Britai domisi lietuvių emigrantų švenčių tradicijomis
Į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją emig­ra­vę lie­tu­viai ne­pa­mirš­ta sa­vo tra­di­ci­jų ir Kū­čioms bei Ka­lė­doms den­gia gim­ti­nė­je įpras­tą vai­šių sta­lą. Nors dau­ge­lis mū­sų tau­tie­čių da­li­ja­si įspū­džiais, kad Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ne­sun­ku įsi­gy­ti lie­tu­viams įpras­tų pro­duk­tų, da­lis emig­ran­tų prieš šven­tes ne­kan­triai lau­kia siun­ti­nių iš Lie­tu­vos – gim­ti­nė­je li­kę gi­mi­nės iš­vy­ku­siuo­sius ap­rū­pi­na rū­ky­tais ga­mi­niais, sil­kė­mis ir tra­di­ci­niais ke­pi­niais.

„Lai­ko­mės tra­di­ci­jos švęs­ti Kū­čias. Vai­kai tu­ri ži­no­ti lie­tu­viš­kus pa­pro­čius ir jų ne­pa­mirš­ti, kaip ir gim­to­sios kal­bos. To­dėl Kū­čioms mie­lai ga­mi­na­me sil­kę, žu­vį, span­guo­lių ki­sie­lių, py­ra­gė­lius su gry­bais, barš­čius su au­sy­tė­mis ir, ži­no­ma, ke­pa­me kū­čiu­kus. Kar­tais di­de­lis du­buo ši­to gė­rio iš­nyks­ta pil­vu­kuo­se dar iki Kū­čių, ta­da ke­pa­me an­tra tiek“, – por­ta­lui lzi­nios.lt pa­sa­ko­jo jau ke­le­rius me­tus West Mid­land­se, ne­to­li Bir­ming­ha­mo su šei­ma gy­ve­nan­ti lie­tu­vė Jo­lan­ta (pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma).

Pa­pro­čiai skiriasi

Di­de­lė­je tarp­tau­ti­nė­je bend­ro­vė­je dir­ban­ti mo­te­ris da­li­jo­si įspū­džiais, kad lie­tu­vių ir bri­tų ka­lė­di­nės tra­di­ci­jos stip­riai ski­ria­si. Pa­sak Jo­lan­tos, ang­lai Kū­čių ne­šven­čia taip, kaip įpras­ta pas mus.

„Čia nė­ra tra­di­ci­jos sės­ti prie sta­lo, nu­krau­to sil­kė­mis, bu­ro­kė­liais, kū­čiu­kais ir ki­to­kiais lie­tu­vio šir­džiai ar­ti­mais ir skran­džiui mie­lais pa­tie­ka­lais. Ang­lai pa­pras­tai Kū­čioms ga­mi­na to­je šei­mo­je įpras­tą, gal kiek įman­tres­nę nei pa­pras­tai va­ka­rie­nę (ne „Fish and chips“ (kep­ta žu­vis su bul­vė­mis – red.) iš grei­to mais­to užei­gų ar vy­res­nės kar­tos mė­gia­mus stew – dar­žo­vių troš­ki­nius su jau­tie­nos ar viš­tie­nos ga­ba­liu­kais). Šei­mos mai­tin­to­jai sten­gia­si anks­čiau par­lėk­ti iš dar­bų, dau­giau lai­ko pra­leis­ti su vai­kais. Ne­re­tai taip yra to­dėl, kad ne­ma­ža da­lis įvai­rių įstai­gų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je už­si­da­ro Ka­lė­dų at­os­to­goms iki sau­sio pra­džios – šie­met dau­gu­ma bri­tų grįš į dar­bus tik sau­sio 4-ąją“, – aiš­ki­no emig­ran­tė.

O štai Ka­lė­dų ry­tas, pa­sa­ko­jo Jo­lan­ta, di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je pra­si­de­da ry­ti­ne ka­va, crois­sant'ais (sluoks­niuo­tos teš­los ra­ge­liai – red.) ar­ba tra­di­ci­niais la­bai so­čiais ang­liš­kais pus­ry­čiais ir, ži­no­ma, do­va­nų po Ka­lė­dų eg­lu­te „me­džiok­le“. Vė­liau tra­di­ciš­kai ke­pa­mas ka­la­ku­tas, iš po­dė­lio trau­kia­mas ke­lis mė­ne­sius bran­din­tas džio­vin­tų uo­gų ir rie­šu­tų ka­lė­di­nis py­ra­gas, tie­kia­mas su va­ni­li­niu ar­ba bren­džio pa­da­žu, gau­siai pa­ska­nin­tas rie­bia grie­ti­nė­le.

„Bri­tams Ka­lė­dos – tai die­na, skir­ta šei­mai. Jo­kių drau­gų ar kai­my­nų. Pa­ste­bi­me, kad su­ti­kę Kū­čias pa­gal lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas, per Ka­lė­das la­biau jau lai­ko­mės ang­lų tra­di­ci­jų“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

„Ty­li nak­tis“ – lietuviškai

Jo­lan­ta da­li­jo­si, kad pa­žįs­ta­miems ang­lams daž­nai pa­sa­ko­ja apie lie­tu­viš­kas šven­čių tra­di­ci­jas. Bri­tai nuo­šir­džiai do­mi­si lie­tu­viš­kais pa­pro­čiais, klau­si­nė­ja apie Kū­čias, tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus, ban­do įsi­vaiz­duo­ti, kaip lie­tu­viai su­jun­gia, jų nuo­mo­ne, ne­de­ran­čius tar­pu­sa­vy­je pro­duk­tus.

„Bu­ro­kė­lių sriu­bos su gry­bais jie net įsi­vaiz­duo­ti ne­ga­li, nes ši­tą šak­nia­vai­sį bri­tai val­go tik kep­tą ar­ba vir­tą miš­rai­nė­se, bet jo­kiu bū­du ne kaip vie­ną iš sriu­bos su­de­da­mų­jų da­lių. Be­je, iš tie­sų ang­lai už mus džiau­gia­si, nes Kū­čioms val­go­me ne­ka­lo­rin­gą mais­tą. Jie mie­lai ra­gau­ja mū­sų pa­tie­ka­lus ir klau­si­nė­ja re­cep­tų, pra­šo nu­pa­sa­ko­ti ga­my­bos ei­gą“, – aiš­ki­no mo­te­ris.

Jos tei­gi­mu, bri­tai yra žin­gei­dūs ir mie­lai ra­gau­ja vis­ką, kuo yra pa­vai­ši­na­mi. „Ži­no­ma, kai ku­rie mū­sų pa­tie­ka­lai yra la­bai ne­įp­ras­ti jų sko­niui. To­kiu at­ve­ju jie ma­lo­niai pa­dė­ko­ja ir pa­stu­mia lėkš­tu­tę į šo­ną, bet daž­niau­siai su pa­si­mė­ga­vi­mu ra­gau­ja mums taip įpras­tus val­gius. Ir pa­pra­šo dar!“, – pa­sa­ko­jo Jo­lan­ta.

Apie lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas sa­vo mo­kyk­lo­je daž­nai ten­ka pa­sa­ko­ti ir Jo­lan­tos vai­kams. „Šį­met baž­ny­čio­je per ka­lė­di­nį mo­kyk­los pa­si­ro­dy­mą vie­na kla­sė iš­mo­ko Ka­lė­dų gies­mės „Ty­li nak­tis“ lie­tu­viš­kus žo­džius ir net vi­sai ne­blo­gai at­li­ko“, – džiau­gė­si emig­ran­tė.

Pro­duk­tų ras­ti nesunku

Pa­sak Jo­lan­tos, pro­duk­tus tra­di­ci­niams lie­tu­viš­kų Kū­čių pa­tie­ka­lams ji įsi­gy­ja vie­ti­nia­me pre­ky­bos cen­tre – tam te­rei­kia ži­no­ti ang­liš­kus pa­va­di­ni­mus. Be to, dau­gu­mo­je Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pre­ky­bos cen­trų yra at­ski­ri sky­riai, ku­riuo­se pre­kiau­ja­ma tra­di­ci­niais Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių pro­duk­tais. Pa­sak lie­tu­vės, dau­gu­ma jų at­ve­ža­ma iš Len­ki­jos. Be to, mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se at­si­da­ro vis dau­giau lie­tu­viš­kų par­duo­tu­vių.

Apie tai, kur įsi­gy­ti tra­di­ci­niams lie­tu­viš­kiems pa­tie­ka­lams rei­kia­mų pro­duk­tų, prieš šven­tes ver­da dis­ku­si­jos ir emig­ran­tų įkur­to­se so­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ po­kal­bių sve­tai­nė­se. Dau­ge­liui pa­sta­ruo­ju me­tu svar­biau­sias klau­si­mas – kur Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je įsi­gy­ti tra­di­ci­nių ka­lė­dai­čių.

Dis­ku­si­jo­je da­ly­vau­jan­tys lie­tu­viai da­li­ja­si, kad šio bū­ti­no Kū­čių at­ri­bu­to ga­li­ma ras­ti lie­tu­viš­ko­se baž­ny­čio­se, taip pat – kai ku­rio­se mais­to pre­kių par­duo­tu­vė­se, pre­kiau­jan­čio­se lie­tu­viš­kais ir len­kiš­kais pro­duk­tais.

Štai vie­na mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad Edin­bur­ge (Ško­ti­jo­je) ka­lė­dai­čių įsi­gi­jo len­kų par­duo­tu­vė­je – jie kai­na­vo 1,49 sva­rų ster­lin­gų (maž­daug 2 eu­rai). Ta­čiau vė­liau ki­to­je par­duo­tu­vė­je ma­tė ji ma­tė ka­lė­dai­čius už 0,49 sva­ro (67 eu­ro cen­tai). „Ta­čiau at­si­min­ki­te, kad par­duo­tu­vė­je įsi­gy­ja­mi ka­lė­dai­čiai bū­na ne­šven­tin­ti Baž­ny­čio­je“, – įspė­jo tau­tie­čius emig­ran­tė.

Lau­kia siun­ti­nių iš gimtinės

Ne vi­si di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je įsi­kū­rę lie­tu­viai Kū­čių ir Ka­lė­dų sta­lui rei­kia­mų pro­duk­tų sku­ba ieš­ko­ti vie­tos par­duo­tu­vė­se. Dis­ku­si­jos įvai­ro­se po­kal­bių sve­tai­nė­se at­sklei­džia, kad da­lis tau­tie­čių ne­ri­mas­tin­gai lau­kia siun­ti­nių iš Lie­tu­vos. Tė­vy­nė­je li­kę tė­vai, uoš­viai ar ki­ti gi­mi­nės emig­ra­vu­sius ar­ti­muo­sius prieš šven­tes nu­džiu­gi­na ne tik rū­ky­tais ga­mi­niais, lie­tu­viš­kais varš­kės pro­duk­tais, na­mi­niais dar­žo­vių kon­ser­vais bei uo­gie­nė­mis, bet net ir švie­žia mė­sa ar dar­žo­vė­mis.

„Man ma­ma vi­sa­da įde­da vi­są bul­vių mai­šą. Už jo siun­ti­mą su­si­mo­ku 20 sva­rų ster­lin­gų. Man tai ak­tua­lu, nes tu­riu tris vai­kus. Ti­krai ži­nau, kaip dar­žo­vės au­gin­tos, be to, jos žy­miai ska­nes­nės nei ang­liš­kos“, – ra­šė vie­na dis­ku­si­jos da­ly­vė.

Ki­ta mo­te­ris pa­si­džiau­gė siun­ti­ny­je iš Lie­tu­vos ra­du­si 10 švie­žiai ma­ri­nuo­tų sil­kių. Jos pa­šne­ko­vė pa­si­gy­rė, kad ar­ti­mų­jų siun­ti­ny­je bu­vo ne tik na­mi­niai rū­ky­ti la­ši­nu­kai, nuo ku­rių pa­kvi­po vi­si na­mai, bet ir šven­tin­tų ka­lė­dai­čių bei ska­nių kū­čiu­kų.

„Aš šian­dien ga­vau siun­ti­nį su na­mi­ne žu­vi­mi, pa­ukš­tie­na ir ki­to­kia mė­sa. Lau­kiu ne­su­lau­kiu šven­čių, ka­da ga­lė­siu ga­min­ti“, – ra­šė tre­čio­ji.

Tie­sa, ne vi­si emig­ran­tai pra­šo ir lau­kia val­go­mų do­va­nų iš Tė­vy­nės. „Vis­ko čia pil­na lie­tu­vių ir len­kų par­duo­tu­vė­se – ir tų ski­lan­džių, la­ši­nu­kų, deš­rų, duo­nos, kon­ser­vuo­tų miš­rai­nių, me­daus, gė­ri­mų“, – ste­bė­jo­si vie­na emig­ran­tė.

„Jau pa­sa­kiau, kad nie­ko ne­siųs­tų ir ne­vež­tų, nes pa­skui pu­sę rū­ky­tų mė­sų me­ta­me lauk, at­pra­to­me nuo jų. Tai­gi, tė­vų iš­leis­ti pi­ni­gai – į ba­lą. Tik sal­dai­nių dar ve­ža, bet ir tų čia vi­sa­da ga­li­ma nu­si­pirk­ti“, – an­tri­no jai ki­ta dis­ku­si­jos da­ly­vė.

Dar vie­na emig­ran­tė tai­kė įsis­mar­ka­vu­sias mo­te­ris. „Man uoš­vis at­siun­čia to­kių mė­sų, ko­kių čia su ži­bu­riu ne­ra­si. Be to, ma­ri­nuo­tos dar­žo­vės, pa­ties užau­gin­tos: ir­gi nė su ži­bu­riu nei to­kių ska­nių,nei to­kių eko­lo­giš­kų ne­ra­si. Tai ne tik ska­nu, sa­va ir svei­ka, bet dar ir be ga­lo mie­la, nes ži­nau, kad kiek­vie­nas stik­lai­nė­lis už­suk­tas su mei­le gal­vo­jant apie mus“, – ra­šė ji.