D. Pūras: vaikai skausmingai praregėjo dėl patyčių
Bū­da­mi abe­jin­gi, žmo­nės ne tik da­ly­vau­ja pa­ty­čių pro­ce­se, bet ir truk­do ko­vo­ti su pa­ty­čių prob­le­ma. „Tie ne­utra­lie­ji, ku­rie tik ste­bi, ti­krai ne­stab­do pa­ty­čių, tam ti­kra pra­sme ska­ti­na pa­ty­čias“, – tei­gė pro­fe­so­rius Dai­nius Pū­ras.

Pra­si­dė­jus veiks­mo sa­vai­tei „Be pa­ty­čių“, emo­ci­nės par­amos tar­ny­ba „Vai­kų li­ni­ja“ kar­tu su Lie­tu­vos vai­kų ir jau­ni­mo cen­tru, su­ren­gė kon­fe­ren­ci­ją „Pa­ty­čių prog­no­zės Lie­tu­vai 2020–2030“, ku­rio­je kvie­tė vi­suo­me­nę at­kreip­ti dė­me­sį į pa­ty­čių prob­le­mą Lie­tu­vo­je.

Pa­sak 2014 me­tais Lie­tu­vo­je vyk­dy­to Tarp­tau­ti­nio mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų gy­ven­se­nos ir svei­ka­tos ty­ri­mo (Health Be­ha­viour in School-Aged Child­ren – HBSC), ti­riant pa­ty­čių pa­pli­ti­mą Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se, tik kas tre­čias vai­kas mo­kyk­lo­se ne­su­si­du­ria su pa­ty­čio­mis, o Lie­tu­vos pa­ty­čių daž­nis mo­kyk­lo­se, ly­gi­nant su ki­to­mis ša­li­mis, vis dar di­džiau­sias.

Mo­kyk­lo­se pa­ty­čių prob­le­ma yra pla­čiai ana­li­zuo­ja­ma, sten­gia­ma­si ją spręs­ti, Ta­čiau pa­čio­je vi­suo­me­nė­je, pa­ty­čios daž­nai lie­ka už­ri­by­je. Vai­kų ir pa­aug­lių psi­chia­tro, pro­fe­so­riaus Dai­niaus Pū­ro ma­ny­mu, vai­kai jau su­vo­kė, kad pa­ty­čios yra prob­le­ma. De­ja, su­au­gu­sie­ji šiuo at­žvil­giu, dar yra la­bai abe­jin­gi.

„Prieš de­šimt me­tų, kai ko­le­gos iš už­sie­nio pa­ska­ti­no mus pa­si­do­mė­ti pa­ty­čių si­tua­ci­ją mū­sų ša­ly­je, pa­tys nu­ste­bo­me. Svars­ty­da­mi su­pra­to­me, kad pa­ty­čių bu­vo tiek daug, jog jos bu­vo ta­pu­sios nor­ma. Vai­kai jau su­vo­kė, kad pa­ty­čios – tai prob­le­ma. Jie pra­re­gė­jo, skaus­min­gai, bet pra­re­gė­jo. Bet tarp su­au­gu­sių­jų, vis dar eg­zis­tuo­ja toks psi­cho­lo­gi­nis abe­jin­gu­mas. Kad ir kaip pa­sta­ruo­ju me­tu bū­tų ne­po­pu­lia­ru kal­bė­ti apie so­viet­me­čio įta­ką mū­sų da­bar­ti­niam el­ge­siui, ma­nau, kad jis tu­ri įta­kos. Su­au­gę žmo­nės dar tu­ri už­si­li­ku­sį kon­for­mis­ti­nį po­žiū­rį. Juk tė­vai daž­nai vai­kams sa­ko: ne­lįsk, ne­si­kišk, kur tau ne­rei­kia“, – per kon­fe­ren­ci­ją sa­kė pro­fe­so­rius D. Pū­ras.

Vai­kams rei­kia ge­ro pavyzdžio

Daž­nai ne­no­rė­da­mi pa­dė­ti spręs­ti ša­lia ma­to­mos pa­ty­čių si­tua­ci­jos, žmo­nės ren­ka­si tą prob­le­mą ig­no­ruo­ti, ma­ny­da­mi, kad to­kiu bū­du jiems pa­vyks iš­lik­ti ne­ša­liš­kiems ir jie ne­bus įtrauk­ti į pa­ty­čių pro­ce­są. Ta­čiau bū­da­mi abe­jin­gi, žmo­nės ne tik da­ly­vau­ja pa­ty­čių pro­ce­se, bet ir truk­do ko­vo­ti su pa­ty­čių prob­le­ma.

„Tie ne­utra­lie­ji, ku­rie tik ste­bi, ti­krai ne­stab­do pa­ty­čių, tam ti­kra pra­sme ska­ti­na pa­ty­čias. Vi­suo­me­nė­je daž­nai sa­ko­ma, „o prie ko čia aš? Aš čia nie­kuo dė­tas“. Kai vai­kai au­ga tarp to­kių tė­vų, jie pe­ri­ma to­kį el­ge­sį, to­kias tra­di­ci­jas. La­bai rei­ka­lin­gas ge­ra pa­vyz­dys. Pa­vyz­dys ne­bū­ti abe­jin­gu, iš­mok­ti pri­pa­žin­ti. Kaip mo­ko pre­ven­ci­nės prog­ra­mos mo­kyk­lo­se ir ką mo­kyk­los pa­ga­liau da­ro, tai ska­ti­na mus ne­beap­si­me­ti­nė­ti, o pri­pa­žin­ti, pra­neš­ti apie pa­ty­čių at­ve­jus. De­ja, pa­sta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vo­je kal­bant ne tik apie pa­ty­čias, bet ir apie ki­tas prob­le­mas, la­bai po­pu­lia­riu sa­ky­ti „y­ra kaip yra“. Bet ne­tu­ri bū­ti kaip yra, tu­ri bū­ti ki­taip nei yra da­bar. Tas nuo­la­ti­nis kar­to­ji­mas „y­ra kaip yra“ la­biau­siai mums ir truk­do ei­ti pir­myn“, – min­ti­mis da­li­jo­si D. Pū­ras.

Esa­me lin­kę kal­tę su­vers­ti ki­tiems. Sa­ko­me, kad dėl vi­sų prob­le­mų kal­ta val­džia, kad pa­ty­čias ska­ti­na tik ži­niask­lai­da. D. Pū­ro ma­ny­mu, tu­ri­me su­vok­ti, kad vi­sų – vi­suo­me­nės, mo­kyk­los, mo­ky­to­jų, ži­niask­lai­dos – vaid­muo yra vie­no­dai reikš­min­gas ko­vo­je su pa­ty­čio­mis. Tad pa­ty­čių įvei­ki­mui įta­kos tu­ri ne tik švie­ti­mas mo­kyk­lo­se, tė­vų ver­ty­bės ir jų pa­vyz­dys vai­kams. Svar­bus yra įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų ar net moks­li­nin­kų įsi­trau­ki­mas į pa­ty­čių ar ki­tų prob­le­mų spren­di­mą. Tai ga­li iš­šauk­ti ir di­des­nį vi­suo­me­nės įsi­trau­ki­mą.

„A­ka­de­mi­nia­me sek­to­riu­je, pa­vyz­džiui, tarp moks­li­nin­kų, vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad „ne, mes ne­ga­li­me kiš­tis į pi­lie­ti­nes dis­ku­si­jas, mes gi esa­me moks­li­nin­kai, tu­ri­me sė­dė­ti sa­vo ka­bi­ne­tuo­se ir ty­ri­nė­ti, nes ki­taip tap­si­me ten­den­cin­gi“. Aš ma­nau, kad tai yra pa­kan­ka­mai pa­vo­jin­gi da­ly­kai. Juk to­se vals­ty­bė­se, kur gy­ve­ni­mas ge­res­nis, bū­tent žmo­nės iš aka­de­mi­nės sri­ties ėjo į gat­ves ir rei­ka­la­vo, kad ne­be­bū­tų ty­čio­ja­ma­si iš ma­žu­mų gru­pių“, – tei­gė pro­fe­so­rius.

Gy­dy­ti san­ty­kius tarp žmonių

No­rint įveik­ti pa­ty­čias, svar­bios yra per­mai­nos ne tik švie­ti­mo, bet ir svei­ka­tos sis­te­mo­je. Pa­ty­čios glau­džiai su­si­ju­sios su žmo­nių san­ty­kių ar tam ti­kro­mis psi­cho­lo­gi­nė­mis prob­le­mo­mis. „Spren­džiant pa­ty­čių prob­le­mą švie­ti­mo sis­te­ma yra pir­mau­jan­ti. Bet san­ty­kių gy­dy­mas tarp žmo­nių tu­ri tap­ti pri­ori­te­tu ir svei­ka­tos sis­te­mo­je, kiek gi ga­li­me pi­ni­gus leis­ti tik apa­ra­tų pir­ki­mui? To­dėl svar­bus yra pa­čios vi­suo­me­nės gy­dy­mas. Di­džiau­sią prob­le­mą ma­tau ne tuo­se, ku­rie tu­ri psi­cho­lo­gi­nių ar svei­ka­tos prob­le­mų, bet tuo­se žmo­nė­se, ku­rie ne­tu­ri diag­no­zės ir ki­tus va­di­na tai idio­tais, au­tis­tais ar dar kaž­kaip. Ypač ko­kie nors gar­sūs žmo­nės. O tai jau yra pa­ty­čios. Ir tai la­bai daug pa­sa­ko apie mū­sų vi­suo­me­nės svei­ka­tą, to­le­ran­ci­jos ly­gį. Mums kaip vi­suo­me­nei, rei­kia stip­riai sveik­ti“, – sa­kė psi­cho­lo­gas D. Pū­ras.

Kal­bė­da­mas apie pa­ty­čių prog­no­zes 2020–2030 me­tams, pro­fe­so­rius nu­si­tei­kęs op­ti­mis­tiš­kai ir tei­gė, kad šiuo me­tu eg­zis­tuo­jan­ti pa­bė­gė­lių ir mig­ran­tų kri­zė – pui­kus mū­sų to­le­ran­ci­jos iš­ban­dy­mas. Tai ga­li­my­bė pa­si­ti­krin­ti sa­vo to­le­ran­ci­jos ly­gį, su­vo­ki­mą ir mo­ky­tis pa­gar­bos žmo­nių įvai­ro­vei. Anot D. Pū­ro, vis dėl­to no­rint pa­siek­ti ab­so­liu­čių po­ky­čių, Lie­tu­vai rei­kia ga­lu­ti­nai iš­si­va­duo­ti iš so­vie­ti­nių gniauž­tų ir dieg­ti li­be­ra­lio­sios de­mo­kra­ti­jos ver­ty­bes.

„Mes, tai yra Lie­tu­va, ju­da­me svei­ki­mo link. Aiš­ku bū­tų ge­rai, kad da­ry­tu­me tai grei­čiau ir be jo­kių abe­jo­nių. Su­tin­ku daug nuo­sai­kių žmo­nių, ku­rie stab­do per­mai­nas ir sa­ko: „Na ne­sku­bė­ki­te, ne iš kar­to vis­kas vyks­ta.“ At­sip­ra­šau, bet pra­ėjo jau 26 Ne­prik­lau­so­my­bės me­tai, prieš­ka­rio Lie­tu­va tiek net ne­tu­rė­jo. Prieš 26 me­tus gir­dė­jau, kad ne­ga­li­ma pa­ju­din­ti, pa­keis­ti svei­ka­tos sis­te­mos, tai ir da­bar vis dar gir­džiu. Mes at­si­sa­ko­me am­bi­ci­jų tap­ti mo­der­nia vals­ty­be, kar­tais iš­si­gąs­ta­me Va­ka­rų vals­ty­bių, nes žmo­nės ten ne­va per daug li­be­ra­lūs. To­se ša­ly­se ir­gi yra prob­le­mų, bet jie, ki­taip nei mes, spren­džia tas prob­le­mas, o ne ka­te­go­riš­kai jas ne­igia“, – tei­gė pro­fe­so­rius D. Pū­ras.