Atsisveikinta su Sąjūdžio pirmeiviu
Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se ket­vir­ta­die­nį am­ži­no poil­sio at­gu­lė vie­nas iš Są­jū­džio pir­mei­vių, Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Ro­mual­das Ozo­las. 

Po su­nkios li­gos ba­lan­džio 6-ąją mi­ru­sio po­li­ti­ko, fi­lo­so­fo, pe­da­go­go pa­lai­kai ur­no­je į ka­pi­nes at­ga­ben­ti iš Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos sa­lės, kur 1988 me­tų bir­že­lio 3 d. bu­vo nu­tar­ta steig­ti Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio (LPS) ini­cia­ty­vi­nę gru­pę. R. Ozo­las bu­vo vie­nas iš 35 į ją iš­rink­tų žmo­nių, taip pat Są­jū­džio Sei­mo ta­ry­bos vi­ce­pir­mi­nin­kas.

Ki­tas LPS ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, sig­na­ta­ras prof. Bro­nis­lo­vas Gen­ze­lis, sa­ky­da­mas at­sis­vei­ki­ni­mo kal­bą, ap­gai­les­ta­vo, kad ti­krie­ji Są­jū­džio pir­mei­viai lie­ka še­šė­ly­je, o ly­de­riais šian­dien skel­bia­mi tie, ku­rie be­veik ne­da­ly­va­vo. R. Ozo­las pri­klau­so prie tų, ku­rie ne­pa­ra­šė nė vie­no žo­džio ne­tie­sos, ne­sa­kė nie­ko, ko ne­gal­vo­jo, ne­prik­lau­so­mai nuo uži­ma­mų pos­tų, bend­ra­žy­gį pri­si­mi­nė B. Gen­ze­lis. Dar jis iš­reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą tuo, kad prieš ke­le­tą die­nų Sei­mas ne­pri­ta­rė Tau­tos at­min­ties įsta­ty­mo pro­jek­tui. „Ma­ne pri­tren­kė, kad prieš po­rą die­nų at­mes­tas R. Ozo­lo par­eng­tas įsta­ty­mas, – kal­bė­jo sig­na­ta­ras. – Ro­mai, idė­jos, už ku­rias tu ko­vo­jai, bus įgy­ven­din­tos ir vis­kas stos į sa­vo vie­tas“.

At­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę ve­lio­nis dvi ka­den­ci­jas iš ei­lės nuo 1992 me­tų bu­vo iš­rink­tas į LR Sei­mą, 2002 m. – į Va­rė­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Da­bar­ti­nė par­la­men­to pir­mi­nin­kė Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se tei­gė, jog vi­sais sa­vo dar­bais ir spren­di­mais R. Ozo­las sau­go­jo tau­tą. Taip pat pa­brė­žė, kad jis pa­grįs­tai va­di­na­mas vie­nu Są­jū­džio ly­de­riu. „Jis bu­vo iš tų, ku­rių pri­gim­ty­je už­fik­suo­tas lais­vės ge­nas, at­me­tan­tis sa­va­nau­diš­ku­mą“, – kal­bė­jo Sei­mo va­do­vė. Kaip di­džiau­sią in­dė­lį į vi­suo­me­nės tau­ti­nės dva­sios kė­li­mą ji įvar­di­jo lai­kraš­tį „At­gi­mi­mas“, ku­rio stei­gė­ju ir vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi bu­vo Jo­niš­kė­ly­je 1939 me­tais gi­męs R. Ozo­las. Nuo 2012 me­tų jis re­da­ga­vo žur­na­lą „Nep­rik­lau­so­my­bės są­siu­vi­niai“. Pa­sak L. Grau­ži­nie­nės, at­ei­ties kar­tos pa­vel­di lai­kui ne­pa­val­džią jo iš­min­tį.

„Sto­vint prie Ro­mual­do Ozo­lo ka­po ga­li­ma il­gai var­din­ti jo nu­veik­tus dar­bus ir nuo­pel­nus Lie­tu­vai, bet jis bu­vo žmo­gus, no­rė­jęs kad bū­tų kal­ba­ma iš es­mės“, – sa­vo vie­šą pa­si­sa­ky­mą pra­dė­jo ki­tas ve­lio­nio bend­ra­žy­gis, taip pat LPS ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, fi­lo­so­fas prof. Vy­tau­tas Radž­vi­las. To­ji es­mės, kaip tei­gė jis, yra žmo­gaus ran­gas. Ne jo su­kaup­tas tur­tas, užim­ta vi­suo­me­ni­nė pa­dė­tis ar ei­tos po­li­ti­nės par­ei­gos, o pa­siek­ta dva­si­nė aukš­tu­ma. Kiek­vie­no­je tau­to­je at­si­ran­da sau­je­lė tų, ku­rie tu­ri „ste­buk­lin­gą ga­lią steig­ti pa­sau­lius“, kal­bė­jo V. Radž­vi­las: „Y­pa­tin­gas R. Ozo­lo ran­gas ir yra toks, kad vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą jis stei­gė sa­vo bran­giau­sią kū­di­kį – Lie­tu­vą. To­dėl šis ne tik po­li­ti­kas, bet ir vi­zio­nie­rius, pir­miau­sia bu­vo mo­ky­to­jas. Dar la­bai se­niai jis bu­vo vie­nas iš ne­dau­ge­lio, pra­dė­ju­sių ne­ap­sa­ko­mai su­nkų dar­bą, ku­rį kaž­kam rei­kė­jo nu­veik­ti po to, kai Lie­tu­va bu­vo su­nai­kin­ta“.

Anot fi­lo­so­fo, R. Ozo­las pats su­nkiai mo­kė­si ir ki­tus mo­kė įvar­din­ti Lie­tu­vą. Dėl to jo kal­ba daug kam at­ro­do su­dė­tin­ga, ta­čiau tai esą na­tū­ra­lu, nes ve­lio­nis „Lie­tu­vos min­tį ir žo­dį kū­rė be­veik ab­so­liu­čio­je vie­nat­vė­je“. R. Ozo­las, bend­ra­žy­gio V. Radž­vi­lo tei­gi­mu, bu­vęs ir di­dis stra­te­gas bei va­das, „aš­triu kaip skus­tu­vas pro­tu“ ras­da­vęs iš­ei­tis, tiks­lius žo­džius įvar­din­ti tam, ką rei­kia da­ry­ti: „To­dėl ga­liau­siai mes at­ėjo­me į sa­vo sva­jo­nių taš­ką – ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą“. Ki­taip nei dau­ge­liui, R. Ozo­lui bu­vo aiš­ku, kam rei­ka­lin­ga vals­ty­bė, kal­bė­jo fi­lo­so­fas, tai sky­das tau­tai gin­ti. Pa­sak jo, R. Ozo­las iš­gy­ve­no, kad tau­ta tirps­ta, ta­čiau ti­kė­jo, kad „be­sib­laš­kan­ti ir pa­si­me­tu­si Lie­tu­va su­grįš į sa­ve“. V. Radž­vi­lo tei­gi­mu, kiek­vie­nas do­ras Lie­tu­vos žmo­gus ge­di ir il­gi­si mi­ru­sio sig­na­ta­ro, nes iš jo švy­tė­ju­si lais­vė.

„Rei­kė­tų la­bai aiš­kiai pos­tu­luo­ti na­cio­na­liz­mą kaip al­ter­na­ty­vą li­be­ra­liz­mui, ir iš­aiš­kin­ti, kad tai nė­ra nu­si­kals­ta­mas da­ly­kas, o vie­nin­te­lė šia­me pa­sau­ly­je da­bar su­sik­los­čiu­sio­je si­tua­ci­jo­je hu­ma­niš­ku­mo ir ga­li­my­bės žmo­gui bū­ti žmo­gu­mi prie­bė­ga. Tik­tai. Jei­gu gal­vo­si­me apie struk­tū­ras, ku­rias ga­li su­kur­ti na­cio­na­li­nių in­te­re­sų gy­ni­mo la­bui su­si­tel­kę žmo­nės“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos žinioms“ 2014 me­tais sa­kė R. Ozo­las, pa­klaus­tas apie Lie­tu­vai siū­lo­mą ke­lią.