Dalia Budrevičienė priminė, kaip vienas klausimas virto skaudžia istorija
Ar­tė­jan­čios Tarp­tau­ti­nės an­ti­ko­rup­ci­jos die­nos pro­ga Sei­me bu­vo pri­si­min­ta gar­siai nu­skam­bė­ju­si is­to­ri­ja apie at­ly­gi­ni­mus vo­ke­liuo­se, ku­rią at­sklei­dė Kre­ke­na­vos gy­ven­to­ja Da­lia Bud­re­vi­čie­nė. Ji ne­pa­bū­go įta­kin­gų as­me­nų, sto­ju­sių prieš ją į ki­tą tei­si­nių ba­ri­ka­dų pu­sę. 

Kas paskatino kuklią Krekenavos gyventoją Dalią Budrevičienę netylėti? Apie tai ji pasakojo per spaudos konferenciją Seime.

„Dirbau įmonėje, kurios akcininkas buvo Viktoras Uspaskichas. Išdirbau nepilnus dvejus metus, nes nebegalėjau žiūrėti, kaip žmonėms atsiskaitoma už darbą, – prisiminė Budrevičienė. – Darbas buvo sunkus. Ir ne man vienai, o daugeliui žmonių. Ir sąlygos buvo sudėtingos.“

Moteris sakė, kad kai sužinojo apie tokį atsiskaitymą, kai atneša vokelį su į jį įdėtais pinigais, nesuprato, kodėl taip daroma.

„Vieni per kitus kalbėjo, kad čia taip turi būti. Taip duoda pinigus už darbą, ir jie turi juos paimti, – pasakojo ji. – Buvau nepatenkinta tokiais atsiskaitymais, kaip įvertinamas mūsų darbas. Vieniems žmonėms būdavo daugiau, kitiems – mažiau. Kildavo nesutarimų tarp pačių darbuotojų, nes darbo jėga buvo vertinama labai nevienodai, o atlikdavome tą patį darbą. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro net po 16 valandų.“

Pasak Budrevičienės, kartą buvo surengtas Uspaskicho susitikimas su miestelio gyventojais, o daugiausia jų dirba būtent toje įmonėje. Ji nuėjo pasiklausyti, kokios problemos, kas ateityje žadama.

„Atsimenu tą vakarą. Salė buvo pilnutėlė. Buvo užduodama daug klausimų, – pasakojo moteris. – Kadangi žmonės siuntė raštelius, turbūt tai buvo susiję su mokėjimais vokeliuose. Bet niekas nedrįso į juos atsakyti, jie buvo stumiami į šoną.“

Tada Budrevičienė atsistojo ir paklausė tiesiai, kaip su tais pinigais vokeliuose.

Prasidėjo teismų maratonas

Nuo tada prasidėjo toks maratonas, kokio ji niekada gyvenime nesitikėjo.

„Buvau paprastas žmogus, išdrįsęs paklausti apie savo algą, – sakė moteris. – O prasidėjo teismų maratonai.“

Dabar ji dėkojo tiems, kurie pasiūlė teisinę pagalbą. Padėjo šviesaus atminimo žinomas advokatas Kęstutis Čilinskas. „Tai buvo didelė paspirtis, kai šalia buvo žmogus, kuriam tai buvo darbas – paėmus už rankos vesti mane per tą klaidžią istoriją.“

Kaip teigė Budrevičienė, visą laiką iškildavo naujų kliūčių, kurias tekdavo įveikti. Aplink buvo šnabždama, kad ji yra šiokia ir anokia, išdavikė. Buvo žeminamas drąsios moters orumas. Kartu dirbę žmonės paliko ją vieną. Jai tai buvo skaudžiausia.

„Teismų kelias buvo labai sunkus. Ačiū Dievui, buvo geros valios žmonių, kurie padėjo jį nueiti“, – sakė Budrevičienė.

Uždarytos visos darbo durys

Budrevičienė neteko to darbo. O turėjo šeimą, vaikus, kuriais reikėjo rūpintis. Bandė rasti kitą darbą, daug kur kreipėsi, bet kad ir kur beldėsi, visos durys jai buvo uždarytos, kai tik išgirsdavo jos pavardę. Ji jautėsi atstumta. Palaikė kai kurie Seimo nariai.

„Prasidėjo ligos, sunkios ir nelauktos, – atsidususi pasakojimą tęsė moteris. – Pusantro mėnesio – 45 paras buvau komoje.“

Per tą laiką, kol Budrevičienę buvo užklupusi liga, atsirado naujų problemų ir trukdžių.

„Tačiau nepasidaviau. Toliau ėjau savo keliu, – teigė moteris. – Manau, kad rezultatai yra, nors ne visi norėjo pripažinti, kad pavyko laimėti.“

Pasak Budrevičienės, ji nesijautė kariaujanti, darė tik tai, kas buvo su ja susiję.

„Buvau sąžininga darbuotoja, sąžiningai dirbau ir norėjau, kad su manimi būtų sąžiningai atsiskaitoma“, – tvirtino moteris.

Nesigaili to, ką padarė

Nuo tos istorijos pradžios praėjo 10 metų. Kaip dabar jaučiasi Budrevčienė?

„Turiu darbą. Tapau neįgalia, bet taikausi prie gyvenimo, – sakė moteris. – Tačiau gyvenu ir esu laiminga.“

Ji linkėjo, kad drąsių žmonių Lietuvoje rastųsi daugiau. Provincijoje žmonės buvo išgąsdinti Budrevičienės istorijos. Jie teiravosi moters, ką ji laimėjo, ką turi – krūvą ligų, kas padeda, kas pasirūpina, ar kas nors paklausia, kaip ji gyvena? Žmonės bijo likti be darbo, teigė Budrevičienė.

Ar moteris dar kartą ryžtųsi tokiam žingsniui, jau turėdama sunkią patirtį?

„Aš tai pakartočiau. Nesigailiu to, ką padariau, – neabejoja Budrevičienė. – Tačiau manęs jau nepriimtų į tokį darbą, kuriame atsiskaitoma nelegaliai.“

Tokios istorijos, kaip Budrevičienės ir kitų, pasak renginio iniciatorės Seimo narės Agnės Bilotaitės, parodė, kad pažeidimus paviešinę asmenys nėra aktyviai ginami valstybės, todėl žmonės nesijaučia saugūs. Parlamentarės teigimu, šių žmonių pademonstruota valia ir nulėmė tai, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas po dešimties metų pastangų pagaliau buvo priimtas. Jis įsigalios kitais metais.