Aušra Pažėraitė: „Religija nėra šiaip papuošalas žmogaus gyvenime“
Re­li­gi­jų is­to­ri­kė, re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Re­li­gi­jos stu­di­jų ir ty­ri­mų cen­tro do­cen­tė Auš­ra Pa­žė­rai­tė sa­ko, kad žmo­nėms, su­si­du­rian­tiems su skir­tin­gos re­li­gi­jos ar kul­tū­ros at­sto­vais, ne­re­tai bū­din­gas prie­ta­rin­gu­mas. „Dar dau­giau iš­anks­ti­nių nuo­mo­nių krikš­čio­nys tu­ri ki­tų re­li­gi­jų at­žvil­giu, ypač žy­dų, o bend­rai liau­dis – ir mu­sul­mo­nų at­žvil­gu dėl vi­siems ži­no­mų po­li­ti­nių ak­tua­li­jų“, – pa­ste­bi moks­li­nin­kė.

– Per­nai Na­cio­na­li­niuo­se ly­gy­bės ir įvai­ro­vės ap­do­va­no­ji­muo­se ta­po­te ka­te­go­ri­jos „Re­li­gi­jų įvai­ro­vė“ lau­rea­te. Ap­do­va­no­ji­mas Jums įteik­tas už ak­ty­vų ir nuo­sek­lų moks­li­nį dar­bą sklai­dant vy­rau­jan­čius mi­tus ir ste­reo­ti­pus apie re­li­gi­jas. Kaip pa­ti ver­ti­na­te ir pri­ima­te šį ap­do­va­no­ji­mą?

– Džiau­giuo­si, kad ma­no veik­la bu­vo pa­ste­bė­ta tų, ku­rie ir ku­rios ak­ty­viai pri­si­de­da prie to, jog mū­sų vi­suo­me­nė­je bū­tų kuo dau­giau tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo ir ly­gy­bės. Re­li­gi­jos ir re­li­gi­jų klau­si­mas šiam žmo­nių ra­tui daž­nai yra ga­na prob­le­miš­kas, tu­rint ome­ny­je tai, kad ne­ma­žai prob­le­mų, ku­rias ban­do­ma spręs­ti, ne taip jau re­tai tu­ri vie­ną ar ki­tą re­li­gi­nį at­spal­vį. Kai ku­rio­se re­li­gi­nė­se bend­ruo­me­nė­se gi­lias šak­nis su­lei­du­sios įvai­rios dis­kri­mi­na­ci­nės pra­kti­kos, ypač mo­te­rų at­žvil­giu, ku­rios pa­tei­si­na­mos šven­traš­čiais ir jų pa­triar­cha­li­nė­mis in­terp­re­ta­ci­jo­mis. Tai pa­ste­bi­ma ir to­se re­li­gi­nės bend­ruo­me­nė­se, ku­rios Lie­tu­vo­je ėmė for­muo­tis ne taip jau ir se­niai, daž­nai ape­liuo­jant į nau­jai at­ras­tus ki­tus šven­traš­čius ir pra­kti­kas. To­dėl šis ap­do­va­no­ji­mas, ma­no aki­mis, yra ga­na prob­le­miš­kas ir prieš­ta­rin­gas. Vie­na ver­tus, sie­kiant gin­ti žmo­nių pa­si­rin­ki­mo lais­vę ir ga­li­my­bę ne­pa­ti­riant dis­kri­mi­na­ci­jos iš­pa­žin­ti bei pra­kti­kuo­ti re­li­gi­ją, ku­ri nė­ra vi­suo­me­nės dau­gu­mos re­li­gi­ja, lyg ir gi­na­mos pa­ma­ti­nės de­mo­kra­ti­jos ver­ty­bės ir vi­suo­ti­nės žmo­nių ly­gy­bės idea­lai. Ta­čiau stip­rios re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės, ku­rio­se tra­di­ciš­kai įsit­vir­ti­nu­sios dis­kri­mi­na­ci­nės nuo­sta­tos ir pra­kti­kos lyg ir ar­do tuos idea­lus.

Ži­no­ma, yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė – prie­ta­rin­gu­mas, bū­din­gas žmo­nėms, ku­rie su­si­du­ria su skir­tin­gos re­li­gi­jos ar kul­tū­ros at­sto­vais.

Ži­no­ma, yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė – prie­ta­rin­gu­mas, bū­din­gas žmo­nėms, ku­rie su­si­du­ria su skir­tin­gos re­li­gi­jos ar kul­tū­ros at­sto­vais. Žo­dis „prie­ta­rin­gu­mas“ šiuo at­ve­ju bū­tų tiks­liau­sias, nes prie­ta­ras yra ti­kė­ji­mas kaž­kuo „iš anks­to“ ne­pa­ti­kri­nus, ne­iš­ty­rus rei­ka­lo. Re­mian­tis žy­dų teis­mo nuo­sta­to­mis ir pra­kti­ka ga­li­ma aiš­kin­ti, kad iš­va­dos da­ro­mos ne­tu­rint nei pa­ti­ki­mų liu­di­nin­kų, nei, jei­gu jų ir yra, ne­iš­ty­rus par­ody­mų pa­ti­ki­mu­mo. Man ma­no veik­lo­je svar­biau­sia iš­tir­ti ir pa­ti­krin­ti, ven­giant iš­anks­ti­nių nu­sis­ta­ty­mų ir sie­kiant iš­klau­sy­ti, su­pras­ti ki­to­kias po­zi­ci­jas, ki­to­kias pa­sau­lė­vo­kas ir pa­sau­lė­žiū­ras.

– Ka­da ir ko­dėl su­si­do­mė­jo­te re­li­gi­jų stu­di­jo­mis?

– Re­li­gi­ja ma­ne ly­dė­jo nuo pat gi­mi­mo. Ka­dan­gi ma­ma bu­vo ak­ty­vi ka­ta­li­kė, na­muo­se bu­vau auk­lė­ja­ma ka­ta­li­kiš­kai. Jo­kiu bū­du ne­ga­lė­da­vo­me pra­leis­ti sek­ma­die­ni­nių pa­mal­dų. Pa­aug­lys­tė­je ta­pau ak­ty­vi vie­nos pog­rin­di­nės ka­ta­li­kiš­kos or­ga­ni­za­ci­jos na­rė, ir baž­ny­čia bu­vo ta­pu­si an­trai­siais na­mais. Jo­je pra­leis­da­vau di­džią­ją lais­va­lai­kio da­lį. Tuo­met su­si­dū­riau su ki­to­kia pers­pek­ty­va: ma­no bro­lis ta­po Kriš­nos Są­mo­nės bend­ruo­me­nės na­riu. Per jį ėmiau su­si­pa­žin­ti su ki­to­kio­mis re­li­gi­nė­mis idė­jo­mis ir pra­kti­ko­mis, ki­to­kiais šven­traš­čiais. Tai, kad ma­ma, ku­ri bu­vo to­kia re­li­gin­ga, ne­da­rė iš to di­de­lės tra­ge­di­jos, bet, prieš­in­gai, ne­tgi džiau­gė­si, kad bro­lis ge­riau ta­po kriš­nais­tu, o ne gir­tuok­liu pa­lai­dū­nu, man bu­vo sa­vo­tiš­ka pa­mo­ka, kaip ne­tgi tuo­se pa­čiuo­se na­muo­se ir šei­mo­je ga­li su­gy­ven­ti skir­tin­gų re­li­gi­jų as­me­nys. Dar vė­liau vis dau­giau ra­my­bės ne­da­vė eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai. Pog­rin­dy­je stu­di­juo­ta ka­ta­li­kiš­ka teo­lo­gi­nė li­te­ra­tū­ra, dis­ku­si­jos su tuo ar ki­tu ku­ni­gu dėl įvai­rių ti­kė­ji­mo as­pek­tų ėmė kel­ti dau­giau klau­si­mų, nei jie ga­lė­jo su­teik­ti at­sa­ky­mų, ir tai, ma­tyt, bu­vo vie­na iš tra­jek­to­ri­jų, at­ve­du­sių prie re­li­gi­jų stu­di­jų. Tie­sa, pa­ke­liui bu­vo il­gi me­tai ma­te­ma­ti­kos stu­di­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te, sie­kiant su­stip­rin­ti lo­gi­nį mąs­ty­mą, pa­skui se­kė fi­lo­so­fi­jos stu­di­jos. Per vi­sus tuos me­tus in­di­vi­dua­liai stu­di­ja­vau dau­gy­bę kny­gų apie įvai­rias re­li­gi­jas, ypač Azi­jos (hin­duiz­mas, bu­diz­mas), kol ga­liau­siai „pri­si­ka­siau“ prie to, kas man, kaip krikš­čio­nei, pa­si­ro­dė su­nkiau­siai su­pran­ta­ma ir ma­žiau­siai pa­žįs­ta­ma – ju­daiz­mo. Taip ma­no stu­di­jos lyg ir ve­dė ap­link pa­sau­lį (tei­sin­giau pa­sa­kius, Eu­ra­zi­jos že­my­ną), kol ga­liau­siai pa­si­rin­kau di­ser­ta­ci­jos te­mą, su­si­ju­sią su ju­daiz­mu.

Daž­nai tas ver­ti­ni­mas bū­na tie­siog prie­ta­rin­gas, nes re­mia­si ne pa­žin­ti­mi, bet iš­anks­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis ir bai­mė­mis.

– Ko­kia Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja su re­li­gi­jų įvai­ro­ve? Ar mū­sų vi­suo­me­nė­je ji ska­ti­na­ma?

– Įvai­ro­vė di­de­lė, tik tiek, kad di­džio­ji jos dau­gu­ma men­kai pa­ste­bi­ma dėl to, kad nau­jų re­li­gi­nių ir dva­si­nių ju­dė­ji­mų Lie­tu­vo­je gau­sa su­da­ro men­ką pro­cen­tą nuo vi­sos vi­suo­me­nės, o ir pa­čios bend­ruo­me­nės daž­nai yra mi­ni­ma­lios – nuo ke­lių žmo­nių iki ke­lio­li­kos. Tik re­ta ku­ri tu­ri bent 4–5 tūks­tan­čius na­rių. Net ir žy­dų bend­ruo­me­nės at­ve­ju pra­kti­kuo­jan­čių žy­dų skai­čius yra la­bai ri­bo­tas. Pro­cen­tais gal pra­kti­kuo­jan­čių žy­dų skai­čius bend­ros žy­dų bend­ri­jos kon­teks­te bū­tų pa­na­šus su sa­ve ka­ta­li­kais lai­kan­čių­jų ir ka­ta­li­ky­bę pra­kti­kuo­jan­čių­jų. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė yra ga­na abe­jin­ga re­li­gi­jai, net jei ir ne­at­me­ta jos rei­ka­lin­gu­mo iš pri­nci­po. O tai, kad lyg ir ne­at­me­ta­ma re­li­gi­ja kai­po to­kia, bet ir ne­si­ver­žia­ma pra­kti­kuo­ti ar gi­lin­tis, reiš­kia, kad tie­siog pri­ima­mas Ro­mos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kaip tra­di­ciš­kai Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­jan­čios dau­gu­mos re­li­gi­jos sta­tus quo. Ji yra tie­siog re­li­gi­jos par­adig­ma ir ki­tos net krikš­čio­ny­bės tra­di­ci­jos, jau ne­kal­bant apie jau­nes­nes krikš­čio­niš­kas bend­ruo­me­nes ar ju­dė­ji­mus, ku­rie sa­ve kil­di­na iš krikš­čio­ny­bės, tie­siog ne­są­mo­nin­gai ver­ti­na­mi iš ši­tos pers­pek­ty­vos. Daž­nai tas ver­ti­ni­mas bū­na tie­siog prie­ta­rin­gas, nes re­mia­si ne pa­žin­ti­mi, bet iš­anks­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis ir bai­mė­mis. Dar dau­giau iš­anks­ti­nių nuo­mo­nių bend­rai krikš­čio­nys tu­ri ki­tų re­li­gi­jų at­žvil­giu, ypač žy­dų, o bend­rai liau­dis – ir mu­sul­mo­nų at­žvil­gu dėl vi­siems ži­no­mų po­li­ti­nių ak­tua­li­jų.

Ne­su ti­kra, kad žo­dis „ska­ti­ni­mas“ ga­lė­tų bū­ti tin­ka­mas. Iš vie­nos pu­sės, abe­jin­gu­mas ar net prieš­iš­ku­mas bend­rai re­li­gin­gam gy­ve­ni­mo bū­dui se­ku­lia­rio­je vi­suo­me­nė­je var­gu ar pa­lan­ki ter­pė ska­ti­ni­mui bet ko­kios re­li­gi­jos at­žvil­giu, o tuo la­biau, re­li­gi­jų įvai­ro­vei. Iš ki­tos pu­sės, ne­su ti­kra (kal­bu iš pi­lie­ti­nės po­zi­ci­jos), ar iš tie­sų de­mo­kra­tiš­ka se­ku­lia­ri (pa­brė­žia) vi­suo­me­nė tu­rė­tų siek­ti tos įvai­ro­vės. Re­li­gi­ja nė­ra šiaip pa­puo­ša­las žmo­gaus gy­ve­ni­me, jei žmo­gus iš tie­sų są­mo­nin­gai gi­li­na­si į sa­vo re­li­gi­ją ir sten­gia­si ją pra­kti­kuo­ti. Ji api­ma ir pa­sau­lė­žiū­rą, pa­sau­lio ma­ty­mą, kas­die­nes pra­kti­kas, so­cia­li­nes nuo­sta­tas, kar­tais ir po­li­ti­nes pa­žiū­ras. Kuo su­dė­tin­ges­nis re­li­gi­nis že­mė­la­pis, tuo ga­li bū­ti su­nkiau vi­suo­me­nei ras­ti bend­rų są­ly­čio taš­kų su­si­kal­bė­ji­mui ir svar­bių klau­si­mų spren­di­mui. Ta­čiau to­kiu at­ve­ju vi­suo­me­nė tu­rė­tų ga­li­my­bę iš­mok­ti ypač nau­din­gų da­ly­kų, įgy­ti ko­mu­ni­ka­ci­jos įgū­džių, pa­de­dan­čių su­si­kal­bė­ti su įvai­riau­sių kul­tū­rų at­sto­vais, ga­liau­siai su­pras­ti dau­giau, at­si­kra­ty­ti pro­vi­cia­laus sa­vo-kie­mo-cen­triz­mo. Dėl to dau­giau­sia ga­li­ma siek­ti žmo­gaus tei­sių už­ti­kri­ni­mo bet ku­rios re­li­gi­jos pri­si­lai­kan­čiam ir ją pra­kti­kuo­jan­čiam as­me­niui, ly­gių pi­lie­ti­nių tei­sių skir­tin­gų re­li­gi­jų pi­lie­čiams, taip sie­kiant įveik­ti prie­ta­rų ir ira­cio­na­lių bai­mių val­do­mą dis­kri­mi­na­ci­nę po­li­ti­ką bei vie­šą­ją opi­ni­ją.

Vie­na yra ma­to­mu­mas, ku­ris at­ei­na iš to, kad tos re­li­gi­jos at­sto­vai ak­ty­viai reiš­kia­si vi­suo­me­nė­je. Vi­sai kas ki­ta yra ne­pa­gei­dau­ja­mas ma­to­mu­mas, kai ku­ri nors re­li­gi­nė gru­pė tam­pa kie­no nors nu­si­žiū­rė­ta au­ka.

– Ko­kios re­li­gi­nės gru­pės Lie­tu­vo­je ma­to­mos la­biau, ko­kios – ma­žiau, o ko­kios aps­kri­tai yra už­ri­by­je?

– La­biau­siai ma­to­ma, ži­no­ma, Ro­mos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, taip pat daž­niau vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­ste­bi­mos ki­tos tra­di­ci­nė­mis pri­pa­žin­tos re­li­gi­jos, nors ne vi­sos – daž­niau žy­dai, liu­te­ro­nai, or­to­dok­sai… Iš dar ne­pri­pa­žin­tų tra­di­ci­nė­mis – bal­tų, Kriš­nos są­mo­nės, vie­na ki­ta bu­dis­ti­nė, Je­ho­vos liu­dy­to­jų… Tarp vi­sai ne­ma­to­mų – ba­ha­jai, dau­gy­bė nau­jų krikš­čio­niš­kų bend­ruo­me­nių… Ta­čiau pats ma­to­mu­mo-ne­ma­to­mu­mo klau­si­mas yra prob­le­miš­kas. Vie­na yra ma­to­mu­mas, ku­ris at­ei­na iš to, kad tos re­li­gi­jos at­sto­vai ak­ty­viai reiš­kia­si vi­suo­me­nė­je. Vi­sai kas ki­ta yra ne­pa­gei­dau­ja­mas ma­to­mu­mas, kai ku­ri nors re­li­gi­nė gru­pė tam­pa kie­no nors nu­si­žiū­rė­ta au­ka. Ne vi­sos re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės dėl to sie­kia ma­to­mu­mo.

– Ko­dėl daž­nai žmo­nės skir­tin­gų re­li­gi­jų at­sto­vams kli­juo­ja eti­ke­tes ir yra lin­kę juos su­ab­so­liu­tin­ti iki vi­sos tau­tos, t. y. eti­ke­tę kli­juo­ja vi­sai tau­tai, o ne at­ski­riems in­di­vi­dams. Tur­būt vie­nos la­biau­siai pa­pli­tu­sių – kad vi­si mu­sul­mo­nai te­ro­ris­tai, kad vi­si žy­dai yra gud­rūs, ap­su­krūs, lin­kę ap­gau­ti ir pan.

– Tai vi­siš­kai na­tū­ra­lu. Taip pa­pras­čiau gy­ven­ti ir orien­tuo­tis pa­sau­ly­je, kai bent jau įsi­vaiz­duo­ji, kad vis­ką ga­li­ma su­dė­lio­ti į len­ty­nė­les ir pri­kli­juo­ti eti­ke­tes. Ste­reo­ti­pais žmo­nės rū­šiuo­ja ir skirs­to vis­ką, ne tik re­li­gi­jų at­sto­vus ar tie­siog re­li­gi­jas. Ga­lim pra­dė­ti nuo ar­ti­miau­sio ste­reo­ti­po, ku­riuo daž­nai ne­tgi mė­gau­ja­ma­si, ku­rio ne­no­ri­ma kves­tio­nuo­ti. Tai ste­reo­ti­pai apie vy­rus ir mo­te­ris: ne tai, kad „vi­si vy­rai kiau­lės“ ar „mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“, bet vi­siems iki kau­lų sme­ge­nų įau­gę įsi­ti­ki­ni­mai, kas „y­ra“ mo­te­ris (ko­kia ji tu­ri bū­ti) ir kas „y­ra“ vy­ras… Dėl ste­reo­ti­pų apie iš­ti­sas tau­tas ar so­cia­li­nius sluoks­nius taip pat ga­li­ma kal­bė­ti. Tas pats ir su re­li­gi­jo­mis… At­eis­tai tu­ri sa­vo ste­reo­ti­pus, iš­anks­ti­nes nuo­mo­nes apie re­li­gi­jas ir re­li­gin­gus as­me­nis, pa­sta­rie­ji – apie at­eis­tus. Kaip jau mi­nė­jau, žmo­nes nuo­lat ly­di prie­ta­rai. Net ir la­bai ap­siš­vie­tę vie­no­je sri­ty­je ga­li bū­ti la­bai prie­ta­rin­gi ki­to­je. Čia daž­nai pri­si­de­da ir ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės, ku­rios daž­niau­siai tik ti­ra­žuo­ja tuos ste­reo­ti­pus ir prie­ta­rus, ne­siek­da­mos pa­teik­ti kri­ti­nes pers­pek­ty­vas ir in­for­ma­ci­jos ana­li­zę. Ir tai taip pat su­pran­ta­ma. Kai in­for­ma­ci­jos srau­tai mil­ži­niš­ki, daž­niau­siai nė­ra ka­da vis­ko ti­krin­ti ir sver­ti, tad pa­si­ren­ka­mas leng­viau­sias ke­lias – „grei­tas mais­tas“, net jei jis ir nė­ra svei­kas, au­gi­na ne­pa­gei­dau­ja­mą svo­rį. Ži­nių at­ve­ju – ne­pa­gei­dau­ja­mą svo­rį pra­sto, iš­kreip­to ir la­bai su­pap­ras­tin­to pa­sau­lio ma­ty­mo, ku­ris pa­pras­čiau­siai bu­ki­na ir kvai­li­na.

– Esa­te vie­na ži­no­miau­sių ju­daiz­mo ty­rė­jų Lie­tu­vo­je. Ši žy­dų re­li­gi­nė pra­kti­ka tur­būt be­ne la­biau­siai mi­to­lo­gi­zuo­ta ir iš­krai­py­ta. Ko­dėl? Ko dar trūks­ta mū­sų su­vo­ki­mui apie ją?

– Ne­no­ras pa­žin­ti, bo­dė­ji­ma­sis šia re­li­gi­ja tur­būt at­ei­na iš tūks­tant­me­tės žy­dų mar­gi­na­li­za­vi­mo pra­kti­kos ir nu­sis­ta­ty­mų, ku­rie eg­zis­ta­vo krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je iki XX a. pa­bai­gos. Ta­da kai ku­rios krikš­čio­nių Baž­ny­čios, ypač Ro­mos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios va­do­vai, an­ti­se­mi­tiz­mą at­me­tė kaip ne­priim­ti­ną krikš­čio­niui po­zi­ci­ją. Ta­čiau ne vi­sur ir ne vi­si tai iš­gir­do ar no­ri gir­dė­ti. Bet net ir iš­gir­dus ir pri­ėmus daž­niau­siai žio­jė­ja vi­siš­ka pra­ra­ja tarp to, kaip krikš­čio­nys ju­daiz­mą įsi­vaiz­duo­ja, ir rea­ly­bės. Kar­tais gi­lin­tis į ju­daiz­mą, kad bū­tų ga­li­ma jį ge­riau pa­žin­ti, truk­do tam ti­kras krikš­čio­niš­kas šo­vi­niz­mas, po­zi­ci­ja, ku­ri bu­vo krikš­čio­nims bū­din­ga il­gus am­žius, kad žy­dų is­to­ri­ja fak­tiš­kai pa­si­bai­gė su Kris­tu­mi. Tai, kad žy­dai dar vis lai­ko­si sa­vo, tė­ra kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas (gru­biai ta­riant)… Bū­na at­ve­jų, kai krikš­čio­nys apie ju­daiz­mą ži­no tik iš kai ku­rių sa­vo Šven­tų­jų Raš­tų užuo­mi­nų, ar raš­tų, ku­riuos jie va­di­na „Se­nuo­ju Tes­ta­men­tu“, tu­ri dau­gy­bę įsi­se­nė­ju­sių prie­ta­rų, ku­rie tam ti­kra pra­sme daž­nai yra nuo­sa­vos krikš­čio­niš­kos ta­pa­ty­bės pa­grin­das. Nu­tin­ka ir taip, kad krikš­čio­nys tie­siog tu­ri sa­vą ju­daiz­mo ver­si­ją. Da­nie­lis Boya­ri­nas kaž­ka­da par­ašė įdo­mų straips­nį „Jus­ti­nas Kan­ki­nys iš­ran­da ju­daiz­mą“, ku­ria­me at­sklei­džia tą krikš­čio­niš­ko fik­ty­vaus ju­daiz­mo su­kū­ri­mą. Mū­sų su­vo­ki­mui pir­miau­sia reik­tų no­ro pri­pa­žin­ti, kad vis­kas ga­li bū­ti ne taip, kaip įsi­vaiz­da­vau… O su­vok­ti bei pa­žin­ti ga­li ir gy­ve­ni­mo ne­pa­kak­ti.

In­for­ma­ci­nia­me am­žiu­je ne­sun­ku pri­si­ran­kio­ti in­for­ma­ci­jos vos ne apie vis­ką. Svar­biau yra ne pa­žin­ti, nes vi­sų ma­žu­mų rea­liai ne­įma­no­ma pa­žin­ti spe­cia­liai tuo ne­už­sii­mant.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ko­dėl rei­kė­tų ska­tin­ti ir plės­ti Lie­tu­vo­je re­li­gi­nių ma­žu­mų pa­ži­ni­mą?

– Ne­sa­kau, kad rei­kė­tų. In­for­ma­ci­nia­me am­žiu­je ne­sun­ku pri­si­ran­kio­ti in­for­ma­ci­jos vos ne apie vis­ką. Svar­biau yra ne pa­žin­ti, nes vi­sų ma­žu­mų rea­liai ne­įma­no­ma pa­žin­ti spe­cia­liai tuo ne­už­sii­mant. Aš ir pa­ti, de­ja, ne vi­sas re­li­gi­nes ma­žu­mas pa­žįs­tu, o ir apie „di­du­mas“ nuo­lat ten­ka gi­lin­tis. Vis at­ran­du ne­pa­žin­tų as­pek­tų, niuan­sų. Kar­tais žmo­nės la­bai keis­tai įsi­vaiz­duo­ja, kad jei jau esu re­li­gi­jų is­to­ri­kė, re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kė, tai tu­riu iš­ma­ny­ti apie re­li­gi­jas vis­ką, net ir su­bti­liau­sius teo­lo­gi­nius klau­si­mus. Ta­čiau tai ne­įma­no­ma, juk at­ski­rų re­li­gi­jų teo­lo­gi­jos, dok­tri­nos stu­di­juo­ja­mos at­si­dė­jus spe­cia­lio­se ins­ti­tu­ci­jo­se me­tų me­tus, o pra­kti­kų kar­tais mo­ko­ma­si vi­są gy­ve­ni­mą. Ga­li­ma ska­tin­ti ge­ra­no­riš­ku­mą ir va­lią ne­siim­ti spręs­ti apie jo­kią bend­ruo­me­nę, re­li­gi­nę gru­pę ar ju­dė­ji­mą prie­ta­rin­gai, t. y. pri­me­tant iš­anks­ti­nį nu­sis­ta­ty­mą, ne­iš­ty­rus, pa­sik­liau­jant tik Wi­ki­pe­dia ar ki­tais ne­pa­ti­krin­tais šal­ti­niais, ne­spe­cia­lis­tų nuo­mo­nė­mis, ne­pas­ver­tais ver­ti­ni­mais. Svar­biau­sia, ma­tyt, bent jau iš­siug­dy­ti nuo­sta­tą ne­su­ba­na­lin­ti to, ko ne­pa­žįs­tu.

– Daž­nai moks­li­nin­kai kal­ti­na­mi tuo, kad sė­di aka­de­mi­nia­me bokš­te ir ra­šo tik aka­de­mi­nei vi­suo­me­nei su­pran­ta­mus teks­tus. Ta­čiau Jū­sų pa­vyz­dys, drįs­čiau pa­sa­ky­ti, yra ki­toks, Jūs da­ly­vau­ja­te vie­šo­se dis­ku­si­jo­se. Ko­dėl moks­li­nin­kui tai svar­bu? Ar su­lau­kia­te pa­lai­ky­mo iš ko­le­gų?

– Šiuo at­ve­ju skir­čiau du da­ly­kus: svar­bu kaip moks­li­nin­kei ir kaip pi­lie­tei. Rei­kė­tų klaus­ti, ar svar­bu, kad moks­li­nin­kai bū­tų pi­lie­tiš­kai ak­ty­vūs ir sa­vo ži­nio­mis pri­si­dė­tų prie vi­suo­me­nės in­te­lek­tua­li­nio bran­du­mo au­gi­ni­mo? At­sa­ky­mas bū­tų vie­na­reikš­mis – taip. Juk aki­vaiz­du, kad Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je trūks­ta in­te­lek­tua­les­nių dis­ku­si­jų, po­kal­bių, pa­pras­čiau­sio kal­bė­ji­mo, ku­ris ne­siek­tų ap­juo­din­ti, pa­si­ty­čio­ti, pa­ble­vyz­go­ti ar šiaip pliurp­ti bet ką apie bet ką. O dėl to, ką vie­šu­mo­je vei­kiu, ko­le­gos pa­lai­ko. Ir man tai la­bai svar­bu.

Šie­met į „Re­li­gi­jų įvai­ro­vės“ no­mi­na­ci­ją Na­cio­na­li­niuo­se ly­gy­bės ir įvai­ro­vės ap­do­va­no­ji­muo­se pre­ten­duo­ja or­ga­ni­za­ci­ja „Miš­ri šei­ma“, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Eg­dū­nas Ra­čius ir LRT lai­da „A­na­pus čia ir da­bar“ (žur­na­lis­tas Al­gir­das Acus).

Sve­tai­nė www.mis­ri­sei­ma.lt – tai en­tu­zias­tin­gos ir ener­gin­gos sa­va­no­rių ko­man­dos pro­jek­tas, skir­tas lie­tu­viams ir lie­tu­vėms, su­kū­ru­siems šei­mą su už­sie­nie­čiais, ar dar tik pra­dė­ju­siems drau­ge ei­ti pir­muo­sius žings­nius rim­tų san­ty­kių link. Idė­jos au­to­riai ti­ki­si, kad ši plat­for­ma pa­dės už­pil­dy­ti in­for­ma­ci­jos trū­ku­mą, ras­ti at­sa­ky­mus į rū­pi­mus klau­si­mus.

VDU pro­fe­so­rius, re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kas E. Ra­čius – vie­nas gar­siau­sių is­la­mo ty­ri­nė­to­jų Lie­tu­vo­je. Moks­li­nin­kas yra nuo­dug­niai iš­nag­ri­nė­jęs is­la­mą iš­pa­žįs­tan­čias vals­ty­bes, mu­sul­mo­nų bend­ruo­me­nes Eu­ro­po­je, nuo­lat šia te­ma ren­gia tarp­tau­ti­nio mas­to moks­li­nius dar­bus, pro­jek­tus.

Lai­dų cik­le „A­na­pus čia ir da­bar“ ieš­ko­ma at­sa­ky­mų apie di­džią­sias pa­sau­lio re­li­gi­jas. Krikš­čio­ny­bės, is­la­mo, bu­diz­mo ir ki­tų di­džių­jų re­li­gi­jų su­si­dū­ri­mą su pa­sau­liu šiuo­lai­ki­nė­se ak­tua­li­jo­se ana­li­zuo­ja lai­dos ve­dė­jas, žur­na­lis­tas A. Acus. Lai­dos re­ži­sie­rius – Ri­man­tas Bab­raus­kas, kon­sul­tan­tas – VU Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas, re­li­gi­jų eks­per­tas Kęs­tu­tis Dub­ni­kas.

Šis straips­nis yra Na­cio­na­li­nių ly­gy­bės ir įvai­ro­vės ap­do­va­no­ji­mų 2016 da­lis. Iš­rink­ti la­biau­siai nu­si­pel­niu­sius re­li­gi­jų įvai­ro­vei ga­li­te bal­suo­da­mi in­ter­ne­tu.

Ko­vo 29 d. iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos me­tu Val­do­vų rū­muo­se bus pa­gerb­ti as­me­nys, or­ga­ni­za­ci­jos ir ini­cia­ty­vos, ku­rios per­nai la­biau­siai pri­si­dė­jo prie ly­gia­tei­siš­ku­mo sklai­dos. Na­cio­na­li­nius ly­gy­bės ir įvai­ro­vės ap­do­va­no­ji­mus 2016 or­ga­ni­zuo­ja Ly­gių ga­li­my­bių kon­tro­lie­riaus tar­ny­ba, Na­cio­na­li­nis ly­gy­bės ir įvai­ro­vės fo­ru­mas bei Nor­ve­gi­jos Ka­ra­lys­tės am­ba­sa­da.