Buvo kaimas, ir kaimo nėra
Moks­li­nin­kai ir vi­suo­me­ni­nin­kai pers­pė­ja, kad į už­marš­tį jau nu­grimz­do be­veik 40 proc. 1965 me­tais bu­vu­sių gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių var­dų. Jie va­kar pra­ne­šė krei­pę­si į Sei­mą ir Vy­riau­sy­bę, pra­šy­da­mi stab­dy­ti vie­to­var­džių nai­ki­ni­mą.

Lie­tu­vos geog­ra­fų drau­gi­ja bei gru­pė moks­li­nin­kų iš Vil­niaus ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tų, Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to, Lie­tu­vos so­cia­li­nių ty­ri­mų cen­tro pa­brė­žia, kad pa­žei­džia­mos 2004 me­tų Sei­mo ra­ti­fi­kuo­tos UNES­CO Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos kon­ven­ci­jos nuo­sta­tos. Ta­čiau Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės UNES­CO ko­mi­si­jos at­sto­vai LŽ va­kar tei­gė, kad iš­ny­ku­sių kai­mų var­dų ne­ga­li­ma pri­skir­ti prie ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do, to­dėl var­dams iš­sau­go­ti rei­kia ieš­ko­ti ki­to­kių bū­dų.

Vie­to­var­džiams iš­ki­lo pavojus

Moks­li­nin­kai siū­lo, kad Sei­mas ne­ma­te­ria­liu kul­tū­ros pa­vel­du pri­pa­žin­tų vi­sus is­to­ri­nius kai­mų ir vien­sė­džių var­dus, ne­bū­tų nai­ki­na­mos gy­ve­na­mo­sios vie­to­vės bei jų var­dai li­kus ma­žiau nei pen­kiems gy­ven­to­jams. Taip pat sie­kia­ma, kad bū­tų at­kur­ti vi­si nuo 1965 me­tų pa­nai­kin­ti kai­mai ir vien­sė­džiai, ne­svar­bu, ar juo­se yra nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų.

Filomena Kavoliutė /vu. lt nuotrauka

Kaip LŽ tei­gė vie­na krei­pi­mo­si ini­cia­to­rių, Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Gam­tos moks­lų fa­kul­te­to Geog­ra­fi­jos ir kraš­tot­var­kos ka­ted­ros do­cen­tė dr. Fi­lo­me­na Ka­vo­liu­tė, 1965 me­tais so­vie­ti­nės val­džios pra­dė­tas kai­mų ir vien­sė­džių nai­ki­ni­mo va­jus trun­ka iki šiol. So­viet­me­čiu, kė­li­mo į ko­lū­kius lai­ko­tar­piu, bu­vo pra­ras­ti 5,6 tūkst. kai­mų ir vien­sė­džių var­dai, t. y. apie 22 proc. vi­so gy­ven­vie­čių var­dy­no, ku­rį su­da­rė 25 tūkst. var­dų. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, nuo 1998 iki 2011 me­tų su­ny­ko 4,2 tūkst. ša­lies kai­mų ir vien­sė­džių.

Vie­to­var­džių nai­ki­ni­mo pro­ce­sas tę­sia­mas iki šiol. Pa­vyz­džiui, per­nai Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pra­šy­mu Vy­riau­sy­bė pa­nai­ki­no 40 kai­mų ir vien­sė­džių, o šiais me­tais – tiek pat Šven­čio­nių ra­jo­no ad­mi­nis­tra­ci­nių vie­tų pa­va­di­ni­mų. „Toks li­ki­mas gre­sia ir ki­tų iš­tuš­tė­ju­sių kai­mų ar vien­sė­džių pa­va­di­ni­mams. Tai bū­tų skau­džiau­sias pra­ra­di­mas, nes kai­mų ir vien­sė­džių var­dai – lyg se­nų­jų bend­ruo­me­nių ko­dai, juo­se glū­di vals­ty­bės ir lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­ja, dau­ge­lis kal­bi­nių, et­no­lo­gi­nių, pa­leo­geog­ra­fi­nių ži­nių“, – kal­bė­jo moks­li­nin­kė.

Pa­sak F. Ka­vo­liu­tės, kai­mų ar vien­sė­džių pa­va­di­ni­muo­se už­ko­duo­ta vi­sa tau­tos pra­ei­tis – jos is­to­ri­ja, bet juos bū­ti­na iš­sau­go­ti ne vien kaip is­to­ri­nį re­lik­tą, bet ir kaip da­le­ly­tę mū­sų da­bar­ties. Tad ir grą­ži­nus že­mę sa­vi­nin­kams, lau­kams rei­kė­tų grą­žin­ti ir is­to­ri­nius var­dus bei do­ku­men­tuo­se fik­suo­ti bū­tent juos.

Ne kul­tū­ros paveldas

Krei­pi­mą­si į Sei­mą bei Vy­riau­sy­bę pa­tei­kę moks­li­nin­kai ma­no, kad kai­mų ir vien­sė­džių var­dai ga­lė­tų tap­ti ne­ma­te­ria­liu kul­tū­ros pa­vel­du, ku­ris ga­lė­tų bū­ti sau­go­mas UNES­CO or­ga­ni­za­ci­jos. Ta­čiau Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės UNES­CO ko­mi­si­jos ge­ne­ra­li­nė se­kre­to­rė As­ta Ju­ne­vi­čie­nė prieš­ta­rau­ja moks­li­nin­kų sie­kiams. Esą tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mų ne­lai­ko ne­ma­te­ria­liu kul­tū­ros pa­vel­du, to­dėl ir ti­kė­tis, kad jie bus sau­go­mi UNES­CO – be­vil­tiš­ka.

„Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos kon­ven­ci­jo­je yra aiš­kiai apib­rėž­ta, ką ga­li­ma lai­ky­ti ne­ma­te­ria­liu kul­tū­ros pa­vel­du, o ko – ne. Mes pa­si­sa­ko­me už tai, kad pa­va­di­ni­mai bū­tų iš­sau­go­ti. Juos bū­ti­na kaip nors pa­žy­mė­ti bei įpras­min­ti. Ta­čiau ne­rei­kė­tų ti­kė­tis, kad jie bus sau­go­mi UNES­CO“, – tei­gė A. Ju­ne­vi­čie­nė.

Pa­sak jos, ne­ma­te­ria­lus kul­tū­ros pa­vel­das – il­gai­niui nu­sis­to­vė­ju­si veik­la, vaiz­dai, iš­raiš­kos for­mos, ži­nios, įgū­džiai, taip pat su jais su­si­ju­sios prie­mo­nės, ob­jek­tai, žmo­gaus veik­los pro­duk­tai ir su jais su­si­ju­sios kul­tū­ros erd­vės, ku­riuos bend­ruo­me­nės, gru­pės ir kai ku­riais at­ve­jais pa­vie­niai žmo­nės pri­pa­žįs­ta sa­vo kul­tū­ros pa­vel­do da­li­mi. Ne­ma­te­ria­lų kul­tū­ros pa­vel­dą, per­duo­da­mą iš kar­tos į kar­tą, bend­ruo­me­nės ir gru­pės nuo­lat at­ku­ria rea­guo­da­mos į sa­vo ap­lin­ką, į są­vei­ką su gam­ta ir sa­vo is­to­ri­ja. Ta­čiau var­dai ar pa­va­di­ni­mai į UNES­CO sau­go­mo ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do su­bjek­tus ne­pa­ten­ka.

„Tai Lie­tu­vos tur­tas, ir pa­ti vals­ty­bė tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­ta jį sau­go­ti, bet ne tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos“, – pa­brė­žė A. Ju­ne­vi­čie­nė.

Trūks­ta po­li­ti­nės valios

Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Jo­cys LŽ sa­kė, kad bū­ti­ny­bė sau­go­ti iš­nyks­tan­čių kai­mų ir vien­sė­džių var­dus ak­cen­tuo­ta ir anks­čiau. Štai prieš me­tus reng­tos kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai pri­ėmė re­zo­liu­ci­ją ir krei­pė­si į Vi­daus rei­ka­lų, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jas, ki­tas ins­ti­tu­ci­jas dėl nai­ki­na­mų kai­mų ir vien­sė­džių var­dų iš­sau­go­ji­mo.

Ta­čiau nuo to lai­ko nie­kas ne­pa­si­kei­tė. „Val­di­nin­kai mums aiš­ki­no, kad kai­mų ir vien­sė­džių var­dai ir pa­va­di­ni­mai už­fik­suo­ti kar­to­te­ko­se ir yra prie­ina­mi vi­siems juos ty­ri­nė­ti no­rin­tiems moks­li­nin­kams. Ta­čiau svar­bu ne tai, kad tie pa­va­di­ni­mai bū­tų už­fik­suo­ti kaip mu­zie­ji­nės ver­ty­bės. Rei­kia, kad jie bū­tų var­to­ja­mi. Kai­my­nai es­tai tu­ri net at­ski­rą vie­to­var­džių įsta­ty­mą, bet mū­sų po­li­ti­kai ir val­di­nin­kai el­gia­si ne­ap­gal­vo­tai“, – tei­gė V. Jo­cys. Pa­sak jo, ir pa­čios sa­vi­val­dy­bės, jei jo­se bū­tų pa­kan­ka­mai nuo­vo­kių žmo­nių, ga­lė­tų ne­prii­mi­nė­ti spren­di­mų nai­kin­ti kai­mų pa­va­di­ni­mus ar var­dus ne­lau­kiant, kol bus pri­im­tas tai da­ry­ti drau­džian­tis įsta­ty­mas.

Spren­di­mų pri­im­ti neskubės

Sei­mo Švie­ti­mo, moks­lo ir kul­tū­ros ko­mi­te­to (ŠMKK) pir­mi­nin­kas Rai­mun­das Pa­liu­kas LŽ tei­gė tar­si ir pri­ta­rian­tis idė­jai, kad rei­kė­tų iš­sau­go­ti pa­nai­kin­tų kai­mų, vien­sė­džių pa­va­di­ni­mus. Ta­čiau jis at­krei­pė dė­me­sį, kad ga­lė­jo bū­ti ir taip, jog at­ski­ri kai­mai tu­rė­jo ne vie­ną pa­va­di­ni­mą. Esą rei­kė­tų ap­sisp­ręs­ti, ko­kį lai­ko­tar­pį pa­si­rink­ti at­skai­tos taš­ku.

„Ma­no se­ne­liai yra ki­lę iš Bir­žų kraš­to. Jie tu­rė­jo Za­po­lės var­du va­di­na­mą vien­sė­dį. Da­bar tas vien­sė­dis jau va­di­na­mas Užu­lau­kės var­du. Toks pa­va­di­ni­mas už­fik­suo­tas ir vi­suo­se re­gis­truo­se. Tad ku­rį pa­va­di­ni­mą rei­kė­tų sau­go­ti? O ką da­ry­si­me su Ma­ri­jam­po­lės pa­va­di­ni­mu?“ – LŽ kal­bė­jo Sei­mo ŠMKK pir­mi­nin­kas. Par­la­men­ta­ro nuo­mo­ne, kai­mų, vien­sė­džių pa­va­di­ni­mų iš­sau­go­ji­mas – la­bai su­bti­li te­ma, ir sku­bo­tų spren­di­mų ne­ver­ta pri­im­ti.

Pa­sak R. Pa­liu­ko, taip pat rei­kė­tų ap­sisp­ręs­ti ir ko­kio­mis prie­mo­nė­mis bū­tų įam­ži­na­mi iš­ny­ku­sių kai­mų pa­va­di­ni­mai – ar tik do­ku­men­tuo­se, ar ir bu­vu­sių kai­mų vie­to­se pa­sta­tant nuo­ro­das su už­ra­šy­tu pa­va­di­ni­mu, ar dar ki­taip. Mat nu­spren­dus kai­mų ar vien­sė­džių pa­va­di­ni­mus įam­žin­ti ten, kur jie bu­vo, ga­li bū­ti su­si­du­ria­ma su pi­ni­gų prob­le­ma. Pi­ni­gų rei­kė­tų net ir tais at­ve­jais, jei kai­mų pa­va­di­ni­mai bū­tų at­ku­ria­mi vien do­ku­men­tuo­se.