Kai ku­rių ka­pi­ny­nų te­ri­to­ri­jų net ne­įma­no­ma ras­ti, nes nė­ra jo­kių tvo­rų, o kai kur jie net iš­ka­si­nė­ti. Kai ku­rie ka­pi­ny­nai užau­gę miš­ke­liais, o kai kur at­si­ra­dę ir van­dens tel­ki­niai“, – pa­sa­ko­jo LGT Tar­šos po­vei­kio ver­ti­ni­mo pos­ky­rio ve­dė­ja Ra­sa Ra­die­nė.

LGT kol kas pa­ti­kri­no tik da­lį šių geo­lo­gi­nės ap­lin­kos tar­šos ži­di­nių. Šiuo me­tu LGT in­for­ma­ci­nė­je sis­te­mo­je su­kaup­ta duo­me­nų apie 118 in­ven­to­ri­zuo­tų juo­dli­gės ka­pi­ny­nų. „Ga­li pri­reik­ti dar dve­jų tre­jų me­tų, kol baig­si­me in­ven­to­ri­zuo­ti vi­sus ži­no­mus juo­dli­gės ka­pi­ny­nus“, – kal­bė­jo LGT Tar­šos po­vei­kio ver­ti­ni­mo pos­ky­rio ve­dė­ja.

Juodligė perduodama tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais naminiais gyvuliais metu arba vartojant jų produktus./"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Že­mės ne­ga­li­ma kasinėti

„La­bai svar­bu, kad juo­dli­gės ka­pi­ny­nai bū­tų tin­ka­mai ap­sau­go­ti, nes ne­ga­li­ma ga­ran­tuo­ti, kad net ir de­gi­nant žu­vo vi­sos li­gos spo­ros. Kai ku­rios jų ga­lė­jo iš­lik­ti, nes yra at­spa­rios ir il­gai gy­vy­bin­gos. Per grun­ti­nius van­de­nis už­kra­tas ga­li pa­tek­ti į at­vi­rus van­dens tel­ki­nius“, – aiš­ki­no VMVT Gy­vū­nų svei­ka­tin­gu­mo ir ge­ro­vės sky­riaus ve­dė­ja Kris­ti­na Sta­ky­tė. Spe­cia­lis­tė pa­ste­bė­jo, kad kol kas nė­ra ir jo­kių moks­li­nių duo­me­nų, per kiek me­tų juo­dli­gės bak­te­ri­jų spo­ros tam­pa ne­gy­vy­bin­gos.

Pa­sak jos, nuo juo­dli­gės nu­gai­šu­sių gy­vu­lių ka­pi­ny­nai nė­ra di­de­li, jie uži­ma vos ke­le­tą kvad­ra­ti­nių me­trų. Šių te­ri­to­ri­jų sa­vi­nin­kai (daž­niau­siai pri­va­tūs že­mės skly­pų val­dy­to­jai) tu­rė­tų bū­ti la­bai at­sar­gūs pla­nuo­da­mi įvai­rius ka­si­nė­ji­mus. „Šiuo me­tu kar­tu su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ren­gia­me bend­rą tvar­ką, kad kei­čian­tis skly­pų, ku­rių te­ri­to­ri­jo­se yra juo­dli­gės ka­pi­ny­nai, sa­vi­nin­kams šie bū­tų in­for­muo­ja­mi apie ga­li­mą ri­zi­ką“, – sa­kė K. Sta­ky­tė.

Lie­tu­vą kol kas aplenkia

Lie­tu­vo­je 1920–1986 me­tais bu­vo už­re­gis­truo­ti 187 juo­dli­ge su­sir­gę as­me­nys ir 1006 gy­vū­nai. Di­de­lis šios li­gos pro­trū­kis 1953 me­tais bu­vo nu­sta­ty­tas bu­vu­sia­me Ario­ga­los ra­jo­ne. Tuo­met su­sir­go 36 gy­vū­nai ir 17 žmo­nių, iš ku­rių trys mi­rė. Pa­sta­rą­jį kar­tą trys žmo­nių juo­dli­gės at­ve­jai Lie­tu­vo­je bu­vo už­re­gis­truo­ti 1974 me­tais.

Eu­ro­po­je žmo­nių juo­dli­gė ne­daž­na. Eu­ro­pos li­gų pre­ven­ci­jos ir kon­tro­lės cen­tro duo­me­ni­mis, nuo 2010 iki 2014 me­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se iš vi­so bu­vo pa­tvir­tin­ti 58 juo­dli­gės at­ve­jai. 32 šios li­gos at­ve­jai už­fik­suo­ti 2010 me­tais, iš jų net 28 at­ve­jai – Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. 2014 me­tais Veng­ri­jo­je bu­vo nu­sta­ty­ti de­vy­ni, o 2010–2013 me­tais Bul­ga­ri­jo­je už­re­gis­truo­ti še­ši juo­dli­gės at­ve­jai as­me­nims, tu­rė­ju­siems są­ly­tį su ser­gan­čiais gy­vū­nais. Du juo­dli­gės at­ve­jai 2011 me­tais bu­vo už­re­gis­truo­ti Ru­mu­ni­jo­je. Juo­dli­gė bu­vo pa­tvir­tin­ta as­me­nims, val­giu­siems kar­vės mė­są ir da­ly­va­vu­siems sker­džiant gy­vū­ną na­mų ūky­je.

„Nuo 2009-ųjų Eu­ro­po­je pa­aiš­kė­jo nau­jas už­si­krė­ti­mo juo­dli­ge bū­das, kai gal­būt nuo juo­dli­gės spo­ro­mis už­terš­to he­roi­no už­si­krė­tė švirkš­čia­mą­sias nar­ko­ti­nes me­džia­gas var­to­ję as­me­nys“, – pa­sa­ko­jo S. Žu­kaus­kai­tė-Ša­ra­pa­je­vie­nė. Pa­sak jos, 2009–2010 me­tais Ško­ti­jo­je bu­vo nu­sta­ty­ta 119 juo­dli­gės at­ve­jų, su­si­ju­sių su švirkš­čia­mų­jų nar­ko­ti­nių me­džia­gų var­to­ji­mu. 2012 ir 2013 me­tais va­di­na­mo­sios in­jek­ci­nės juo­dli­gės at­ve­jai bu­vo nu­sta­ty­ti Da­ni­jo­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je.

. . .

Juo­dli­gė eg­zis­tuo­ja šim­tus me­tų

Ja na­tū­ra­liai su­ser­ga gy­vu­liai ir žmo­nės. Nors apie juo­dli­gę žmo­nės ži­no jau se­niai, ta­čiau jie ne­la­bai su­vo­kė, kaip su ja rei­kė­tų ko­vo­ti. Tik an­tro­jo­je pra­ėju­sio am­žiaus pu­sė­je kri­tu­sius gy­vu­lius im­ta de­gin­ti. Iki to lai­ko nuo juo­dli­gės kri­tę gy­vu­liai bū­da­vo tie­siog api­pi­la­mi kal­kė­mis ir už­ka­sa­mi.

Žmo­nės juo­dli­ge ga­li su­sirg­ti už­si­krė­tę nuo ser­gan­čių gy­vū­nų, var­to­da­mi pie­ną, mė­są, teik­da­mi ve­te­ri­na­ri­nę pa­gal­bą, ap­do­ro­da­mi gy­vū­ni­nes ža­lia­vas, įkvė­pę bak­te­ri­jų su dul­kė­mis. Lie­tu­vo­je pa­sta­rą­jį kar­tą juo­dli­gė gy­vū­nams nu­sta­ty­ta 1998 me­tais Uk­mer­gės ra­jo­ne.

Lie­tu­vo­je 1997 me­tais bu­vo at­lik­tas vi­sų juo­dli­gės ži­di­nių pa­ti­kri­ni­mas, jie su­re­gis­truo­ti, su­da­ry­ti juo­dli­gės ži­di­nių že­mė­la­piai. Vė­liau vi­sos ša­lies sa­vi­val­dy­bės, ci­vi­li­nės sau­gos spe­cia­lis­tai bu­vo įpa­rei­go­ti nu­sta­ty­ti ga­li­mus juo­dli­gės ka­pi­ny­nus ir juos tin­ka­mai pa­žy­mė­ti bei pa­si­rū­pin­ti, kad jų te­ri­to­ri­jo­se ne­bū­tų ka­si­nė­ja­ma.