Atsisveikiname su Lietuvos didvyriu
Šian­dien An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se, vals­ty­bės va­do­vų pa­nteo­ne, am­ži­no­jo poil­sio at­guls par­ti­za­no, Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) gy­ny­bos pa­jė­gų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kai. Jau­trus at­sis­vei­ki­ni­mas su mū­sų ša­lies did­vy­riu ta­po dar vie­nu pri­mi­ni­mu, kaip rei­kia my­lė­ti Tė­vy­nę ir dėl jos au­ko­tis.

Tūkstančiai lietuvių šeštadienį per valstybines laidotuves atidavė pagarbą partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui.

Minia žmonių nuo ryto rinkosi Šventų Jonų bažnyčioje, kur buvo pašarvotas Lietuvos trispalve apdengtas pokario kovų didvyrio karstas.

Iškilmingai lydimas karių, jis vėliau buvo pervežtas į Vilniaus katedrą, kur surengtos šv. Mišios.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas per pamaldas sakė, kad laisvės kovotojas visada laikėsi savo pažado Dievui ir Tėvynei.

„Jo auka ir mums nešė daug vaisių, padėjo, kad ir mes galėtume džiaugtis laisvės dovana“, – sakė arkivyskupas.

„Reiškiu užuojautą artimiesiems – ne tik dėl netekties, bet kad taip ilgai turėjome laukti palydėti į krikščionišką laidojimą vietą. Reiškiu pagarbą mūsų valstybės ir kariuomenės atstovams ir visai mūsų tautai. Šiandien palydime tikrai tautos didvyrį“, – teigė G. Grušas.

Laidotuvių tiesioginę transliaciją žiūrėkite čia.

Vilniuje vakar prasidėjo su sovietų okupacija kovojusio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija. Trispalve apdengtas laisvės kovotojo karstas ryte buvo atvežtas į Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčią. Palaikus pasitiko artimieji, kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, pašventino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Adolfui Ramanauskui-Vanagui tariamas paskutinis „sudie“ primena skaudžią mūsų tautos istoriją, kovas už Lietuvos nepriklausomybę, patriotus, Tėvynę vertinusius labiau nei savo gyvenimą.

A. Ramanauskui-Vanagui tariamas paskutinis „sudie“ primena skaudžią mūsų tautos istoriją, kovas už Lietuvos nepriklausomybę, patriotus, iki paskutinio atodūsio Tėvynę vertinusius labiau nei savo gyvenimą, ir tapo dar viena galimybe pagerbti partizanų atminimą.

Su sovietų žiauriai nukankintu partizanų vadu atsisveikinę jo šeimos nariai, kovų už Lietuvos laisvę bendražygiai, politikai, Bažnyčios hierarchai, kariškiai kalbėjo apie A. Ramanausko-Vanago pasiaukojimą ir didžiausios pagarbos vertą kovą už mūsų visų laisvę.

Kovų už laisvę simbolis

A. Ramanausko-Vanago vienintelė dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė sakė, kad visuomenė atsisveikina su kovojusios Lietuvos vadovu, o ji – su tėveliu. „Šiandien išgyvenu labai plačią jausmų skalę. Baigsis tas nežinojimas, tas ilgas kelias, kai vyliausi, tikėjausi, kad surasime, kad bus kapas. Iš tikrųjų ta diena atėjo, turėsime kapą. Turėsiu aš, turės Lietuva, turės ir tie žmonės, kurie savo artimųjų gal dar nesurado, bet viliasi surasti. Šis kapas ir bus tų kovų už laisvę, nepriklausomybę simbolis“, – kalbėjo ji.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė tikisi, jog istorijai atsivers visa tiesa, o žmonės, kurie aukojosi, žuvo dėl Lietuvos, bus pavyzdys jaunimui, kaip reikia aukotis dėl Tėvynės, atiduoti visas jėgas jos gerovei, saugoti savos istorijos garbę, kad ateinančios kartos žinotų, kaip buvo atkovota Lietuvos laisvė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad laidojame savo didvyrį, mūsų laisvės simbolį. „Matome neapykantos pliūpsnius net ir dabartinėje Rusijoje, ji nukreipta į mus – laisvą, demokratišką ir nepriklausomą valstybę. Tai dar kartą įrodo, kad net vienas žmogus valstybės istorijoje gali būti toks svarbus ir tiek daug padaryti“, – kalbėjo šalies vadovė.

Partizanų vado atminimą pagerbusi prezidentė Dalia Grybauskaitė su jo artimaisiais. / Prezidento kanceliarijos (Roberto Dačkaus) nuotrauka

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad A. Ramanauskas-Vanagas atliko išskirtinį vaidmenį mūsų laisvės kovose. „Manau, tai yra mūsų tautos, mūsų laisvės kovotojų pergalės diena, nes žmogus bus palaidotas kaip dera, pažymint prasmingą, galiausiai tikslą pasiekusią mūsų partizanų kovą“, – teigė jis.

Mėgo pokštauti

A. Ramanausko-Vanago bendražygis, paskutinis Pietų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis-Tigras akcentavo kovos draugą turėjus puikų humoro jausmą, pokštavus. „Gerai prisimenu – laikydavau žvakutę nakties metu prie laužo, jis iš parabelio (pistoleto) šaudavo. Bet ten, žinoma, buvo užkišta tik popierėliais. Aš tuo metu žvakutę užspausdavau. Visi galvodavo: ale, ir taiklumas, kaip tu nesibijojai? Aš sakydavau, jog esu užtikrintas, kad jis yra taiklus, ir nepataikys į mano ranką“, – prisiminimais dalijosi jis.

J. Jakavonis-Tigras papasakojo ir apie dar vieną J. Ramanausko-Vanago pokštą. Sutarus su kuriuo nors partizanu ir muilu užrašius jam ant rankos kokius nors žodžius, o vėliau prie laužo patrynus šią vietą pelenais, išryškėdavo kuriam nors kitam partizanui skirta „pranašystė“.

Išsipildęs istorinis teisingumas

„Čia mūsų vadas“, – apie A. Ramanauską-Vanagą sakė kariuomenės vadas generolas leitenantas J. V. Žukas. Anot jo, partizanų lyderis mūsų visuomenei, Lietuvos kariuomenei, ypač jauniesiems kariams, yra labai gražus pavyzdys. „Tai labai gražus savo pareigos, priesaikos vykdymo supratimas, jos vykdymas iki galo, pasiaukojimas dėl savo šalies“, – kalbėjo J. V. Žukas.

Vilniaus arkivyskupas G. Grušas pabrėžė, kad krikščioniškos A. Ramanausko-Vanago laidotuvės yra pergalės simbolis. „Istorinis teisingumas, kad žmogus, kuris paaukojo savo gyvenimą, pasiaukojo Tėvynei ir tarnavo mylėdamas Dievą ir Tėvynę, būtų krikščioniškai palaidotas. Mūsų valstybei tai yra mūsų pergalės, laisvės ženklas“, – sakė jis.

G. Grušo teigimu, Katalikų bažnyčia visada kovojo išvien su tauta, taip pat ir pasibaigus partizaniniam judėjimui. „Bažnyčia visada eidavo su tauta, visada buvo už žmogaus laisvę, žmogaus teises – tai yra viena kovų, kurias Bažnyčia išlaikė po rezistencijos kovų su „Katalikų bažnyčios kronika“ ir tolesniais žygiais iki Sąjūdžio kartu“, – priminė Bažnyčios hierarchas.

Niekada neišdavė Lietuvos

1918 metais JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas. Sovietams okupavus Lietuvą, jis įsitraukė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

Kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 metų vasario 16 dieną jis pasirašė LLKS deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino ją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu. Šiuo dokumentu LLKS paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.

Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja partizanų vadovybe, A. Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi ir rašė atsiminimus „Partizanų gretose“. Jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė itin daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 metais užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko-Vanago paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 metų spalio 12 dieną A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti bei suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės jis buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens.

Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“ A. Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 metų rugsėjo 24–25 dienomis Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Lapkričio 29 dieną Vilniuje partizanų vadas buvo sušaudytas. Jo palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.