B. Jelcino bendražygis: Rusijos nereikia izoliuoti
Ar­ti­mas bu­vu­sio Ru­si­jos pre­zi­den­to Bo­ri­so Jel­ci­no bend­ra­žy­gis, bu­vęs šios ša­lies vals­ty­bės se­kre­to­rius Ge­na­di­jus Bur­bu­lis įsi­ti­ki­nęs, kad Ru­si­jos ne­ga­li­ma at­stum­ti ir jos izo­liuo­ti. Esą ne­pai­sy­da­mi Ry­tų kai­my­nei bū­din­go im­pe­ri­jos sind­ro­mo, tu­ri­me ban­dy­ti plė­to­ti tar­pu­sa­vio dia­lo­gą.

Lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tis G. Bur­bu­lis pra­ėju­sio am­žiaus pa­sku­ti­nio de­šimt­me­čio pra­džio­je bu­vo įta­kin­gas Ru­si­jos po­li­ti­kas, vie­nas pa­grin­di­nių 1991 me­tais pa­si­ra­šy­tos Be­lo­ve­žo su­tar­ties, įtvir­ti­nu­sios So­vie­tų Są­jun­gos iš­iri­mą, au­to­rių. Į Lie­tu­vą jis at­vy­ko at­siim­ti vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ap­do­va­no­ji­mo „Už nuo­pel­nus Vil­niui ir Tau­tai“ ir da­ly­vau­ti kon­fe­ren­ci­jo­je, skir­to­je SSRS žlu­gi­mo 25-me­čiui apž­velg­ti.

Šia­me ren­gi­ny­je G. Bur­bu­lis pa­žy­mė­jo, kad nors im­pe­ri­ja iš­iro, im­pe­riš­ku­mo lie­ka­nų esa­ma iki šiol. „Ma­no ša­lis apim­ta im­pe­ri­jos sind­ro­mo. Re­ži­mas jau­čia bai­mę dėl im­por­tuo­tų spal­vo­tų­jų re­vo­liu­ci­jų. Šio­je si­tua­ci­jo­je im­ama­si veiks­mų, ku­rie ne­kons­truk­ty­vūs, des­truk­ty­vūs ša­lies at­ei­čiai“, – Vil­niu­je sa­kė jis.

Gy­ve­na sis­te­mi­nės kri­zės sąlygomis

– Tei­gia­te, kad SSRS žlu­gi­mas bu­vo nu­lem­tas ob­jek­ty­vių ap­lin­ky­bių, o pa­grin­das tam pa­dė­tas dar 1917–1920 me­tais.

– Tai ga­na aki­vaiz­du, bet tra­giš­ka. Bol­še­vi­kų per­vers­mas to­ta­li­nės prie­var­tos, kru­vi­no pi­lie­ti­nio ka­ro, pa­si­bai­gu­sio SSRS su­si­for­ma­vi­mu 1922 me­tų gruo­džio mė­ne­sį, for­ma iš pat pra­džių bu­vo trau­ma. Bol­še­vi­kų dok­tri­nos įgy­ven­di­ni­mo de­šimt­me­čiai vie­naip ar ki­taip ją įtvir­ti­no.

Ta sis­te­ma ne­pai­sė vi­sų ci­vi­li­za­ci­jos pa­ti­krin­tų tei­sės, mo­ra­lės nor­mų ir nau­do­jo­si ne­gai­les­tin­gu ge­bė­ji­mu ma­ni­pu­liuo­ti. Ta kva­zi­re­li­gi­ja – pa­da­ry­ti žmo­nes lai­min­ges­nius per prie­var­tą – tu­rė­jo fa­ta­liš­kų pa­sek­mių. To­liau vy­ko su­dė­tin­gas to­ta­li­ta­ri­nės sis­te­mos for­ma­vi­mo­si, prie­var­ti­nės ko­lek­ty­vi­za­ci­jos pe­rio­dų, sis­te­min­go ge­riau­sių pro­tų – in­te­li­gen­ti­jos, kul­tū­ros, me­no, moks­lo žmo­nių – nai­ki­ni­mo įsi­są­mo­ni­ni­mas.

Po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­te­kus į lai­mė­to­jų klu­bą, Sta­li­nui pa­vy­ko perb­rai­žy­ti pa­sau­lio že­mė­la­pį. Ta­da pra­si­dė­jo dvie­jų pa­sau­lė­žiū­rų, dvie­jų ideo­lo­gi­jų ir dvie­jų sis­te­mų ko­vos už vieš­pa­ta­vi­mą is­to­ri­ja. Vie­na es­mi­nių im­pe­ri­jos iš­se­ki­mo šio­je ko­vo­je prie­žas­čių – fa­ta­liš­ka so­vie­tų sis­te­mos asi­me­tri­ja: pra­stos mi­li­jo­nų žmo­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ne­si­bai­gian­čios gink­la­vi­mo­si var­žy­bos su Ame­ri­ka ir ne­iš­ven­gia­ma bū­ti­ny­bė im­tis sku­bių prie­mo­nių. Su tuo su­si­dū­rė Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas. Jis ne­sup­ra­to so­vie­ti­nio so­cia­liz­mo pri­gim­ties, jo trans­for­ma­ci­jos de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je są­ly­gų. Toks ne­su­vo­ki­mas bu­vo iki pat 1991 me­tų.

– Daug kas sa­ko, kad Ru­si­ja ban­do at­kur­ti prieš 25 me­tus su­by­rė­ju­sią im­pe­ri­ją. Ką ma­no­te jūs?

– Ma­no ša­lį ka­muo­ja im­pe­ri­jos sind­ro­mas. Re­ži­mas jau­čia bai­mę dėl im­por­tuo­tų spal­vo­tų­jų re­vo­liu­ci­jų. Šio­je si­tua­ci­jo­je im­ama­si veiks­mų, ku­rie ne­kons­truk­ty­vūs, des­truk­ty­vūs ša­lies at­ei­čiai. Li­go­tas iš­kreip­to pa­sau­lio vaiz­do pa­si­reiš­ki­mas – toks po­li­ti­nio re­ži­mo ma­ty­mas. Gai­la, kad yra pri­vers­ti­nis dau­gu­mos gy­ven­to­jų pa­lai­ky­mas va­di­na­ma­jai „ne­lei­si­me skriaus­ti vie­ni ki­tų ir sa­vo bran­gio­sios val­džios“ idė­jai.

Tuo pat me­tu ker­ti­nis Ru­si­jai yra dar vie­nas su­nku­mas, tam ti­kras de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pri­mi­ni­mas. Tai iš­gy­ve­ni­mo prob­le­ma ne pa­pras­čiau­sio eko­no­mi­kos nuo­smu­kio lai­ko­tar­piu, o esant sis­te­mi­nei eko­no­mi­kos val­dy­mo kri­zei. Bū­tent tai lems, ko­kio­mis ten­den­ci­jo­mis ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais va­do­vau­sis ša­lis. La­bai ti­kiuo­si, kad bus dau­giau re­mia­ma­si mū­sų kons­ti­tu­ci­nė­mis ver­ty­bė­mis. Pa­grin­di­nis B. Jel­ci­no epo­chos lai­mė­ji­mas – Kons­ti­tu­ci­jos pri­ėmi­mas 1993 me­tų gruo­džio mė­ne­sį. Jo­je nu­ma­ty­ti vi­si tiks­lai, tei­si­niai me­cha­niz­mai ir ga­li­my­bės, kad ša­ly­je bū­tų for­muo­ja­mos ko­ky­biš­kai nau­jos gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

Ti­ki, kad su­grįš į eu­ro­pie­tiš­kų ver­ty­bių kelią

– Lie­tu­vai SSRS žlu­gi­mas reiš­kė ga­lu­ti­nį ne­prik­lau­so­my­bės įtvir­ti­ni­mą. Ką tai reiš­kė Ru­si­jai?

– Mes ne tik SSRS tei­sių pe­rė­mė­jai, at­sa­kin­gi už bran­duo­li­nio gink­lo ar­se­na­lą, ku­ris bu­vo dis­lo­kuo­tas Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je ir ku­rį de­mon­ta­vo­me su Ukrai­na, Ka­zachs­ta­nu ir Bal­ta­ru­si­ja. Esa­me iki­bol­še­vi­ki­nės Ru­si­jos įpė­di­niai. Jos is­to­ri­jo­je bū­ta žvaigž­džių va­lan­dų. XX am­žiaus pra­džio­je Ru­si­ja bu­vo di­na­miš­kiau­siai be­si­vys­tan­ti pa­sau­lio vals­ty­bė. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se ji bu­vo penk­ta pa­sau­ly­je pa­gal eko­no­mi­kos po­ten­cia­lą, in­ten­sy­viai kū­rė nau­ją šiuo­lai­ki­nę inf­ras­truk­tū­rą, sėk­min­gai už­ka­riau­da­vo nau­jas rin­kas. Ne­ga­na to, tu­rė­jo­me ke­lias rea­lių re­for­mų ban­gas, tarp jų – Kons­ti­tu­ci­jos kū­ri­mo, par­la­men­ta­riz­mo, že­mės pert­var­kos. Sa­vo iki­bol­še­vi­ki­nė­je is­to­ri­jo­je tu­ri­me pa­vyz­džių, kaip kur­ti ci­vi­li­zuo­tą, eu­ro­pie­tiš­ką ša­lį. Ti­kiu, kad su­ge­bė­si­me iš­gy­ven­ti pe­rio­dą, kai ban­do­ma res­tau­ruo­ti im­pe­ri­ją, ir at­ra­si­me jė­gų, pro­to ir drą­sos pa­suk­ti į pa­grin­di­nių eu­ro­pie­tiš­kų ver­ty­bių ke­lią.

– Lie­tu­vo­je Ru­si­ja daž­nai ver­ti­na­ma kaip po­ten­cia­li grės­mė. Jū­sų nuo­mo­ne, ar tu­rė­tu­me jau­din­tis dėl ga­li­mos ag­re­si­jos?

– Ge­rai ži­nau apie šiuos būgš­ta­vi­mus. Jų ku­pi­ni įvai­rūs Lie­tu­vos vi­suo­me­nės sluoks­niai. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad rei­kia pra­dė­ti megz­ti pir­mi­nį dia­lo­gą. Ru­si­jos ne­rei­kia at­stum­ti ir jos at­skir­ti, kai ji to­kios pa­vo­jin­gos bū­se­nos. Ru­si­jos eks­pan­si­ja, grės­mės, pa­tys ne­ti­kė­čiau­si re­van­šis­ti­nio el­ge­sio pla­nai, esu ti­kras, yra at­mes­ti­ni. Da­bar abi­pu­siai po­rei­kiai – nau­jo dia­lo­go ko­ky­bė be apang­lė­ju­sios at­min­ties.

Lie­tu­va tu­ri dau­giau ga­li­my­bių nau­jai pa­žvelg­ti į sa­ve, į sa­vo at­ei­tį. Užau­go nau­ja kar­ta, ku­ri su­si­for­ma­vo vi­siš­kai ki­to­kio­mis są­ly­go­mis. Ne­rei­kia bi­jo­ti. Ma­nau, kad šian­die­ni­nę Ru­si­ją ga­li­ma su­do­min­ti mąs­liu dia­lo­gu ir ne­pri­me­nant, kad su po­ten­cia­liu prie­var­tau­to­ju nė­ra apie ką kal­bė­ti. Rei­kia kal­bė­ti, bend­rau­ti, gal­vo­ti ir bran­gin­ti mū­sų bend­rą at­ei­tį.

Dia­lo­gas tu­ri rem­tis tam ti­kru pa­grin­du: ko­kia ar­ti­miau­sia ir to­li­miau­sia at­ei­tis bus ku­ria­ma, ko­kią at­ei­tį pri­va­lo­me su­kur­ti, jei no­ri­me siek­ti nau­jos sa­vi­tar­pio pa­si­ti­kė­ji­mo ko­ky­bės, pe­rei­ti nuo po­li­ti­zuo­tos, kon­junk­tū­ri­nės kal­bos prie kul­tū­ros, ideo­lo­gi­jų kal­bos, rem­da­mie­si iš­min­ti­mi, ku­ri mus vie­ni­ja. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Ru­si­jo­je eg­zis­tuo­ja ir vi­sa­da bu­vo di­džiu­lis po­ten­cia­las bū­tent to­kiam nau­jo pa­sau­lio vaiz­dui kur­ti. Vi­sų pir­ma tai by­lo­ja Ru­si­jos kons­ti­tu­ci­nės ver­ty­bės ir dva­sia.