Bedantė opozicija
Per dve­jus pa­sta­ro­sios Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės ka­den­ci­jos me­tus opo­zi­ci­nės par­ti­jos ne­su­ge­bė­jo tap­ti rim­ta at­sva­ra val­dan­tie­siems. Nors Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga (LVŽS) su­tei­kia daug pro­gų opo­zi­ci­jai pa­de­mons­truo­ti rau­me­nis, sėk­min­gai tuo pa­si­nau­do­ti ji ne­su­ge­ba.

Didžiosios opozicinės partijos Lietuvos politiniame lauke atrodo gana blankiai. Politologų teigimu, socialdemokratai ir liberalai kamuojasi su vidinėmis problemomis, o konservatoriai, nors ir bando būti aktyvūs, visų savo galimybių toli gražu neišnaudoja. Be to, jiems trūksta ir vienybės. Per dvejus metus opozicinės parlamento frakcijos taip ir nesugebėjo išsirinkti Seimo opozicijos lyderio.

Negailestinga aritmetika

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma akcentavo, kad opozicija – nevienalytė, tenka dirbti su ilgamečiais politiniais oponentais socialdemokratais.

„Tačiau šioje vietoje pasakyčiau, kad nepaisant ilgamečio oponavimo, per kurį buvo ir visokių „aštrumų“ vienas kito atžvilgiu, dabar bendrame opoziciniame būvyje sugebame normaliai, pakankamai konstruktyviai bendrauti. Manau, prie to prisideda tai, kad nors mūsų frakcija yra gausiausia, santykiuose su kitomis opozicinėmis frakcijomis stengiamės jokia forma neparodyti, jog esame kuo nors reikšmingesni. Visais atvejais stengiamės, kad tai būtų lygiaverčių partnerių bendradarbiavimas“, – kalbėjo konservatorius.

Jurgis Razma: „Ką nors pasiekti persveriant valdančiuosius yra tiesiog neįmanoma. Tai tiesiog negailestinga aritmetika.“

Anot J. Razmos, kiek būta bendrų opozicijos veiksmų, tarimosi dėl tam tikrų įstatymų projektų blokavimo, interpeliacijų ministrams rengimo, Seimo opozicijoje dirbančios frakcijos sutardavo gana gražiai. Aiškindamas, kodėl nerenkamas parlamento opozicijos lyderis, politikas sakė, kad socialdemokratams ir liberalams nebūtų paprasta viešai paskelbti apie paramą konservatoriui. „Ideologinės takoskyros vis tiek yra“, – pabrėžė jis.

Tai, kad opozicinėms jėgoms nepavyksta tapti rimta atsvara valdantiesiems, J. Razmos nuomone, pirmiausia lemia Seime turimų mandatų skaičius. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) bei „Tvarkai ir teisingumui“ prisišliejus prie valdančiųjų, kiekybinis parlamentarų santykis tapo nepalankus opozicijai.

„Ką nors pasiekti persveriant valdančiuosius yra tiesiog neįmanoma. Tai tiesiog negailestinga aritmetika. Jeigu ir šioje, ir kitoje pusėje būtų apylygiai Seimo narių, mobilizacija, galbūt ir nuoširdus pasikalbėjimas su vienu ar kitu valdančiųjų atstovu galėtų lemti, kad kai kurie sprendimai įvyktų taip, kaip nori opozicija. Tačiau tą pasiekti yra labai sudėtinga, nes valdantieji gana primityviai gali paveikti kai kurias minėtas frakcijas savo naudai“, – dėstė jis.

Darbotvarkėje – tik R. Karbauskis ir A. Širinskienė

Daug skeptiškiau apie bendrą opozicijos darbą kalba Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas.

„Jei iš mūsų kolegų opozicijoje – kalbu apie konservatorius ir liberalus – darbotvarkės išimtume žodžius „Karbauskis“, „Širinskienė“, „Agrokoncernas“, tai realaus politinio turinio, apie ką diskutuoti, dėl ko tartis, nelabai rastume. Norint, kad opozicija veiktų vieningiau, nuosekliau, reikalingas bendras planas, bendra darbotvarkė. Opozicijoje šiuo metu – tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos, taigi mums suderinti bendrą viziją Lietuvai gana sudėtinga. Nuostatos daugeliu klausimų skiriasi“, – aiškino jis.

Vis dėlto G. Paluckas nesutiko, kad opozicija nėra rimta atsvara valdantiesiems. „Taip, liberalai turi savų reikalų, konservatoriai įsivėlę į nesibaigiančias asmenines dvikovas su „valstiečiais“, tačiau išskirtiniais atvejais pečius suremiame. Tai – atvejai, kai kyla grėsmė demokratinei santvarkai, skaidriai politikai. Pavyzdžiui, dėl žiniasklaidos laisvės ribojimo, ligoninių uždarinėjimo klausimais opozicija sutelkia pastangas. Tai reti atvejai, nes nuoseklios opozicinės darbotvarkės nėra. Konservatorių ir liberalų ir socialdemokratų matymas skiriasi.“

G. Paluckas tikino neigiamai vertinantis tai, kad dalį opozicijos darbotvarkės užima „politiniai-istoriniai kasinėjimai“, asmeniškumai – kas kada ką padarė, kas dėl to kaltas. „Laikas yra ribotas ir jeigu didžiąją dalį jo užima santykių aiškinimasis, kas, pavyzdžiui, kokią komisiją sukurs, nelieka laiko spręsti ir diskutuoti dėl esminių dalykų, svarbiausių žmonėms klausimų“, – dėstė socialdemokratų lyderis.

Suteikiamų galimybių neišnaudoja

Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorei Rimai Urbonaitei susidaro įspūdis, kad opozicija ne pati vairuoja traukinį, o bėga paskui jį.

„Kitaip tariant, naudojasi tuo, kas yra parašyta, ištirta žurnalistų. Tačiau pačių jų iniciatyvumo, dėmesio atkreipimo, tam tikrų dalykų išviešinimo, man atrodo, kiek trūksta. Iniciatyva iš jų pusės ateina tada, kai kas nors paaiškėja. Opozicija yra labiau reaguojanti, o ne proaktyvi“, – mano ji.

Kita vertus, kaip pastebi politologė, opozicijos reakcijos ne visada būna pagrįstos. Kaip vieną liūdnesnių situacijų ji įvardijo mokytojų streiko metu konservatorių reikštus reikalavimus atidėti valstybės biudžeto priėmimą, atšaukti mokesčių reformą. Tačiau nė vienas TS-LKD narys nepateikė konstruktyvių pasiūlymų, kaip spręsti situaciją. Lygiai taip pat opozicija esą nesugebėjo išnaudoti to paties mokytojų streiko, nors galėjo inicijuoti kokį nors susitarimą ir panašiai.

Lauras Bielinis: „Kai opozicija tokia susiskaldžiusi, suirusi, diskusijos yra nestiprios, mažai argumentuotos, dominuoja daugiau lokalūs, asmeniniai interesai, o ne brėžiami kažkokių strategijų kontūrai.“

„Man atrodo, kai kur matėsi bent jau galimybės pabandyti, bet jos ir liko tik galimybėmis, jomis nebuvo pasinaudota. Juk galėjo būti ir reitingai pastumti į viršų, ir sukurta pakankamai konstruktyvios, gerai, apgalvotai veikiančios opozicijos reputacija“, – komentavo MRU dėstytoja.

Kaip labiausiai matomus opozicijoje R. Urbonaitė išskyrė konservatorius. Kitos partijos yra blankios. Ypač – LSDP, kuri kaip viena didžiausių politinių jėgų šalyje turėtų būti gerokai aktyvesnė.

Rimtesne atsvara valdantiesiems opozicija netapo. Nors, kaip sakė R. Urbonaitė, kartais jai pavyksta pademonstruoti raumenis, pavyzdžiui, jos dėka Seime nebuvo patvirtintos LRT tyrimo išvados. „Tačiau iš esmės trūksta bendro vardiklio. Reikia pažymėti, kad net nebekyla minčių išsirinkti Seimo opozicijos lyderį, kuris galėtų sustiprinti atstovavimą parlamento valdyboje. Keli liberalai apskritai balsuoja neaišku kaip ir atrodo labiau provalstietiški. Akivaizdu, kad kiekviena frakcija turi vidinių problemų, kurios taip pat trukdo. Kitas dalykas – šiandien yra daug mažiau strategavimo, gilinimosi. Žinoma, ne visur galima suspėti, bet daugiau dėmesio turi būti skiriama ne tik tam, kas sukels didesnį atgarsį viešojoje erdvėje, bet kartu ir politikos turiniui“, – įsitikinusi politologė.

Labiausiai suaktyvėti opozicija turėtų prieš rinkimus. Tačiau, R. Urbonaitės teigimu, kol kas to nematyti. „Logika tokia, kad artimiausiais mėnesiais opozicija turėtų labiausiai rodyti dantis. Tuo labiau, kad praūžus šiems trejiems rinkimams, prasidės ruošimasis 2020 metų Seimo rinkimams. Vadovaujantis logika, opozicija turėtų būti aštresnė, stipresnė. Tačiau ar nebus taip, kad vidinės problemos neleis jai dirbti taip gerai, kaip ji ir turėtų, ir galėtų. Tam tikros vidaus problemos gali būti kliuviniu ir opozicija neišnaudos visų šansų. Beje, jų „valstiečiai“ duoda nemažai“, – pažymėjo ji.

Rima Urbonaitė: "Kitas dalykas – šiandien yra daug mažiau strategavimo, gilinimosi. Žinoma, ne visur galima suspėti, bet daugiau dėmesio turi būti skiriama ne tik tam, kas sukels didesnį atgarsį viešojoje erdvėje, bet kartu ir politikos turiniui."

Nesugeba susitarti

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad opozicija yra fragmentuota. Todėl vertinti ją kaip vientisą darinį negalima. Kalbėdamas apie atskiras partijas, politologas pabrėžė, kad konservatoriai moka gana aktyviai ir agresyviai reaguoti į įvykius.

„Tas jų reagavimas demonstruoja tam tikrą siekį išjudinti situaciją savo naudai. Konservatorius galima įvertinti kaip tuos, kurie per šiuos dvejus metus pademonstravo esantys pakankamai karinga frakcija ir partija“, – mano jis.

Liberalai ir socialdemokratai, L. Bielinio manymu, atrodo gerokai prasčiau. Liberalų sąjūdis sprendžia vidines problemas ir kaip opozicinė jėga reiškiasi labai silpnai. „Faktiškai negirdime jų, kaip opozicionierių, nei pasiūlymų, nei kažkokių rimtų diskusinių pareiškimų. Kai jie išspręs savo problemas, matyt, tada ir veiks“, – svarstė jis.

Panašioje padėtyje yra atsidūrę ir socialdemokratai. Politologo vertinimu, LSDP bando būti opozicine partija, bet jos viduje nėra energijos ir vieningo intereso aktyviai reaguoti į tai, kas vyksta politiniame gyvenime.

„Todėl įvardyti, kad ji – aktyvi, nuosekliai veikianti opozicinė jėga, yra sudėtinga. Nors, žinoma, savaime jie yra opozicionieriai“, – sakė jis.

L. Bielinio nuomone, opozicijai reikėtų dirbti aktyviau ir pagal galimybes telkti jėgas. Tačiau matyti, kad jos atstovai nesugeba susitarti tarpusavyje, todėl iki Seimo kadencijos pabaigos situacija vargu ar keisis.

„Minusas tame, kad esant tokiai fragmentuotai opozicijai, politinių problemų sprendimas, diskusijos neturi tos aukštos kokybės, kurią turėtų turėti. Visuomenė laukia, kad Seimas klausimus spręstų kvalifikuotai ir gerai išdiskutuotų kiekvieną problemą. Tačiau kai opozicija tokia susiskaldžiusi, suirusi, diskusijos yra nestiprios, mažai argumentuotos, dominuoja daugiau lokalūs, asmeniniai interesai, o ne brėžiami kažkokių strategijų kontūrai“, – pabrėžė politologas.