Atvertos durys gailestingumui
Pa­val­gy­din­ti iš­al­ku­sį, pa­gir­dy­ti iš­troš­ku­sį, pri­glaus­ti ke­lei­vį – šie ir ki­ti Ka­ta­li­kų baž­ny­čios įvar­di­ja­mi gai­les­tin­gu­mo dar­bai kū­nui nuo šiol bus pri­si­me­na­mi daž­niau nei pa­pras­tai. Gruo­džio 8-ąją pra­si­dė­ju­sių Gai­les­tin­gu­mo me­tų pro­ga po­pie­žius Pra­nciš­kus Ro­mo­je at­vė­rė Šv. Pe­tro ba­zi­li­kos Šven­tą­sias du­ris, o šį sek­ma­die­nį – gruo­džio 13-ąją – jos ati­da­ro­mos vi­so pa­sau­lio ka­ted­ro­se ir baž­ny­čio­se.

Lie­tu­vo­je jos bus at­ver­tos iš vi­so pen­kio­li­ko­je mal­dos na­mų, sos­ti­nė­je – tri­juo­se: ar­ki­ka­ted­ro­je, Auš­ros Var­tų kop­ly­čio­je ir Die­vo Gai­les­tin­gu­mo šven­to­vė­je.

Gai­les­tin­gu­mo dar­bais ga­li­ma pa­dė­ti ne tik kū­nui, bet ir sie­lai: pa­tar­ti abe­jo­jan­čia­jam, pa­guos­ti nu­liū­du­sį­jį, su­draus­ti pik­tą da­ran­tį­jį etc. Lie­tu­vos vys­ku­pai kvie­čia gai­les­tin­gu­mo dar­bais pa­si­ti­krin­ti, ar gy­ve­na­me kaip Jė­zaus mo­ki­niai. „Nep­riim­da­ma ir ne­do­va­no­da­ma gai­les­tin­gu­mo, vi­suo­me­nė pri­si­pil­do liū­de­sio, nu­si­vy­li­mo, bep­ras­my­bės ir su­sve­ti­mė­ji­mo jaus­mo“, – Gai­les­tin­gu­mo me­tų pro­ga ra­šo ga­ny­to­jai.

Įėjimas iš Dominikonų gatvės buvo užmūrytas iki 2004 metų. Po beveik dešimtmečio virš durų atsirado mozaika, kurioje iš paveikslo atkurtas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.

Iš rū­pes­čio pra­ra­du­siais viltį

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai Baž­ny­čio­je nuo 1475-ųjų mi­ni­mi kas ket­vir­tį am­žiaus. „Die­vo du­rys vi­sa­da at­vi­ros“, – Šven­tų­jų me­tų pa­skel­bi­mo bu­lė­je „Mi­se­ri­cor­diae vul­tus“ pa­brė­žė po­pie­žius. Lie­tu­vos sos­ti­nė­je yra vie­ta, ku­rio­je ši fra­zė – ne me­ta­fo­ra. Do­mi­ni­ko­nų gat­vė­je esan­čio­je Die­vo Gai­les­tin­gu­mo šven­to­vė­je nuo 2013 me­tų du­rys iš tie­sų at­la­po­tos vi­są par­ą. Čia dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per par­ą vyks­ta Šven­čiau­sio­jo Sa­kra­men­to ado­ra­ci­ja.

Nors iš pra­džių, kai šven­to­vė bu­vo at­ver­ta vi­sai par­ai, ki­lo ir su­nku­mų, juo nu­ga­lė­ti pa­dė­jo, kaip tei­gia baž­ny­čios rek­to­rius Vai­das Vaiš­vi­las, pa­grin­di­nis tiks­las – pa­si­rū­pin­ti tais, ku­rie ne­vil­ties aki­mir­ką ieš­ko pa­gal­bos. „Gy­ve­ni­mas nė­ra leng­vas, daug žmo­nių iš­gy­ve­na ne­vil­tį, su­nku­mus, rū­pes­čius, kai ku­rie ryž­ta­si sa­vi­žu­dy­bei, o baž­ny­čios mies­te už­da­ro­mos apie aš­tun­tą va­lan­dą va­ka­ro. Kur jiems ei­ti, kai pa­si­duo­da ne­ge­roms min­tims?“ – klau­sia nuo 2004 me­tų šven­to­vė­je rek­to­riau­jan­tis ku­ni­gas.

Ir pa­pa­sa­ko­ja apie nu­ti­ki­mą dar prieš ati­da­rant baž­ny­čią vi­sai par­ai. Ne­pa­žįs­ta­mai mo­te­riai, užė­ju­siai į šven­to­vės prie­an­gį, kun. Vai­das pa­do­va­no­jo Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus pa­veiks­lą su už­ra­šu „Jė­zau, pa­si­ti­kiu ta­vi­mi!“, o ši ap­si­ver­kė ir iš­ėjo ne­ta­ru­si nė žo­džio. Po ke­lių die­nų ji su­grį­žo ir pri­si­pa­ži­no tą­dien no­rė­ju­si nu­si­žu­dy­ti. „Ga­li sa­ky­ti, kad tai at­si­tik­ti­nu­mas, bet ga­li ma­ty­ti ir Die­vo vei­ki­mą mums ne­ži­no­mu bū­du. Pa­veiks­las ta­po re­gi­mu Vieš­pa­ties rū­pes­čio ženk­lu. Ta mo­te­ris šian­dien gy­va“, – kal­ba rek­to­rius. Pa­na­šių is­to­ri­jų, anot jo, – dau­gy­bė.

Sostinės Dominikonų gatvėje esančioje Dievo Gailestingumo šventovėje nuo 2013-ųjų durys atviros visą parą.

Užei­na ir ti­kin­tie­ji, ir netikintieji

Į šven­to­vę pa­čio­je se­na­mies­čio šir­dy­je už­su­ka įvai­riau­sių žmo­nių, net ir be­na­mių ar iš­gė­ru­sių­jų. Sy­kį bend­ruo­me­nės ti­kin­tie­ji pa­klau­sė ku­ni­go, ką da­ry­ti, jei prie Šven­čiau­sio­jo Sa­kra­men­to at­sik­lau­pė įkau­šęs as­muo. Kun. Vai­das at­sa­kė, kad ne­rei­kia kiš­tis, – gal­būt jis pir­mą­kart už­su­ko į baž­ny­čią, gal iš­sib­lai­vęs ar po de­šim­ties me­tų su­grįš. Pa­šne­ko­vo žo­džiais, kaip ti­kin­čia­jam gre­sia įpul­ti į ne­ti­kė­ji­mo be­dug­nę ar per­ne­lyg su­si­reikš­min­ti, taip ir ne­ti­kin­tis žmo­gus ga­li įti­kė­ti. „Ry­tą jis sa­ko, kad ne­ti­ki Die­vą, ne­vaikš­to į baž­ny­čią, bet va­ka­re jau ga­li su­abe­jo­ti sa­vo ne­ti­kė­ji­mu. Taip nu­tin­ka kiek­vie­nam, nes žmo­gus yra pa­sau­lis su sa­vo pa­tir­ti­mi, iš­gy­ve­ni­mais, is­to­ri­ja. Žmo­gus gy­vas, jo ne­užp­rog­ra­muo­si“, – dės­to ku­ni­gas.

Šven­to­vė­je pa­gal­bos ieš­kan­tys el­ge­tau­to­jai nu­krei­pia­mi į Baž­ny­čios or­ga­ni­za­ci­jas ar­ba bend­ruo­me­nes, ku­rios su jais dir­ba, pa­vyz­džiui, „Ca­ri­tas“ ar Mo­ti­nos Te­re­sės se­se­rys. Kun. Vai­das ska­ti­na ne­si­pik­tin­ti pa­ma­čius, kad iš baž­ny­čios iš­pra­šo­mas koks nors kon­kre­tus as­muo. Pa­sak jo, nie­kas ge­riau be­na­mių ne­pa­žįs­ta nei nuo­lat šven­to­vė­je pa­tar­nau­jan­tys bend­ruo­me­nės na­riai. Šie ži­no, kas iš tie­sų ieš­ko pa­gal­bos, o kas at­ei­na ve­da­mas klas­tos. Dva­si­nin­kas at­krei­pia dė­me­sį, kad svar­bu už­ti­krin­ti ir mal­di­nin­kų sau­gu­mą bei ra­my­bę.

Dėl sau­gu­mo ir tvar­kos šven­to­vė nie­ka­da ne­pa­lie­ka­ma be prie­žiū­ros. „Čia ne Ha­lės tur­gus ar trau­ki­nių sto­tis, o mal­dos vie­ta, ne­va­lia elg­tis kaip no­ri“, – pa­brė­žia kun. Vai­das. Bu­dė­to­jo par­ei­gas pa­kai­to­mis pri­sii­ma bend­ruo­me­nės na­riai, rei­ka­lui esant krei­pia­ma­si ir į ap­sau­gos fir­mą. Šven­čiau­sia­sis Sa­kra­men­tas taip pat ne­ga­li lik­ti ne­ado­ruo­ja­mas, tad ant sta­liu­ko baž­ny­čio­je gu­li gra­fi­kas, ku­ria­me skirs­to­mas mal­dos prie Kris­taus Kū­no lai­kas. Už­si­ra­šy­ti ga­li vi­si no­rin­tie­ji. Kun. Vai­das juo­kia­si, kad „sky­lė“ gra­fi­ke bu­vo at­si­ra­du­si tik vie­ną kar­tą – pra­ėju­siais me­tais per pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­tą.

Įžengus pro Gailestingumo duris, bus galima pelnyti atlaidus.

Su­kal­bė­ti mal­dų neužteks

Sek­ma­die­nį Gai­les­tin­gu­mo du­ris šven­to­vė­je at­vers kar­di­no­las Aud­rys Juo­zas Bač­kis. Jos bus nau­jos – bron­zi­nės. 800 ki­log­ra­mų sve­rian­čias du­ris ga­mi­na skulp­to­rius Min­dau­gas Šni­pas. Tai bus ypa­tin­gas įėji­mas, skir­tas pi­lig­ri­mams, no­rin­tiems gau­ti dva­si­nės nau­dos. Pro jį įžen­gus ir įgy­ven­di­nus Baž­ny­čios pra­šo­mas są­ly­gas (at­lik­ti iš­pa­žin­tį, gai­lė­tis dėl nuo­dė­mių, mels­tis po­pie­žiaus in­ten­ci­jo­mis), ga­li­ma pel­ny­ti at­lai­dus. „Du­rys yra Kris­taus me­ta­fo­ra, per Jį ei­na­me į iš­si­gel­bė­ji­mą. Pi­lig­ri­mas įžen­gia į kai ką nau­ją, pa­si­kei­čia. Ne pa­čios du­rys su­tei­kia jė­gų, bet Die­vo pa­lai­mi­ni­mas“, – pa­aiš­ki­na šven­to­vės rek­to­rius. Ir iš­kart pri­du­ria, kad ma­lo­nė gau­na­ma ne me­cha­niš­kai su­kal­bė­jus mal­das, –bū­ti­nas są­mo­nin­gas as­me­ni­nis san­ty­kis su Die­vu, ty­ra šir­dis.

Ti­kė­ti­na, jog mal­di­nin­kų šiais Gai­les­tin­gu­mo me­tais į šven­to­vę plūs dau­giau nei pa­pras­tai. Gar­sas apie ją pa­skli­dęs po vi­są pa­sau­lį: mels­tis prie Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus pa­veiks­lo žmo­nės at­vyks­ta iš Len­ki­jos, Lat­vi­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Ita­li­jos, Ai­ri­jos, Ru­si­jos, JAV, Ka­na­dos, Is­pa­ni­jos, Pra­ncū­zi­jos. Į pa­sta­rą­ją ša­lį jau dau­giau kaip me­tus kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą penk­ta­die­nį per „Ra­dio Es­pe­ran­za“ trans­liuo­ja­mos šv. Mi­šios pra­ncū­zų kal­ba. To­mis pa­čio­mis die­no­mis nuo 19 val. vi­są nak­tį Ma­ri­jos ra­di­jo ban­go­mis klau­sy­to­jus pa­sie­kia šven­to­vė­je vyks­tan­ti ado­ra­ci­ja. „Šir­dy­je – eu­fo­ri­ja, bet pra­kti­niu po­žiū­riu su­pran­ti, kad lau­kia daug dar­bo“, – min­ti­mis apie bū­si­mus me­tus da­li­ja­si kun. Vai­das.

Pasak kun. Vaido, kiekvieno asmeninis reikalas, ką daryti einant pro bažnyčią, kai pro jos duris matyti Švenčiausiasis Sakramentas. „Gatvė nėra šventovės erdvė, bet širdimi pasisveikinkite, pasakykite: „Labas, Jėzau“, – ragina jis.

Vil­nius – gai­les­tin­gu­mo miestas

Ju­bi­lie­ji­niais me­tais ša­lia Ro­mos ir ki­tų pi­lig­ri­mų cen­trų iš­ky­la ir Lie­tu­vos sos­ti­nė – Vil­nius daž­nai va­di­na­mas gai­les­tin­gu­mo mies­tu. Čia nuo XVII am­žiaus ste­buk­lais gar­sė­ja Auš­ros Var­tų Gai­les­tin­gu­mo mo­ti­na, ke­le­rius me­tus pra­ėju­sia­me am­žiu­je gy­ve­no šv. Faus­ti­na Ko­vals­ka. Vil­niu­je ji pa­ty­rė dau­giau kaip aš­tuo­nias­de­šimt ap­si­reiš­ki­mų. Per vie­ną jų Jė­zus pa­pra­šė, kad bū­tų nu­ta­py­tas taip, kaip mo­te­ris Jį re­gi. 1934-ai­siais šio dar­bo ėmė­si Eu­ge­ni­jus Ka­zi­mi­rovs­kis, o jam po­za­vo pats pa­lai­min­ta­sis ku­ni­gas My­ko­las So­poč­ka – šv. Faus­ti­nos nuo­dėmk­lau­sys. Pa­veiks­le bal­ta tu­ni­ka vil­kin­tis Jė­zus de­ši­ne ran­ka lai­mi­na žmo­nes, o kai­re lie­čia dra­bu­žį ties šir­di­mi. Iš čia trykš­ta du spin­du­liai – balz­ga­nas, sim­bo­li­zuo­jan­tis sie­lą ap­va­lan­tį van­de­nį, ir rau­do­nas – krau­jo, sie­los gy­vy­bės sim­bo­lis.

Kiek­vie­ną die­ną 15 val. šven­to­vė­je kal­ba­ma mal­da, va­di­na­ma Die­vo Gai­les­tin­gu­mo vai­ni­kė­liu. Jį Jė­zus pa­dik­ta­vo Faus­ti­nai 1935 me­tais vie­nuo­ly­ne. Šis An­ta­kal­ny­je esan­tis me­di­nis na­me­lis taip pat iš­li­ko iki šių die­nų. Pi­lig­ri­mai ten vyks­ta pa­gerb­ti šv. Faus­ti­nos ir pal. M. So­poč­kos re­lik­vi­jų. Ži­nia apie gai­les­tin­gu­mo mies­tą Vil­nių iš­pli­to už Lie­tu­vos ri­bų, kaip pa­sa­ko­ja ku­ni­gas Vai­das, pa­de­dant šven­to­vės bend­ruo­me­nei: „Vi­sas pa­sau­lis ne­at­si­su­ko stai­ga į Vil­niu­je esan­čią Gai­les­tin­gu­mo šven­to­vę vien dėl to, kad ten bu­vo per­neš­tas pa­veiks­las. Tai bu­vo juo­das dar­bas, par­ei­ka­la­vęs daug svei­ka­tos, kan­trios mei­lės ir pa­siau­ko­ji­mo. Be bend­ruo­me­nės pa­lai­ky­mo ir mal­dos gal bū­čiau pa­lū­žęs, nes iš­ban­dy­mų ir kan­čios pa­ty­riau daug.“

Iš ty­lios šven­to­vės, ku­rio­je ado­ruo­ja­mas Šven­čiau­sia­sis Sa­kra­men­tas, į za­kris­ti­ją žmo­nės užei­na įvai­riais rei­ka­lais: ka­lė­dai­čių, pa­si­kal­bė­ti su ku­ni­gu ar čia tar­nau­jan­čio­mis vie­nuo­lė­mis iš Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus kong­re­ga­ci­jos. Pa­si­ruo­ši­mo dar­bų šven­tėms – ir Ka­lė­doms, ir Gai­les­tin­gu­mo ju­bi­lie­jui – ne­trūks­ta, tad ar pa­vyks pa­tir­ti Vil­nių kaip gai­les­tin­gu­mo mies­tą? „Kad pa­ma­ty­tum, tu­ri žvelg­ti ki­tu žvilgs­niu, – at­sa­ko ku­ni­gas Vai­das. – Gai­les­tin­gu­mo ne­pa­tir­si, kol pats šir­dy­je be jo­kių iš­im­čių ne­at­lei­si vi­siems žmo­nėms. Tik at­lei­di­mas iš­lais­vi­na ir lei­džia pri­im­ti gai­les­tin­gu­mą.“