Bedantė parlamentinė kontrolė
Sei­mo ko­mi­te­tai, pa­gal ku­ra­vi­mo sri­tis vyk­dan­tys vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų par­la­men­ti­nę kon­tro­lę, at­as­kai­to­se skai­čiuo­ja de­šim­tis ini­cia­ty­vų, skir­tų pri­žiū­rė­ti, kaip įgy­ven­di­na­mi pri­ima­mi tei­sės ak­tai. Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras tei­si­nin­kas Liud­vi­kas Nar­ci­zas Ra­si­mas įsi­ti­ki­nęs, kad par­la­men­ti­nė kon­tro­lė Lie­tu­vo­je yra tar­si pa­veiks­las, ta­po­mas bal­tais da­žais bal­to­je dro­bė­je: apie ją kal­ba­ma, bet rea­liai dar­bas ne­vyk­do­mas.

Pen­kio­li­ko­je šiuo me­tu Sei­me vei­kian­čių par­la­men­ti­nių ko­mi­te­tų dir­ban­tys po­li­ti­kai ne tik lei­džia įsta­ty­mus, bet ir vyk­do jų įgy­ven­di­ni­mo kon­tro­lę: svars­to Vy­riau­sy­bės bei ki­tų ins­ti­tu­ci­jų at­as­kai­tas Sei­mui, tei­kia iš­va­das tei­sės ak­tų pro­jek­tams, pa­klau­si­mus įvai­rioms vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms, su­da­ro spe­cia­lią­sias ty­ri­mo ko­mi­si­jas, siek­da­mi iš­siaiš­kin­ti, ar Lie­tu­vo­je lai­ko­ma­si pri­im­tų įsta­ty­mų. Dar prieš de­šimt­me­tį, kons­ta­tuo­da­mi, kad par­la­men­ti­nė kon­tro­lė yra ne­pa­nei­gia­ma kons­ti­tu­ci­nė ver­ty­bė, tuo­me­ti­niai Sei­mo na­riai ban­dė ieš­ko­ti bū­dų, kaip šį pro­ce­są Lie­tu­vo­je pa­vers­ti veiks­min­gu me­cha­niz­mu, ta­čiau pa­ieš­kos pro­ce­sas už­tru­ko.

„Ne­ma­nau, kad lie­tu­viš­ka­sis par­la­men­ti­nės kon­tro­lės me­cha­niz­mas šiuo me­tu yra stip­rus ins­tru­men­tas. Trūks­ta ins­ti­tu­ci­nių ge­bė­ji­mų, tei­si­nių prie­mo­nių – taip pat ne­daug, jos epi­zo­diš­kos, daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja­ma Vy­riau­sy­bės va­lan­da, įvai­riais pa­klau­si­mais, bet sis­te­mi­nio po­žiū­rio pa­si­gen­da­ma“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė ad­vo­ka­tų kon­to­ros „Ba­jo­rie­nė, Čel­kis, Ka­li­naus­kas ir par­tne­riai“ ad­vo­ka­tas tei­sės moks­lų dak­ta­ras Gin­ta­ras Ka­li­naus­kas.

Dar 2010 me­tais ap­si­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją te­ma „Vyk­do­mo­sios val­džios (Vy­riau­sy­bės) par­la­men­ti­nės kon­tro­lės ins­ti­tu­tas: samp­ra­ta, mo­de­liai, įgy­ven­di­ni­mo prob­le­mos“ tei­si­nin­kas tei­gė, kad si­tua­ci­ja par­la­men­ti­nės kon­tro­lės sri­ty­je ma­žai pa­ki­to iki šiol. „Šio­je sri­ty­je tu­rė­tų įvyk­ti lū­žis, at­si­ras­ti sis­te­mi­nis su­vo­ki­mas, kad pa­grin­di­nė Sei­mo veik­la yra net ne įsta­ty­mų lei­dy­ba, bet bū­tent par­la­men­ti­nė kon­tro­lė. Vi­suo­me­nę iš tie­sų la­biau jau­di­na kas­die­nės prob­le­mos, o ne po­li­ti­kų tei­sė­kū­ros veik­la, nes nuo vie­no ar ki­to įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo ne­daug kas kei­čia­si“, – įsi­ti­ki­nęs jis.

Trūks­ta instrumentų

L. N. Ra­si­mo ma­ny­mu, par­la­men­ti­nę kon­tro­lę rei­kė­tų trak­tuo­ti kaip ga­li­my­bę kiek­vie­nam Sei­mo na­riui ži­no­ti vis­ką, kas vyks­ta vals­ty­bė­je, ži­no­ma, nu­sta­čius ati­tin­ka­mus kon­tro­lės me­cha­niz­mus. „Pa­ga­liau pa­gal mū­sų Kons­ti­tu­ci­ją tik Sei­mas lei­džia įsta­ty­mus, tai­gi, par­la­men­ti­nė kon­tro­lė su­pran­ta­ma ir kaip įsta­ty­mų lei­di­mas, taip pat ir Kons­ti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mai. Per tai Sei­mo na­riai ga­li kon­tro­liuo­ti ir ki­tas val­džias – teis­mus ir Vy­riau­sy­bę su pre­zi­den­tu. Taip at­ski­ria­mas po­li­ti­nio žai­di­mo or­ga­ni­za­to­rius nuo žai­dė­jų, pri­va­lo­mai žai­džian­čių pa­gal or­ga­ni­za­to­riaus nu­sta­ty­tas tai­syk­les“, – aiš­ki­no jis.

Pa­sak G. Ka­li­naus­ko, par­la­men­ti­nė kon­tro­lė vyk­do­ma dviem as­pek­tais: par­la­men­ta­rai ti­kri­na, kaip vyk­do­mi įsta­ty­mai, ko­kios prob­le­mos ky­la, užk­laus­da­mi mi­nis­te­ri­jų, ki­tų ži­ny­bų, at­sa­kin­gų par­ei­gū­nų ir pa­na­šiai; be to, kon­tro­lės me­tu vyk­do­mi ir par­la­men­ti­niai ty­ri­mai, at­siž­vel­giant į di­de­lius ne­sklan­du­mus, pikt­nau­džia­vi­mus vals­ty­bė­je.

„Par­la­men­ti­nės kon­tro­lės ob­jek­tai pir­miau­siai yra Vy­riau­sy­bė, mi­nis­te­ri­jos, mi­nis­trai. Be abe­jo, Kons­ti­tu­ci­ja ne­drau­džia ti­krin­ti ir ki­tų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų veik­los. Par­la­men­ti­nė kon­tro­lė dau­giau su­si­ju­si su įsta­ty­mų lei­dy­ba ar tam ti­kro­mis prob­le­mo­mis – pikt­nau­džia­vi­mais, lė­šų švais­ty­mu, ki­tais sis­te­mi­niais da­ly­kais“, – tei­gė tei­si­nin­kas.

Jis ap­gai­les­ta­vo, jog iki šiol Lie­tu­vo­je ne­dau­ge­lis su­vo­kia, kas aps­kri­tai yra par­la­men­ti­nė kon­tro­lė, o Sei­mui vis dar trūks­ta ins­tru­men­tų jai įgy­ven­din­ti, ar­ba jie men­kai iš­plė­to­ti.

G. Ka­li­naus­kas pri­mi­nė si­tua­ci­ją, kai Sei­mas, kaip kon­tro­liuo­jan­ti ins­ti­tu­ci­ja, prieš dve­jus me­tus ne­pri­ta­rė Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros at­as­kai­tai. „Re­gis, nu­sta­čius trū­ku­mus, jie tu­rė­tų bū­ti tai­so­mi ar­ba rei­ka­lau­ja­ma tos ins­ti­tu­ci­jos va­do­vo at­lei­di­mo, bet Lie­tu­vo­je dar ne­se­niai ne­bu­vo su­kur­to me­cha­niz­mo, kaip tai pa­da­ry­ti. Tai­gi, Sei­mas ta­da at­as­kai­tai ne­pri­ta­rė, bet ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras li­ko ei­ti par­ei­gas. Pri­si­me­nu ir ki­tų pa­vyz­džių, kaip įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios yra at­skai­tin­gos Sei­mui, va­do­vų at­as­kai­toms ne­bu­vo pri­tar­ta, bet jie vis tiek dir­bo to­liau. To­kiu at­ve­ju Sei­mo kon­tro­lė tam­pa bu­ta­fo­ri­nė, o vyk­do­ma funk­ci­ja – ne­la­bai su­pran­ta­ma“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.

Po­li­ti­kai ginasi

Tai, kad par­la­men­ti­nės kon­tro­lės prob­le­ma eg­zis­tuo­ja, tvir­ti­no ir Sei­mo pir­ma­sis vi­ce­pir­mi­nin­kas „dar­bie­tis“ Vy­das Ged­vi­las. „Mes gi­li­na­mės į įsta­ty­mų lei­dy­bą, į tei­sės ak­tų ko­ky­bę, bet kon­tro­lė, kaip pri­im­ti spren­di­mai įgy­ven­di­na­mi, iš­lie­ka ne­pa­kan­ka­ma. Gal Lie­tu­vo­je dar nė­ra gi­lių kon­tro­lės tra­di­ci­jų, o gal ir pa­tys Sei­mo na­riai kon­cen­truo­ja­si į ki­tus klau­si­mus, ku­rie ge­riau ma­to­mi vie­šu­mo­je, at­ne­ša dau­giau ži­no­mu­mo“, – samp­ro­ta­vo jis.

Sei­mo pir­mo­jo vi­ce­pir­mi­nin­ko tei­gi­mu, nors par­la­men­ti­niai ko­mi­te­tai ir svars­to įvai­rias su ins­ti­tu­ci­jo­mis ir įsta­ty­mų įgy­ven­di­ni­mu su­si­ju­sias prob­le­mas, tei­kia pa­ve­di­mus, šis pro­ce­sas ne­re­tai taip ir lie­ka iki ga­lo ne­įgy­ven­din­tas. „E­su su­si­dū­ręs su at­ve­ju, pri­imant il­ga­lai­kę Spor­to stra­te­gi­ją. Bu­vo įpa­rei­go­ji­mas par­eng­ti ją ly­din­tį prie­mo­nių pla­ną, bet tas dar­bas taip iki ga­lo ir ne­bu­vo at­lik­tas, to­dėl stra­te­gi­ja nė­ra įgy­ven­di­na­ma pil­na apim­ti. To­kių pa­vyz­džių daug: Sei­mas pri­ima daug įvai­rių nu­ta­ri­mų, įpa­rei­go­ja at­sa­kin­gas ins­ti­tu­ci­jas at­lik­ti vie­no­kius ar ki­to­kius dar­bus, pra­džio­je, kol prob­le­ma la­bai ry­ši, pro­ce­sas ju­da, bet iki ga­lo jo įgy­ven­di­ni­mas ne­bū­na su­kon­tro­liuo­ja­mas“, – aiš­ki­no V. Ged­vi­las.

Vie­no iš pla­čiau­sią jam pa­ti­kė­tos sri­ties par­la­men­ti­nę kon­tro­lę vyk­dan­čio Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas so­cial­de­mo­kra­tas Ju­lius Sa­ba­taus­kas „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė, kad at­lik­ti šią prie­vo­lę pa­vyks­ta kei­čiant kon­tro­liuo­ja­mų ins­ti­tu­ci­jų po­žiū­rį. „Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad anks­čiau, jei kal­ba­me, tar­ki­me, apie tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas, vy­ra­vo nuo­sta­ta, kad kon­tro­lę vyk­dan­tys po­li­ti­kai tar­si truk­do dirb­ti. Da­bar po­žiū­ris kei­čia­si ir reak­ci­ja kuo to­liau, tuo da­ro­si ge­res­nė, nes ins­ti­tu­ci­jos su­pran­ta, jog no­ri-ne­no­ri, bet in­for­ma­ci­ją Sei­mui teik­ti rei­kia“, – samp­ro­ta­vo jis.

Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to na­rys kon­ser­va­to­rius Ar­vy­das Anu­šaus­kas aiš­ki­no, kad par­la­men­ti­nės kon­tro­lės re­zul­ta­tai yra aki­vaiz­dūs, o ins­ti­tu­ci­jos yra pri­vers­tos į po­li­ti­kų pa­klau­si­mus at­siž­velg­ti. „Ins­ti­tu­ci­jos į par­la­men­to siū­ly­mus, ži­no­ma, at­siž­vel­gia, ki­taip po­li­ti­niuo­se spren­di­muo­se dėl tų ins­ti­tu­ci­jų at­si­ras­tų niuan­sai, ku­rių jie ne­no­rė­tų. Tar­ki­me, jei ins­ti­tu­ci­ja ne­at­siž­vel­gia į par­la­men­ti­nės kon­tro­lės iš­va­das, tai ga­li at­si­liep­ti jos biu­dže­tui – yra prie­mo­nių, ku­rios ver­čia ins­ti­tu­ci­jas rea­guo­ti“, – kal­bė­jo A. Anu­šaus­kas.

Įžvel­gia ne­no­rą keistis

L. N. Ra­si­mas sa­vo ruo­žtu tei­gė esąs įsi­ti­ki­nęs, kad par­la­men­ti­nė kon­tro­lė Lie­tu­vo­je pra­ktiš­kai ne­vyk­do­ma, ir taip yra dėl ke­lių prie­žas­čių. Pir­miau­sia, sig­na­ta­ro ma­ny­mu, taip su­sik­los­tė to­dėl, kad po­li­ti­kai Kons­ti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­tą Vy­riau­sy­bės for­ma­vi­mo pri­nci­pą pa­kei­tė spren­di­mais, grįs­tais „po­li­ti­nių ta­ry­bų“ su­si­ta­ri­mais. „Kai po­li­ti­kai su­si­rin­kę su­ta­ria, kad kon­kre­čia mi­nis­te­ri­ją, ku­riai nu­ma­to­mos kon­kre­čios eu­ro­pi­nės par­amos lė­šos, val­dys vie­na ar ki­ta par­ti­ja, taip su­ku­ria­ma ga­li­my­bė val­dan­čio­sioms par­ti­joms pa­si­pi­ni­gau­ti, o tai yra ko­rup­ci­ja. Kaip tie pa­tys po­li­ti­kai ga­li vyk­dy­ti par­la­men­ti­nę ins­ti­tu­ci­jų kon­tro­lę, kai net Vy­riau­sy­bės su­da­ry­mo bū­das pa­vers­tas ko­rup­ci­jos „skė­čiu“?“, – ste­bė­jo­si jis.

Be to, sig­na­ta­ro tei­gi­mu, par­la­men­ti­nė kon­tro­lė tu­rė­tų lem­ti kon­kre­čius re­zul­ta­tus: tai yra, esant rei­ka­lui, tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­joms tu­rė­tų bū­ti pa­ve­da­ma pra­dė­ti rim­tes­nį iki­teis­mi­nį ty­ri­mą. „Da­bar nei iš šio, nei iš to virš vi­sų ins­ti­tu­ci­jų iš­ky­la Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra – tik pro­ku­ro­rai kaž­ko­dėl ga­li pra­dė­ti iki­teis­mi­nį per­se­kio­ji­mą. To­kia sis­te­ma yra an­tra­sis ko­rup­ci­jos „sto­gas“: net tuo at­ve­ju, jei Sei­mas nu­ro­do pra­dė­ti ty­ri­mą, jie pa­tys pri­ima spren­di­mą, da­ry­ti tai ar ne. Aps­kųs­ti to­kių spren­di­mų ne­įma­no­ma“, – pik­ti­no­si L. N. Ra­si­mas.

Ad­vo­ka­to G. Ka­li­naus­ko ma­ny­mu, Lie­tu­vos prob­le­ma ta, kad mū­sų Sei­mo sta­tu­te nė­ra nu­ma­ty­ta, kaip įgy­ven­di­na­mi par­la­men­ti­nių ko­mi­te­tų spren­di­mai par­la­men­ti­nės kon­tro­lės at­ve­ju. „Y­ra nu­ma­ty­ta, kad „ko­mi­te­tas vyk­do par­la­men­ti­nę kon­tro­lę“, bet ko­kia vyk­dy­mo ei­ga, ko­kie re­zul­ta­tai – ma­žai fik­suo­ja­ma. Sei­me iš tie­sų trūks­ta nuo­sta­tų apie par­la­men­ti­nės kon­tro­lės funk­ci­jos rea­li­za­vi­mą, nors de­mo­kra­ti­jos gy­va­vi­mas įro­dė, kad ne per įsta­ty­mų lei­dy­bą, bet per par­la­men­ti­nę kon­tro­lę Sei­mas už­si­ti­kri­na sa­vo sta­tu­są įgy­ven­di­nant val­džių pa­da­li­ji­mo pri­nci­pą“, – aiš­ki­no jis.