Česlovas Juršėnas: už Algirdo Brazausko tauta jautėsi kaip už uolos
Prieš 25 me­tus – 1993-ių­jų va­sa­rio 25 die­ną – inau­gu­ruo­tas pir­ma­sis at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas. Pen­ke­rius me­tus tru­ku­si jo ka­den­ci­ja pa­li­ko ryš­kų įspau­dą mū­sų ša­lies is­to­ri­jo­je.

Artimas A. Brazausko bendražygis, buvęs ilgametis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas prezidentą prisimena buvus valstybišką žmogų. Kaip vieną reikšmingiausių jo nuopelnų vadovaujant valstybei Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas įvardija pirmaisiais nepriklausomybės metais tvyrojusio visuomenės susipriešinimo, susiskaldymo mažinimą.

„Viena priežasčių, kodėl žmonės balsavo už A. Brazauską, buvo ta, kad už jo jie jautėsi lyg už uolos. Socialinės ramybės ar santykių tarp žmonių sušvelninimas visų pirma buvo jo nuopelnas“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Česlovas Juršėnas.

S. Lozoraitis nespėjo pažinti Lietuvos

Pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento posto siekė du kandidatai – A. Brazauskas ir Stasys Lozoraitis. Kas lėmė A. Brazausko sėkmę rinkimuose?

– Pirma – kontrkandidatas nebuvo Lietuvos žmogus. Pastaruosius dešimtmečius jis nebuvo gyvenęs šalyje, neturėjo visų tų problemų, kurias patyrė kiti žmonės. Žinoma, jis dirbo ir veikė Lietuvos labui. S. Lozoraitis buvo žinomas kaip politinis veikėjas, diplomatas, bet daugumai žmonių jis buvo mažai pažįstamas ir artimas.

A. Brazauskas buvo žinomas veikėjas. Vertinant objektyviai, jis visada stengėsi padaryti ką nors tokio, kas galiausiai liko ir šiandien. A. Brazauskas buvo apvažiavęs visą Lietuvą. Ir ne šiaip apvažiavęs, o kerziniais batais išvaikščiojęs. Žinojo, kas ir kur yra, ką reikia daryti.

Taip pat išskirčiau A. Brazausko paprastumą, charizmą. Jis mokėjo kalbėti su visais žmonėmis. Pats esu girdėjęs, kaip jis, būdamas prezidentas, mokslo žmones mokė kalbėti paprastai, vartoti mažiau tarptautinių žodžių, kad kiekviena kaimo moteriškė suprastų, ką norima pasakyti. Be to, jis buvo vyras iš stuomens ir iš liemens, kaip sakydavo mūsų kaime, simpatiškas, patrauklus. A. Brazauskas tada buvo dar gana jaunas – 60 metų, vyras pačiame stiprume. Jis galėjo ir pašokti, ir padainuoti, ne tik gražiai pakalbėti. Visi šie pliusai ir lėmė tokį rinkimų rezultatą.

Nors S. Lozoraitį priėmė kaip vilties prezidentą, labai patriotišką žmogų, dirbusį Lietuvai diplomatinėje tarnyboje, jis nespėjo susipažinti su šalimi, žmonėmis ir patraukti juos.

Koks prezidentas buvo A. Brazauskas?

– Jam pirmiausia rūpėjo valstybė. Tam tikru požiūriu geras stimulas A. Brazauskui buvo darbas Valstybinėje plano komisijoje, kur jis buvo pirmasis pavaduotojas, atsakingas už, sakykime, „bendrą vaizdą“ – turėjo suderinti įvairius interesus, nes vienos žinybos ir ministerijos norėjo vienaip, kitos – kitaip. Jam reikėjo mokėti suderinti skirtingus interesus. Gebėjimas matyti visą Lietuvą buvo labai svarbus. Tapęs prezidentu jis galvojo apie ką tik atkurtą valstybę.

Išskirčiau tai, kad ir tapęs prezidentu A. Brazauskas išliko žmogiškas. Todėl ir šiandien matau jį kaip žmogų, kuris aprėpė visą Lietuvą, bet kartu matė atskirus gyventojus, jų problemas ir stengėsi jas spręsti. Sakydavau, kuo mes skiriamės nuo konservatorių – tuo, kad esame nepikti. A. Brazauskas nebuvo piktas. Man visko teko patirti, tačiau jis patyrė gerokai daugiau puolimų, patyčių, įvairaus priekabiavimo, šmeižto ir sugebėjo tai atlaikyti, nesistengė kam nors atkeršyti.

Algirdas Brazauskas prezidento priesaiką 1993 metų vasario 25 dieną davė Seime./Algirdo Sabaliausko nuotrauka

Padarė ir klaidų

– Kaip savo vadovavimą valstybei vertino pats A. Brazauskas?

– Į šį klausimą galėtų atsakyti tik jis pats, apie tai galiu kalbėti tik apytikriai. Man atrodo, kad A. Brazauskui prezidento pareigos neatrodė įdomiausias dalykas. Vadovauti Vyriausybei, realiai vykdomajai valdžiai, jam buvo artimiau.

Svarbiausia sritis, kuria jis turėjo rūpintis, buvo užsienio politika, bet jis tuo mažiausiai užsiėmė. Prisimenu, kai pats dirbau greta jo ar Ministrų taryboje, ar Centro komitete, vis stengdavausi kalbėti ką nors apie užsienio politiką, paskui pateikdavau savo klausimus. A. Brazauskas, žinoma, klausydavosi, bet specialiai nestudijavo tų dalykų.

Vertinant iš esmės, sakyčiau, kad jis manė padaręs tai, kas buvo reikalinga pereinamuoju iš vienos sistemos į kitą laikotarpiu. Jam reikėjo pasirūpinti, kad tai būtų padaryta ne taip skausmingai, kaip buvo pradėta Aukščiausiosios Tarybos laikais, 1990–1992 metais.

Kas A. Brazauskui buvo svarbiausia einant prezidento pareigas? Ko jis norėjo pasiekti, kam skyrė daugiausia dėmesio?

– Jam ir man, kaip tuomečiam Seimo pirmininkui, rūpėjo, kad būtų įgyvendinta Konstitucija. Būtent mums teko sunkumas ir garbė įgyvendinti 1992 metais referendumu priimtą Konstituciją.

A. Brazauskui ir mums rūpėjo, kad išliktų politikos tęstinumas. Juolab kad mus, Lietuvos demokratinę darbo partiją, ir patį A. Brazauską kaltino, jog tuoj pat pasuksime į Rytus.

Reikėjo išlipti iš duobės, kurioje buvo atsidūrusi Lietuva. Bendrasis vidaus produktas mažėjo dar ir 1993 metais, tik paskui pradėjo kilti. Ištraukėme šalį iš duobės, iš labai didelio minuso. Tai bendras A. Brazausko, Vyriausybės ir Seimo darbas.

Išskirčiau dar vieną dalyką – pastangas išeiti į platesnę tarptautinę areną, į tarptautines organizacijas. Į Jungtines Tautas jau buvome priimti, o į visas kitas organizacijas dar turėjome įstoti. A. Brazausko laikais atsirado mūsų paraiškos stoti į Europos Sąjungą ir NATO.

Buvo sureguliuoti santykiai su kaimynėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija, Rusija. Įdomiausia, kad A. Brazauskas savo kadenciją baigė Maskvoje pasirašydamas itin svarbią Lietuvai sienos sutartį. Labai daug „kainavo“ sutartis su lenkais, nes reikėjo kaip nors apeiti istorinį Vilniaus krašto okupacijos klausimą. Tai pavyko padaryti, Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa atvyko į Vilnių, Seime pasakė gražią kalbą ir su A. Brazausku pasirašė sutartį.

Reikėjo sutvarkyti ir šalies ūkio reikalus, įvesti litą.

Tiesa, ši didžioji revoliucija buvo pradėta kitų, ir kai kurių dalykų nebegalėjome pakeisti. Štai „prichvatizacija“ primetama kairiesiems. Tačiau ji pirmiausia vyko Kaune ir Vilniuje, o kas juos valdė pirmaisiais nepriklausomybės metais? Kairiųjų ten nė kvapo nebuvo...

Lietuvos bėda, ypač 1992–1993 metais, buvo ir dirbtinai kurstomas susiskaldymas, susipriešinimas. Mums, o visų pirma A. Brazauskui, pavyko tai prigesinti, apraminti žmones. Man atrodo, jog viena priežasčių, kodėl žmonės balsavo už A. Brazauską, buvo ta, kad už jo jie jautėsi lyg už uolos. Juk nesmagių dalykų buvo pakankamai: sprogdinimai (Bražuolės tiltas, „Lietuvos ryto“ pastatas), mūsų kolegos žurnalisto Vito Lingio nužudymas.

– Paminėjote svarbiausius A. Brazausko laimėjimus. Kokios, jūsų nuomone, buvo jo, kaip valstybės vadovo, didžiausios nesėkmės?

– Kaip sakoma, kas nedirba, tas neklysta. O A. Brazauskas mėgo darbą, daug dirbo. Vis dėlto jis buvo patekęs į naują sritį, kai ko reikiamai neišmanė. Ko gero, vienas jo minusų buvo susijęs su teigiama savybe – jis labai pasitikėjo žmonėmis. Deja, atskirais atvejais A. Brazauskas apsiriko. Nestipriai, bet apsiriko. Tai paveikė ir prezidento institucijos darbą, ir jį patį.

Ne viskas buvo gerai padaryta ir užsienio politikoje. Ko gero, ryškiausias yra Maišiagalos atvejis (1995 metais pasirašytas mūsų šaliai nenaudingas memorandumas dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje – aut.). Juokais sakau, kad buvo pasirašytas dokumentas, kuris naftos dėmę padalijo latvių naudai. A. Brazauskas ne iš karto, bet pripažino savo klaidą ir atšaukė parašą.

– A. Brazauskas – kol kas vienintelis prezidentas, nesiekęs būti perrinktas antrai kadencijai. Kodėl? Žinoma, per televiziją kreipdamasis į tautą jis, be kita ko, sakė norintis užleisti vietą jaunesniam.

– Panašiai ir aš kalbėjau, kai 2012 metais nutariau baigti savo parlamentinę karjerą. Tačiau A. Brazauskas pabrėžė savo komunistinę praeitį. Mano situacija buvo kiek kitokia, nes 1995 metais, būdamas Seimo pirmininku, per iškilmingą posėdį atsiprašiau už tai ir savo, ir kitų vardu.

Jis gi apie tai nekalbėjo, kalbėjo apie tai, ką gera padarė anais laikais. Vadinasi, jis norėjo pasakyti, kad dirbo Lietuvai. Kai kas tyčiojasi iš to pasakymo, bet jis iš tiesų dirbo Lietuvai. Ar kas siūlo, kad reikia sugriauti visus asfaltuotus kelius, nors jie nutiesti sovietiniais metais? Ar kas siūlo nugriauti Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatą ar Elektrėnus? Nėra tokių piktavalių ar kvailių. A. Brazauskas daug ką darė taip, kaip reikia, bet jo praeities šleifas, aktyviai palaikomas priešininkų, jį slėgė.

Tačiau, manau, buvo ir kita priežastis. Prezidentavimas, kaip minėjau, jam nebuvo maloniausias darbas. Nežinau, ar jis tuomet galvojo, kad atsiras galimybė tapti Vyriausybės vadovu. Bet jis tapo premjeru. Jam reikėjo konkretesnės veiklos, nei užkabinti ordiną, priimti ambasadorių – tai valstybėje privalomi, bet labiau ritualiniai dalykai. Jam tai buvo ne prie „dūšios“.

. . .

A. Brazausko inauguracija

A. Brazausko inauguracija vyko 1993 metų vasario 25 dieną. Kaip rašo Gediminas Ilgūnas savo knygoje apie A. Brazauską, jos scenarijų kūrė rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Romas Gudaitis, naudodamasis istorikų, protokolo žinovų, iškilmių organizatorių pagalba. „Inauguracija norėta priminti Lietuvos istoriją – nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Prieš inauguraciją Heraldikos komisijos siūlymu dailininkas Arvydas Každailis sukūrė prezidento herbą ir vėliavą“, – savo knygoje pasakoja G. Ilgūnas.

Kaip prisiminė Č. Juršėnas, be kita ko, reikėjo užtikrinti, kad viskas būtų tvarkinga juridiškai, ir opoziciniai dešinieji neturėtų nė menkiausios galimybės prie ko nors prikibti. „Man buvo svarbiausia, kad viskas būtų padaryta pagal Konstituciją ir jau galiojančius įstatymus, kad kur nors nenuklystume. O visus kitus dalykus surašėme iš bendro išsilavinimo, manydami, kad turi būti tam tikra nuotaika pirmą kartą prisaikdinant visos tautos išrinktą prezidentą. Turėjo būti oru, bet nepompastiška“, – pažymėjo jis. Pats A. Brazauskas yra sakęs, kad inauguracijos dieną jam kirbėjo daug klausimų, pavyzdžiui, kaip pavyks eiti pareigas, ar pavyks nuraminti visuomenę skaldančias aistras.

Inauguracijos dienos renginiai prasidėjo ant Gedimino kalno, ten liepsnojo laužas, buvo atliktos senovinės ugnies apeigos. Vėliau prezidento vėliava nunešta į Vilniaus arkikatedrą, o tai simbolizavo pagoniškos Lietuvos įžengimą į krikščionybę. Šventę apkartino epizodas – vadinamosios megztosios beretės užblokavo prezidentui kelią į bažnyčią skanduodamos, kad neleis „komunisto Brazausko į šventovę“. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas išrinktąjį prezidentą ir jį tuomet lydėjusį premjerą šviesaus atminimo Bronislovą Lubį įvedė pro šonines duris.

Vėliau A. Brazauskas davė priesaiką Seime. Priesaikos aktą pasirašė vienintelis tuomet Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Juozas Žilys. Anot Č. Juršėno, anuometė situacija buvo įtempta – dalis tautos, konkrečiai dešinieji superpatriotai, buvo labai susijaudinę, kad prezidentu išrinktas A. Brazauskas. Baimintasi, jog tvyrant tokioms nuotaikoms vieninteliam KT teisėjui gali kas nors nutikti, kad tik A. Brazauskas negalėtų prisiekti. „J. Žiliui specialiai buvo organizuota apsauga“, – pasakojo Č. Juršėnas. Prezidentui prisiekus salėje visi atsistojo, tačiau dalis dešiniųjų liko sėdėti.

Naujasis šalies vadovas pasakė kalbą. Virš Seimo rūmų kairiojo sparno, kur tuomet įsikūrė šalies vadovo institucija, suplevėsavo prezidento vėliava. Taip pat Nepriklausomybės aikštėje vyko kariuomenės paradas, A. Brazauskas susitiko su diplomatais, įvairių konfesijų atstovais, intelektualais. Vakare Vyriausybės svečių namuose Žvėryne buvo surengtas priėmimas.

. . .

Pirmieji prezidento rinkimai

1993 metų vasario 14 dieną įvyko pirmieji Lietuvos prezidento rinkimai po nepriklausomybės atkūrimo. Tapti prezidentu pretendavo du kandidatai – A. Brazauskas ir S. Lozoraitis. Rinkimuose dalyvavo 2 012 420 rinkėjų, t. y. 78,6 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių. Aktyviausi buvo Birštono, Neringos, Palangos miestai ir Kupiškio, Rokiškio bei Šakių rajonai – ten balsavo daugiau nei 85 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių.

Aktyviai rinkimuose dalyvavo ir Lietuvos piliečiai, gyvenantys užsienyje. Iš visų balsavimo teisę turinčiųjų savo nuomonę pareiškė 87,3 proc. rinkėjų. Aktyviausi buvo Kolumbijoje, Ukrainoje bei Venesueloje gyvenantys lietuviai. Rinkimų teise šiose valstybėse pasinaudojo 100 proc. ją turinčių rinkėjų. Užsienyje gyvenantys lietuviai prezidentu labiau norėjo matyti S. Lozoraitį – už jį balsavo 83,1 proc. visų rinkimuose dalyvavusių piliečių.

Lietuvoje A. Brazauską labiausiai palaikė Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. Juose už būsimąjį prezidentą balsavo atitinkamai 88,9 ir 83,2 proc. visų šių savivaldybių rinkimų teisę turinčių piliečių. Už S. Lozoraitį daugiausia balsų atidavė Kauno miesto (54,7 proc.) ir Kauno rajono (51,5 proc.) rinkėjai.

Per rinkimus A. Brazauskas surinko 1 211 070 balsų, t. y. 60,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų, o S. Lozoraitis – 767 437 balsų, t. y. 38,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų.