D. Žalimas: Rusijos abejonės mūsų nepriklausomybe gali būti atidėtos ir ištrauktos, kada reikia
„Ne­su­reikš­min­čiau to, kas vyks­ta Ru­si­jo­je – vie­no ar ki­to de­pu­ta­to krei­pi­mo­si, kol nė­ra jo­kio ofi­cia­laus ak­to“, – sa­ko Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas Dai­nius Ža­li­mas, ko­men­tuo­da­mas Ru­si­jo­je pra­dė­tą ty­ri­mą dėl Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės tei­sė­tu­mo.

D. Ža­li­mo tei­gi­mu, tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu šis ty­ri­mas – vi­siš­kai be­ver­tis: „[Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės] pri­pa­ži­ni­mas yra ne­at­šau­kia­mas. Tai, ma­tyt, dau­giau nau­do­ja­ma vi­daus po­li­ti­kai.“

Šią sa­vai­tę Ru­si­jos ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra ėmė­si tir­ti Dū­mos de­pu­ta­tų, pri­klau­san­čių Vla­di­mi­ro Pu­ti­no par­ti­jai „Vie­nin­go­ji Ru­si­ja“, pra­šy­mą įver­tin­ti, ar Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo tei­sė­ta, nes jas pri­pa­ži­nu­si bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos Vals­ty­bės Ta­ry­ba bu­vo esą an­ti­kons­ti­tu­ci­nė. Vos prieš ke­le­tą sa­vai­čių į pa­na­šų Dū­mos de­pu­ta­tų klau­si­mą dėl Kry­mo per­da­vi­mo Ukrai­nai 1954-ai­siais Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra at­sa­kė, kad per­da­vi­mas bu­vo ne­tei­sė­tas.

Ir nors Ru­si­jos pre­zi­den­to ap­lin­ka, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras, kai ku­rie par­la­men­ta­rai ir pa­ti Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra ar­ba ne­igė to­kio krei­pi­mo­si dėl Bal­ti­jos vals­ty­bių eg­zis­ta­vi­mą, ar­ba aiš­ki­no, kad jis ne­pers­pek­ty­vus, ta­čiau fak­tas yra tas, kad Kry­mą, ku­rio per­da­vi­mas Ukrai­nai pri­pa­žin­tas ne­tei­sė­tu, Ru­si­ja jau anek­sa­vo. O ko­kios pa­sek­mės ga­lė­tų lauk­ti, jei Ru­si­jos ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra pa­skelb­tų, kad ir Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bę so­vie­tų vals­ty­bė pri­pa­ži­no ne­tei­sė­tai?

Apie tai „Sa­vai­tės“ ve­dė­ja Ne­mi­ra Pump­ric­kai­tė kal­bė­jo­si su di­ser­ta­ci­jos „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mas 1990 m. ko­vo 11 die­ną, tarp­tau­ti­niai tei­si­niai pa­grin­dai ir pa­sek­mės“ au­to­riu­mi, da­bar Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­ku Dai­niu­mi Ža­li­mu.

– Kai bu­vo pa­skelb­ta, kad Ru­si­jos Dū­mos de­pu­ta­tai krei­pė­si į Ge­ne­ra­li­nę pro­ku­ra­tū­rą dėl Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės, tai ga­lė­jo at­ro­dy­ti kaip pro­vo­ka­ci­ja, kaž­koks pro­pa­gan­di­nis triu­kas, no­ras įvel­ti mus į dis­ku­si­jas, bet po tai, kai Kry­mo grą­ži­ni­mas bu­vo pri­pa­žin­tas ne­tei­sė­tu, ar tai vis dar lie­ka dek­la­ra­ty­vu, ar jau ke­lia šio­kį to­kį ne­ri­mą?

– Ma­to­te, vie­no­kios ar ki­to­kios pro­pa­gan­di­nės ak­ci­jos jau se­niai bu­vo. Aš pri­si­me­nu dar 2005 me­tus, kai Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ofi­cia­lūs tink­la­la­piai spaus­din­da­vo straips­nius, kad Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė dar 1918 me­tais bu­vo ne­tei­sė­ta – ne­va Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo dek­la­ruo­ta Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis, dėl to nie­ko blo­go, kad 1940 me­tais So­vie­tų Są­jun­ga at­siė­mė tai, kas jai ir taip pri­klau­sė.

Kal­bant apie Kry­mo per­da­vi­mo Ukrai­nai 1954 me­tais ne­tei­sė­tu­mą, ku­rį ta­ria­mai nu­sta­tė Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra, tai, ži­no­te, juo­kin­giau­sia bu­vo pa­ste­bė­ti, kad po to Dū­mo­je gi­mė ki­ta ini­cia­ty­va, t.y. de­non­suo­ti Ru­si­jos – Ukrai­nos tarp­tau­ti­nę su­tar­tį dėl vals­ty­bės sie­nos. Nes, ne­pai­sant vi­sų Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros iš­va­dų, su­tar­tis dėl sie­nos ga­lio­ja ir Kry­mas pa­gal tą ga­lio­jan­čią su­tar­tį iki šiol pri­klau­so Ukrai­nai.

Kaip ir Kry­mo anek­si­ja yra ne­tei­sė­ta pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę, taip ir su­tar­ties dėl sie­nos pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę vie­na­ša­liš­kai de­non­suo­ti ne­ga­li­ma. Tai­gi to­kios ak­ci­jos kar­tais nu­ve­da į ab­sur­dą. Taip ga­li­ma prie­iti iki daug ko, pa­vyz­džiui, iki to, ar tei­sė­ta bu­vo Ru­si­jos su­ve­re­ni­te­to dek­la­ra­ci­ja 1990 me­tų bir­že­lio 12 d.? Tai, ma­tyt, su­vo­kiant, iki ko­kio ab­sur­do ga­li­ma nu­ei­ti, ir yra da­bar tar­si at­si­trau­kia­ma, t.y. kal­ba­ma, kad ty­ri­mas ne­pers­pek­ty­vus, ne­tu­ri pra­smės ir pa­na­šiai.

– Jūs no­ri­te pa­sa­ky­ti, kad tas ak­ty­vus gy­ni­ma­sis iš aukš­čiau­sių­jų sluoks­nių, kad vis­kas ge­rai su ta Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­be, yra to­dėl, kad jie su­vo­kia to krei­pi­mo­si ir ty­ri­mo bep­ras­my­bę?

– Na, ta bep­ras­my­bė bu­vo aki­vaiz­di nuo pat pra­džių. Nes šiaip jau tarp­tau­ti­nei tei­sei ne­la­bai rū­pi, kas bu­vo įvyk­dy­ta, pa­vyz­džiui, 1954 me­tais So­vie­tų Są­jun­gos pa­gal vi­daus tei­sę. Fak­tas yra tas, kad 1991 me­tais, jei­gu grįž­tu­me prie Ukrai­nos – Ru­si­jos is­to­ri­jos, Ukrai­nai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, jos sie­nos bu­vo pri­pa­žin­tos to­kios, ko­kios bu­vo, t.y. su Kry­mu. Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja pa­ti su­da­rė su­tar­tį dėl sie­nos, pa­gal ku­rią Kry­mas pri­klau­so Ukrai­nai. Ga­lų ga­le bu­vo dau­gy­bė ki­tų do­ku­men­tų, tas pats Bu­da­peš­to me­mo­ran­du­mas. Tai Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros iš­va­dos ab­so­liu­čiai nie­ko ne­pa­kei­čia.

Ly­giai tas pats bū­tų dėl Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos ne­prik­lau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mo, nes jo­kios reikš­mės ne­tu­ri tei­sė­tu­mas So­vie­tų Są­jun­gos įsta­ty­mų po­žiū­riu. Pa­grin­di­nis da­ly­kas yra tas, kad pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę tai bu­vo su­vok­ta kaip So­vie­tų Są­jun­gos vals­ty­bės po­zi­ci­ja – pri­pa­žįs­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Na, ir tai tu­rė­jo pa­sek­mių: yra dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai, tarp­tau­ti­nės su­tar­tys. Pri­pa­ži­ni­mas yra ne­at­šau­kia­mas. Čia, ma­tyt, dau­giau nau­do­ja­ma vi­daus po­li­ti­kai.

– Tar­ki­me, jie nu­spręs, kad mū­sų ne­prik­lau­so­my­bė So­vie­tų Są­jun­gos Vals­ty­bės Ta­ry­bos pri­pa­žin­ta ne­tei­sė­tai, ta­da šį spren­di­mą pa­dės į stal­čių ir lyg pa­mirš, bet, at­si­ra­dus pro­gai, tai bus iš­trauk­ta ir par­ody­ta, kad spren­di­mas bu­vo pri­im­tas jau se­niai?

– Ma­nau, abe­jo­nės, ku­rios da­bar ro­do­mos, ga­li bū­ti pa­dė­tos į stal­čių, ga­li bū­ti iš­trauk­tos iš jo, ka­da rei­kia, kaip ir dėl Kry­mo. Pri­si­me­na­me, kad ir 1991 m., 1993 m. ne vie­nas Ru­si­jos po­li­ti­kos vei­kė­jas kė­lė Kry­mo pri­klau­so­my­bės klau­si­mą, nors tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu jis bu­vo vi­siš­kai iš­spręs­tas. Tai nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas ką iš­si­trauks iš stal­čiaus, bet iš tie­sų, kaip jau ne­kart mi­nė­jau, tei­sės po­žiū­riu to­kios abe­jo­nės yra vi­siš­kai be­ver­tės.

– O tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė tu­ri šiuo at­ve­ju rea­guo­ti, kad Ru­si­ja to­kius klau­si­mus ke­lia?

– Aš aps­kri­tai ne­su­reikš­min­čiau to, kas vyks­ta Ru­si­jo­je – vie­no ar ki­to de­pu­ta­to krei­pi­mo­si, kol nė­ra jo­kio ofi­cia­laus ak­to. Šiaip jau tarp­tau­ti­nė bend­ri­ja pa­kan­ka­mai rea­guo­ja tuo, kad ji, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­rea­guo­ja aps­kri­tai. Kol kas nė­ra į ką rea­guo­ti ir vi­siš­kai pa­kan­ka to, kad Lie­tu­va, Lat­vi­ja ir Es­ti­ja yra ne­at­šau­kia­mai [nep­rik­lau­so­mo­mis] pri­pa­žin­tos vals­ty­bės. Ir, ma­nau, su tuo fak­tu vi­si su­tin­ka ir yra su­si­tai­kę. Tas fak­tas – ne­at­šau­kia­mas.

– O ar ga­li­ma prog­no­zuo­ti, kad mū­sų lai­kais ga­li at­si­tik­ti kaž­kas pa­na­šaus į Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­ktą?

– Ne­no­rė­čiau prog­no­zuo­ti hi­po­te­ti­nių si­tua­ci­jų, aš tik ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad tai, kas at­si­ti­ko su Kry­mu ir to­mis pa­čio­mis Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros iš­va­do­mis dėl 1954 me­tų, prieš po­rą me­tų bū­tų at­ro­dę vi­siš­kai ne­rea­lu. Tai vi­so­kių ab­sur­dų ga­li ka­da nors at­si­tik­ti.

Tie­sa, šia pra­sme yra reikš­min­gas dar vie­nas fak­tas – pa­ti­kri­nus Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos tink­la­la­pį, kal­bant apie su­tar­tis su Lie­tu­va, la­bai įdo­mu bu­vo at­ras­ti, kad Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nių su­tar­čių re­gis­tre iš vi­so ne­mi­ni­ma 1991 me­tų lie­pos 29 die­nos su­tar­tis tarp Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos dėl tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pa­grin­dų, ku­ria Lie­tu­va ir Ru­si­ja pri­pa­ži­no vie­na ki­tą ne­prik­lau­so­mo­mis vals­ty­bė­mis, ir Lie­tu­va bu­vo pri­pa­žin­ta [nep­rik­lau­so­ma] pa­gal 1990 me­tų ko­vo 11-osios ak­tus.

Yra nu­ro­do­ma vi­siš­kai ki­ta su­tar­tis, tą pa­čią die­ną pa­si­ra­šy­ta, bet ji yra an­tri­nė – dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo Ka­li­ning­ra­do sri­ties rai­dai [už­ti­krin­ti], bet pa­grin­di­nė su­tar­tis yra ne­nu­ro­do­ma, nes tie­siog tai bū­tų ne­nau­din­ga. Bū­tų aki­vaiz­du, kad bet ko­kie ty­ri­mai dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės, ma­tant tą su­tar­tį, yra ne­pers­pek­ty­vūs ir aps­kri­tai pats oku­pa­ci­jos ne­igi­mas yra ne­pers­pek­ty­vus, nes, pri­pa­ži­nus Lie­tu­vos Res­pub­li­ką, re­mian­tis 1990 me­tų ko­vo 11-osios ak­tu, pri­pa­žįs­ta­ma vis­kas: kad tai yra ta pa­ti vals­ty­bė, ku­ri įsis­tei­gė 1918 me­tais, kad prieš ją bu­vo įvyk­dy­ta ag­re­si­ja ir kad so­vie­tų oku­pa­ci­ja bu­vo ne­tei­sė­ta.