Debiutanto į merus šansai – septyniskart mažesni
Kam Lie­tu­vos rin­kė­jai daž­niau pa­ti­kės me­rų pos­tus – po­li­ti­kos nau­jo­kams ar sen­bu­viams, par­ti­jų ar vi­suo­me­ni­nių rin­ki­mų ko­mi­te­tų iš­kel­tiems as­me­nims, vy­rams ar mo­te­rims? Ar vie­tos val­džios va­do­vų kor­pu­sas la­bai skir­sis nuo to, ku­ris bu­vo dar ne­įtei­si­nus tie­sio­gi­nių me­rų rin­ki­mų? Ar Lie­tu­vos me­rų „por­tre­tas“ ski­ria­si nuo ki­tų eu­ro­pie­čių?

Atsakymai į šiuos klausimus paaiškės jau po 10 dienų. Vis dėlto kas, remiantis ankstesnių rinkimų analize, turi daugiau šansų laimėti, „Lietuvos žinios“ aiškinosi su Europos vietos savivaldos chartijos eksperte, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Šiaulių universiteto dėstytoja dr. Aiste Lazauskiene.

Ji dalyvavo ir POLLEADER tyrimų tinklo „Politiniai lyderiai Europos miestuose“ tyrime, yra pernai prestižinės tarptautinės leidyklos „Palgrave Macmillan“ išleistos knygos „Political Leaders and Changing Local Democracy: The European Mayor“ bendraautorė. Kartu su kitais VDU tyrėjais A. Lazauskienė dalyvavo ir vykdant tyrimą Lietuvoje.

Aistė Lazauskienė: "Merų rinkimų sistemos pokyčiai Lietuvoje palyginti reikšmingai pakeitė savivaldybių vadovų korpusą." / Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Kritikuoja, bet perrenka

Į 60 savivaldybių vadovus pretenduoja 411 asmenų, vidutiniškai – beveik septyni į vieną vietą. 330 jų iškėlė partijos, 72 – visuomeniniai rinkimų komitetai, 12 išsikėlė patys. Pasirinkimas lyg ir didelis. O kokį įspūdį jums daro jų rinkimų programos ir kalbos per debatus?

– Kandidatai yra labai nelygiaverčiai. Dažno jų programa – vien skambūs šūkiai, kad stengsis, sieks, darys, bet kaip – konkretumo trūksta. Žadama atverti kelius investicijoms, bet neturima recepto, kaip tai bus padaryta. Šįsyk naujas akcentas yra tai, kad daug kas siūlo nemokamą viešąjį transportą. Nauja banga – pabrėžiama, kad bus tariamasi su bendruomene, kad ji bus išgirsta, kad bus vykdomos apklausos, rengiamas „dalyvaujamasis“ savivaldybės biudžetas. Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės gali rengti apklausas, bet jos retai kur vyksta. Kaip ir anksčiau, daug pažadų žarstoma dėl ugdymo įstaigų sąlygų gerinimo.

Girdėti ir kalbų, kurios lyg ir nelabai susijusios su savivaldybių kompetencija, – žadama neleisti uždaryti universitetų mieste ir pan.

Beje, labai justi, ar kandidatas jau yra buvęs meru ar tarybos nariu, ar turi politinės patirties. Kandidatuojantieji pirmąkart patys pripažįsta nedisponuojantys informacija, kurią turi vietos taryboje jau dirbę kandidatai. Tačiau dalis rinkėjų vertina ne kompetenciją, o charizmą ar grožį.

– Žmonės kritikuoja valdžią, bet merais dažnai renka tuos pačius asmenis. Dabar nekandidatuoja vienintelis iš esamų – Alytaus meras Vytautas Grigaravičius. Kiek tokias tendencijas pakeičia tiesioginiai merų rinkimai?

– Merų rinkimų sistemos pokyčiai Lietuvoje palyginti reikšmingai pakeitė savivaldybių vadovų korpusą. 2015 metais buvo perrinkti 35 merai, išrinkti 25 nauji merai (42 proc.), 2011-aisiais naujų merų tebuvo 17 (28 proc.).

2015 metais tik penki iš 60 savivaldybių vadovų nekandidatavo į merus. Keturi todėl, kad partijos jų neiškėlė kaip kandidatų. Vieno atvejis – sudėtingesnis: vietos žiniasklaida skelbė, jog už tai, kad nekandidatuotų kaip nepriklausomas kandidatas, tuometis meras neva buvo prikalbintas kandidatuoti į tarybos narius būnant vienos partijos sąraše, jam net buvo žadėtas postas savivaldybės įmonėje. Beje, visi penki išlaikyti postus nebandę merai kandidatavo į vietos tarybas ir po reitingavimo partijų sąrašuose pakilo.

Vis dėlto, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, merų senbuvių galimybės būti perrinktiems maždaug septyniskart didesnės nei debiutantų. Kitai kadencijai vidutiniškai perrenkama apie 70 proc. savivaldybių vadovų. Tai lemia matomumas visuomenėje ir žiniasklaidoje, prieiga prie informacijos.

Nepartinių daugėja

– Pirmuose Lietuvoje tiesioginiuose merų rinkimuose 2015 metais net keturiuose dideliuose miestuose pergalę šventė nepartiniai kandidatai. Ar miestų gyventojų polinkis rinktis nepartinius, o mažesnių miestelių ir kaimų – partinius kandidatus būdingas ne tik mūsų šaliai?

– Mero priklausymas politinei partijai svarbesnis tose šalyse, kuriose jis renkamas tarybos narių, o ne gyventojų. Pavyzdžiui, Švedijoje visi merai yra partiniai. Mero partiškumas gyventojams ne toks svarbus naujosios demokratijos šalyse. Pavyzdžiui, Slovėnijoje, kur merai tiesiogiai renkami nuo 1994 metų, partinių merų nuolat mažėja (2018 metais išrinkta 75 proc. nepartinių merų). Taip pat pastebima partinių merų mažėjimo tendencija didelėse miestų savivaldybėse.

Lietuvoje, net ir perėjus prie tiesioginių merų rinkimų sistemos, 2015 metų rinkimuose dauguma merų išrinkta per politines partijas. Vis dėlto pirmų tiesioginių rinkimų rezultatai parodė tam tikrą pokytį partinėje sistemoje: ne partijų iškelti kandidatai laimėjo keturiuose didžiuosiuose miestuose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Dar vienas nepartinis meras išrinktas Jurbarko rajone.

– Kiek rinkėjams svarbi kandidato į vietos valdžios viršūnę ankstesnė politinė patirtis?

– Vidutinis statistinis Europos šalies savivaldybės meras į postą ateina turėdamas vidutiniškai šešerių metų darbo savivaldybės taryboje patirtį, bet skirtumai tarp valstybių – didžiuliai. Šiaurės šalyse politikai, iki tapdami merais, vietos valdžioje būna dirbę ilgiau, ir visai reti atvejai, kai meru tampa darbo taryboje patirties neturintis asmuo. Vokietijoje, Italijoje ar Vengrijoje daugiau nei pusė merų yra debiutantai – anksčiau nėra buvę vietos valdžioje.

Šalyse, kuriose merai renkami tiesiogiai, jų postus gauna mažiau darbo vietos taryboje patirties turintys ir dažnai jokiai partijai nepriklausantys asmenys, o ten, kur merus renka tarybos, jie dažniausiai būna partiniai ir turi didesnę darbo taryboje patirtį. Įvedus tiesioginius rinkimus, nepartinių ir politikos naujokų padaugėja. Vis dėlto Italijos pavyzdys rodo, kad įvedus tiesioginius rinkimus labai padaugėjo merų politikos naujokų, o po ketverių metų antruose tiesioginiuose rinkimuose patirties neturinčių merų gerokai sumažėjo.

Lietuvoje 2015 metais net 75 proc. merų į šį postą atėjo jau turėdami darbo savivaldybių tarybose patirties. Tačiau 2011 metais tokių buvo dar daugiau. 2015-aisiais išrinkti merai tarybų nariais vidutiniškai dirbo 5,4 metų, ankstesnių rinkimų atveju – metais ilgiau.

Vis dėlto tarp merų naujokų buvo ir tarybų senbuvių: Kėdainių meras Saulius Grinkevičius tarybos nariu buvo nuo 1995-ųjų – 20 metų, Kalvarijos meras Vincas Plikaitis – nuo 2000-ųjų, 15 metų. Beje, iš 2015 metais išrinktų penkių ne politinių partijų iškeltų merų tik du – Jurbarko rajono ir Alytaus vadovai nebuvo buvę tarybos nariais.

Išskirtinis yra Ignalinos rajono mero atvejis: Henrikas Šiaudinis „savo eilės“ laukė 24 metus. Kai jo pirmtakas, nuo 1990-ųjų vadovavęs savivaldybei, 2014 metais buvo išrinktas į Europos Parlamentą, meru H. Šiaudinį išrinko taryba, o kitąmet tiesioginiuose rinkimuose – gyventojai. H. Šiaudinis nuo 1990 metų renkamas į tarybą, o nuo 1995-ųjų buvo mero pavaduotojas. Taigi „amžinas“ pavaduotojas pakeitė „amžiną“ merą.

Kai kurie 2015 metais išrinkti merai – buvę vicemerai, administracijos direktoriai, jų pavaduotojai ar padalinių vadovai, seniūnai ar savivaldybių įmonių vadovai. Vos keli jų turėjo patirties nacionalinėje politikoje. Šįsyk į merus kandidatuoja keturiolika Seimo narių.

Įdomu buvo ir tai, kad du nauji merai – buvę policijos vadovai. Alytaus miesto meru išrinktas visuomeninio komiteto iškeltas V. Grigaravičius – buvęs policijos generalinis komisaras. Anykščiuose rinkimus laimėjo buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Tubis, iškeltas Liberalų sąjūdžio.

Dar viena bendra tendencija: Lietuvoje merai į postus patenka daugiausia iš viešojo sektoriaus, ir tik vienetai ateina iš privataus sektoriaus ar visuomeninių organizacijų. Tai rodo stiprų mero karjeros politizavimą.

– Tiesioginiai rinkimai nepadidino moterų šansų būti išrinktoms.

– Lietuvos savivaldybėms vadovauja labai mažai moterų, jų skaičius iš esmės nekinta, ar tai būtų tiesioginiai, ar netiesioginiai rinkimai. 2015 metais išrinktos tik penkios moterys: keturios perrinktos, viena išrinkta pirmąkart, vėliau dar viena išrinkta mirus merui. Nė karto moteris netapo didmiesčio mere. Visos jos – partijų narės. Beje, kai kurios merės dirbo trumpai: Zarasų – pusantrų metų, Pakruojo – trejus metus, Šilutės – metus.

Geriau demokratijai

– Kokia vidutinė Lietuvos merų karjeros šiame poste trukmė?

– Ekspertai diskutuoja, kas yra geriau demokratijai. Jai lyg ir kyla pavojus, jei meras valdo savivaldybę porą dešimtmečių. Bet jei gyventojai jį renka, ar verta riboti kadencijas? Keliose šalyse kadencijos ribojamos. Pavyzdžiui, Italijoje įtvirtintos dvi kadencijos, JAV merų kadencijas riboja maždaug kas dešimtas miestas.

Europoje vidutinė mero darbo trukmė – 7,4 metų, Lietuvoje – apie penkerius. Bet pakeitus rinkimų sistemą, tiesiogiai išrinkto mero atšaukimo mechanizmas yra itin sudėtingas, tam reikia ne tik tarybos, bet ir teismo sprendimo. Tai turės įtakos merų posto stabilumui.

Bet ir dabar yra merų senbuvių. Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas poste jau 26 metai.

– Baigiantis pirmai tiesioginiuose rinkimuose išrinktų merų kadencijai, esate labiau tokios sistemos kritikė ar rėmėja?

– Nors tradiciškai daugelyje demokratinių šalių merus rinkdavo tarybų nariai, Europoje vis labiau populiarėja tiesiogiai renkamų merų sistema. Tai didina rinkėjų aktyvumą. Tiesa, Lietuvoje rinkėjų aktyvumas buvo mažesnis, nei prognozuota: 47 proc. pirmajame ture, 38, 7 proc. – antrajame. 2011 metais rinkėjų aktyvumas siekė 44 procentus.

Vienas tiesioginių merų rinkimų privalumų – didesnis šių postų stabilumas. Anksčiau, pavyzdžiui, 2011–2015 metų kadencijoje, 13-oje iš 60 savivaldybių įvyko „perversmai“, ir merai neteko postų. Šilutės ir Pakruojo savivaldybėse per ketverių metų laikotarpį pasikeitė po tris merus, kitose – po du. Tiesiogiai išrinkto mero „nuversti“ beveik neįmanoma. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje, yra paprastesni tiesiogiai rinktų merų atšaukimo mechanizmai, bet paprastai tai galioja tose valstybėse, kurių savivaldybių gyventojų yra mažiau.

Tiesa, buvo atvejų, kai rinkimus į mero postą ir savivaldybės tarybą laimėjo skirtingos partijos, o kai tarybos daugumos ir mero pažiūros nesutapdavo, atsirasdavo trintis, darbas tapo komplikuotesnis. Be to, valdžia, sutelkta vieno asmens rankose, gali kelti grėsmę veiklos skaidrumui.

Vis dėlto tiesioginiai merų rinkimai demokratijos požiūriu yra gerai, nes žmonės mato, ką patys išsirenka, nebūna tokių nusivylimų, kai partinės koalicijos atiduodavo mero postą partijai, už kurią balsavo mažuma piliečių.