Azerbaidžano ambasadorius: Lietuva išmokė mane kantrybės
Ne­tru­kus dar­bą Lie­tu­vo­je baigs Azer­bai­dža­no Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­rius Ha­sa­nas Mam­ma­dza­da. Po­kal­by­je su LŽ, am­ba­sa­do­rius pa­si­da­li­jo įspū­džiais apie tai, kaip jam se­kė­si pa­žin­ti lie­tu­vius ir ko jį iš­mo­kė 6 dar­bo Lie­tu­vo­je me­tai.

– Dirbote Lietuvoje gana ilgai – beveik 6 metus. Kaip per šį laikotarpį pasikeitė santykiai tarp mūsų šalių?

– Santykiai buvo geri ir tą dieną, kai atvykau į Lietuvą. Stengėmės, kad jie taptų dar geresni. Surengta daug valstybinių vizitų, labai aktyviai vyksta tarpparlamentinis bendradarbiavimas. Džiaugiuosi tuo, kad tiesiogiai susidraugavo 4 mūsų šalių miestai: Šauliai su Šamkiru ir Trakai – su Kazachu.

Labai išaugo azerbaidžaniečių studentų skaičius Lietuvoje. Kai atvykau, Lietuvoje studijavo apie 20 – 30 mano tautiečių, o per pastaruosius 4 metus jų nuolat yra ne mažiau 200. Iš viso Lietuvos aukštojo mokslo įstaigas baigė apie 1000 azerbaidžaniečių. Manau, kad jie niekada nepamirš to, ką jiems davė Lietuva ir skleis žinią apie meilę jūsų šaliai. Kartais pastebiu, kaip jie socialiniuose reaguoja į naujienas apie Lietuvą, ragina čia atvykti savo draugus ir giminaičius vykti į Lietuvą, prašo perduoti linkėjimus draugams.

Vis daugiau azerbaidžaniečių turistų vyksta į Lietuvą, ypatingai – į Druskininkus ir Birštoną.

Lietuvos atstovai savo ruožtu dažnai vyksta į tarptautinius renginius Azerbaidžane, o jūsų sportininkai labai aktyviai dalyvavo Baku vykusiose pirmosiose Europos žaidynėse.

Džiaugiuosi tuo, kad mezgasi daugiau kontaktų tarp mūsų šalių verslininkų ir tuo, kad Lietuvos parduotuvių lentynose pamažėle atsiranda azerbaidžanietiško vyno.

Azerbaidžano ambasada siekė kiek įmanydama prisidėti prie šio santykių stiprinimo. Surengėme daugybę kultūrinių renginių ir kartu daug sykių minėjome Lietuvai ir Azerbaidžanui svarbias istorines sukaktis. Turbūt išskirtinė iniciatyva – Hodžali tragedijos metinių metu rengiama kraujo donorystės akcija. Iš pradžių joje dalyvaudavo azerbaidžaniečiai studentai, o paskui prisijungė ir ambasados darbuotojai. Dalyvavome labdaringoje veikloje, rengėme seminarus lietuvių studentams ir konkursus moksleiviams. Organizavome sekmadieninę mokyklą Lietuvos azerbaidžaniečių vaikams.

– Tiesioginiai kontaktai tarp žmonių – geriausias būdas stiprinti ryšius. Ar per jūsų darbo laiką Lietuvoje lietuviai ėmė geriau pažinti jūsų šalį?

– Pasakysiu nuoširdžiai: lietuviai įvairiai atsiliepia apie mano šalį. Skiriasi įvairių kartų požiūriai. Tie, kas lankėsi Azerbaidžane, labai šiltai atsiliepia apie azerbaidžaniečius ir jų svetingumą, prisimena gražią šalį ir malonų klimatą. Tie, kurie apie Azerbaidžaną tik girdėjo, daugiausiai kalba apie Baku spindesį. Tai ypatingai pasijuto po to, kai pas mus vyko „Eurovizijos“ konkursas ir kiti dideli tarptautiniai renginiai.

Kai kurie pabrėžia, kad Azerbaidžanas – turtinga šalis, besireklamuojanti CNN ir „Euronews“ kanalais, o mūsų simbolika yra ant Madrido „Atletico“ klubo marškinėlių. Iš tiesų, mes nelaikome savęs turtuoliais. Esame normali šalis.

Svarbiausia – niekada negirdėjau blogų atsiliepimų apie Azerbaidžaną. Net jei azerbaidžaniečiai kokiu nors klausimu nesutardavo su lietuviais, visada išsiskiriame geruoju. Mūsų turistai ir studentai – „vaikščiojanti Lietuvos reklama“. Jie visiems pasakoja, kad lietuviai svetingai ir šiltai priima azerbaidžaniečius. Jei būtų kitaip – jie to nepasakotų.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą domėjotės, kokia mūsų šalis. Ar tokią Lietuvą ir atradote?

– Vyresni žmonės man pasakodavo, kad lietuvius ir azerbaidžaniečius sieja kova prieš imperiją, tragiška patirtis Baku ir Vilniaus įvykių metu nepriklausomybės aušroje. Atsimenu, kad anuomet azerbaidžaniečiai tikrai jautė daug simpatijų lietuviams.

Todėl jaučiau, kad vykstu į išdidžią šalį. Mes pratę sakyti, kad išdidūs žmonės gyvena kalnuose (juokiasi), o Lietuvoje kalnų nėra, bet lietuviai be jokios abejonės yra labai išdidūs žmonės. Tai mane įkvėpė darbui.

Kita vertus, net nežinau iš kur azerbaidžane būta tokių kalbų, girdėjau atsiliepimų, kad lietuviai, kaip ir estai su latviais – nacionalistai. Mačiau čia ir tokių, tačiau bendra mano nuomonė apie lietuvius susidarė visiškai priešinga.

Atvykau į Lietuvą klaidingai manydamas, kad visos Baltijos šalys yra lyg kažkas vientiso ir tik čia supratau, kokios jos skirtingos. Bet juk ir lietuviai kartais daro tokią pačią klaidą – kartais manęs klausdavo: „tu – gruzinas?“, o kai atsakydavau, kad azerbaidžanietis – numodavo ranka: „na, juk tai – tas pats“.

– Kiekvienas darbas, paskyrimas diplomatui – nauja patirtis. Ko jus išmokė Lietuva? Ką patartumėte vėliau čia dirbsiantiems Azerbaidžano pasiuntiniams?

– Laikausi to nuomonės, kad su amžiumi žmogus darosi išmintingesnis, brandesnis. Per 6 metus Lietuvoje aš taip pat brendau ir mokiausi. Žvelgdamas atgal, gali pasakyti, kad išmokau valdyti karštesnį pietietišką temperamentą. Pirmaisiais metais daug aistringiau reaguodavau į klausimus, susijusius su Azerbaidžano nacionaliniais interesais – teritorinio vientisumo klausimais. Teko Lietuvoje patirti ir provokacijų iš mūsų kaimynų (Armėnijos, – aut. past.) pusės. Dabar galvoju, kad kartais galėdavome reaguoti ir ramiau.

Todėl po manęs dirbsiantiems kolegoms patarčiau į tokius dalykus reaguoti kantriai. Nesiduotų provokuojami ir daugiau dėmesio kreiptų į tikrąsias Lietuvos nuostatas. Prisiminti, kad iki 2007 – 2012 metų Lietuvos viešojoje erdvėje Azerbaidžano pozicija išvis nebūdavo išsakoma. Kai ši padėtis ėmė keistis, mūsų kaimynai ėmėsi naujos taktikos – megzti tiesioginius kontaktus su kultūros atstovais ir politikais, rengė jiems vizitus į okupuotas teritorijas, ragino nedalyvauti mūsų renginiuose. Manau, kad tokių provokacijų bus ir ateityje.

Taigi, kolegoms palinkėčiau daugiau kantrybės. Lietuvių temperamentas skiriasi nuo kaukazietiško. Išmokau būti kantresnis. Kartais susitikdavau temperamentingų lietuvių politikų, tai su jais lyg ir lengviau sutarti net būdavo. Juokais klausdavau jų, ar neturi kaukazietiško kraujo?

– Jei prie arbatos puodelio besišnekučiuojant su draugu Azerbaidžane, jis paklaustų: „klausyk, o ko ten važiuoti į tą Lietuvą?“ Ką atsakytumėte?

– Pirmiausiai, patarčiau važiuoti vasarą. Lietuvoje – grynas oras, graži gamta ir net pačių lietuvių nuotaika vasarą geresnė, nei vėlyvą rudenį. Klimatas Lietuvoje tikrai veikia žmones.

Parekomenduočiau apsilankyti Druskininkuose, kur man pačiam labai patiko lietuviškos poilsinės.

Tikrai rekomenduočiau nueiti į krepšinio rungtynes. Ne vieną sykį pats buvau „Siemens“ ir „Žalgirio“ arenose ir galiu pasakyti, kad stebėdamas rungtynes ten – patiri nepakartojamą jausmą, įsilieji į ten siaučiančias aistras, sunku net rasti žodžius, kuriais galėčiau apibūdinti šį „vizitą į kitą pasaulį“.

Du kartus vedžiausi žiūrėti krepšinį Azerbaidžano delegacijų narius. Žmonės grįžo perpildyti teigiamų emocijų.

Iš kitų azerbaidžaniečių esu girdėjęs nuostabių atsiliepimų apie Lietuvos oro tyrumą, todėl ir kietiems rekomenduočiau apsilankyti gamtoje.

Dar vienas svarbus lietuvių bruožas – pagarba įstatymams. Čia visi elgiasi pagal taisykles, tvarkingai vairuoja. Tai gana svarbus bruožas šalyje besilankančiam žmogui.

Žiemą čia siūlyčiau atvažiuoti tik tada, kai yra sniego, bet kartais lietuviška žiema būna be galo nirūi ir lietinga. Pats nevažiuočiau čia tokiu metu (juokiasi).

– Ką atsisveikindamas norėtumėte palinkėti LŽ skaitytojams?

– Norėčiau pasakyti, kad man brangi pažintis su jūsų šalimi ir žmonėmis. Žaviuosi lietuvių pagarba savo valstybei ir jos simboliams: man paliko gilų įspūdį tie momentai, kai girdėdavau daug žmonių vienu balsu giedant Lietuvos himną, jausdavau kaip lietuviai myli savo vėliava ir klausydavausi su kokiu pasididžiavimu jie pasakoja apie kovą už nepriklausomybę.

Noriu palinkėti Lietuvai, kad jos daliai nebetektų tokių sunkių išbandymų, kokius jai teko patirti per savo istoriją. Pažinau ir pamilau Lietuvą ir lietuvius ir norėčiau apie jūsų šalį ateityje girdėti tik teigiamas naujienas. Pastaraisiais metais, keliaudamas kitose šalyse, sutikdavau lietuvių ir nors deja neišmokau jūsų kalbos, džiaugdavausi juos matydamas, kaip artimus man, savus žmones. Meilę jūsų šaliai širdyje nešiosiu kur bebūčiau.