D. Mockus apie politinės korupcijos tyrimą: po rinkimų viskas išsispręs
Po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos skan­da­las, ku­rio cen­tre at­si­dū­rė ky­šio da­vi­mu ir pre­ky­ba po­vei­kiu įta­ria­mas kon­cer­no „MG Bal­tic“ vi­cep­re­zi­den­tas Rai­mon­das Kur­lians­kis, yra di­džiau­sias smū­gis kon­cer­no re­pu­ta­ci­jai, ta­čiau tie­sio­gi­nio po­vei­kio vers­lui ne­tu­ri, in­ter­viu BNS sa­ko kon­cer­no va­do­vas ir vie­nin­te­lis ak­ci­nin­kas Da­rius Moc­kus.

Jis tei­gia ne­ma­tan­tis rei­ka­lo nu­ša­lin­ti nuo par­ei­gų kon­cer­no ži­niask­lai­dos gru­pei va­do­vau­jan­tį R.Kur­lians­kį ir ti­ki­na, jog val­do­mos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės ne­bus nau­do­ja­mos gy­ny­bai šia­me ty­ri­me. Stam­baus ky­šio da­vi­mu bu­vu­siam Li­be­ra­lų są­jū­džio pir­mi­nin­ku Eli­gi­jui Ma­siu­liui ir „dar­bie­čiui“ Vy­tau­tu Gap­šiui įta­ria­mas R.Kur­lians­kis yra ke­lias te­le­vi­zi­jas val­dan­čio „Lais­vo ir ne­prik­lau­so­mo ka­na­lo“ gru­pės val­dy­bos pir­mi­nin­kas ir nau­jie­nų por­ta­lą al­fa.lt val­dan­čios „Al­fa Me­dia“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas.

Pa­sak D.Moc­kaus, jo ne­įti­ki­na pro­ku­ro­rų pa­teik­ti įta­ria­mo ko­rup­ci­nio nu­si­kal­ti­mo mo­ty­vai, o pa­tį ty­ri­mą vers­li­nin­kas sa­ko sie­jan­tis su ar­tė­jan­čiais Sei­mo rin­ki­mais.

„Man kaž­kaip at­ro­do, kad po rin­ki­mų vis­kas grei­tai iš­sisp­ręs. Aš vers­le jau 25 me­tus ir esu ma­tęs ne­ma­žai vi­so­kių fo­ku­sų“ , – kal­bė­jo „MG Bal­tic“ va­do­vas.

Jis nė­ra ti­kras, ar šie­met tęs il­ga­me­tę tra­di­ci­ją lan­ky­ti par­ti­jų šta­bus rin­ki­mų nak­tį, ku­rią pats pri­pa­žįs­ta bu­vus kon­tra­ver­siš­ka pa­tir­ti­mi: „Net ne­ži­nau, ar mus aps­kri­tai kas nors po vi­sos ši­tos is­to­ri­jos įsi­leis“.

– Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nę kon­cer­no pa­dė­tį? Ne tik fi­nan­si­ne, bet ir vie­šų­jų ry­šių, po­li­ti­ne pra­sme?

– Ge­rai. Ma­nau, kad vi­si iš­ki­lę su­nku­mai ar­ba iš­ban­dy­mai, aš juos ver­ti­nu kaip grū­di­ni­mą ir ne­iš­ven­gia­mą mū­sų gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vą. Ne vi­sas ri­zi­kas ga­li aps­kai­čiuo­ti, klau­si­mas, kaip tu į tai rea­guo­ji ir at­lai­kai tuos iš­šū­kius. Vers­lo ir re­pu­ta­ci­jos pra­sme, ma­tyt, yra di­džiau­sias smū­gis, bet pats kon­cer­nas yra toks vers­lo da­ri­nys, ku­ris nei par­duo­da, nei per­ka, to­dėl šis po­li­ti­nis skan­da­las ir daž­nai mi­ni­mas var­das („MG Bal­tic“ – BNS) var­to­to­jui ne­la­bai aso­ci­juo­ja­si su kaž­kuo. Tar­ki­me, jei­gu mes par­da­vi­nė­tu­me kaž­ko­kias pre­kes sa­vo var­du, bū­tų di­des­nis po­vei­kis, bet ka­dan­gi mes vei­kia­me su ki­tais vers­lo vie­ne­tais, su ban­kais, su sa­vo par­tne­riais, tai mums kaž­ko­kio ypa­tin­go po­vei­kio nė­ra.

– Jūs pri­pa­žįs­ta­te, kad tei­sė­sau­gos ty­ri­mas tu­rė­jo įta­kos kon­cer­no re­pu­ta­ci­jai. Tu­ri­te ome­ny re­pu­ta­ci­ją ko­le­gų vers­li­nin­kų ar vi­suo­me­nės aky­se?

– Žvel­ki­me pla­čiau. Su­ti­ki­te, jei­gu vie­na­me po­pu­lia­riau­sio por­ta­lo pus­la­py­je tu apie sa­ve ma­tai še­šis straips­nius, ku­riuo­se daž­nai kar­to­ja­ma „ky­šis, kon­cer­nas, po­li­ti­ka“, tai yra kaž­kas ne­ge­rai. Žmo­gui ne­la­bai bū­ti­na gi­lin­tis, bet mums tai pri­de­da tik abe­jo­ti­no ži­no­mu­mo ir prieš­ta­rin­gos šlo­vės. Ta pra­sme, tas iš­šū­kis yra, bet da­bar yra toks lai­kas, jis pra­eis ir žiū­rė­si­me, ko­kia bus ry­to­jaus die­na. Bent jau aš ne­žiū­riu į tai kaž­kaip dra­ma­tiš­kai (...) To­kia šlo­vė ti­krai ne­pri­de­da tau di­de­lių bo­nu­sų, tai nė­ra ma­lo­ni si­tua­ci­ja. Mes tą pri­pa­žįs­ta­me, bet čia yra dar tik pir­mie­ji ty­ri­mo epi­zo­dai. Mes dar tu­rė­si­me šios is­to­ri­jos vi­du­rį ir pa­bai­gą. Pra­džia bu­vo ne­la­bai sma­gi.

– Kal­ba­ma, kad pa­grin­di­niai „MG Bal­tic“ ne­ofi­cia­lūs lo­bis­tai, bend­rau­jant su po­li­ti­kais, yra vi­cep­re­zi­den­tas Rai­mon­das Kur­lians­kis ir val­dy­bos na­rys Ro­ma­nas Rau­ly­nai­tis. Ar tai nė­ra spe­cia­liai su­dė­lio­ta sche­ma, kad jums pa­čiam ne­rei­kė­tų vel­tis į tuos su­si­ti­ki­mus ir, esant rei­ka­lui, ga­lė­tu­mė­te iš ba­los iš­lip­ti sau­sas?

– Ana­li­zuo­jant bet ko­kius pro­ce­sus, rei­kia pa­žvelg­ti į prie­žas­ti­nį – pa­sek­mi­nį ry­šį. Jūs tur­būt su­tin­ka­te, kad vers­lo struk­tū­ra vi­sa­da jau­čia kaž­ko­kį įsta­ty­mų pre­są, o vals­ty­bė sau ke­lia už­da­vi­nį ma­žin­ti tą re­gu­lia­vi­mą ir pre­są. Vers­lo pa­grin­di­nė par­ei­ga yra teik­ti pa­slau­gas ir pre­kes, vals­ty­bės – re­gu­liuo­ti są­ly­gas, ku­rio­mis dir­ba vers­las. Šiuo at­ve­ju, kai me­ta­mi to­kie kal­ti­ni­mai, rei­kia pa­žiū­rė­ti, ką kon­cer­nas su­ge­bė­jo pa­da­ry­ti iš­im­ti­nai sau. (...) R.Kur­lians­kis, kaip ir Ged­vy­das Vai­naus­kas („Lie­tu­vos ry­to“ gru­pės va­do­vas – BNS), yra vie­nos stam­biau­sių ži­niask­lai­dos gru­pių Lie­tu­vo­je va­do­vas. Kaip jie ga­li ne­bend­rau­ti su po­li­ti­kais? Po­li­ti­kai pri­klau­so­mi nuo rin­kė­jų ir ži­niask­lai­dos, tai ki­taip ir ne­ga­li bū­ti. Sa­vo ruo­žtu R.Rau­ly­nai­tis yra ad­vo­ka­tas, tai jis ir­gi bend­rau­ja.

– Ar jū­sų va­do­vau­ja­mos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, tu­rint ome­ny­je, kad R.Kur­lians­kis yra kon­cer­no ži­niask­lai­dos gru­pės va­do­vas ir yra pa­grin­di­nis įta­ria­ma­sis ko­rup­ci­jos by­lo­je, ne­gins jo ir kon­cer­no by­los ei­go­je?

– Jos tuo ne­už­sii­ma. Mes ži­niask­lai­dos kon­cer­ną ver­ti­na­me kaip vers­lą, ku­ris tu­ri sa­vo vei­ki­mo tai­syk­les. Ži­niask­lai­do­je au­di­to­ri­ja yra pa­grin­di­nis ta­vo tur­tas. Jei­gu tu da­rai žings­nius ir tam­pi to­kiu sien­lai­kraš­čiu ar­ba da­rai to­kius kie­mo gy­ni­mo in­te­re­sus, tu ri­zi­kuo­ji au­di­to­ri­ja. Jei­gu tu au­ko­si au­di­to­ri­ją, gal­būt tu iš­sprę­si sa­vo kie­mo klau­si­mus, bet tu pa­au­ko­si vi­są ži­niask­lai­dos gru­pę. To mes sten­gia­mės ne­da­ry­ti, ne­da­ro­me ir, ma­nau, ne­da­ry­si­me at­ei­ty­je.

– Kon­cer­no va­do­vau­ja­mos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės ne kar­tą, kai po­li­ti­kams bū­na par­eiš­kia­mi įta­ri­mai dėl nu­si­kals­ta­mų vei­kų, kė­lė tų žmo­nių at­sa­ko­my­bės prob­le­mą. Ar ne­ma­no­te, kad R.Kur­lians­kis tu­rė­tų bū­ti nu­ša­lin­tas nuo par­ei­gų?

– Ty­ri­mas ty­ri­mu, bet R.Kur­lians­kis da­bar yra įta­ria­ma­sis, taip? Jam net kal­ti­ni­mai ne­pa­reikš­ti. (...) Ma­to­te, po­li­ti­kai yra ren­ka­mi ir jie grįs­ti vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mu. R.Kur­lians­kiui da­bar yra stip­riai su­var­žy­tos ga­li­my­bės veik­ti, jam pro­ku­ro­rai iš­kė­lė daug są­ly­gų. Pa­vyz­dys, ma­tyt, kad Ged­vy­das Vai­naus­kas taip pat tu­rė­tų nu­si­ša­lin­ti. (...) Jei­gu iš tie­sų tie da­ly­kai bus pa­tvir­tin­ti, ta­da mes ga­lė­si­me spręs­ti. Da­bar mes tu­ri­me pir­mi­nį ly­gį, ku­ria­me, aš ma­nau, nė­ra ką da­ry­ti. Pa­lau­ki­me.

– Tu­ri­me ir ki­tą pa­vyz­dį – „Lat­vi­jas til­ti“ la­bai grei­tai nu­ša­li­no sa­vo va­do­vą, kai bu­vo at­lik­tos kra­tos Klai­pė­do­je ir Ry­go­je.

– Na, iš­sky­rus tai, kad... Ko­kia ten bu­vo si­tua­ci­ja?

– La­bai pa­na­ši – bend­ro­vės va­do­vy­bė bu­vo ap­kal­tin­ta ky­šio da­vi­mu, tik ne po­li­ti­kams, o vers­lo struk­tū­roms, tai lie­čia Klai­pė­dos uos­to įgy­ven­di­ni­mo pro­jek­tus. Įta­ri­mai bu­vo mes­ti „Lat­vi­jas til­ti“ val­dy­bos pir­mi­nin­kui, jis iš kar­to bu­vo nu­ša­lin­tas nuo par­ei­gų.

– Taip, bet ten, ma­tyt, aiš­kus prie­žas­ti­nis – pa­sek­mi­nis ry­šys yra.

– Ne­la­bai. Ty­ri­mas vyks­ta, kal­ti­ni­mai ofi­cia­liai ir­gi nė­ra par­eikš­ti. Pa­na­šus sta­tu­sas, kaip jū­sų si­tua­ci­jo­je.

– Na, bet vis tiek, pa­na­šu, ne­pa­na­šu. Tai „Lat­vi­jas til­ti“ da­ly­va­vo, lai­mė­jo kon­kur­są... Są­ly­gos, ma­tyt, ne­bu­vo vi­sai iden­tiš­kos. Bu­vo žmo­gus par­ei­gy­bė­je, ku­ris da­rė kon­kur­są, o kon­kur­san­tas bu­vo pa­gau­tas su ky­šiu(...) Ten aiš­ku, ko­dėl vis­kas vy­ko. Kaž­kas da­rė kon­kur­są, kaž­kas da­ly­va­vo ir vie­nas gau­na pi­ni­gus. Ir aiš­ku, už ką ga­vo. Mū­sų at­ve­ju aš net ky­šio mo­ty­vo ne­ma­tau.

– Na, tei­sė­sau­ga ke­lia ver­si­jas, ko­dėl R.Kur­lians­kis ga­lė­jo da­lin­ti ky­šius Eli­gi­jui Ma­siu­liui ir Vy­tau­tui Gap­šiui. Ar jūs ne­pa­si­ti­ki­te tei­sė­sau­ga šio­je vie­to­je?

– Tie mo­ty­vai, ku­rie nu­ro­dy­ti, ma­nęs vi­siš­kai ne­įti­ki­no.

– Gal to­kiu at­ve­ju tu­rė­jo pats R.Kur­lians­kis im­tis ini­cia­ty­vos su­stab­dy­ti sa­vo dar­bą?

– Tai jūs jau jam ši­tą klau­si­mą ga­li­te už­duo­ti. Jis ne­sii­ma, o ko­dėl aš jį tu­rė­čiau už akių im­ti ir nu­kirs­ti?

– Jūs sa­kė­te, kad R.Kur­lians­kio veik­la kon­cer­ne yra la­bai ap­ri­bo­ta po jam par­eikš­tų įta­ri­mų. Gal ga­li­te pa­aiš­kin­ti, kaip, iš­sky­rus tai, kad jums užd­raus­ta bend­rau­ti?

– R.Kur­lians­kiui užd­raus­ta bend­rau­ti su 10 žmo­nių.

– Vi­si jie iš kon­cer­no?

– Ne, ne vi­si. Iš kon­cer­no su jam pa­val­džiais ir su tais, ku­riems jis yra pa­val­dus. Jis ap­ri­bo­tas ver­ti­ka­liai, bet ho­ri­zon­ta­liai – ne.

– Ar ne­ma­no­te, kad aps­kri­tai žmo­gus su­nkiai ga­li vyk­dy­ti sa­vo par­ei­gas to­kio­je si­tua­ci­jo­je? Tu­rint ome­ny­je, pa­vyz­džiui, kad ir val­dy­bos po­sė­džius kon­cer­no, kur jis yra vi­cep­re­zi­den­tas, jūs – pre­zi­den­tas. Jūs ne­ga­li­te bend­rau­ti, kaip vyks­ta tie po­sė­džiai?

– Mums tai ne­truk­do.

– Tai jūs pa­bend­rau­ja­te?

– Ne, mums tai ne­truk­do, nes mes iki šiol ne­tu­rė­jo­me nė vie­no val­dy­bos po­sė­džio. Čia rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, kaip vei­kia kon­cer­no val­dy­ba. Pas mus 16 aukš­te vei­kian­čios struk­tū­ros tvir­ti­na biu­dže­tus, in­ves­ti­ci­nius pla­nus ir juos per­žiū­ri, jei­gu rei­kia. Čia yra pa­grin­di­nis rei­ka­las. Tai ge­gu­žės mė­ne­sį tie da­ly­kai yra pa­da­ry­ti, ir for­ma­liai mes iki ru­dens ne­tu­rė­si­me to­kios veik­los. Tai pa­gal vei­ki­mo pri­nci­pą tai mums ne­truk­do val­dy­bos ly­gy­je.

– O ži­niask­lai­dos gru­pės va­do­vo ly­gy­je R.Kur­lians­kiui tai ne­truk­do?

– Jūs ne blo­giau už ma­ne ži­no­te, kas yra va­sa­rą ži­niask­lai­do­je. Taip pat kaip ir po­li­ti­ko­je, vei­ki­mas ru­de­nį pra­si­de­da. Tai na­tū­ra­liai nė­ra pats la­biau­siai įtemp­tas lai­kas. Aiš­ku, tai yra ne­pa­to­gu ir nė­ra nor­ma­lu, tie ap­ri­bo­ji­mai ken­kia vei­ki­mui. Bet ne vi­sa­da da­rai vis­ką taip, kaip pa­to­gu. (...) Man kaž­kaip at­ro­do, kad po rin­ki­mų vis­kas grei­tai iš­sisp­ręs. Aš vers­le jau 25 me­tus ir esu ma­tęs ne­ma­žai vi­so­kių fo­ku­sų.

– Ko­dėl jūs šią by­lą sie­ja­te su rin­ki­mais?

– To­dėl, kad jei­gu jūs pa­ste­bė­jo­te, tai vie­nin­te­lė šio da­ly­ko pa­sek­mė yra ta, kad Li­be­ra­lų są­jū­dis at­si­ra­do prie tos ri­bos, kad jis ne­ga­li ne­praei­ti 5 proc. bar­je­ro. Čia man ryš­kiau­sias, aki­vaiz­dus po­ky­tis.

– Kam tai nau­din­ga?

– O ko­kios par­ti­jos užau­go per tą lai­ką? Tie­sio­gi­nė nau­da yra pa­kan­ka­mai aki­vaiz­di. Kam nau­din­ga, kad au­gan­tis, ky­lan­tis ju­dė­ji­mas stai­ga kri­to į že­mu­mas, o kaž­kas iš­ki­lo? Tai čia jūs už ma­ne ge­riau at­sa­ky­si­te, kas nu­kri­to į že­mu­mas ir kas kiek užau­go.

– Li­be­ra­lų par­ti­ja, ku­ri dek­la­ruo­ja lais­vą rin­ką ir kuo ma­žes­nius su­var­žy­mus, tur­būt yra ge­riau­sia at­ra­ma vers­lui. Ar ma­no­te, kad smū­gis li­be­ra­lams tuo pa­čiu yra smū­gis vi­sam Lie­tu­vos vers­lui?

– Ne. Aš ma­nau, kad ši­tas smū­gis li­be­ra­lams yra smū­gis jiems kaip or­ga­ni­za­ci­jai pa­si­ti­krin­ti sa­vo ti­krą­sias ver­ty­bes ir ar juos vie­ni­ja bu­vi­mas tik džiaugs­me, ar ir ta­da, kai jiems yra su­nku. Ar tie ry­šiai, ar tas ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu tu­ri po sa­vi­mi pa­ma­tą, ar tai bu­vo dek­la­ra­ty­vu ir ne­ti­kra. Čia jų or­ga­ni­za­ci­jos pa­ti­kra, kiek jie bu­vo nuo­šir­dūs.

– Kas Lie­tu­vo­je truk­do ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja?

– (...) Jei­gu sis­te­ma pa­da­ry­ta ne­efek­ty­vi, kiek­vie­nas žmo­gus, da­ly­vau­jan­tis to­je sis­te­mo­je, jis jau­čia, kad su ma­ža pa­ki­ša jis ga­li su­efek­ty­vin­ti tą sis­te­mą sau kon­kre­čiai, nors vi­siems sis­te­ma yra vie­no­dai ne­pa­to­gi.

– O ar jūs ne­ma­no­te, kad jū­sų kon­cer­nas taip pat iš da­lies truk­do ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja Lie­tu­vo­je?

– Kuo?

– Ky­šiais, įta­ri­mais ky­ši­nin­ka­vi­mu. Įta­ri­mais 100 tūkst. eu­rų ver­tės ky­šiu Eli­gi­jui Ma­siu­liui, 25 tūkst. eu­rų ver­tės ky­šiu Vy­tau­tui Gap­šiui...

– O sie­kiant ko­kių nau­dų?

– Ne­iš­sip­lė­siu, nes jūs pats pui­kiai ži­no­te. Ke­lio Vil­nius – Ute­na pro­jek­tas, kre­di­to uni­jų įsta­ty­mas, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­las Vil­niu­je. Ko­dėl jums tai rū­pi?

– Ko­kia ga­li bū­ti ko­rup­ci­ja nuo me­ce­na­vi­mo? Aš tu­riu ky­ši­nin­kau­ti, kad ga­lė­čiau me­ce­nuo­ti? Ar jums pa­tiems ne­atro­do juo­kin­ga, kad me­ce­na­vi­mui rei­kia mo­kė­ti pa­ki­šas? Čia pa­gal pro­ku­ra­tū­ros lo­gi­ką yra taip. Kas čia per vei­ki­mas, ką, aš bep­ro­tis esu?

Ar­ba ei­ti į zo­ną, ku­rio­je mū­sų net nė­ra? Čia apie kre­di­to uni­jas. Ar­ba už­siim­ti pro­jek­tu Vil­nius – Ute­na, ku­ris yra ne­pil­no nėš­tu­mo sta­di­jo­je? Ket­ve­rius me­tus jau ei­na tas pro­ce­sas. Ži­no­te, kas man ap­mau­džiau­sia? Tuo ke­liu aš į Du­bin­gių te­ni­so klu­bą va­ži­nė­ju, tar­ki­me, pen­kis ar de­šimt kar­tų per mė­ne­sį se­zo­no me­tu. Gal­vo­ju, o mū­sų gy­ve­ni­me kas yra svar­biau – kaž­kam čia brū­žin­ti il­gai ir nuo­bo­džiai, ar im­ti ir pa­da­ry­ti tą ke­lią?

Pi­ni­gai yra, ga­li­my­bės yra. Ko­dėl rei­kia va­ži­nė­ti 25 me­tus ru­sų pa­da­ry­tu be­to­ni­niu ke­liu. Kas čia yra, pi­ni­gų trūks­ta ar or­ga­ni­zuo­tu­mo? Va tas man la­biau­siai ne­pa­tin­ka, nes mū­sų gy­ve­ni­mo prog­re­sas iš vie­nos pu­sės la­bai spar­tus, bet kai ku­rios zo­nos ap­gai­lė­ti­nos. Ko­dėl rei­kia lau­žy­ti ma­ši­nas ir va­ži­nė­ti per tą at­sik­lai­piu­sį ke­lią, kas čia truk­do, kie­no čia pla­nas, kam čia ne­si­gau­na?

Per me­tus Sei­mas pri­ima šim­tus tei­sės ak­tų ir čia bet ką ga­li mums pri­kiš­ti. Mes žiū­ri­me, kad bū­tų aiš­kiai su­pran­ta­ma, ko­dėl mes at­seit tą pa­da­rė­me. Da­bar man aiš­ki­na, kad me­ce­na­vi­mui aš tu­riu ky­ši­nin­kau­ti, kaip jūs tą ga­lė­tu­mė­te pa­aiš­kin­ti?

– Kal­ba­ma, kad jums rū­pė­jo vie­ta, kur at­si­ras Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­las.

– Jei­gu mes pa­si­ra­šė­me įsi­pa­rei­go­ji­mą su prem­je­ru, kad mes me­ce­nuo­si­me Lie­tu­vos šimt­me­čiui Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­lo pa­sta­ty­mą, koks mums skir­tu­mas, kur jis bus? Mums tai vi­siš­kai ne­rū­pė­jo.

– Ne­ma­no­te, kad dėl to­kių is­to­ri­jų vi­suo­me­nė pra­de­da stig­ma­ti­zuo­ti, ne­igia­mai ver­tin­ti vers­lą, o kai ku­rie po­li­ti­kai tuo nau­do­ja­si?

– Ta bė­da yra, aš tą jau­čiu pa­sta­ruo­sius dau­ge­lį me­tų, poa­dam­ki­nė­je ero­je. Ypa­tin­gai tą ga­li­ma pa­jus­ti per Vy­riau­sy­bės ir at­sto­vų iš­vy­ki­mus – yra „jie“ ir „mes“. Jie – tai vers­las, ku­rie dir­ba sau ir yra sa­va­nau­džiai pel­no sie­kė­jai. Ir yra mes – tie, ku­rie už Lie­tu­vą, ku­rie ei­na rau­do­nu ki­li­mu, o vers­las pats sau už vis­ką su­si­mo­ka ir įei­na per už­pa­ka­li­nes du­ris. Va ši­tas da­ly­kas yra žiau­riai ryš­kus.

Da­bar­ti­nė vals­ty­bi­nė po­li­ti­ka to­kia. Tai yra pats di­džiau­sias mark­siz­mas, koks tik ga­li bū­ti. Ta­da jau ne­svar­bu, ar tu me­ce­nuo­ji, ar tu do­va­no­ji, nes vi­si gal­vo­ja, kad tu esi ky­ši­nin­kas ir taip ban­dai nu­plau­ti sa­vo nuo­dė­mes.

– Ar jū­sų kal­ti­na­te pre­zi­den­tę, ku­ri ne kar­tą yra kal­bė­ju­si ir Lie­tu­vos vers­lo oli­gar­chi­za­ci­ją ir yra pa­lan­kiau at­si­lie­pu­si apie už­sie­nio in­ves­tuo­to­jus?

– Vi­sas lie­tu­viš­kas vers­las mo­ko­si iš Va­ka­rų. Iš ru­so to ne­iš­mok­si, iš Ry­tų at­ei­na daug dau­giau blo­gy­bių nei ge­ry­bių, to­dėl mes la­bai na­tū­ra­liai in­teg­ruo­ja­mės į Va­ka­rus, iš jų at­ei­na pa­tir­tis. La­bai ge­rai, kad mes tu­ri­me į ką ly­giuo­tis, pe­rim­ti pa­tir­tį ir bū­ti ge­res­niais. Bet tuo pa­čiu su Va­ka­rų vers­lu mes ir kon­ku­ruo­ja­me, to­dėl man vi­si tie pri­ori­te­tai sa­vas ar sve­ti­mas ne­pa­tin­ka. Jei­gu tu ne­si­lai­kai žai­di­mo tai­syk­lių, taip, tu esi blo­gas. Bet tas bend­ras men­ki­ni­mas man vi­siš­kai ne­im­po­nuo­ja.

– Bet ar ne­ma­to­te ta­me ir pa­čių stam­bių Lie­tu­vos vers­lo struk­tū­rų kal­tės, ku­rios ti­krai ne­bu­vo at­vi­ros il­gą lai­ką? Tas lie­čia tiek jus, nes kon­cer­nas net at­sto­vo spau­dai ne­tu­rė­jo. Tas no­ras bū­ti už­da­riems, kas tai pa­ska­ti­no lie­tu­viš­kam vers­le?

– Tai la­bai na­tū­ra­lu. Vers­las au­ga ir jo rei­ka­las yra ne vie­šai apie sa­ve pa­sa­ko­ti, o da­ry­ti tuos dar­bus, nes dar­bai tu­ri sa­ve gir­ti. No­riu pri­min­ti, kad „VP Mar­ket“ gru­pė pir­mus pen­kis sa­vo veik­los me­tus ne­lei­do jo­kių rek­la­mi­nių pi­ni­gų su ta min­ti­mi, kad mū­sų pre­kės ir pa­slau­gos tu­ri bū­ti to­kios ge­ros, kad pa­čios sa­ve rek­la­muo­tų. Vers­las nė­ra tam, kad sa­ve eks­po­nuo­tų. Šiuo at­ve­ju dar­bas vers­lą gi­ria, yra to­kia lo­gi­ka ir ji tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti.

Nuo to, kad tu la­bai stip­riai gir­sie­si... Yra ne­ma­žai to­kių, kur la­bai daug bend­ra­vo ir ne­la­bai ge­rai bai­gė. Tai čia ne­sa­ky­čiau, kad at­vi­ru­mas pats sa­vai­me yra na­tū­ra­lus gė­ris.

– Bet mes kal­ba­me ir apie at­skai­tin­gu­mą, ne tik apie pa­gy­ras. Ar jūs ne­ma­no­te, kad vi­suo­me­nei svar­bu ži­no­ti, kaip vei­kia kon­cer­nas, ko­kiais me­to­dais, per ko­kius žmo­nes, ar da­ro tai pa­gal įsta­ty­mus?

– Tai pas mus tink­la­la­py­je vis­kas yra nuo struk­tū­ros iki vei­kian­čių as­me­nų. Nie­ko nė­ra pa­slap­tin­go ar slap­to. 15 me­tų mus au­di­tuo­ja tarp­tau­ti­niai au­di­to­riai. Mums tai nė­ra pri­va­lo­ma, bet mes tą da­ro­me, nes mū­sų fi­nan­si­niai par­tne­riai, ban­kai jau­čia­si kom­for­ta­bi­liai.

– Kaip ver­ti­na­te po­li­ti­kų pa­si­sa­ky­mus apie al­ko­ho­lio prie­ina­mu­mo ri­bo­ji­mą ir kad šian­die­ni­nė tvar­ka yra ydin­ga?

– Man tai at­ro­do kaip ne­pra­lo­šia­ma kor­ta, ku­ria žai­džia po­li­ti­kai prieš rin­ki­mus. Ka­da vi­si kal­ba apie al­ko­ho­lio ri­bo­ji­mus, į prie­kį aso­cia­ty­viai ke­lia­mi pikt­nau­džia­vi­mo al­ko­ho­liu pa­vyz­džiai, tai žmo­gus, ku­ris sa­ko, kad rei­kia su tuo ko­vo­ti, jis kaip ir ne­pra­lo­šia­mai žai­džia. Pui­kiai ži­no­me, kad šne­kant prieš blo­gy­bes svar­biau­sias klau­si­mas yra prie­mo­nės. Pa­čios ra­di­ka­liau­sios yra sau­sie­ji įsta­ty­mai, dar ki­ti da­ly­kai, tai vie­nin­te­lis da­ly­kas yra pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jus, kai tu ri­bo­da­mas kaž­ko­kį blo­gį vis dėl­to ne­iš­pil­tum to vai­ko iš vo­ne­lės. (...) Bet čia pa­lau­ki­me, kol jie at­eis ir su­gal­vos, kaip čia jie ko­vos.

– Pa­sku­ti­niai siū­ly­mai bu­vo di­din­ti al­ko­ho­lio įsi­gi­ji­mo am­žiaus cen­zą iki 20 me­tų, ri­bo­ti pre­ky­bos lai­ką. Jums tai at­ro­do ra­cio­na­lu?

– Mes tu­ri­me šiau­rie­čių pa­tir­tį, tu­ri­me pie­tie­čių pa­tir­tį, kiek­vie­na pa­tir­tis tu­ri sa­vų pliu­sų ir sa­vų mi­nu­sų. Aš gir­dė­jau, pa­vyz­džiui, kad šiau­rie­čiai tuos kie­tus ri­bo­ji­mus įve­da dėl to, kad tu­ri ma­žai sau­lės ir žmo­nės vie­nin­te­lę al­ter­na­ty­vą tu­ri šiuo­se links­mi­na­muo­siuo­se svai­ga­luo­se. Gal­būt mums ne­ap­si­mo­ka im­ti pa­vyz­džių iš ten, kur žmo­nės dep­re­suo­da­mi daug iš­ge­ria, mes gal sau­lės tu­ri­me pa­kan­ka­mai. Man pa­tin­ka toks blai­vus vi­du­riu­kas – ne­siim­ti kaž­ko­kių bep­ro­tiš­kų prie­mo­nių su­var­žan­čių, kaip ir ne­li­be­ra­li­zuo­ti ir ska­tin­ti vi­sur var­to­ji­mą.

– O Lie­tu­vo­je ge­ras tas vi­du­riu­kas?

– Ma­nau, kad nor­ma­lus tas vi­du­riu­kas.

– Sa­vo al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų krep­še­ly­je tu­ri ir taip va­di­na­mus „spe­cia­lios tech­no­lo­gi­jos“, ki­taip sa­kant – spi­ri­tuo­tus vy­nus. Ne­ma­no­te, kad bū­tų la­bai gra­žus ir tei­sin­gas spren­di­mas jų at­si­sa­ky­ti?

– Tie spi­ri­tuo­ti vy­nai ir taip spar­čiai ma­žė­ja, to­dėl ir taip tuoj mes ne­tu­rė­si­me apie ką kal­bė­ti – šiems vy­nams ak­ci­zų po­li­ti­ka da­bar la­bai ne­pa­lan­ki. Jie na­tū­ra­liai yra iš­stu­mia­mi dėl to, kad yra ne­pa­lan­kūs vi­so­mis pra­smė­mis – kaip pro­duk­tas pats iš sa­vęs, o ak­ci­zų po­li­ti­ka da­bar juos pra­ktiš­kai ban­do nu­žu­dy­ti. Tai pro­ce­sas, ku­rio dras­tiš­kai ne­rei­kia da­ry­ti, jie na­tū­ra­liai nu­mirs. Ma­nau, spi­ri­tuo­ti vy­nai nu­eis į pra­ei­tį ir bus už­mirš­ti.

– Kaip jūs įver­tin­tu­mė­te šios Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo ka­den­ci­ją? Ar nu­veik­ta ge­rų dar­bų ge­ri­nant vers­lo są­ly­gas?

– Ži­no­te, vi­sa­da ga­li bū­ti ge­riau ir mes ti­ki­mės, kad su kiek­vie­nais rin­ki­mais bus ge­riau, o kaip gau­na­si jūs pa­tys ma­to­te. Tos vers­lo są­ly­gos – dir­bi to­mis są­ly­go­mis ko­kios yra, ma­žiau gal­vo­ji apie tai, ką ki­ti tu­ri pa­da­ry­ti, dau­giau gal­vo­ji, ką tu pats ga­lė­tum ge­riau pa­da­ry­ti ir pa­da­rai. (...) Šiuo at­ve­ju vers­las yra ta proak­ty­vi da­lis, ku­ri tu­ri įveik­ti vi­sus su­nku­mus ir vi­sus ne­pri­tek­lius ir sa­vo ak­ty­vu­mo ir ener­gi­ja iš­spręs­ti vi­sus sa­vo klau­si­mus.

– Po šios pa­tir­ties ir vie­no di­džiau­sių ša­lies is­to­ri­jo­je po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos skan­da­lų ar ne­at­si­sa­ky­si­te il­ga­me­tės tra­di­ci­jos lan­ky­ti par­ti­jų šta­bus rin­ki­mų nak­tį? Ku­rias par­ti­jas no­rė­tu­mė­te ap­lan­ky­ti per šiuos Sei­mo rin­ki­mus?

– Ži­no­te, ta tra­di­ci­ja yra la­bai kon­tra­ver­siš­ka. Ko mes pa­skui su­lau­kia­me, tai nuo­trau­kų ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se ir įvai­rių klau­si­mų.

Šiaip yra la­bai sma­gu, jei­gu ta­ve pri­ima. Yra la­bai sma­gu žiū­rė­ti, kaip žmo­nės vie­ni lai­mi, vie­ni pra­lai­mi, tai čia yra jų pjū­ties me­tas. Tai tie­sio­gi­nės nau­dos gau­ni ne­daug, bet pa­ma­tai to­kios in­for­ma­ci­jos, pa­žiū­ri, kaip dir­bi šta­bai, ko­kie žmo­nės dir­ba. Tai yra pa­kan­ka­mai įdo­mi pa­tir­tis, bet ta­me yra sa­vi pliu­sai, sa­vi mi­nu­sai. Dar ne­ži­nau, šiais me­tais va­žiuo­si­me ar ne­va­žiuo­si­me, net ne­ži­nau, ar mus aps­kri­tai kas nors po vi­sos ši­tos is­to­ri­jos įsi­leis.

– Ačiū už po­kal­bį.