Be L. Donskio tapo tamsiau
Ne­ti­kė­tai mi­rus fi­lo­so­fui Leo­ni­dui Dons­kiui, mū­sų vie­ša­sis, aka­de­mi­nis, in­te­lek­ti­nis gy­ve­ni­mas ta­po tuš­tes­nis ir ny­kes­nis. Vis dėl­to vi­lia­ma­si, kad pro­fe­so­riaus pa­li­ki­mas, pra­smin­gos, in­te­li­gen­tiš­kos idė­jos bei vi­zi­jos tu­rės de­ra­mą vie­tą vals­ty­bė­je.

L. Dons­kis mi­rė va­kar ry­tą Vil­niaus oro uos­te, lauk­da­mas skry­džio į Ru­si­ją. Jis tu­rė­jo da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se Sankt Pe­ter­bur­ge: pri­sta­ty­ti sa­vo nau­ją kny­gą , skai­ty­ti pa­skai­tas Eu­ro­pos ir At­vi­ra­ja­me uni­ver­si­te­tuo­se. Spė­ja­ma, kad 54-erių L. Dons­kį iš­ti­ko šir­dies smū­gis.

Jo bi­čiu­liai, bend­ra­žy­giai, po­li­ti­kai ir vi­suo­me­nės at­sto­vai pa­žy­mi, kad Lie­tu­va ne­te­ko vie­no švie­siau­sių in­te­lek­tua­lų.

In­dė­lis į ge­res­nę Lietuvą

Ar­ti­mas bi­čiu­lis Ser­ge­jus Ka­no­vi­čius L. Dons­kį api­bū­di­no kaip ne­pap­ras­tai ge­rą žmo­gų: la­bai nuo­šir­dų, in­te­li­gen­tiš­ką, ža­vin­tį su­bti­liu hu­mo­ro jaus­mu. Be to, jis bu­vo ti­kras Lie­tu­vos pa­trio­tas. „Ma­nau, dau­ge­lis su­vo­kia, kad Lie­tu­va ne­te­ko vie­no švie­siau­sių sa­vo žmo­nių. Jis bu­vo mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas. Ži­nau, kad daug kam tai ne­pa­ti­ko. Jis to ne­pai­sė, la­bai in­te­li­gen­tiš­kai ir man­da­giai su­gy­ve­no su tais, ku­rie jo ne­ger­bė. Jis ne­tu­rė­jo pyk­čio jaus­mo. Jei­gu jį kas nors įžeis­da­vo, jis tie­siog ei­da­vo to­lyn, ieš­ko­da­vo gra­žes­nio tiks­lo, gi­les­nės pra­smės, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo S. Ka­no­vi­čius. – Jis bu­vo kū­ry­bos žmo­gus, vi­są lai­ką kū­rė. Bu­vo ne­pap­ras­tai darbš­tus.“

S. Ka­no­vi­čius vy­lė­si, kad bus ne tik tin­ka­mai įver­tin­tas L. Dons­kio pa­li­ki­mas, bet ir bus pa­gal­vo­ta, kaip jį įam­žin­ti, iš­sau­go­ti jo in­dė­lį į mū­sų vi­suo­me­nės plė­trą, de­mo­kra­tiš­kes­nę, drau­giš­kes­nę, to­le­ran­tiš­kes­nę Lie­tu­vą. „Į­si­vaiz­duo­čiau, kad tai tu­rė­tų bū­ti ne tik bi­čiu­lių, su­in­te­re­suo­tų ar ne­la­bai su­in­te­re­suo­tų įstai­gų dar­bas, bet ir ko­kia nors vi­suo­me­ni­nė ini­cia­ty­va, ku­ri gal­būt tap­tų jo var­do bib­lio­te­ka ar pre­mi­ja. Ma­ny­čiau, vi­sas jo dar­bas ir gy­ve­ni­mas Lie­tu­vai ver­tas ge­ro­kai dau­giau, nei ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti“, – kal­bė­jo jis.

Svar­bus balsas

Vi­suo­me­ni­nin­ką Da­rių Kuo­lį su L. Dons­kiu sie­jo tie pa­tys mo­ky­to­jai – Vy­tau­tas Ka­vo­lis, Alek­sand­ras Štro­mas, taip pat kul­tū­ri­nis li­be­ra­liz­mas, „San­ta­ros-Švie­sos“ or­ga­ni­za­ci­ja. „L. Dons­kis bu­vo ir lie­ka la­bai svar­bia as­me­ny­be Lie­tu­vos aka­de­mi­nia­me, kul­tū­ri­nia­me, vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė jis.

Anot D. Kuo­lio, L. Dons­kis są­mo­nin­gai rin­ko­si vie­šo­jo in­te­lek­tua­lo ke­lią: ve­dė lai­das, bend­rau­da­vo su vi­suo­me­ne, bu­vo pa­su­kęs ir į po­li­ti­ką. Kar­tu jis bu­vo la­bai ati­dus aka­de­mi­kas sa­vo stu­den­tams. Li­tua­nis­tas, sie­jęs įvai­rias hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­tis: fi­lo­lo­gi­ją, fi­lo­so­fi­ją ir po­li­to­lo­gi­ją. „Tai žmo­gus, de­mons­tra­vęs tam ti­krą mo­ra­li­nį jau­tru­mą ir mo­ra­li­nę po­zi­ci­ją šian­die­nos vi­suo­me­nė­je. Žmo­gus, ku­ris la­bai ryš­kiai rep­re­zen­ta­vo Lie­tu­vą, at­sto­va­vo jai ir aka­de­mi­nė­je pa­sau­lio bend­ruo­me­nė­je. Jis taip pat at­sto­va­vo Lie­tu­vai Eu­ro­pos Par­la­men­te, ro­dy­da­mas pa­sau­liui in­te­lek­tua­lios, mo­ra­liai jau­trios, at­vi­ros, to­le­ran­tiš­kos ša­lies vei­dą. Mums, lie­tu­viams, bu­vo la­bai svar­bu to­kį bal­są tu­rė­ti“, – pa­žy­mė­jo D. Kuo­lys.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, L. Dons­kio mir­tis – di­de­lė ne­tek­tis Lie­tu­vos vie­ša­jam, aka­de­mi­niam gy­ve­ni­mui, uni­ver­si­te­tams, taip pat po­li­ti­kai. „Man la­bai gai­la tų bū­si­mų­jų stu­den­tų, ku­rie at­eis į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą ir jau ne­be­gir­dės L. Dons­kio pa­skai­tų“, – kal­bė­jo D. Kuo­lys.

Įžval­gos tu­ri stip­riau skambėti

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to rek­to­rius Juo­zas Au­gu­tis sa­kė, kad L. Dons­kis bu­vo fi­lo­so­fi­jos, po­li­ti­kos ir ki­tų moks­lų gran­das, o drau­ge su juo iš­ėjo ir uni­ver­si­te­to da­lis.

Is­to­ri­kas Egi­di­jus Alek­sand­ra­vi­čius ar­ti­mą bi­čiu­lį L. Dons­kį api­bū­di­no kaip uni­ka­lų dėl jo darbš­tu­mo, in­te­lek­ti­nės kū­ry­bos įtam­pos. „Jo įžval­gos, kaip daž­nai bū­na pa­si­trau­kus au­to­riui, tu­rės tik stip­riau skam­bė­ti“, – įsi­ti­ki­nęs pro­fe­so­rius.

Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Fai­na Kuk­lians­ky iš­sky­rė L. Dons­kio vaid­me­nį dis­ku­si­jo­je apie na­cių bend­ri­nin­kų vaid­me­nį An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. „Vals­ty­bė­je ko nors pa­siek­ti, ypač žy­dų bend­ruo­me­nei, yra su­dė­tin­ga. Bet jis ban­dė, sten­gė­si ir drą­siai apie tai kal­bė­jo“, – tei­gė ji.

Gy­ve­no be pykčio

Eko­no­mis­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, ku­ris su L. Dons­kiu su­si­pa­ži­no, kai jie­du su­si­bū­rė apie pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų, fi­lo­so­fą api­bū­di­no kaip „vaikš­čio­jan­tį IQ“. „Jam pra­bi­lus vi­si nu­ščiū­da­vo­me, mat bi­jo­da­vo­me ką nors svar­baus pra­leis­ti“, – pri­si­mi­nė jis.

Anot G. Nau­sė­dos, L. Dons­kis bu­vo li­be­ra­las par excellence, nors bo­dė­jo­si par­ti­nių pri­klau­so­my­bių ir tik kar­tą lai­ki­nai, ko ge­ro, ir at­si­tik­ti­nai, įli­po į tą ga­le­rą. „Pa­gal jį bu­vo ga­li­ma nu­sta­ty­ti sa­vo ideo­lo­gi­nį lai­kro­dį. Pa­gal jį ir aš su­vo­kiau, kad vis­gi ne­su li­be­ra­las... Pa­sta­rai­siais me­tais su Leo­ni­do po­zi­ci­ja ga­na daž­nai ne­su­tik­da­vau, ta­čiau vis­ką at­pirk­da­vo jo mąs­ty­mo kul­tū­ra, jos plo­tis ir gy­lis. In­te­lek­to jė­ga lei­do jam ne tik ves­ti lai­das, bet ir gy­ven­ti be pyk­čio. Tie­siog kvė­puo­ti iš­min­ti­mi... To­dėl ta­riu liūd­nai, bet be kar­tė­lio – ge­riau­sia, kas ga­lė­jo at­si­tik­ti pa­sta­rų­jų de­šimt­me­čių Lie­tu­vos in­te­lek­ti­nia­me gy­ve­ni­me, jau at­si­ti­ko, ir tai yra L. Dons­kis“, – kal­bė­jo eko­no­mis­tas.

Vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tas My­ko­las Kat­kus so­cia­li­nio tink­lo pa­sky­ro­je taip pat pa­si­da­li­jo ke­lio­mis įžval­go­mis apie L. Dons­kį. Pir­miau­sia M. Kat­kus ak­cen­ta­vo, kad fi­lo­so­fas pra­dė­jo vie­šų ko­men­ta­rų kul­tū­rą. Ly­giuo­jan­tis į jį, mėg­džio­jant jį, kon­ku­ruo­jant su juo, ne­pri­ta­riant jam, pyks­tant ant jo mū­sų vie­šo­ji erd­vė pra­tur­tė­jo gau­sy­be in­te­lek­tua­lų. M. Kat­kaus nuo­mo­ne, L. Dons­kis rea­bi­li­ta­vo hu­ma­ni­ta­ri­nį pro­tą vie­ša­ja­me dis­kur­se ir aka­de­mi­ją at­ve­dė į vi­suo­me­ni­nį bei po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą.

Jis pa­brė­žė, kad L. Dons­kio ne­tek­tis – smū­gis ir li­be­ra­lams. „Be pro­fe­so­riaus in­te­lek­ti­nio svo­rio vie­ša­jam li­be­ra­liz­mui gre­sia nu­grimz­ti į mū­sų vie­ša­jai po­li­ti­kai įpras­tą ar­ti­mes­nio ar to­li­mes­nio už­sie­nio mi­mi­kri­ją, už­si­da­ry­ti li­ber­ta­riz­muo­se ar li­be­ra­liz­muo­se, nu­ei­ti prie po­pu­lis­ti­nės ne­ref­lek­tuo­ja­mos at­jau­tos ar lik­ti vien prie eko­no­mi­zuo­to tech­no­kra­ti­nio pa­sau­lio vaiz­di­nio“, – pers­pė­jo M. Kat­kus.

Sten­gė­si įneš­ti sąžiningumo

Užuo­jau­tas dėl L. Dons­kio mir­ties par­eiš­kė ša­lies va­do­vai. Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės tei­gi­mu, Lie­tu­va ne­te­ko iš­ki­laus hu­ma­ni­ta­ro, sa­vo aka­de­mi­nė­je ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je ak­ty­viai gy­nu­sio lais­vės ir žmo­gaus oru­mo idė­jas. „Pro­fe­so­rius L. Dons­kis bu­vo tvir­tas eu­ro­pi­nių ver­ty­bių ir va­ka­rie­tiš­ko mąs­ty­mo pa­vyz­dys ne tik jau­na­jai kar­tai, bet ir vi­siems Lie­tu­vos žmo­nėms“, – pa­žy­mė­jo ji.

Ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus sa­kė, kad L. Dons­kis bu­vo švie­su­lys ne tik moks­le, bet ir vals­ty­bės, vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. „Jis rū­pi­no­si dėl Lie­tu­vos at­ei­ties, sa­vo iš­min­ti­mi ir pa­ta­ri­mais sten­gė­si įterp­ti gied­ru­mo, są­ži­nin­gu­mo į mū­sų gy­ve­ni­mą. Ti­kiuo­si, kad jis pa­li­ko pa­vyz­dį at­ei­nan­čioms kar­toms, kaip rei­kia gy­ven­ti, siek­ti aukš­tes­nių tiks­lų ir ti­kė­ti at­ei­ties Lie­tu­va“, – vy­lė­si jis.

Leo­ni­do Dons­kio biografija

Gi­mė 1962-ųjų rugp­jū­čio 13 die­ną. 1985 me­tais bai­gė lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją ir tea­tro pe­da­go­gi­ką Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos Pe­da­go­gi­nia­me fa­kul­te­te.

1987 me­tais bai­gė fi­lo­so­fi­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­te (VU). 1990 me­tais ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją VU, o 1999-ai­siais – Hel­sin­kio uni­ver­si­te­te.

Nuo 2002 me­tų bu­vo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Po­li­to­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rius ir Iš­ei­vi­jos stu­di­jų cen­tro vy­riau­sia­sis moks­lo dar­buo­to­jas. 2003–2005 me­tais – VDU Fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ros ve­dė­jas, 2004-ai­siais VDU at­li­ko ha­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­rą. 2005 me­tais VDU se­na­tas jam su­tei­kė pro­fe­so­riaus pe­da­go­gi­nį var­dą.

Dir­bo JAV, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Šve­di­jos, Suo­mi­jos, Es­ti­jos ir Veng­ri­jos uni­ver­si­te­tuo­se. Par­ašė dau­giau kaip 40 kny­gų ir per 500 straips­nių.

2009–2014 me­tais bu­vo Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys.

Ne­bė­ra švie­saus žmogaus

At­ėjo ži­nia ne tik ne­ti­kė­ta, bet ir ne­įti­kė­ti­na. Leo­ni­das Dons­kis ką tik bu­vo gre­ta mū­sų, tarp mū­sų kaip ne­ats­ki­ria­ma Lie­tu­vos dva­si­nio vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo da­lis. Dau­ge­liui bu­vo ar­ti­mas pro­tu ir drau­giš­ku­mu. Ne­bė­ra.

Pa­trio­tas, ku­riam so­pė­jo gim­to­sios Lie­tu­vos ne­to­bu­lu­mai, mąs­ty­to­jas, ku­riam nuo­lat rū­pė­jo Eu­ro­pos ir vi­sos mū­sų va­di­na­mo­sios Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos at­ei­tis. Ne­be­bus su kuo apie tai pa­si­kal­bė­ti. Pri­skir­tas fi­lo­so­fams, jis bu­vo dva­sios is­to­ri­kas ir diag­nos­ti­kas, įžval­gus ir aiš­kiai, griež­tai, bet ne­pik­tai pers­pė­jan­tis, kai ma­tė žmo­nių klai­das ir kvai­ly­bes. Ne­nuils­ta­mai darbš­tus ir vi­sa­da tie­sus, tad bū­tent toks bu­vo ir to­liau bū­tų la­bai rei­ka­lin­gas. Jo kraš­to pra­ei­tis ir da­bar­tis, bū­tent žmo­nės, at­si­dū­rę ne­apy­kan­tos ideo­lo­gi­jų mės­ma­lė­je ir su vė­les­niais re­ci­dy­vais, bu­vo jo di­dy­sis rū­pes­tis. No­rė­jo bū­ti vi­suo­me­nės gy­dy­to­jas, ku­ris lie­čia žaiz­das be pyk­čio, ir ti­kriau­siai daž­nai jau­tė­si vie­ni­šas. Taip pat Eu­ro­pos Par­la­men­te, kur ke­le­rius me­tus gre­ta kits ki­to dir­bo­me. Pri­si­min­kim jį su pa­gar­ba.

At­jau­čiu ar­ti­muo­sius.

Vy­tau­tas Landsbergis