Dėl Baltarusijos AE trūksta kaimynų supratimo
Lie­tu­vai kol kas ne­pa­vy­ko vi­siš­kai įti­kin­ti kai­my­ni­nių ša­lių dėl Bal­ta­ru­si­jo­je sta­to­mos at­omi­nės elek­tri­nės pa­vo­jaus, pri­pa­žįs­ta už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Li­nas Lin­ke­vi­čius.

An­tra­jai ka­den­ci­jai pa­skir­tas mi­nis­tras in­ter­viu BNS taip pat ti­ki­no, kad iš­im­ti­mi dip­lo­ma­tus skir­ti be kon­kur­so jis nau­do­ja­si tik la­bai re­tais at­ve­jais.

– Pir­mą­ją jū­sų ka­den­ci­ją žy­mė­jo daug kri­zių, nuo Ukrai­nos ir Si­ri­jos iki „Bre­xi­to“ ir Do­nal­do Trum­po. Ar pra­de­dant an­trą­ją ka­den­ci­ją tarp­tau­ti­nė ap­lin­ka ta­po pa­vo­jin­ges­nė Lie­tu­vai?

– Nė­ra pa­pras­čiau, tai fak­tas. Kri­zių ir iš­šū­kių, ku­rios vyks­ta vie­nu me­tu, už­tek­tų il­ges­niam lai­kui. Vie­nas Die­vas te­ži­no, ar ne­bus ir dau­giau. Ant kor­tos pa­sta­ty­tas pa­ti­ki­mu­mas ir vie­ny­bė. Ga­li­ma su­griū­ti ar­ba ga­li­ma iš­ei­ti stip­res­niems. Po te­ro­riz­mo at­akų, mig­ra­ci­jos, sau­gu­mo iš­šū­kių me­tas im­tis ini­cia­ty­vos, o ne vien užim­ti gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją, pa­nei­gi­nė­ti gan­dus ar me­lą. Pa­sy­vi po­zi­ci­ja ne­bė­ra iš­ei­tis.

Tu­ri­me ras­ti vi­dur­kį rea­guo­jant – tiek pa­ni­ka, tiek at­si­pa­lai­da­vi­mas bū­tų blo­ga iš­ei­tis. Tu­ri­me bū­ti bud­rūs, su­si­telk­ti ir dirb­ti sa­vo dar­bus.

– Vie­nas iš tų dar­bų yra NA­TO ka­rių pri­ėmi­mas. Lie­tu­va su JAV dėl ame­ri­kie­čių ka­rių sta­tu­so ti­ki­si su­si­tar­ti iki Do­nal­do Trum­po inau­gu­ra­ci­jos. Ar tai reiš­kia, kad ne­ri­mau­ja­te dėl nau­jos JAV ad­mi­nis­tra­ci­jos įsi­pa­rei­go­ji­mais mū­sų gy­ny­bai?

– Ne, aš to­kio ne­ri­mo ne­tu­riu, bet įsi­vaiz­duo­ju, kad kei­čian­tis ad­mi­nis­tra­ci­jai ga­li už­truk­ti pro­ce­dū­ros. Mes su­in­te­re­suo­ti, kad tai bū­tų grei­čiau, ti­ki­mės, kad tai įvyks jei ne šie­met, tai ki­tų me­tų pra­džio­je. JAV su vi­so­mis ša­li­mis, kur dis­lo­kuo­tos jų pa­jė­gos, tu­ri to­kius su­si­ta­ri­mus.

– Pa­gal su­tar­tį be ame­ri­kie­čių lei­di­mo lie­tu­viai ne­ga­lės įei­ti į tam ti­krus ob­jek­tus, be re­tų iš­im­čių taip pat ne­ga­lės baus­ti nu­si­kal­tu­sių ame­ri­kie­čių. Ati­duo­da­me da­lį su­ve­re­ni­te­to?

– Ne, mes ne­ati­duo­da­me, mes pri­ima­me tuos pa­jė­gu­mus, ku­rių ne­tu­ri­me. Ne tik eks­per­tams aiš­ku, kad tu­ri­me daug spra­gų pa­jė­gu­muo­se ir tik są­jun­gi­nin­kai ga­li juos už­pil­dy­ti, ypač Jung­ti­nės Vals­ti­jos. Tu­rė­tu­me ap­vers­ti (tei­gi­nį) – ne mes pra­ran­da­me su­ve­re­ni­te­tą, o įgi­ja­me dau­giau pa­jė­gu­mų są­jun­gi­nin­kų dė­ka.

– Kai ku­rie par­ei­gū­nai sa­ko, kad Briu­se­ly­je vėl at­gi­ja ES sen­bu­vių kri­ti­ka Ry­tų eu­ro­pie­čiams. Ar Len­ki­jos, ki­tų Vy­šeg­ra­do ša­lių bar­niai su Vo­kie­ti­ja ir Briu­se­liu ken­kia mū­sų si­tua­ci­jai?

– Ne­rei­kia ab­so­liu­tin­ti. Kas yra Ry­tų eu­ro­pie­čiai? Pa­im­ki­me, tar­kim, mig­ra­ci­ją – vi­si pui­kiai ži­no, kad mū­sų po­zi­ci­ja yra kiek ki­to­kia (nuo Vy­šeg­ra­do ša­lių). Nei ES, nei NA­TO ne­jau­čiu to­kio geog­ra­fi­nio gru­pa­vi­mo­si, yra ki­ti kri­te­ri­jai. Pa­vyz­džiui, mū­sų la­bai ar­ti­mi są­jun­gi­nin­kai yra Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė.

Ki­ta ver­tus, mū­sų bal­sas bus ar­gu­men­tuo­tas, jei mes pa­tys įsik­lau­sy­si­me į ki­tų lū­kes­čius. Pas mus gat­vė­je žmo­nės var­gu ar kal­ba apie te­ro­riz­mo ar mig­ra­ci­jos grės­mę, nors ir bu­vo ban­dy­ta įplieks­ti kaž­ko­kią prob­le­mą. Bet tu­ri­me įsik­lau­sy­ti, kad tai ak­tua­lu Ro­mai, Par­yžiui, Briu­se­liui. Ga­liu kons­ta­tuo­ti, kad tas įsik­lau­sy­mas ge­rė­ja. Prieš 10 ir net kiek ma­žiau me­tų bu­vo­me įta­ria­mi, kad hi­per­bo­li­zuo­ja­me si­tua­ci­ją, esa­me per­ne­lyg di­de­li ru­so­fo­bai. Da­bar to­kių ar­gu­men­tų vis ma­žiau. Da­bar aš­triau­sios kri­ti­kos strė­lės le­kia iš Par­yžiaus, Lon­do­no ir Ber­ly­no – gal tik ne tiek dėl Ukrai­nos, kiek dėl Si­ri­jos. Ne kar­tą esu sa­kęs – ne­ga­li bū­ti Ru­si­ja ag­re­so­rius Ukrai­no­je ir taik­da­rys Si­ri­jo­je.

– Prieš ket­ve­rius me­tus dek­la­ra­vo­te sie­kį per­krau­ti san­ty­kius su Len­ki­ja. Bet per vi­są jū­sų ka­den­ci­ją ne­bu­vo ofi­cia­lių dvi­ša­lių vi­zi­tų į Vil­nių ir Var­šu­vą pre­zi­den­tų, prem­je­rų ar už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trų ly­giu. Aki­vaiz­du, kad san­ty­kiai nė­ra ge­ri.

– Bu­vo vi­zi­tas per Var­šu­vos (NA­TO vir­šū­nių) su­si­ti­ki­mą, pre­zi­den­tas Ko­mo­rows­kis bu­vo at­va­žia­vęs, pre­zi­den­tė D.Gry­baus­kai­tė bu­vo bu­vu­si (Var­šu­vo­je).

– Bet tra­di­ci­ja lan­ky­tis pre­zi­den­tams per vals­ty­bi­nes šven­tes bu­vo nu­trauk­ta.

– Dvi­ša­liai vi­zi­tai ne­bu­vo to­kie in­ten­sy­vūs kaip anks­čiau, bet tai ne­reiš­kia, kad to ne­tu­ri bū­ti at­ei­ty­je. Ga­li­ma ver­tin­ti įvai­riai, bet mes ti­krai no­ri­me vėl per­krau­ti, per­žiū­rė­ti san­ty­kius. Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad vis­kas sklan­du, bet bū­tų klai­din­ga sa­ky­ti, kad ir vis­kas la­bai blo­gai – ta­da ne­bū­tų nei elek­tros jung­čių, nei fi­nan­sa­vi­mo du­jų jung­tims, ne­bū­tų bend­rų Bal­ti­jos ša­lių ir Len­ki­jos gy­ny­bi­nių pla­nų NA­TO kon­teks­te. Tie stra­te­gi­niai pro­jek­tai yra kaip kli­jai. Mes esa­me pa­smerk­ti bend­ra­dar­bia­vi­mui ir jei­gu to ne­iš­nau­do­si­me, tai veik­si­me prieš sa­vo ša­lių na­cio­na­li­nius in­te­re­sus. Kai ku­rios prob­le­mos dirb­ti­nos, kai ku­rios gal ir rea­lios, bet jos ne­pa­ly­gi­na­mos su stra­te­gi­niais už­da­vi­niais. Tik tas tu­ri bū­ti da­ro­ma iš abie­jų pu­sių.

– Ką tu­ri­me pa­da­ry­ti, kad si­tua­ci­ja per ki­tus ket­ve­rius me­tus pa­si­keis­tų?

– Bent kaž­ką iš tų pa­ža­dų, ku­rie bu­vo duo­ti sa­vo lai­ku įvai­rių va­do­vų. Kiek jau lai­ko tę­sia­si tas pa­var­džių ra­šy­mo klau­si­mas...

– Ar nau­ja­ja­me Sei­me ma­to­te po­li­ti­nės va­lios iš­spręs­ti pa­var­džių klau­si­mą?

– Aš ma­tau at­ski­rų po­li­ti­kų su­pra­ti­mą, ma­tau pro­jek­tus, tu­ri­me tą da­ry­ti. Yra vis­ko. Yra daug ir keis­to su­kly­di­mo, nes moks­li­nin­kai ga­na įti­ki­na­mai yra at­sky­rę gra­ma­ti­ką nuo po­li­ti­kos. Kai kam ne­pa­vyks­ta to pa­ma­ty­ti, bet rei­kia pa­sis­teng­ti. Vis­ką rei­kia da­ry­ti pa­gar­biai ir sa­vo Kons­ti­tu­ci­jos at­žvil­giu, ir tarp­tau­ti­nių dek­la­ra­ci­jų at­žvil­giu. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad švie­ti­mo sri­ty­je pa­žen­gė­me to­li į prie­kį, ir bend­ruo­me­nės pa­ten­kin­tos, bet kai ku­rių in­for­ma­to­rių dė­ka pa­tei­kia­ma vi­siš­kai iš­krai­py­ta in­for­ma­ci­ja. Tai vyks­ta dėl kon­tak­tų sto­kos. Anks­čiau bu­vo ne tik daž­nes­ni vi­zi­tai, bet ir daž­nes­ni spe­cia­li­zuo­tų ko­mi­si­jų sau­gu­mo, švie­ti­mo klau­si­mais. Tu­rim ne­es­ka­luo­ti skir­tu­mų, o kon­cen­truo­tis į tai, kas mus vie­ni­ja.

– No­rė­čiau pe­rei­ti prie ki­tos kai­my­nės – Bal­ta­ru­si­jos. As­tra­vo at­omi­nė elek­tri­nė ky­la to­liau, ne­pai­sant Lie­tu­vos pro­tes­tų. Vy­riau­sy­bė ban­dė ieš­ko­ti są­jun­gi­nin­kų idė­jai blo­kuo­ti elek­tros im­por­tą, bet ne­su­lau­kė par­amos nei iš Lat­vi­jos, per ku­rią ga­lė­tų ati­te­kė­ti elek­tra jei ją blo­kuo­tu­me ties sa­vo sie­na su Bal­ta­ru­si­ja, nei iš Len­ki­jos, nei iš Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos. Ko­dėl li­ko­me vie­ni­ši?

– Pro­ce­sas dar nė­ra baig­tas. Šiuo me­tu gal­būt nė­ra aiš­kiai iš­reikš­tos par­amos, bet aš esu gir­dė­jęs su­pra­ti­mą ir iš Lat­vi­jos, ir iš Es­ti­jos ko­le­gų. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos po­zi­ci­ja yra aiš­ki. Esu kal­bė­jęs su pir­muo­ju vi­ce­pir­mi­nin­ku Fran­su Tim­mer­man­su, su Fe­de­ri­ca Mog­he­ri­ni. Tai įtrauk­ta į dė­me­sio zo­ną po­kal­biuo­se su Bal­ta­ru­si­ja. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes čia ne­at­si­trauk­si­me. Su­tin­ku, kad dar nė­ra pro­ver­žio su­pra­ti­me, bet aš ti­kiu, kad mes jį pa­siek­si­me.

– Ar lie­tu­viai ne­įsi­va­rė sa­vęs į kam­pą, kar­tais kal­bė­da­mi apie at­omi­nę elek­tri­nę net kaip apie ka­ri­nę prie­mo­nę?

– Gal ne tiek į kam­pą įsi­va­rė­me, kiek už­lei­do­me šį rei­ka­lą. Sta­ty­bos vyks­ta nuo 2009 me­tų, o juk ko­men­ta­rų bu­vo vi­so­kių, kad jos gal ir ne­vyks­ta, o jei ir vyks­ta, tai ne­la­bai smar­kiai... Da­bar pro­ce­sas tiek įsi­siū­ba­vęs, kad jei ne­su­ge­ba­me su­stab­dy­ti, tai rei­kia bent pa­siek­ti, kad bū­tų mak­si­ma­liai pa­iso­ma tarp­tau­ti­nių nor­mų.

Bet bal­ta­ru­siai tu­ri su­pras­ti, ir tai pa­sa­ky­ta ne juo­kais, kad rim­tai ana­li­zuo­ja­me bū­dus, kaip ne­pirk­ti elek­tros iš ne­sau­gaus ob­jek­to. Yra ko­mer­ci­niai, yra tech­ni­niai bū­dai.

– Bet vie­na Lie­tu­va vis­ko užb­lo­kuo­ti ne­ga­li?

– Vie­na vis­ko užb­lo­kuo­ti ne­ga­li, bet mes vis tiek tu­ri­me tą pa­siek­ti. Jei pa­spar­tin­si­me sinch­ro­ni­za­ci­ją, tai bus dar vie­nas ar­gu­men­tas.

– Juk ne­įma­no­ma sinch­ro­ni­za­ci­jos baig­ti anks­čiau nei at­si­ras at­omi­nė elek­tri­nė?

– Bet jei bent jau su­tar­si­me bū­dą – tu­ri­me nu­spręs­ti vi­sos trys Bal­ti­jos ša­lys, kad ke­lias eis per Len­ki­ją, Len­ki­ja tu­ri tam pri­tar­ti, ta­da siek­ti par­amos iš Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos – jei vis­kas įsi­va­žiuos, tai bus la­bai aiš­ki ži­nia. Su­tin­ku, kad nė­ra pro­ver­žio su­pra­ti­me, bet tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­me su­sto­ti ir nu­leis­ti ran­kas. Mes ti­krai šio­je vie­to­je ne­nu­si­lei­si­me, kai ob­jek­tas taip ar­ti sos­ti­nės.

– Ar iš bal­ta­ru­sių esa­te gir­dė­ję užuo­mi­nų, kad jei spau­di­mas bus per di­de­lis jie at­si­sa­kys tran­zi­to per Klai­pė­dos uos­tą ir „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lius“?

– Kri­ti­nis dia­lo­gas vyks­ta, jie pui­kiai ži­no, kad mes daug kur jiems ir pa­de­dam, no­ri­me, kad vyk­tų dia­lo­gas tarp ES ir Bal­ta­ru­si­jos. O čia pra­šo­me ne tik sau, bet ir jiems, juk jiems nė­ra tas pats, ar bus sau­gu, ar ne. Tik par­adok­sas, kad pa­gal sta­ty­bų kul­tū­rą jiems liep­ta iš aukš­čiau­sios tri­bū­nos pa­da­ry­ti pi­giau­sią ir grei­čiau­sią ob­jek­tą. Jie, ko ge­ro, tą ir pa­da­rys, bet mes ma­žai ma­to­me są­sa­jų su sau­gu­mu, pa­ti­ki­mu­mu ir be­ša­liš­ka prie­žiū­ra. Apie in­ci­den­tus su­ži­no­da­vo­me pa­vė­luo­tai iš ži­niask­lai­dos. Dėl skaid­ru­mo ky­la daug abe­jo­nių. Tai bus vie­nas iš di­džiau­sių iš­šū­kių, bet tai ti­krai ne­reiš­kia, kad su­si­dū­rę su ne­pa­kan­ka­mu kai­my­nų su­pra­ti­mu ar jų pa­čių už­sis­py­ri­mo tu­rė­tu­me nu­leis­ti ran­kas ir sa­ky­ti „tiek to, ką da­ry­si“. To ne­bus.

– Ko­kios Lie­tu­vos po­zi­ci­jos dėl bri­tų pa­si­trau­ki­mo iš Eu­ro­pos Są­jun­gos? Ar ES jau skai­čiuo­ja, kiek bri­tams rei­kės su­si­mo­kė­ti už pri­ėji­mą prie bend­ros rin­kos?

– Pa­sa­ky­siu kiek ki­taip – kar­tais pa­si­girs­ta nuo­mo­nių nu­baus­ti bri­tus. Mes to­kios li­ni­jos ti­krai ne­si­lai­ko­me, mū­sų stra­te­gi­nis tiks­las kuo ar­čiau juos iš­lai­ky­ti ir pre­ky­bos, ir sau­gu­mo klau­si­mais. Bri­tai įsi­ti­ki­nę, kad jie bus dar ak­ty­ves­ni Eu­ro­pos sau­gu­mo rei­ka­lų spren­di­me ir mes nu­si­tei­kę su jais kal­bė­tis ne­lauk­da­mi „Bre­xi­to“.

– Pe­rei­ki­me prie vi­di­nių mi­nis­te­ri­jos rei­ka­lų. Per šią ka­den­ci­ją 12 kar­tų įdar­bi­no­te žmo­nes nuo­la­ti­nė­je dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je po lai­ki­nų su­tar­čių. Jie „į­dip­lo­ma­tin­ti“ be eg­za­mi­nų, be kon­kur­sų, o daž­nai – per par­ti­jos li­ni­ją kaip jū­sų pa­ta­rė­jai. Ar tai są­ži­nin­ga ki­tų kar­je­rą da­ran­čių at­žvil­giu?

– Skai­čiaus ti­krai ne­at­si­me­nu, bet tai yra iš­im­tys. Jos da­ro­mos tik at­ski­rais at­ve­jais, griež­tai pa­gal įsta­ty­mą, tai nė­ra sis­te­ma. Yra dar at­es­ta­ci­nė ko­mi­si­ja, tai nė­ra vie­nas­me­nis spren­di­mas.

– Bet fak­tas, kad bent kai ku­riais at­ve­jais par­ti­nis bi­lie­tas pa­dė­jo leng­viau da­ry­ti kar­je­rą.

– Ši­tą da­ly­ką man bū­tų su­nku pri­kiš­ti, nes nie­ka­da kur be­dirb­čiau par­ti­nis bi­lie­tas ne­lė­mė nie­ko kar­je­ro­je.

Jei su­ta­po, kad jis yra ga­bus žmo­gus, tai vis­kas tvar­ko­je. Bet ne­ra­si­te nie­kur, ir ma­no dar­be kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru, kad su par­ti­niais bi­lie­tais kur nors da­ry­tų kar­je­rą. Ne­bent kaž­kas at­si­tik­ti­nai, vie­ne­tai. Įdip­lo­ma­ti­ni­mas vyks­ta griež­tai pa­gal įsta­ty­mą, tai iš­im­tys, ne sis­te­ma. Vi­są lai­ko­tar­pį pa­na­šiais skai­čiais vyk­da­vo. Par­ti­niai da­ly­kai nė­ra ir ne­bus le­mian­tis veiks­nys.

– Tą pra­kti­ką ke­ti­na­te tęs­ti? Ne­ma­no­te, kad tai ne­są­ži­nin­ga ki­tų at­žvil­giu?

– Ką reiš­kia ne­są­ži­nin­ga? Spren­di­mus pri­ima At­es­ta­ci­nė ko­mi­si­ja. Yra įvai­rių at­ve­jų. Gal ir aš ne­są­ži­nin­gai ta­pau am­ba­sa­do­riu­mi, kai bu­vau kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras ir ma­ne iš­siun­tė am­ba­sa­do­riu­mi į NA­TO? Pra­kti­ka tę­sis griež­tai pa­gal įsta­ty­mą. Jei yra toks įsta­ty­mas, juo nau­do­si­mės, bet ne­pikt­nau­džiau­si­me.