D. Henke: valdžiai sunkiausia aiškiai pasakyti, kad esame laukiami
Per­nai į Lie­tu­vą grį­žo 18,4 tūkst. emig­ran­tų, ta­čiau iš­vyks­tan­čių­jų skai­čiai, kur kas di­des­ni: per me­tus Lie­tu­vą pa­lie­ka maž­daug 50 tūkst. žmo­nių. Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Da­lios Hen­ke tei­gi­mu, nors prie­žas­čių grįž­ti į Lie­tu­vą pa­kan­ka, o iš­vy­kę jau­čia di­de­lę na­mų trau­ką bei nos­tal­gi­ją, emo­ci­niai ar­gu­men­tai ne­iš­nau­do­ja­mi, o rea­lių eko­no­mi­nių po­ky­čių trū­ku­mas bei po­li­ti­kų po­žiū­ris spren­di­mą iš es­mės pa­ver­čia as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės klau­si­mu.

Įsik­lau­sy­ti į emo­ci­nius argumentus

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke./ Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

D.Hen­ke tei­gia no­rin­ti at­kreip­ti dė­me­sį, kad emo­ci­niai ar­gu­men­tai, ko­dėl žmo­nės pa­si­ren­ka iš­va­žiuo­ti, per­ne­lyg daž­nai nu­ver­ti­na­mi, ne­iš­nau­do­ja­mi.

„Kiek­vie­nas emig­ra­vęs ti­krai ras sa­vų prie­žas­čių grįž­ti. Ir la­bai daž­nai tos prie­žas­tys bus emo­ci­nės, su­si­ju­sios su na­mų trau­ka, nos­tal­gi­ja. Ti­krai ne­sa­kau, kad tai, jog tu­ri­me pui­kų kli­ma­tą, ke­tu­ris me­tų lai­kus ar ce­pe­li­nus, pri­vers iš­va­žia­vu­sius žmo­nės su­grįž­ti. Žvel­giu į tai per hu­mo­ro, iro­ni­jos pri­zmę, ta­čiau no­riu pa­sa­ky­ti, kad bū­ti­na įsik­lau­sy­ti ir su­pras­ti. La­biau­siai no­riu ak­cen­tuo­ti emo­ci­nį lyg­me­nį – par­ody­ti, ko­dėl žmo­nės grįž­ta, kaip jie pa­tys tai įvar­di­ja. Ir kad to ne­ver­ta pra­leis­ti pro au­sis“, – sa­ko Pa­sau­lio Lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Pa­sak jos, iš­va­žia­vu­sius ypač glu­mi­na tai, kad at­ro­do, jog esi ne­lau­kia­mas, kad tu­ri nuo­lat tei­sin­tis, ko­dėl iš­va­žia­vai, o emig­ra­vi­mas ga­na re­tai lai­ko­mas pri­va­lu­mu.

„Ką gal­vo­ti, kaip jaus­tis, kai apk­lau­sos ro­do, kad Lie­tu­vo­je darb­da­viai ne­no­rė­tų sam­dy­ti už­sie­ny­je dar­bo pa­tir­ties pa­si­sė­mu­sio žmo­gaus, nes jie esą no­rės di­des­nės al­gos, gal ge­riau ži­nos sa­vo tei­ses. Tai, kas ga­lė­tų bū­ti pri­va­lu­mas, ne­ju­čia tam­pa rie­biu mi­nu­su. Tai ko­dėl rei­kė­tų no­rė­ti grįž­ti, net ir la­bai stip­riai nos­tal­gi­jai pri­spau­dus?“, – re­to­riš­kai klau­sia D.Hen­ke.

Kam su­grįž­ti su­nkiau­sia?

Anot jos, pa­grin­di­nis da­ly­kas, ku­ris pa­dė­tų pa­keis­ti si­tua­ci­ją – siųs­ti aiš­kią vie­ny­bės ži­nią ir drą­siai pa­sa­ky­ti, kad už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys Lie­tu­vos pi­lie­čiai yra lau­kia­mi čia, Lie­tu­vo­je.

„Ma­no gal­va, val­džiai svar­biau­sia, bet kaž­ko­dėl iki šiol su­nkiau­sia, aiš­kiai ir ne­dvip­ras­miš­kai pa­sa­ky­ti, kad esa­me lau­kia­mi. Vi­si – ir tie, ku­rie iš­va­žia­vo se­niai, ir vos prieš ke­lis me­tus emig­ra­vę. Tie, ku­rie daug pa­sie­kė, ir tie, ku­riems gal­būt ne­pa­si­se­kė. Val­džia, aiš­kiai pa­siun­tu­si po­zi­ty­vią vie­ny­bės ži­nią, ti­krai su­lauk­tų at­sa­ko“, – įsi­ti­ki­nu­si D.Hen­ke.

Jos tei­gi­mu, be­ne di­džiau­sias par­adok­sas, kad su­nkiau­sia grįž­ti tiems, ku­rie ne­įsit­vir­ti­no sve­ti­mo­se ša­ly­se, ku­riems „ne­pa­si­se­kė“.

„Nors jie tu­ri dau­giau­siai pre­teks­tų grįž­ti, at­ro­do, kad yra ma­žiau­siai lau­kia­mi. Pa­ti ži­nau, kad iš Ai­ri­jos ar Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos grį­žo da­lis žmo­nių, ku­riems ne­pa­vy­ko įsit­vir­tin­ti taip, kaip jie no­rė­jo. Ir pri­si­dė­jus emo­ci­niams fak­to­riams – nos­tal­gi­jai, Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems tė­vams – jie pri­ėmė spren­di­mą grįž­ti. Ta­čiau ne tik fi­ziš­kai, bet ir emo­ciš­kai tai bu­vo ti­krai ne­leng­va, nes vi­suo­me­nės kli­ma­tas iš es­mės ne­la­bai pa­lan­kus grįž­tan­tiems, o jei dar dėl „ne­sėk­mės“, tai grįž­tan­tys su­si­du­ria su ne­men­ku psi­cho­lo­gi­niu iš­šū­kiu“, – tei­gia Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės va­do­vė.

Iš­ei­tis, pa­sak jos, pa­ban­dy­ti su­pras­ti iš­va­žia­vu­sius žmo­nes, at­si­sa­ky­ti žiū­rė­ji­mo iš aukš­to, smer­ki­mo, kal­ti­ni­mo ne­pa­trio­tiš­ku­mu. Ta­da yra daug dau­giau ga­li­my­bių, kad nos­tal­gi­jos ve­di­ni jie la­biau no­rės grįž­ti, ir svar­biau­sia – jau­sis lau­kia­mi.

Spren­di­mai – val­džios rankose

Pa­sak jos, kon­kre­tūs iš­vy­ku­sių­jų su­sig­rą­ži­ni­mo veiks­mai tie­sio­giai pri­klau­so nuo po­li­ti­nės va­lios ir po­li­ti­kų spren­di­mų.

„Vi­si ži­no­me, kad pa­grin­di­nės iš­vy­ki­mo prie­žas­tys – eko­no­mi­nės. Tad nuo jų reik­tų pra­dė­ti spręs­ti šį klau­si­mą. Tai ne­leng­va, jau­tru, bet jei pri­pa­žin­tu­me, kad tai iš tie­sų yra pri­ori­te­tas, si­tua­ci­ja keis­tų­si. Dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės klau­si­mas, nuo­lai­dos bei mo­kes­čių leng­va­tos grįž­tan­tiems, į Lie­tu­vą sa­vo vers­lą per­ke­lian­tiems žmo­nėms bū­tų rim­ta pa­spir­tis. O į ne­pa­si­ten­ki­ni­mą bei opo­na­vi­mą siū­lau žiū­rė­ti la­bai ra­miai – jei vi­sos vals­ty­bės tiks­las, kad emig­ra­vę žmo­nės grįž­tų, ne­ga­li­ma leis­ti iš vė­žių iš­mu­ša­miems tų, ku­rie sa­kys, kad to ne­rei­kia. Skai­dy­mo ir skirs­ty­mo į iš­va­žia­vu­sius ir li­ku­sius aps­kri­tai ne­tu­rė­tų bū­ti – juk vi­si esa­me vie­nos ša­lies žmo­nės“, – įsi­ti­ki­nu­si D.Hen­ke.

Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės tei­gi­mu, ne­men­ka pa­spir­ti­mi no­rin­tiems su­grįž­ti tam­pa vals­ty­bi­nės prog­ra­mos, ku­rios tei­kia pa­gal­bą bei pra­kti­nę in­for­ma­ci­ją, ta­čiau to­kių pa­ska­ti­ni­mo ženk­lų ga­lė­tų bū­ti ir dau­giau.

Vie­ną to­kių prog­ra­mų „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“ vyk­dan­čio Mig­ra­ci­jos in­for­ma­ci­jos cen­tro (MIC) pro­jek­tų koor­di­na­to­riaus Jus­ti­no Ubos tei­gi­mu, ti­krai ne vi­sos ga­li­my­bės iš­nau­do­tos, o pa­pras­ti pra­kti­niai žings­niai la­biau­siai do­mi­na no­rin­čius grįž­ti.

„La­bai daug kas pri­klau­so nuo po­li­ti­nės va­lios, o eko­no­mi­nės si­tua­ci­jos ge­ri­ni­mas – il­gas pro­ce­sas. Ta­čiau jau da­bar ga­li­me pra­dė­ti spręs­ti la­bai kon­kre­čius pra­kti­nius klau­si­mus: vai­kų in­teg­ra­ci­ja į švie­ti­mo įstai­gas ir dar­že­lius, eko­no­mi­nių pers­pek­ty­vų ma­ty­mas, pa­lan­kios vers­lui ap­lin­kos kū­ri­mas. Tai daž­niau­si klau­si­mai, ku­rių su­lau­kia­me“, – sa­ko J.Uba.

Pa­grin­di­nis pa­ta­ri­mas no­rin­tiems grįž­ti, anot jo, – grį­ži­mui taip pat rei­kia pa­si­ruoš­ti. Tai nė­ra su­dė­tin­ga, nes MIC „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“ jau nuo 2015 m. vie­no lan­ge­lio pri­nci­pu tei­kia kon­sul­ta­ci­jas švie­ti­mo, so­cia­li­niais, svei­ka­tos ap­sau­gos, įsi­dar­bi­ni­mo ir ki­tais klau­si­mais.

„Si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je kei­čia­si, tad ne­rei­kia va­do­vau­tis iš­anks­ti­niais ar ži­niask­lai­dos for­muo­ja­mais ste­reo­ti­pais. Vi­sa­da re­ko­men­duo­ja­me grį­ži­mui ruo­štis ne vien emo­ciš­kai, bet ir pa­si­do­mė­ti, į ko­kią mo­kyk­lą ar dar­že­lį lei­si­te sa­vo vai­kus, ko­kio­mis są­ly­go­mis kur­si­te vers­lą, kur dirb­si­te. At­li­kus to­kius na­mų dar­bus, Lie­tu­vo­je įma­no­ma pa­ma­ty­ti kur kas dau­giau pers­pek­ty­vų ir iš­veng­ti nu­si­vy­li­mo, kuo­met lū­kes­čiai ski­ria­si nuo rea­ly­bės“, – tei­gia pro­jek­tų va­do­vas.