Autoritetas apie autoritetus. Interviu su Prezidentu V. Adamkumi
Vie­na svar­biau­sių at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės po­li­ti­nių fi­gū­rų – Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus – da­li­ja­si gy­vais pri­si­mi­ni­mais apie pa­tir­tis eg­zi­ly­je ir glau­džius ry­šius su lie­tu­vių po­ka­rio in­te­li­gen­ti­ja: iš­ki­lio­mis kul­tū­ros, dip­lo­ma­ti­jos as­me­ny­bė­mis, bend­ra­min­čiais san­ta­rie­čiais iš­ei­vi­jo­je ir ki­tais jį įkvė­pu­siais in­te­lek­tua­lais.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to stu­den­tų lai­kraš­čio „Post Scrip­tum“ po­kal­bį su Pre­zi­den­tu trans­lia­vo LRT Kul­tū­ros ka­na­las.

- Esu gir­dė­ju­si sa­kant, kad yra tri­jų ly­gių po­kal­biai: apie žmo­nes, apie įvy­kius ir apie idė­jas. Pa­sta­rie­ji – aukš­čiau­sias lyg­muo, o pa­si­kal­bė­ji­mai apie žmo­nes, at­ro­do, tė­ra pa­ska­lų sky­re­lis. Vis dėl­to daž­nai pa­šne­ke­siai apie žmo­nes ne­atro­do pa­pras­ti ar bui­tiš­ki, jei­gu kal­ba­ma apie tuos, ku­rie kū­rė idė­jas, be ku­rių jos ir šian­dien ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos – apie au­to­ri­te­tus. Tad bū­tų la­bai įdo­mu, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja, iš­girs­ti apie tuos žmo­nes, apie tuos au­to­ri­te­tus, ku­rie Jums gy­ve­ni­me bu­vo svar­būs, Jus for­ma­vo ar vei­kė. Vi­sų pir­ma, no­rė­tų­si pri­si­min­ti Lie­tu­vos iš­ei­vi­jos li­te­ra­tus po­ka­rio me­tais, iš ku­rių raš­tų pa­pras­tai ir su­si­da­ro­me įspū­dį apie eg­zi­lį. Dau­ge­lis yra skai­tę An­ta­no Škė­mos, An­ta­no Vai­čiu­lai­čio, Al­fon­so Ny­kos-Ni­liū­no kū­ri­nių, tad įdo­mu, ar Jums te­ko bend­rau­ti su to me­to li­te­ra­tais ir, jei taip, ku­rie iš jų pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį? Gal­būt ga­lė­tu­mė­te iš­skir­ti, ku­riems pa­vy­ko tiks­liau­siai per­teik­ti iš­ei­vi­jo­je gy­ve­nan­čio žmo­gaus bū­se­ną?, - Prezidento Val­do Adamkaus klau­sė Ro­si­ta Garš­kai­tė.

- Kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas iš­ei­vi­jo­je, ra­šy­to­jai, kū­rė­jai, dai­li­nin­kai ir mu­zi­kai sa­vo kū­ry­bin­gu­mu ma­ne ti­krai ste­bi­no. Man gy­ve­ni­me te­ko lai­mė su­si­tik­ti su kai ku­riais iš jų. Vi­sų net ne­pa­jėg­čiau iš­var­din­ti, bet pa­mi­nė­čiau An­ta­ną Škė­mą, An­ta­ną Vai­čiu­lai­tį, Ka­zį Bra­dū­ną, Al­gi­man­tą Mac­kų, Hen­ri­ką Na­gį. Mi­nė­ti­nos ne tik pa­var­dės iš li­te­ra­tū­ros pa­sau­lio: pa­vyz­džiui, di­de­lis Bro­nio Rai­los įna­šas į Lie­tu­vos žur­na­lis­ti­ką. Šis in­ten­sy­vus iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas tu­rė­jo be ga­lo di­de­lę įta­ką bręs­tan­čiai kar­tai JAV, kur pra­lei­dau 50 me­tų.

Tie­sa, man at­ro­do, kad iš­skir­ti­nė yra že­mi­nin­kų kar­ta. Li­te­ra­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas kles­tė­jo, plė­to­jo­si ir stip­rė­jo vi­siš­kai nau­jo­je dva­sio­je, ka­dan­gi Va­ka­rų pa­sau­lis tar­si at­si­vė­rė prieš juos. Aš jo­kiu bū­du ne­no­riu pa­neig­ti, kad pir­ma­sis 22-ejų me­tų ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pis ne­su­tei­kė ga­li­my­bės to­kiam at­sisk­lei­di­mui. Ma­nau, tai vy­ko tie­siog ki­to­kiu kam­pu, jei­gu taip ga­li­ma pa­va­din­ti. Li­te­ra­tū­rą pra­dė­jo­me kur­ti be­veik ply­na­me lau­ke dar anks­čiau ir jau tu­rė­jo­me sa­vo stip­rių kū­rė­jų – kla­si­kus Vin­cą Krė­vę, Mai­ro­nį, Vin­cą Ku­dir­ką. Tad iš­ei­vi­jo­je ne­bu­vo vis­kas pra­dė­ta iš nau­jo, tik tęs­ta vi­siš­kai skir­tin­go­je plot­mė­je, erd­vė­je. Tai pa­dė­jo for­muo­tis ne tik nau­ja­jai lie­tu­vių vi­suo­me­nei, bet ir jos po­žiū­riui ir bend­ra­vi­mui su pa­sau­liu. Aš vi­suo­met var­to­ju po­sa­kį „Pa­sau­lis at­si­vė­rė mums ir mes tu­rė­jo­me pro­gą at­si­ver­ti pa­sau­liui – štai kur yra di­dy­sis mū­sų lai­mė­ji­mas“. Šiuo at­žvil­giu itin svar­bus iš­ei­vi­jos in­dė­lis. Vis­gi ti­kro­ji ko­va su­nkio­mis są­ly­go­mis vy­ko Lie­tu­vo­je – ten bu­vo per­se­kio­ja­ma, tad kur­ti te­ko kam nors ki­tur. Ma­nau, kad ši­tą vaid­me­nį ir at­li­ko iš­ei­vi­ja, nes jai bu­vo prie­ina­ma pa­sau­lio li­te­ra­tū­ra ir me­nas aps­kri­tai. Šian­dien ga­li­me di­džiuo­tis sa­vo kul­tū­ri­niais lai­mė­ji­mais ir jų tęs­ti­nu­mu. Ma­nau, di­de­lį įna­šą į tai da­vė ir iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, ku­ris ga­li bū­ti va­di­na­mas pa­sip­rie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai ko­vų, pa­stan­gų dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės da­li­mi.

- Kal­bė­jo­te apie kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, ta­čiau bu­vo bruz­da­ma ir idė­jiš­kai, kur­tos vi­zi­jos Lie­tu­vai. Ar re­mian­tis jo­mis ga­li­ma bū­tų skir­ti iš­ei­vi­jos idė­ji­nes sto­vyk­las?

- Aps­kri­tai, sto­vyk­la bu­vo vie­na, o vi­zi­ja la­bai aiš­ki – ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė su vi­so­mis lais­vė­mis. Vis­gi Jūs tei­sin­gai pa­ste­bė­jo­te, kad lie­tu­vių iš­ei­vi­ja vie­na­ly­tė ne­bu­vo. Vy­res­nio­ji kar­ta sa­vo veik­lą grin­dė pa­sau­ly­je įpras­to­mis ir pri­im­ti­no­mis for­mo­mis – po­li­ti­nė­mis par­ti­jo­mis, ju­dė­ji­mais ir pan. Iš­ei­vi­jo­je at­si­dū­rę vy­res­nio­sios kar­tos po­li­ti­kai jau bu­vo su­da­rę Vy­riau­sią­jį Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tą (VLIK), jie sa­vo veik­lo­je va­do­va­vo­si dar Lie­tu­vo­je puo­se­lė­to­mis idė­jo­mis ir vi­zi­jo­mis. Jau­no­ji kar­ta au­go, plė­tė­si jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, bet, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, la­biau­siai jau­ną­ją kar­tą pa­trau­kė ne kas ki­ta, o Lie­tu­vos skau­tų są­jun­ga ir Se­se­ri­ja. Šios jau­ni­mą su­bū­rė la­bai grei­tai, nes kon­kre­ti am­žiaus ri­ba nu­sta­ty­ta ne­bu­vo. Stu­den­ti­ja at­gai­vi­no tam ti­kras or­ga­ni­za­ci­jas, kor­po­ra­ci­jas, iš ku­rių, ko ge­ro, stip­riau­sios bu­vo at­ei­ti­nin­kų ir ka­ta­li­kiš­ko­jo spar­no kor­po­ra­ci­jos. At­si­kū­rė ne­oli­tua­nai, var­pi­nin­kai, daug ki­tų kor­po­ra­ci­jų, vei­ku­sių Lie­tu­vo­je. 1951-ai­siais me­tais Niu­jor­ke ne­prik­lau­so­mų stu­den­tų bū­re­lis, pa­si­va­di­nęs, vi­sų pir­ma, or­ga­ni­za­ci­niu ko­mi­te­tu, jei­gu ge­rai pri­si­me­nu, pa­sis­kel­bė Ne­prik­lau­so­mų stu­den­tų są­jun­ga. Jie pir­mi iš­ei­vi­jo­je pra­dė­jo nau­ją są­jū­dį, nau­ją ju­dė­ji­mą. Pri­si­me­nu, bu­vo Bi­lė­nas, Ši­mo­liū­nas, Sa­ba­liū­nas, Ka­vo­lis, Al­gi­man­tas Gu­rec­kas – tai pa­var­dės, ku­rios man gal­vo­je iš­li­ko iki šiol. Jie žen­gė pir­muo­sius žings­nius ku­riant or­ga­ni­za­ci­ją, ku­ri vė­liau pa­si­rin­ko „San­ta­ros“ var­dą. Ši su­bū­rė ne tik stu­den­ti­ją, bet ir daug su­bren­du­sių vi­suo­me­ni­nin­kų ir kul­tū­ros puo­se­lė­to­jų: „San­ta­ros“ gre­to­se at­si­ra­do ir Hen­ri­kas Na­gys, ir Ma­rius Ka­ti­liš­kis, Liū­nė Su­te­ma, Al­gi­man­tas Mac­kus, ir An­ta­nas Škė­ma bei ki­ti. Me­ti­niuo­se su­va­žia­vi­muo­se svars­ty­tos ne tik kul­tū­ri­nės, bet ir po­li­ti­nės Lie­tu­vos at­ei­ties te­mos. Nau­jas sam­bū­ris bu­vo at­vi­ras vi­siems iš­reikš­ti sa­vo min­tis, ne­bu­vo įspraus­tas į ideo­lo­gi­nius, or­ga­ni­za­ci­nius rė­mus – tai bu­vo lais­vų žmo­nių, lais­vo pa­si­rin­ki­mo sam­bū­ris. Jo­kių mo­kes­čių ar na­rys­tės kor­te­lių. Tai bu­vo nau­ja lie­tu­viš­ka­me ju­dė­ji­me.

Šis sam­bū­ris, ma­no su­pra­ti­mu, su­vai­di­no di­de­lę ro­lę: vie­na, jis rė­mė­si kul­tū­ri­niu lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mu; an­tra, jis bu­vo vi­suo­me­ni­nis, po­li­ti­nis.Sa­ve pri­skir­čiau prie an­tro­sios ro­lės, ku­rią at­li­ku­sių­jų tiks­las bu­vo ves­ti Lie­tu­vos lais­vės by­lą pa­sau­ly­je. Vi­są lai­ką iš Lie­tu­vos gau­da­vo­me ži­nių apie pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dį, tau­tos prie­spau­dą ir pan., in­for­muo­da­vo­me ki­tus, jiems pri­min­da­vo­me apie pa­dė­tį ša­ly­je. Šio­je sri­ty­je „San­ta­ra“, tu­rė­čiau pri­pa­žin­ti, bu­vo pir­mau­jan­ti jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja. Čia bu­vo su­gal­vo­ta Lie­tu­vių jau­ni­mo pe­ti­ci­ja, krei­pi­ma­sis į pre­zi­den­tą Ei­sen­ho­we­rį, at­krei­piant dė­me­sį į Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir ypač į Si­bi­ro trem­ti­nius, pra­šant, kad JAV bei tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos rea­guo­tų. „San­ta­ros“ kvie­ti­mu į or­ga­ni­za­ci­nį ko­mi­te­tą, ku­riam te­ko pir­mi­nin­kau­ti ir va­do­vau­ti, su­si­bū­rė net 18 jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų. Aiš­kus tiks­las, vi­zi­ja ir no­ras ką nors pa­da­ry­ti su­vie­ni­jo vi­sus. Per trum­pą lai­ką su­rin­ko­me 40 tūkst. par­ašų krei­pi­mui­si į JAV Vy­riau­sy­bę ir kaip pir­mo­ji lie­tu­vių jau­ni­mo de­le­ga­ci­ja vy­ko­me į Va­šing­to­ną. Tie­sa, pa­ty­rė­me di­de­lį su­si­rū­pi­ni­mą ir iš­gąs­tį, kad prieš pa­skir­tą su­si­ti­ki­mą Pre­zi­den­tą Ei­sen­ho­we­rį iš­ti­ko leng­vas in­fark­tas. Vis­gi pa­vy­ko gau­ti už­ti­kri­ni­mą, kad vi­cep­re­zi­den­tas Ni­xo­nas pri­ims de­le­ga­ci­ją Pre­zi­den­to Ei­sen­ho­we­rio var­du. Tai ir įvy­ko. Par­ašai, be­je, yra, kiek ži­nau, šiuo me­tu sau­go­mi Vals­ty­bi­nė­je vie­šo­jo­je Ame­ri­kos bib­lio­te­ko­je. Liks kaip is­to­ri­nis do­ku­men­tas. Tai bu­vo pir­mas kar­tas, ka­da, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sos lie­tu­vių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, stu­den­ti­ja ir pan. be jo­kių abe­jo­nių su­si­vie­ni­jo bend­ram žings­niui.

Tad ga­li­ma bū­tų pa­mi­nė­ti daug to­kių is­to­ri­jų, kai jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos ti­krai par­odė sa­vo bran­dą, pri­si­ri­ši­mą prie tau­tos ir pri­si­dė­jo prie bend­rų pa­stan­gų at­gau­nant ne­prik­lau­so­my­bę. Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti, jog ne kas ki­tas, bet mes bu­vo­me pir­mie­ji, ku­rie skel­bė šū­kį „Vei­du į Lie­tu­vą“. Vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas ir Ame­ri­kos lie­tu­vių ta­ry­ba lai­kė­si po­zi­ci­jos, kad jo­kių ry­šių su ko­mu­nis­ti­ne Lie­tu­va nė­ra, ne­tu­ri bū­ti ir ne­bus. „San­ta­ra – Švie­sa“ tei­gė, kad oku­pa­ci­jos ne­pri­pa­žįs­ta, ta­čiau ko­va ir tu­ri bū­ti to­kia, kad lais­vas žo­dis, de­mo­kra­ti­nės idė­jos pa­tek­tų į Lie­tu­vą ir ten ska­tin­tų jau­ną­ją kar­tą pra­dė­ti gal­vo­ti ki­taip, ieš­ko­ti nau­jų ke­lių, kū­ry­bi­nių ke­lių, iš­sau­go­ti lie­tu­vy­bę ir stip­rin­ti ją. Taip pir­mą kar­tą iš­ei­vi­jo­je mū­sų, jau­no­sios kar­tos, nuo­mo­nė iš­sis­ky­rė su vy­riau­sio am­žiaus po­li­ti­kais, ta­čiau tai ne­bu­vo ko­va. Mes lai­kė­mės vie­nos po­zi­ci­jos, jie lai­kė­si ki­tos.

Ne­tru­kus pra­si­dė­jo ieš­ko­ji­mai ke­lių, kaip su­si­siek­ti su Lie­tu­va, kaip per­duo­ti jai nau­ją­ją li­te­ra­tū­rą, vi­sai ki­to­kią kū­ry­bi­nę me­džia­gą ir vi­sa ki­ta. Bu­vo at­ve­jų, kai dirb­da­mas ga­na aukš­ta­me ame­ri­kie­čių ad­mi­nis­tra­ci­jos ly­gy­je ir at­sto­vau­da­mas JAV ap­lin­kos ap­sau­gos sri­ty­je, kas ke­le­rius me­tus, vyks­tant de­le­ga­ci­jų mai­nams su Sovietų

Są­jun­ga, pa­si­nau­do­da­mas ta pro­ga vie­ną la­ga­mi­ną pri­krau­da­vau as­me­ni­nių sa­vo daik­tų, o an­tra­ja­me bu­vo tik­tai kny­gos, lai­kraš­čiai, žur­na­lai ir pan. Apim­da­vo sa­vo­tiš­kas pa­si­ten­ki­ni­mas, ka­da KGB agen­tai pil­ną, su­nkų, lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros Lie­tu­vai pri­krau­tą la­ga­mi­ną ne­šda­vo man iš lėk­tu­vo į VIP sa­lę. To­kių ke­lio­nių į Lie­tu­vą me­tu ir bu­vo ple­čia­mi ry­šiai.

- Kal­bė­jo­te apie ke­lio­nes į so­vie­ti­nę Lie­tu­vą. Ko­kius žmo­nes čia su­tik­da­vo­te? Ku­rios iš tuo me­tu Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­sių asmenybių Jums pa­li­ko įspūdį?

- Grį­žau į Lie­tu­vą po 27-erių me­tų kaip Ame­ri­kos de­le­ga­ci­jos ofi­cia­lu­sis na­rys su dip­lo­ma­ti­niu pa­su, ku­ris man tei­kė tam ti­kros ne­lie­čia­my­bės, ypač tuo me­tu. Po pre­zi­den­to Ri­char­do Ni­xo­no ne­ti­kė­tos ke­lio­nės į Ki­ni­ją, kai grįž­da­mas jis su­sto­jo Mask­vo­je ir su Brež­ne­vu pa­si­ra­šė pri­nci­pi­nę bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį gam­tos ap­sau­gos sri­ty­je, bu­vau pa­skir­tas į de­le­ga­ci­ją pa­sta­ra­jai reng­ti. 1972 me­tais, bai­gęs dar­bą Mask­vo­je, aš pa­pra­šiau JAV am­ba­sa­do­riaus, kad man leis­tų ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą. Jis su ma­lo­nu­mu su­ti­ko, bet ki­tą die­ną pra­ne­šė, kad Ru­si­jos URM griež­tai at­me­tė bet ko­kį ma­no pra­šy­mą. Aš už­sis­py­riau. Ga­lų ga­le, po ne vie­no am­ba­sa­do­riaus krei­pi­mo­si, ga­vau vi­zą pen­kioms die­noms. Pra­si­dė­jo bend­ra­dar­bia­vi­mas. Aš ypač dė­kin­gas am­ži­ną ati­lsį Čes­lo­vui Ku­da­bai, taip pat tuo­me­ti­niam VU Gam­tos moks­lų fa­kul­te­to de­ka­nui Ro­mual­dui Le­ke­vi­čiui. Jų dė­ka bu­vau pri­sta­ty­tas rek­to­riui Jo­nui Ku­bi­liui, su ku­riuo už­si­mez­gė la­bai ar­ti­mas, la­bai nuo­šir­dus bend­ra­dar­bia­vi­mas ir ry­šys. Kas dve­jus me­tus vy­ko pa­si­kei­ti­mai de­le­ga­ci­jo­mis: vie­nais me­tais at­va­žiuo­da­vo Ru­si­jos de­le­ga­ci­ja, ki­tais me­tais Lie­tu­vos. Ga­liau­siai, man bu­vo su­teik­ta ga­li­my­bė kal­bė­ti stu­den­tams gam­to­sau­gos klau­si­mais. Pri­si­pa­žin­siu, tarp ei­lu­čių bu­vo ga­li­ma kar­tais pa­kal­bė­ti ne tik gam­tos te­ma, tuo aš ir pa­si­nau­do­da­vau. Taip ir ženg­ti pir­mie­ji bend­ra­dar­bia­vi­mo žings­niai su Lie­tu­vos aka­de­mi­ne bend­ruo­me­ne, pa­vie­niais as­me­ni­mis, nors bend­ra­vi­mas vy­ko la­bai ri­bo­tai. Bu­vau se­ka­mas, vi­są lai­ką man bu­vo pa­skir­tas KGB agen­tas ar ke­li, ne­ži­nau. Kur tik aš pa­si­ro­dy­da­vau, vis ma­ty­da­vau pa­na­šius vei­dus. Vie­ną kar­tą pa­ban­dė­me ir pa­vy­ko su do­cen­tu Le­ke­vi­čiu­mi iš „Ne­rin­gos“ vieš­bu­čio pa­bėg­ti ap­ga­vus se­kė­jus. Bet, ži­no­ma, ne­il­gam – jau po 4 va­lan­dų mums be­val­gant vie­na­me res­to­ra­ne, žiū­riu, prie ki­to sta­liu­ko sė­di ma­no „drau­gas“.

- O per ke­lio­nes į Lie­tu­vą te­ko už­megz­ti ry­šių su tais as­me­ni­mis, ku­rie vė­liau bu­vo Są­jū­džio pirm­ta­kai?

- O, taip. Ži­no­ma, su­nku vis­ką pri­si­min­ti pa­var­dė­mis, bet bu­vo to­kių. Vi­si, ko ge­ro, bi­jo­jo ma­nęs, kad ne­nu­ken­tė­tų. Gal­būt įdo­mus fak­tas, kad su Są­jū­džio va­do­vo ir, ko ge­ro, dva­sios Vy­tau­to Lands­ber­gio bro­liu Gab­rie­liu­mi Žem­kal­niu kar­tu mo­kė­mės „Auš­ros” ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. Daž­nai lan­ky­da­vau­si jų na­muo­se. Aps­kri­tai, bend­ra­vau su daug vė­liau ak­ty­viai vei­ku­sių žmo­nių iš Są­jū­džio. Ry­šys nuo 1972-ųjų me­tų tę­sia­si iki šių die­nų.

- Kal­bant apie Jū­sų iš tie­sų įspū­din­gą kar­je­rą JAV ad­mi­nis­tra­ci­nia­me apa­ra­te, esa­te sa­kęs, kad ši pa­tir­tis, šis dar­bas Jus iš­mo­kė, kas yra de­mo­kra­ti­ja ir pri­si­dė­jo prie Jū­sų as­me­ny­bės su­si­for­ma­vi­mo. Gal ga­lė­tu­mė­te kon­kre­čiau pa­mi­nė­ti, ko­kie bu­vo tie as­me­nys, iš ku­rių dau­giau­siai iš­mo­ko­te ten dirb­da­mas?

- Tikrai bū­tų su­nku iš­skir­ti. Ga­lė­siu pa­mi­nė­ti, ku­ris par­ei­gū­nas bu­vo po­pu­lia­riau­sias ir ma­no mėgs­ta­miau­sias, bet vis­gi yra vie­nas fak­tas, ku­rį no­riu įvar­din­ti. Nors ir ne­gi­miau JAV, vy­riau­sy­bi­nia­me pos­te iš­si­lai­kiau ir dir­bau še­šiems Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tams iš ei­lės. Li­kus pu­sei mė­ne­sio iki nau­jo pre­zi­den­to inau­gu­ra­ci­jos vi­si pa­si­trau­kian­čio pre­zi­den­to ad­mi­nis­tra­to­riai tu­ri įteik­ti at­sis­ta­ty­di­ni­mo raš­tus. Man be­veik dvi sa­vai­tes prieš iš­rink­to­jo pre­zi­den­to prie­sai­ką, sau­sio 20-tą die­ną, kaip vi­suo­met, pa­skam­bin­da­vo ir pa­ti­kin­da­vo, kad iš ma­nęs ne­lau­kia­ma jo­kio at­sis­ta­ty­di­ni­mo raš­to. Tad ir gal­vo­ju juo­kau­da­mas, kad ma­no re­zul­ta­tas pri­klau­so pa­sau­lio Gi­ne­so re­kor­dų kny­gai: nuo pir­mo pa­sky­ri­mo pre­zi­den­to Ri­char­do Ni­xo­no ad­mi­nis­tra­ci­jo­je iki Bil­lo Clin­to­no dir­bau še­šiems Ame­ri­kos pre­zi­den­tams. Ne­no­rė­čiau sa­ky­ti, ku­ris man ma­žiau­siai pa­ti­ko, bet la­biau­siai – pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rea­ga­nas. Jis bu­vo šil­tas žmo­gus, pui­kiai su­pran­tan­tis So­vie­tų Są­jun­gos struk­tū­ras ir pa­dė­tį, ypač oku­puo­tų kraš­tų, Lie­tu­vos. Ži­no­ma, prie to­kio su­pra­ti­mo pri­si­dė­jo ir Ame­ri­kos lie­tu­viai. Pa­na­šiai ar­ti­mas pre­zi­den­tas – Geor­ge­’as W. Bus­has jau­nes­ny­sis, jis ma­ne lai­kė be­veik sa­vo as­me­ni­niu drau­gu ir pir­mu var­du va­din­da­vo. Ga­lė­da­vau pa­skam­bin­ti jam die­ną ar­ba nak­tį ir pa­si­kal­bė­ti. Vis­gi, aps­kri­tai, ma­no san­ty­kiai su vi­sais bu­vo ga­na ar­ti­mi ir ge­ri.

- Kal­bė­jo­te apie ju­dė­ji­mą „San­ta­ra – Švie­sa“, tad no­rė­čiau pa­klaus­ti apie Vy­tau­tą Ka­vo­lį. Ko­kį Jūs jį at­si­me­na­te? Pro­fe­so­rius Rai­mun­das Lo­pa­ta yra sa­kęs, kad Jūs sa­vo veik­la tar­si įpolitinote šio ži­no­mo so­cio­lo­go min­tis.

- Kal­bant apie san­ta­rie­čius, nė­ra abe­jo­nės, kad jis bu­vo ryš­kiau­sia as­me­ny­bė, idė­jų ku­pi­nas žmo­gus, ku­ris įkvėp­da­vo mus vi­sus. Tai, ma­no nuo­mo­ne, vie­nas iš jau­no­sios in­te­li­gen­ti­jos stip­riau­sių in­te­lek­tua­lų. Vis­gi man jį ver­tin­ti la­bai su­nku, nes bu­vo as­me­ni­nis ma­no drau­gas, o, sa­ko, drau­gų ob­jek­ty­viai ne­įver­tin­si, jie vi­suo­met yra ge­riau­si. Ta­čiau, kad ir kaip be­bū­tų, ti­krai len­kiu gal­vą prieš Vy­tau­tą. Jis bu­vo ir Ame­ri­ko­je pri­pa­žin­tas, kai pro­fe­so­ria­vo Pen­sil­va­ni­jo­je, – kla­sės vi­suo­met bu­vo pil­nos mo­ki­nių, o pats bū­da­vo la­bai ger­bia­mas. Lie­tu­vos at­žvil­giu vi­sas jo dė­me­sys bu­vo su­telk­tas į in­te­lek­tua­li­nį, eli­ti­nį ša­lies gy­ve­ni­mą ir aka­de­mi­nę bend­ruo­me­nę. Jis ir man ne vie­ną min­tį, ku­rią mes pa­ver­tė­me rea­ly­be, yra su­tei­kęs. Su Vy­tau­tu Ka­vo­liu bend­ra­vo­me iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės, o jo įna­šas į Lie­tu­vos aka­de­mi­nį, moks­li­nį gy­ve­ni­mą mil­ži­niš­kas.

- Tarp san­ta­rie­čių ne­ma­ža in­te­lek­tua­li­nė jė­ga bu­vo ir Alek­sand­ras Štro­mas, ku­ris lie­ka tar­si mil­ži­no pa­unks­mė­je gre­ta Vy­tau­to Ka­vo­lio ir Lie­tu­vo­je nė­ra la­bai ge­rai ži­no­mas.

- Su Alek­sand­ru Štro­mu vi­suo­met bend­ra­vo­me ar­ti­mai, jis bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė, ste­bi­nu­si sa­vo drą­sio­mis idė­jo­mis, ypač ko­mu­niz­mo, vi­sos so­vie­ti­nės sis­te­mos at­žvil­giu. Jis net ir tarp mū­sų bu­vo pir­ma­sis aiš­kiai pa­si­sa­kęs apie bū­si­mą SSRS su­by­rė­ji­mą. Apie tai kal­bė­jo vie­šai bū­da­mas už­sie­ny­je, bend­rau­da­mas su san­ta­rie­čiais. Jis ir man as­me­niš­kai yra la­bai daug pa­dė­jęs – pa­pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos as­me­ny­bes, su­si­da­riau daug ge­res­nį su­pra­ti­mą apie Lie­tu­vos po­li­ti­nę sis­te­mą, vi­sas kliū­tis, su­var­žy­mus. Be­je, prie to­kios iš­im­ti­nai iš­skir­ti­nos gru­pės tu­riu pri­skir­ti ir To­mą Venc­lo­vą, ku­ris be­veik vie­šai sa­ve lai­kė san­ta­rie­čiu dva­sio­je, da­ly­vau­da­vo su­va­žia­vi­muo­se, jo įna­šas į bend­rą sam­bū­rio veik­lą taip pat di­de­lis.

- No­rė­čiau pa­si­tei­rau­ti, kaip ver­ti­na­te tar­pu­ka­rį? Gy­ve­no­te Kau­ne, ten bai­gė­te pra­džios mo­kyk­lą, mo­kė­tės „Auš­ros“ ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je, tu­rė­jo­te as­me­ni­nių ry­šių, Jū­sų krikš­ta­tė­vis – Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras. Kas iš tar­pu­ka­rio as­me­ny­bių Jums at­ro­do ryš­kiau­sias ir la­biau­siai gerb­ti­nas? Ko ge­ro, vė­liau iš­ei­vi­jo­je su­si­dū­rė­te ir su skir­tin­gais An­ta­no Sme­to­nos po­li­ti­kos ver­ti­ni­mais?

- Bren­di­mo, au­gi­mo lai­ko­tar­piu ma­no, jau­nuo­lio, aky­se An­ta­nas Sme­to­na bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė. Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau teig­ti, kad jis reikš­min­gai pri­si­dė­jo prie ma­no for­ma­vi­mo­si, bet, be abe­jo, tu­rė­jo įta­kos. Ma­no su­pra­ti­mu, po­li­ti­nė­je plot­mė­je jis gal­būt ir pa­da­rė tam ti­krų klai­dų, pa­vyz­džiui, užd­rau­dė ki­tas (iš­sky­rus tau­ti­nin­kų) po­li­ti­nes par­ti­jas. Iš da­bar­ti­nės de­mo­kra­ti­jos, puo­se­lė­jan­čios lais­vą žmo­nių ap­sisp­ren­di­mą, vi­suo­me­ni­nę veik­lą, po­zi­ci­jų, aiš­ku, tą lai­ko­tar­pį ver­tin­ti su­nku. Ne­no­riu var­to­ti žo­džio "dik­ta­tū­ra", nors ji iki tam ti­kro ly­gio eg­zis­ta­vo, gal pa­va­din­ki­me tai de­mo­kra­ti­ne dik­ta­tū­ra. Vis­gi ne­pa­mirš­ki­me, jog tuo me­tu Lie­tu­va bren­do ap­sup­ta pa­na­šių ir dar stip­res­nių dik­ta­tū­ri­nių struk­tū­rų Eu­ro­po­je, tad ne­iš­sis­ky­rė. Ma­no su­pra­ti­mu, Sme­to­na Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je at­li­ko ypa­tin­gą vaid­me­nį, su­da­rė są­ly­gas Lie­tu­vos, jos kul­tū­ros ki­li­mui, moks­lo pa­žan­gai. Tar­pu­ka­riu Lie­tu­va bu­vo pra­ktiš­kai ku­ria­ma ply­na­me lau­ke ir štai, ko­kį mil­ži­niš­ką šuo­lį per 22 me­tus bu­vo pa­da­riu­si ša­lis. Ne tik sa­vo vi­daus gy­ve­ni­me – ta­po ger­bia­ma bei pa­žįs­ta­ma Eu­ro­po­je, pa­sau­ly­je. Be abe­jo, ir Pre­zi­den­tas Stul­gins­kis, ir Pre­zi­den­tas Gri­nius prie to pri­si­dė­jo. Pa­sta­rą­jį pa­ži­no­jau as­me­niš­kai ir la­bai ar­ti­mai. Taip, jų vaid­muo bu­vo ne­abe­jo­ti­nai svar­bus ir reikš­min­gas Lie­tu­vos de­mo­kra­tė­ji­mo, są­mo­nin­gu­mo įsit­vir­ti­ni­mo ke­ly­je, ta­čiau An­ta­nas Sme­to­na ma­no są­mo­nė­je vis tiek yra vie­nas iš pa­grin­di­nių nau­jo­sios Lie­tu­vos va­do­vų.

- No­rė­čiau pa­mi­nė­ti ir Sta­sį Lo­zo­rai­tį, ku­riam kan­di­da­tuo­jant į pre­zi­den­to pos­tą Jūs bu­vo­te jo šta­bo va­do­vas. Kas šio il­ga­me­čio dip­lo­ma­to as­me­ny­bė­je Jus ža­vė­jo ir gal­būt ne­tgi šian­dien dip­lo­ma­tai ga­lė­tų kaž­ko iš jo pa­si­mo­ky­ti?

- Ma­no tie­sio­gi­niai ry­šiai su Sta­siu Lo­zo­rai­čiu jau­nes­niuo­ju pra­si­dė­jo dar bai­giant gim­na­zi­ją ir ne­nu­trū­ko iki jo pa­sku­ti­nės gy­ve­ni­mo die­nos. Tur­būt ga­li­ma sa­ky­ti, kad jis au­go ir bren­do dip­lo­ma­ti­jos ap­sup­ty­je. Sta­sys Lo­zo­rai­tis vy­res­ny­sis, jo tė­vas, – di­de­lių ga­bu­mų dip­lo­ma­tas. Ma­no nuo­mo­ne, Lo­zo­rai­tis jau­nes­ny­sis iš­au­go ne tik pui­kiu spe­cia­lis­tu, jei bū­tų ga­li­ma jį pa­va­din­ti dip­lo­ma­ti­jos spe­cia­lis­tu, bet ir pui­kaus cha­rak­te­rio žmo­gu­mi. Jis bu­vo to­le­ran­tiš­kas, su­pra­tin­gas, ži­no­jo dip­lo­ma­ti­nio el­ge­sio, pro­to­ko­lo tai­syk­les, bu­vo ra­maus ir su­ba­lan­suo­to cha­rak­te­rio. Vi­sos jo ži­nios, in­te­li­gen­ci­ja bu­vo ti­krai pa­nau­do­tos Lie­tu­vos rei­ka­lams. Aš jį to­kį pa­ži­no­jau, su to­kiu dir­bau. Ma­nau, jis yra pa­vyz­dys vi­sai Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jai. Gin­da­mas Lie­tu­vos in­te­re­sus Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, prieš pat ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mą, jis vi­suo­met bu­vo tak­tiš­kas, prie­ina­mas, ki­tų dip­lo­ma­tų ir JAV Vy­riau­sy­bės la­bai ver­ti­na­mas žmo­gus, ku­riuo ti­krai ga­li­ma di­džiuo­tis.

- Baig­da­ma po­kal­bį no­riu pa­klaus­ti apie Jū­sų pa­ties pre­zi­den­ta­vi­mo lai­ko­tar­pį. Kaip Jūs no­rė­tu­mė­te bū­ti at­si­me­na­mas?

- Ma­no vi­sas dar­bas ir įsi­pa­rei­go­ji­mas de­šim­ties me­tų lai­ko­tar­piu bu­vo nu­kreip­tas į Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mą, grą­ži­ni­mą į tarp­tau­ti­nę, pa­sau­lio bend­ruo­me­nę. Tur­būt iš­skir­ti­nai ga­lė­čiau pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą, NA­TO. La­biau­siai no­rė­čiau, kad bū­tų pri­si­min­tas ma­no ne­dve­jo­ti­nas ti­kė­ji­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės tei­sė­tu eg­zis­ta­vi­mu ir sie­kis, kad Lie­tu­vo­je bū­tų pri­pa­žįs­ta­mos žmo­gaus lais­vės, ga­li­my­bės tau­tai vys­ty­tis ir įneš­ti sa­vo in­dė­lį į bend­rą pa­sau­lio kul­tū­rą ir po­li­ti­nį, vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą.