Dėl Lukiškių aikštės kryžiuojamos ietys
Ar­tė­jan­tį Ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­tį Lie­tu­va ga­li pa­si­tik­ti taip ir ne­sut­var­kiu­si rep­re­zen­ta­ci­niams ren­gi­niams nu­ma­ty­tos cen­tri­nės – Lu­kiš­kių – aikš­tės. Nors šios vie­tos re­kons­truk­ci­jos pla­nai skel­bia­mi jau ke­lis de­šimt­me­čius, aikš­tė ir to­liau ne­la­bai kei­čia­si nuo ta­da, kai virš jos ki­lo Le­ni­no pa­mink­las.

„Jo­kios in­for­ma­ci­jos iš at­sa­kin­gų ins­ti­tu­ci­jų, kad bū­tų pra­dė­ta reng­tis įgy­ven­din­ti pro­jek­tus, ne­tu­riu“, - „Lie­tu­vos ži­nioms“ tvir­ti­no Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Ro­lan­das Pa­le­kas. Jo va­do­vau­ja­mos „ARCH stu­di­jos“ pro­jek­tas „Ra­my­bė“ – ar­chi­tek­tū­ri­nis Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo spren­di­mas – dar 2011 me­tais bu­vo pa­skelb­tas Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­to kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju. Po dve­jų me­tų ki­tos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos – Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos – reng­to Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo kon­kur­so, skir­to me­ni­nės idė­jos pro­jek­tui at­rink­ti, lai­mė­to­ju bu­vo pri­pa­žin­tas skulp­to­rius pro­fe­so­rius Vid­man­tas Gy­li­kis, pri­sta­tęs skulp­tū­rą „Tau­tos dva­sia“.

Nuo ta­da vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos ne­pa­da­rė nie­ko, kad at­rink­ti pro­jek­tai bū­tų pra­dė­ti įgy­ven­din­ti ir Lu­kiš­kių aikš­tė su­tvar­ky­ta iki nu­ma­ty­tos da­tos – 2018 me­tais pla­nuo­ja­mo iš­kil­min­gai pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­čio. „Nors kon­kur­sai įvy­ko, šian­dien ga­lu­ti­nio spren­di­mo dėl Lu­kiš­kių aikš­tės re­kons­truk­ci­jos nė­ra. Vie­na di­džiau­sių prob­le­mų yra tai, kad vi­suo­me­nė tu­ri la­bai skir­tin­gas aikš­tės su­tvar­ky­mo vi­zi­jas. Vie­na vi­suo­me­nės da­lis pa­gei­dau­ja jau­kios lais­va­lai­kio erd­vės mies­to cen­tre, ki­ta ten no­rė­tų ma­ty­ti am­ži­no­sios ug­nies au­ku­rą, Lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mą. Kul­tū­ros ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jų kon­kur­sais ban­dy­ta ieš­ko­ti bend­ro šių po­zi­ci­jų var­dik­lio, ir tam ti­kra pra­sme pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti – lai­mė­to­jai iš­rink­ti, ta­čiau dėl to, kad vi­suo­me­nės gru­pės tu­ri ra­di­ka­liai skir­tin­gą aikš­tės vi­zi­ją, kon­kur­so re­zul­ta­tais li­ko ne­pa­ten­kin­tos abi", - taip į LŽ klau­si­mą apie Lu­kiš­kių aikš­tės re­kons­truk­ci­jos pers­pek­ty­vas at­sa­kė Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jos Spau­dos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jas An­ta­nas Mar­tu­se­vi­čius.

Skir­tin­gi požiūriai

Dar 1999 me­tais Sei­mas, ne­ap­si­kęs­da­mas tuo­me­tės Vil­niaus val­džios dve­jo­nių dėl Lu­kiš­kių aikš­tės pa­skir­ties, pa­siū­lė šią erd­vę for­muo­ti kaip pa­grin­di­nę rep­re­zen­ta­ci­nę Lie­tu­vos vals­ty­bės aikš­tę su lais­vės ko­vų me­mo­ria­li­niais ak­cen­tais. Vė­liau reng­to­se kon­cep­ci­jo­se bu­vo fik­suo­ta, kad at­nau­jin­to­je aikš­tė­je tu­rė­tų vyk­ti iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos, prie iš­kil­sian­čio pa­mink­lo Lais­vei vals­ty­bės va­do­vai ir sve­čiai per šven­tes dė­tų vai­ni­kus ir gė­les žu­vu­sie­siems ko­vo­se už Tė­vy­nės lais­vę at­min­ti.

Vi­suo­me­nės nuo­mo­nė dėl šios kon­cep­ci­jos ra­di­ka­liai iš­sis­ky­rė. Da­lis kon­ser­va­ty­ves­nių pi­lie­čių, ypač po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, aikš­tės re­kons­truk­ci­jos vi­zi­jo­se ma­tė am­ži­no­sios ug­nies, ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­po sim­bo­li­ką, is­to­ri­kai pa­gei­da­vo vi­sų Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę epo­chų, vals­ty­bės lais­vės gy­ni­mo at­spin­džių. Ki­ta vi­suo­me­nės da­lis kal­bė­jo apie „gy­vą“ aikš­tę – ža­lią erd­vę, skir­tą re­krea­ci­jos reik­mėms.

„Pa­ren­gus pro­jek­tą bu­vo – ir vis dar ti­kiuo­si, kad yra – pa­vy­kę ras­ti bend­rą kal­bą su įvai­rio­mis vi­suo­me­nės gru­pė­mis. Mū­sų dar­bas ga­na uni­ver­sa­lus: tau­piai su­pro­jek­tuo­ta erd­vė, ku­riai įreng­ti ne­rei­kė­tų bran­gių in­ves­ti­ci­jų. Aikš­tė nu­ma­ty­ta pa­čiai įvai­riau­siai veik­lai, tad su­nkiai įsi­vaiz­duo­čiau, ką bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti ge­riau“, - LŽ tvir­ti­no 2011 me­tais vy­ku­sio Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo idė­ji­nio pro­jek­to kon­kur­so lai­mė­to­jo - pro­jek­to „Ra­my­bė“ - au­to­rių gru­pės va­do­vas R. Pa­le­kas.

Jo ir ko­le­gų par­eng­ta­me pro­jek­te siū­lo­ma iš­ryš­kin­ti su­sik­los­čiu­sius Lu­kiš­kių aikš­tės erd­vės bruo­žus: tra­pe­ci­jos for­mą su ap­link au­gan­čio­mis lie­po­mis, o vi­di­nį jos pe­ri­me­trą iš­skir­ti nau­jo­mis lie­pų ei­lė­mis. Aikš­tę no­ri­ma iš­grįs­ti va­di­na­muo­ju bru­ku – ak­mens rie­du­lių grin­di­niu su mar­mu­ro ele­men­tais ir įsi­ter­pian­čio­mis pie­ve­lė­mis.

Į šį pro­jek­tą tu­rė­tų bū­ti įkom­po­nuo­tas ir Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mui įam­žin­ti skir­tas pro­jek­tas – 2013-ai­siais at­rink­ta V. Gy­li­kio skulp­tū­ra „Tau­tos dva­sia“, sim­bo­liš­kai vaiz­duo­jan­ti skren­dan­tį pa­ukš­tį. Bū­tent šis mo­der­nis­ti­nis kū­ri­nys su­kė­lė daug prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų.

Ne­no­ri aso­cia­ci­jų su Leninu

„Dėl R. Pa­le­ko pa­siū­ly­tos ar­chi­tek­tū­ri­nės vi­zi­jos ne­tu­riu nuo­mo­nės, bet dėl me­ni­nio pro­jek­to abe­jo­nių yra – ne­ma­tau rei­ka­lo to slėp­ti. Vis dėl­to, ma­nau, bent ar­chi­tek­tū­ri­nį aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­tą jau ga­li­ma įgy­ven­din­ti. Me­ni­nę da­lį bū­tų ga­li­ma per­žiū­rė­ti, kad skulp­tū­ra ati­tik­tų tai, kas su­ra­šy­ta aikš­tės re­kons­truk­ci­jos kon­cep­ci­jo­je, nes da­bar­ti­nis kū­ri­nys jai prieš­ta­rau­ja. Ten tu­rė­tų bū­ti pa­mink­las, skir­tas lais­vės ko­voms įam­žin­ti, bet nie­ko pa­na­šaus da­bar nė­ra“, - LŽ dės­tė Sei­mo par­la­men­ti­nės gru­pės "Už is­to­ri­nę at­min­tį ir tei­sin­gu­mą" pir­mi­nin­kas is­to­ri­kas Ar­vy­das Anu­šaus­kas.

Skulp­tū­ros „Tau­tos dva­sia“ au­to­rių prof. V. Gy­li­kį skau­di­na ne­si­bai­gian­ti kri­ti­ka. „Ne­no­riu pūs­tis, ta­čiau ma­no dar­bas bu­vo ge­riau­sias. Tie­sa, kai su­ži­no­jau ta­pęs lai­mė­to­ju, pa­gal­vo­jau: „Na, da­bar tai pra­si­dės!“ Taip ir nu­ti­ko. Ma­no dar­bas ir R. Pa­le­ko pro­jek­tas pa­pil­do vie­nas ki­tą – taip ir bu­vo pa­aiš­kin­ta liau­džiai. Bet ir to­liau kri­ti­kuo­ja­ma, jog tai per daug abs­trak­tu, nau­jo­viš­ka, gal no­ri­ma kai ko tra­di­ciš­kes­nio. Yra toks jaus­mas, kad kai ku­riuos žmo­nes, net po­li­ti­kus var­žo jei ne vi­di­nis už­sis­py­ri­mas, tai ne­no­ras su­pras­ti“, - kal­bė­jo au­to­rius.

Vis dėl­to V. Gy­li­kis ti­ki­no ne­ke­ti­nan­tis nu­si­leis­ti dėl skulp­tū­ros. „Ži­nau aiš­kiai, jog vi­siems ne­įtik­siu. Ki­tas da­ly­kas - ne­si­no­ri aikš­tė­je aso­cia­ci­jų, kad štai sto­vė­jo ant pos­ta­men­to Le­ni­nas, jį nu­grio­vė­me ir už­kė­lė­me Vy­tį ant to pa­ties kuo­lo. Tai bū­tų pri­mi­ty­vus spren­di­mas“, - tei­gė skulp­to­rius.

Po­li­ti­kai bi­jo rizikuoti

Kaip LŽ nu­ro­dė Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jos at­sto­vas A. Mar­tu­se­vi­čius, šiuo me­tu nė­ra ju­ri­di­nio pa­grin­do lai­ky­ti įvy­ku­sių kon­kur­sų re­zul­ta­tus ne­ga­lio­jan­čiais ir skelb­ti nau­jus kon­kur­sus: „Da­bar rei­kia spręs­ti klau­si­mus dėl Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo dar­bų or­ga­ni­za­vi­mo. At­kreip­ti­nas dė­me­sys ir į Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo dar­bams bū­ti­nas lė­šas. Pro­jek­ta­vi­mo dar­bams rei­kė­tų apie 600 tūkst. eu­rų, skulp­tū­rai pa­sta­ty­ti - dar apie 300 tūkst. eu­rų.“

Ar­chi­tek­to R. Pa­le­ko ma­ny­mu, aikš­tės re­kons­truk­ci­jai at­lik­ti te­rei­kia po­li­ti­nės va­lios įgy­ven­din­ti pro­jek­tus, at­rink­tus per kon­kur­sus. „Vy­riau­sy­bė tu­ri im­tis juos rea­li­zuo­ti. Ži­no­ma, Lu­kiš­kių aikš­tė yra to­kia vie­ta, apie ku­rią reiš­kia­ma ne­pap­ras­tai daug skir­tin­gų nuo­mo­nių, to­dėl kad ir ką ten da­ry­tum, šim­tap­ro­cen­ti­nio pri­ta­ri­mo vis vien ne­su­lauk­si. Gal­būt po­li­ti­kai dėl to ir ne­no­ri ri­zi­kuo­ti“, - svars­tė pro­jek­to au­to­rius.

***

Pa­si­ren­gi­mas Lu­kiš­kių aikš­tės rekonstrukcijai

1995 me­tais Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė su­ren­gė kon­kur­są, skir­tą Lu­kiš­kių aikš­tės pa­skir­čiai su­for­muo­ti.

1996 me­tais Vil­niaus ta­ry­ba pri­ėmė nu­ta­ri­mą su­kur­ti Lu­kiš­kių aikš­tė­je tau­tos kan­čias įam­ži­nan­tį me­mo­ria­lą.

2000-ai­siais val­dan­čio­sios Tė­vy­nės są­jun­gos (kon­ser­va­to­rių) ini­cia­ty­va Sei­mas pri­ėmė Lu­kiš­kių aikš­tės įsta­ty­mą, bet jį ve­ta­vo pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad aikš­tė pri­klau­so sa­vi­val­dy­bės kom­pe­ten­ci­jai.

2008 me­tais Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė pa­skel­bė Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­to kon­kur­są. Aikš­tę ke­tin­ta re­kons­truo­ti iki 2009-ai­siais vy­ku­sių Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mo tūks­tant­me­čio ren­gi­nių, bet su­ma­ny­mas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas.

2010 me­tais Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo kon­kur­są ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti Vy­riau­sy­bė. Ji pa­ve­dė Ap­lin­kos ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­joms su­reng­ti ar­chi­tek­tū­ri­nį-ur­ba­nis­ti­nį bei me­ni­nės idė­jos kon­kur­sus.

2011 me­tais Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja ar­chi­tek­tū­ri­nio pro­jek­to kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju pa­skel­bė „ARCH stu­di­jos“ pro­jek­tą „Ra­my­bė“.

2013 me­tais Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja me­ni­nės idė­jos kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju pa­skel­bė Vid­man­to Gy­li­kio skulp­tū­rą „Tau­tos dva­sia“.