Berlyno dienoraštis. Mūsų valstybėje – tvarka
Ne vis­kas to­je Lie­tu­vo­je gra­žu. Ne­tgi va­sa­rą. Šian­dien no­ri­si pa­pa­sa­ko­ti apie tai, kaip vals­ty­bė, ska­tin­da­ma gims­ta­mu­mą ir dek­la­ruo­da­ma, ko­kie jai svar­būs mū­sų vai­kai, rū­pi­na­si jais, ne­te­kus šei­mos mai­tin­to­jo.

Bū­čiau mie­lu no­ru ne­ži­no­ju­si vi­sų tų de­ta­lių, jei ne liūd­nas nu­ti­ki­mas šei­mos ra­te. Pen­kias­de­šim­ties ne­su­lau­kęs tri­jų vai­kų tė­vas ne­ti­kė­tai už­ge­so vai­kų aki­vaiz­do­je, stai­ga su­sto­jus šir­džiai. Be­ga­li­nis skaus­mas. Šo­kas vai­kams. Klau­si­mai vi­sa­tai, Die­vui, ma­mai, rei­ka­lau­jant pa­aiš­kin­ti ko­dėl nu­ti­ko tai, kas nu­ti­ko. Smū­gis žmo­nai, ku­rios gy­ve­ni­mas per pus­va­lan­dį ap­si­ver­tė ke­lis kar­tus ir ku­ri net ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip rei­kės gy­vent to­liau. Kaip vie­nai užau­gin­ti vai­kus, ku­rių jau­niau­sias tik ru­de­nį pra­dės lan­ky­ti mo­kyk­lą. Kaip iš­gy­ven­ti tą ne­tek­ties skaus­mą. Kaip pe­rim­ti vi­sus na­mų vy­riš­kus dar­bus. Kaip iš­gy­ven­ti ne­te­kus pa­grin­di­nio šei­mos mai­tin­to­jo. Klau­si­mų tiek daug, aky­se pa­ni­ka ir skaus­mas, bet mes guo­džiam, kad kaž­kas pa­dės, juk vals­ty­bė tu­rė­tų rū­pin­tis be tė­vo li­ku­sia šei­ma.

Bet po tru­pu­tį pra­de­da aiš­kė­ti, kad, kaip ir dau­ge­ly­je sri­čių, vals­ty­bė la­biau truk­do, nei rū­pi­na­si. Įsi­vaiz­duo­ki­te – jūs šo­ke, ne­ten­ka­te ar­ti­miau­sio žmo­gaus, su ku­riuo pla­na­vot užau­gin­ti vai­kus ir ra­miai pra­leis­ti se­nat­vę, bu­vo­te pa­ti­kė­ję jam tvar­ky­ti vi­sus pi­ni­gi­nius ir ūki­nius rei­ka­lus. Ir stai­ga jums rei­kia rū­pin­tis jo lai­do­tu­vė­mis, jos kai­nuo­ja daug, la­bai daug, be­veik de­šimt kar­tų dau­giau, nei vals­ty­bės ski­ria­ma pa­šal­pa, juos rei­kia su­mo­kė­ti da­bar, iš kar­to, kai ką ne­tgi avan­su. Šei­mos mai­tin­to­jo ei­na­mo­ji sąs­kai­ta, kur ne­se­nai per­ves­tas at­ly­gi­ni­mas ir iš ku­rios bu­vo mo­ka­mos bū­ti­nos mė­ne­sio iš­lai­dos, yra ne­bep­riei­na­ma. In­dė­liai ne­pa­sie­kia­mi. Nei lai­do­tu­vėms, nei ge­du­lo dra­bu­žiams vai­kams, nei ki­toms iš­lai­doms, pi­ni­gų nau­do­ti ne­ga­li­ma. Nes, pa­si­ro­do, vi­si ve­lio­nio pi­ni­gai, ne­tgi pa­sku­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, kaip ir vi­sas ki­tas kar­tu san­tuo­ko­je už­gy­ven­tas tur­tas yra įvar­di­ja­mas kaip pa­li­ki­mas ir juo nau­do­tis bus ga­li­ma ne grei­čiau nei po tri­jų mė­ne­sių, po be­ga­li­nių vaikš­čio­ji­mų pas no­ta­rą, į teis­mą ir dar dvi­de­šim­ties po­pie­rė­lių ne­šio­ji­mo iš vie­nos ins­ti­tu­ci­jos į ki­tą.

Jums at­ro­do, kad jums pri­klau­so au­to­mo­bi­lis, ku­riuo ve­ža­te vai­kus į mo­kyk­lą? Jums at­ro­do, kad ką tik baig­tas iš­mo­kė­ti na­mas pri­klau­so jums? Kad san­tuo­ko­je iš abie­jų al­gų su­tau­py­ti pi­ni­gai pri­klau­so jums? Vis­kas yra taip, kol gy­vi yra abu su­tuok­ti­niai. Ta­da ga­lit par­duo­ti ma­ši­ną, iš­si­keis­ti bu­tą į di­des­nį, į ma­žes­nį, į ki­to­kį, ga­li­te sa­vo nuo­žiū­ra iš­leis­ti at­ly­gi­ni­mą ir in­ves­tuo­ti pi­ni­gus. Bet vos tik vie­no su­tuok­ti­nio ne­be­lie­ka, vi­sas tur­tas da­li­na­mas li­ku­siam su­tuok­ti­niui ir vai­kams. Tai­gi, be pa­grin­di­nio mai­tin­to­jo li­ku­si žmo­na, ku­riai per bran­gu iš­lai­ky­ti du au­to­mo­bi­lius, dau­giau nei tris mė­ne­sius ne­ga­li jo par­duo­ti, nes jis jai ne­prik­lau­so, o pa­skui au­to­mo­bi­lis per­ra­šo­mas ne tik jos, bet ir vai­kų var­du, o jį par­duo­dant rei­ka­lin­gas teis­mo spren­di­mas, kad ne­pa­žei­di vai­kų tei­sių. Drau­di­kai pa­ke­lia pri­va­lo­mo­jo ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mo kai­ną ke­tu­ris kar­tus, nes, mat, dvi­de­šimt me­tų vai­ruo­to­jo sta­žą tu­rin­ti mo­te­ris pir­mą kar­tą drau­džia au­to­mo­bi­lį. Ji daug ką da­ro pir­mą kar­tą. Nu­ry­ja aša­ras, su­si­kau­pia ir, ne­su­lauk­da­mas nie­kie­no pa­guo­dos, vėl ei­na ko­vo­ti. Vėl ei­na rink­ti ki­tų pa­žy­mų, kad su­tvar­ky­tų ki­tą rei­ka­lą.

Pa­ga­liau su­tvar­ko­mos naš­lai­čių pen­si­jos, ku­rios su­skai­čiuo­ja­mos, at­siž­vel­giant į ve­lio­nio su­mo­kė­tus mo­kes­čius. Ži­no­te, kaip jos da­li­na­mos? Ogi tą pa­tį py­ra­gą rai­kant vi­siems vai­kams. Jei tu­ri dau­giau vai­kų – tai ta­vo vie­nos prob­le­ma, kaip tu tą py­ra­gą vi­siems pa­da­lin­si. Jei naš­lai­čio pen­si­ja yra 300, tai vie­nas vai­kas tiek ir gau­na. Bet jei tu­rit tris – vi­siems pa­da­li­na­ma po 100 eur. (Sod­ra sa­vo tink­la­py­je skel­bia, kad vi­du­ti­nė naš­lai­čio pen­si­ja yra 31 eur.) Bet juk ne­ga­li trims nu­pirk­ti vie­no par­ke­rio ir vie­nų ba­tų, ne­už­teks ir vie­nos spor­ti­nės ap­ran­gos, rei­kia tri­jų. Ka­dan­gi ma­ma tu­ri ne­blo­gą dar­bą ir už­dir­ba tru­pu­tį dau­giau nei vi­du­ti­niš­kai, vai­kams ne­prik­lau­so nei ne­mo­ka­mas mai­ti­ni­mas, nei nuo­lai­dos bū­re­liams ar pra­il­gin­tai die­nos gru­pei. Nie­kas ne­prik­lau­so. Ma­ža to, kai pa­ga­liau pa­ski­ria­ma naš­lai­čio pen­si­ja, rei­kia vėl kreip­tis į teis­mą, kad leis­tų ma­mai tais pi­ni­gais nau­do­tis. Vėl už­trun­ka, vai­kai ne­ten­ka va­sa­ros sto­vyk­lų. O ga­vus lei­di­mą nau­do­tis pi­ni­gais, rei­kės rink­ti sąs­kai­tas, kad juos iš­lei­do­te tiks­lin­gai vai­kų la­vi­ni­mui ir sky­rė­te tik teis­mo spren­di­mu nu­ma­ty­toms iš­lai­doms. Ki­taip ta­riant, no­rė­sit ries­tai­nio ar su­kne­lės du­krai – pir­kit iš ko­kių tik no­rit ki­tų pi­ni­gų. Jo­kių iš­im­čių. To­kia tvar­ka.

Na ge­rai, pa­kal­bam apie tai, kas jiems pri­klau­so. Ne­tek­tį pa­ty­ru­siems vai­kams mo­kyk­lo­je pri­klau­so psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­ja. Bet... ją pa­vy­ko gau­ti tik po sep­ty­nių sa­vai­čių. Vi­si psi­cho­lo­gai pa­sa­kys, kad pa­gal­ba vai­kui rei­ka­lin­ga iš­kart, kaip ga­li­ma grei­čiau, kad ne­gy­do­mas skaus­mas ple­čia­si ir ke­ro­ja. Dar­že­ly­je psi­cho­lo­go eta­to iš­vis nė­ra, ga­li ban­dy­ti sto­ti į bend­ras ei­les po­lik­li­ni­ko­je.

Pa­žiū­rim, kaip ši­to­je si­tua­ci­jo­je el­gia­si di­džiau­sias ir di­džiau­sią pel­ną lu­pan­tis ko­mer­ci­nis ban­kas. Jis juk ne vals­ty­bi­nė ins­ti­tu­ci­ja, tu­rė­tų už­jaus­ti ir pa­siū­ly­ti spren­di­mus il­ga­me­tei klien­tei. Taip, ban­kas mie­lai ati­da­ro vi­siems vai­kams sąs­kai­tas, nes naš­lai­čio pen­si­jos į ma­mos sąs­kai­tą per­ves­ti ne­va­lia. Ban­kas pa­ima mo­kes­čius ir pri­tai­ko jau­niau­siam še­šia­me­čiui vai­kui iš­gry­ni­ni­mo mo­kes­tį, nes mat Jau­ni­mo prog­ra­ma ban­ke, ku­rią už­si­sa­kius iš­gry­ni­ni­mas ne­mo­ka­mas, yra tik nuo sep­ty­ne­rių me­tų. Ir tei­sin­gai – koks tė­vas puls ati­da­ri­nė­ti sąs­kai­tos še­šia­me­čiui. O vals­ty­bė tai da­ro. No­rint gau­ti pri­si­jun­gi­mą prie sąs­kai­tų, rei­kia vai­kus kaž­ko­dėl temp­tis į ban­ką. Jo­kių iš­im­čių. Mū­sų vals­ty­bėj tvar­ka.

Ki­ta prob­le­ma – ban­kas be jo­kių skru­pu­lų at­siun­čia pik­tą laiš­ką su gra­si­ni­mais iš­var­gu­siai ma­mai. Pa­si­ro­do, ve­lio­nis ne­pa­den­gė kre­di­ti­nės kor­te­lės įsis­ko­li­ni­mo, šim­to pen­kias­de­šimt eu­rų. Ban­kas ži­no, kad jis jo jau nie­ka­da ne­be­pa­dengs ir kad yra dar ke­lios sąs­kai­tos jo var­du, vi­so­se yra pi­ni­gų, tik jos už­šal­dy­tos, nes lau­kia­ma teis­mo lei­di­mo jo­mis nau­do­tis. Užuot pa­lau­kęs, kol bus tas spren­di­mas ir ta­da švel­niai pri­mi­nęs, kad reik­tų ap­mo­kė­ti sko­lą ar­ba ne­tgi pats nu­sis­kai­čia­vęs trūks­ta­mą su­mą, jis ra­šo laiš­ką ir pik­tai rei­ka­lau­ja, kad ji su­mo­kė­tų ne­del­siant, ki­taip bus di­džiu­liai dels­pi­ni­giai. Jo­kių iš­im­čių. To­kia tvar­ka.

O ži­no­te, kad vi­sus tuos rei­ka­lus rei­kia tvar­ky­tis dar­bo me­tu. Tuo me­tu, kai ir taip trūks­ta lai­ko, jė­gų ir pi­ni­gų, tu­ri kas­dien at­sip­ra­ši­nė­ti iš dar­bo, kad at­sto­vė­jęs ei­lę pri­duo­tum po­pie­rė­lį. Lie­tu­vo­je kan­try­be ne vi­si darb­da­viai pa­si­žy­mi, tad kai kam tur­būt pri­si­de­da dar vie­nas rū­pes­tis – dėl dar­bo vie­tos iš­sau­go­ji­mo. Po­pie­rių tvar­ky­mas ne tik uži­mą lai­ką, bet ir kai­nuo­ja pi­ni­gus – rei­kia mo­kė­ti no­ta­rui ir ants­to­liui, ir ne de­šim­ti­mis, o šim­tais eu­rų. Rei­kia mo­kė­ti tuo me­tu, kai sąs­kai­tos už­šal­dy­tos. Be to, nė­ra jo­kio in­for­ma­ci­nio lan­ge­lio, kur vie­nu me­tu gau­tum in­for­ma­ci­ją apie tai, kam ko­kių po­pie­rė­lių rei­kės ir kaip juos gau­ti. Su­ti­ki­te, kad ma­mai su tri­mis vai­kais vals­ty­bė ga­lė­tų skir­ti to­kią ne­mo­ka­mą kon­sul­ta­ci­ją. Kaip ir skir­ti mi­ni­ma­lų fi­nan­sa­vi­mą par­amos gru­pėms, kur tiek ma­mos (tė­čiai), tiek vai­kai ga­lė­tų gau­ti psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­ją ir su­si­tik­ti su to­kią pat ne­tek­tį pa­ty­ru­sio­mis ki­to­mis šei­mo­mis. Kad ne­si­jaus­tų pa­lik­ti vi­siš­kai vie­ni vi­du­ry­je van­de­ny­no.

Šir­dis plyš­ta iš skaus­mo, gal­va – nuo rū­pes­čių, o va­ka­re pri­sė­dęs su­pran­ti, kad esi pats kal­tas, kad nu­spren­dei au­gin­ti tiek vai­kų. Ne­tu­rė­tum jų – vi­siems bū­tų daug pa­pras­čiau. Mū­sų vals­ty­bėj tvar­ka. Vai­kai tik pri­da­ro prob­le­mų.