AT: Darbo partija turėjo atsakyti už „juodąją buhalteriją“
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas, iš­nag­ri­nė­jęs ka­sa­ci­nę by­lą dėl Dar­bo par­ti­jos ir jos va­do­vų, kons­ta­ta­vo, kad ju­ri­di­nio as­mens (po­li­ti­nės par­ti­jos) reor­ga­ni­za­vi­mas nė­ra pa­grin­das ne­tai­ky­ti bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, tei­gia­ma pra­ne­ši­me spau­dai.

Pir­mą kar­tą teis­mų pra­kti­ko­je bu­vo spręs­tas reor­ga­ni­zuo­tos po­li­ti­nės par­ti­jos bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Dėl šios prob­le­mos su­dė­tin­gu­mo Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­ja­me Teis­me bu­vo su­da­ry­ta Bau­džia­mų­jų ir Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus iš­plės­ti­nė sep­ty­nių tei­sė­jų ko­le­gi­ja, ku­ri kons­ta­ta­vo, kad „ju­ri­di­nio as­mens reor­ga­ni­za­vi­mas pats sa­vai­me ne­reiš­kia, jog po reor­ga­ni­za­ci­jos įsteig­tas nau­jas ju­ri­di­nis as­muo ne­ga­li at­sa­ky­ti bau­džia­mą­ja tvar­ka“.

Pa­sak Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, dėl ga­li­my­bės tai­ky­ti bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę tu­ri bū­ti spren­džia­ma įver­ti­nus vi­su­mą reikš­min­gų ap­lin­ky­bių: ar ju­ri­di­nio as­mens reor­ga­ni­za­vi­mu ne­sie­kia­ma vien tik iš­veng­ti bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, ar yra pa­da­ry­tų nu­si­kals­ta­mų vei­kų ry­šys su nau­jo­jo ju­ri­di­nio as­mens vyk­do­ma veik­la, ar ki­ti reor­ga­ni­za­vi­mo me­tu su­si­jun­gę ju­ri­di­niai as­me­nys ži­no­jo apie pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mas vei­kas, bu­vo su­in­te­re­suo­ti ja ir to­kios vei­kos re­zul­ta­tais bei kt.

Pa­da­ręs iš­va­dą, kad Dar­bo par­ti­jos reor­ga­ni­za­vi­mas pats sa­vai­me ne­už­ker­ta klau­si­mo po reor­ga­ni­za­vi­mo nau­jai įsteig­tos po­li­ti­nės par­ti­jos bau­džia­ma­jai at­sa­ko­my­bei, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas nu­sta­tė, kad dėl kal­ti­ni­mų by­lo­je yra su­ėję bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės se­na­ties ter­mi­nai. Net ir pa­tvir­ti­nus reor­ga­ni­zuo­tos Dar­bo par­ti­jos bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės ga­li­my­bę, ap­kal­ti­na­ma­sis nuo­spren­dis ne­be­ga­lė­tų bū­ti pri­im­tas, to­dėl by­los grą­ži­ni­mas iš nau­jo nag­ri­nė­ti ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mui ne­bė­ra tiks­lin­gas.

At­mes­da­mas Dar­bo par­ti­jos, Vik­to­ro Us­pas­ki­cho, Vy­tau­to Gap­šio, pro­ku­ro­ro bei Vil­niaus aps­kri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos ka­sa­ci­nius skun­dus, Teis­mas pa­si­sa­kė dėl itin reikš­min­gų bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo aiš­ki­ni­mo ir tai­ky­mo klau­si­mų. Teis­mas pri­ėjo prie iš­va­dos, kad by­lo­je V. Us­pas­ki­chas, V. Gap­šys ir M. Liut­ke­vi­čie­nė pa­grįs­tai nu­teis­ti už ap­gau­lin­gą bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos tvar­ky­mą.

V. Us­pas­ki­cho ty­čia ap­gau­lin­gai tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­nę aps­kai­tą, pa­sak Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, yra aki­vaiz­di įver­ti­nus teis­mų nu­sta­ty­tą nu­si­kals­ta­mos vei­kos me­cha­niz­mą ir fak­ti­nius by­los duo­me­nis. „Į­ro­dy­mų vi­su­ma lei­džia da­ry­ti pa­grįs­tą iš­va­dą dėl ty­čios bu­vi­mo par­ti­jos va­do­vo, nu­teis­to­jo V. Us­pas­ki­cho, kaip ap­gau­lin­gos bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos or­ga­ni­za­to­riaus, vei­ko­je“, – pa­žy­mi­ma nu­tar­ty­je.

At­mes­da­mas V. Us­pas­ki­cho ar­gu­men­tus, kad jis tei­sė­tai įga­lio­jo ki­tus as­me­nis už­siim­ti Dar­bo par­ti­jos bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos tvar­ky­mu ir tin­ka­ma aps­kai­tos kon­tro­le, pats jo­kių su tuo su­si­ju­sių veiks­mų ne­at­li­ko, į aps­kai­tos ve­di­mo pro­ce­dū­ras ne­si­ki­šo, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad pa­gal Bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos įsta­ty­mą įmo­nės va­do­vas yra at­sa­kin­gas už bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos or­ga­ni­za­vi­mą, o ne tvar­ky­mą. Tai, kad va­do­vas ne­si­do­mi įmo­nės veik­la, ne­at­lei­džia jo nuo at­sa­ko­my­bės dėl įsta­ty­muo­se nu­sta­ty­tų par­ei­gų ne­at­li­ki­mo ar ne­tin­ka­mo at­li­ki­mo.

By­los duo­me­nys lei­do pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad V. Us­pas­ki­chas or­ga­ni­za­vo ap­gau­lin­gą bu­hal­te­ri­nę aps­kai­tą ir kad ne­ofi­cia­lių pa­ja­mų ir iš­lai­dų aps­kai­ty­mas ne­ofi­cia­lio­je aps­kai­to­je bu­vo rei­ka­lin­gas ap­gau­lin­gos aps­kai­tos or­ga­ni­za­to­riams – Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­kui V. Us­pas­ki­chui ir už par­ti­jos ūki­nę fi­nan­si­nę veik­lą tuo lai­ko­tar­piu fak­tiš­kai at­sa­kin­gam as­me­niui, dėl ku­rio bau­džia­mo­ji by­la ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­me iš­skir­ta, pri­iman­tiems spren­di­mus dėl to­kių pi­ni­gi­nių lė­šų ga­vi­mo ir pa­nau­do­ji­mo. Tik to­kiu bū­du jiems bu­vo įma­no­ma kon­tro­liuo­ti par­ti­jos bu­hal­te­ri­nė­je aps­kai­to­je ne­aps­kai­to­mų pi­ni­gi­nių lė­šų ga­vi­mą ir pa­nau­do­ji­mą.

At­mes­da­mas M. Liut­ke­vi­čie­nės ar­gu­men­tus, kad ji ne­ve­dė „juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos“, jos ne­or­ga­ni­za­vo ir ne­pri­si­dė­jo prie jos tvar­ky­mo, o tik vyk­dė bu­hal­te­rės par­ei­gas, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad ji, bū­da­ma par­ti­jos iž­di­nin­kė, tu­rė­da­ma uni­ver­si­te­ti­nį iš­si­la­vi­ni­mą ir pa­tir­tį fi­nan­sų sri­ty­je, ži­no­jo ir su­pra­to, kad Dar­bo par­ti­jo­je bu­vo ve­da­ma dvi­gu­ba bu­hal­te­ri­ja, kad par­ti­jo­je eg­zis­ta­vo pa­ja­mos ir iš­lai­dos, ku­rios ne­bu­vo įtrau­kia­mos į ofi­cia­lią aps­kai­tą, o jos ve­da­ma aps­kai­ta ne­ats­pin­dė­jo vi­sų Dar­bo par­ti­jos pa­ja­mų ir iš­lai­dų.

At­mes­da­mas V. Gap­šio ar­gu­men­tus, kad jo par­ei­gos Dar­bo par­ti­jo­je ne­bu­vo su­si­ju­sios su bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos or­ga­ni­za­vi­mu ir ve­di­mu, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas nu­ro­dė, kad jis, bū­da­mas par­ti­jos at­sa­kin­ga­sis se­kre­to­rius, tu­rė­da­mas įga­lio­ji­mus veik­ti par­ti­jos var­du ir duo­ti ki­tiems as­me­nims nu­ro­dy­mus, ži­no­da­mas, kad par­ti­jo­je ne vi­sos pi­ni­gi­nės lė­šos yra ofi­cia­liai aps­kai­to­mos, da­vė nu­ro­dy­mus N. Ste­po­na­vi­čiū­tei, iš pas jį ne­ofi­cia­liai aps­kai­to­mų lė­šų ap­mo­kė­ti ku­ro iš­lai­das, su­si­ju­sias su par­ti­jos veik­la, ir te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų iš­lai­das, tei­kia­mas Dar­bo par­ti­jai bei jos sky­riams, esant su­da­ry­toms su­tar­tims ne su ju­ri­di­niu, o su fi­zi­niu as­me­niu (V. Gap­šiu).

Dėl to­kių jo veiks­mų iš da­lies ne­bu­vo ga­li­ma nu­sta­ty­ti Dar­bo par­ti­jos 2004–2006 m. tur­to, įsi­pa­rei­go­ji­mų dy­džio ir struk­tū­ros. 2004 m. lie­pos 13 d.-2006 m. ge­gu­žės 17 d. lai­ko­tar­piu V. Gap­šys tu­rė­jo jam su­teik­tus įga­li­ni­mus veik­ti Dar­bo par­ti­jos var­du, spręs­ti par­ti­jos veik­los or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mus. Pa­gal Dar­bo par­ti­jos cen­tri­nės būs­ti­nės struk­tū­rą, jo­je nu­sta­ty­tą hie­rar­chi­ją jis tu­rė­jo tei­sę duo­ti tam ti­krus nu­ro­dy­mus ki­tiems as­me­nims ir, kaip nu­sta­ty­ta šio­je by­lo­je, to­kius nu­ro­dy­mus, su­si­ju­sius su ap­gau­lin­ga bu­hal­te­ri­ne aps­kai­ta, da­vė, to­dėl tin­ka­mai bu­vo pri­pa­žin­tas šios nu­si­kals­ta­mos vei­kos bend­ri­nin­ku.

Ta­čiau ka­sa­ci­nis teis­mas, lai­ky­da­ma­sis tai­syk­lės, kad griež­tes­nis įsta­ty­mas ne­tu­ri at­ga­li­nio vei­ki­mo ga­lios, pa­nai­ki­no su­nki­nan­čią ap­lin­ky­bę, kad nu­si­kal­ti­mą pa­da­rė or­ga­ni­zuo­ta gru­pė, ir pa­li­ko pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo nu­sta­ty­tą ap­lin­ky­bę, kad nu­si­kal­ti­mą pa­da­rė bend­ri­nin­kų gru­pė.

Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas taip pat nag­ri­nė­jo, ko­kiais kri­te­ri­jais rem­da­ma­sis teis­mas tu­ri at­ri­bo­ti BK 182 straips­ny­je nu­ma­ty­tą tur­ti­nį nu­si­kal­ti­mą – su­kčia­vi­mą nuo BK 220 straips­ny­je nu­ma­ty­to nu­si­kal­ti­mo fi­nan­sų sis­te­mai – ne­tei­sin­gų duo­me­nų apie pa­ja­mas, pel­ną ar tur­tą pa­tei­ki­mą vals­ty­bės įga­lio­tai ins­ti­tu­ci­jai, sie­kiant iš­veng­ti mo­kes­čių.

Pro­ku­ro­ras, per­duo­da­mas by­lą teis­mui, dėl šių veiks­mų V. Us­pas­ki­chą, V. Gap­šį ir M. Liut­ke­vi­čie­nę kal­ti­no pa­gal BK 220 straips­nį, ta­čiau pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­me pa­tei­kė pra­šy­mą keis­ti kal­ti­ni­mus ir vei­ką (ne­kei­čiant fak­ti­nių ap­lin­ky­bių) kva­li­fi­kuo­ti pa­gal BK 182 straips­nio 2 da­lį. Pra­šy­mas keis­ti kal­ti­ni­mą bu­vo pa­teik­tas 2012 m. spa­lio 26 d., t. y. nuo nu­si­kals­ta­mos vei­kos pra­ėjus dau­giau kaip pen­ke­riems me­tams ir pa­si­bai­gus ap­kal­ti­na­mo­jo nuo­spren­džio pri­ėmi­mo se­na­ties ter­mi­nams dėl BK 220 straips­ny­je nu­ma­ty­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos.

By­lą nag­ri­nė­ju­si Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja su­ti­ko su ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo iš­va­da, kad V. Us­pas­ki­cho, V. Gap­šio ir M. Liut­ke­vi­čie­nės vei­ka ven­giant GPM ir VSD įmo­kų ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma su­kčia­vi­mu. Teis­mas nu­ro­dė, kad to­kie veiks­mai ga­lė­tų ati­tik­ti ne­tei­sin­gų duo­me­nų apie pa­ja­mas, pel­ną ar tur­tą pa­tei­ki­mo nu­si­kal­ti­mą, ta­čiau dėl jo yra su­ėję se­na­ties ter­mi­nai.

Teis­mas sa­vo nu­tar­ty­je at­krei­pė dė­me­sį į su­kčia­vi­mo ir nu­si­kals­ta­mų vei­kų fi­nan­sų sis­te­mai skir­tu­mus. Bet ku­ris mo­kes­čių ne­su­mo­kė­ji­mas sa­vai­me ne­ga­li reikš­ti su­kčia­vi­mo. Spren­džiant dėl šių nu­si­kal­ti­mų at­sky­ri­mo at­siž­vel­gia­ma į kė­si­ni­mo­si ob­jek­tą, ati­tin­ka­mo mo­kes­čio reg­la­men­ta­vi­mo spe­ci­fi­ką, nau­do­ja­mos ap­gau­lės po­bū­dį, gro­bi­mo po­žy­mių bu­vi­mą ar ne­bu­vi­mą, ty­čios tu­ri­nį. „Suk­čia­vi­mas – tai nu­si­kal­ti­mas, ku­riuo kė­si­na­ma­si į nuo­sa­vy­bę, tur­ti­nes tei­ses ir tur­ti­nius in­te­re­sus. Ne­tei­sin­gų duo­me­nų apie pa­ja­mas, pel­ną ar tur­tą pa­tei­ki­mas vals­ty­bės įga­lio­tai ins­ti­tu­ci­jai sie­kiant nu­slėp­ti mo­kes­čius – tai nu­si­kal­ti­mas, ku­riuo kė­si­na­ma­si į fi­nan­sų sis­te­mą“, – ak­cen­tuo­ja Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas.

Ne­tei­sin­gų duo­me­nų apie Dar­bo par­ti­jos dar­buo­to­jų ir ki­tų as­me­nų gau­tas pa­ja­mas tei­ki­mas Vil­niaus aps­kri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos Vil­niaus sky­riui ir VSDFV Vil­niaus sky­riui nu­lem­tas fak­to, kad par­ti­jos veik­lo­je bu­vo nau­do­ja­mos ne­nus­ta­ty­tos kil­mės ne­aps­kai­ty­tos lė­šos, iš jų bu­vo mo­ka­mas ne­ofi­cia­lus dar­bo už­mo­kes­tis ir pre­mi­jos dar­buo­to­jams, au­to­ri­niai at­ly­gi­ni­mai at­li­kė­jams, pa­kvies­tiems į par­ti­jos or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius, po­li­ti­nių kon­sul­ta­ci­jų, įvai­rių pa­slau­gų ap­mo­kė­ji­mas ir ki­tos iš­mo­kos fi­zi­niams as­me­nims, nuo ku­rių tu­ri bū­ti su­mo­ka­mi gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tis ir so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kos. Mo­kes­ti­nė ne­prie­mo­ka, ku­ri su­si­da­ro dėl ne­ofi­cia­liai iš­mo­kė­tų su­mų ne­aps­kai­ty­mo ir pa­ja­mų ne­dek­la­ra­vi­mo, yra to­kio ne­tei­sė­to fi­nan­sų tvar­ky­mo pa­sek­mė.

Ta­čiau mo­kes­čių, ku­rių bu­vo ven­gia­ma šio­je by­lo­je, tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas ne­reiš­kia ga­li­my­bės pre­ten­duo­ti į jų su­sig­ra­ži­ni­mą ar­ba ki­to­kį kom­pen­sa­vi­mą, tai­gi biu­dže­to lė­šos gro­bia­mos ne­bu­vo. Ap­gau­lė pa­si­reiš­kė tuo, kad VMI ir VSDFV bu­vo tei­kia­mos dek­la­ra­ci­jos ir at­as­kai­tos, ku­rio­se bu­vo su­ma­žin­tos ar­ba iš vi­so ne­nu­ro­dy­tos rea­liai as­me­nims iš­mo­kė­tos su­mos (pa­ja­mos), esan­čios ap­mo­kes­ti­ni­mo da­ly­ku. Vien tai, kad nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je yra di­des­nės ne­aps­kai­ty­tų bu­hal­te­ri­nė­je aps­kai­to­je pa­ja­mų ir iš­veng­tų GPM bei VSD įmo­kų su­mos, di­des­nis kie­kis as­me­nų, ku­riems bu­vo mo­ka­mas ne­ofi­cia­lus dar­bo už­mo­kes­tis ir au­to­ri­niai at­ly­gi­ni­mai, sa­vai­me ne­reiš­kia, kad nu­si­kal­ti­mas fi­nan­sams virs­ta tur­ti­niu nu­si­kal­ti­mu.

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas at­me­tė pro­ku­ro­ro ar­gu­men­tą, kad Dar­bo par­ti­ja at­li­ko ir tu­ri bū­ti nu­baus­ta už su­kčia­vi­mą, nes ap­gau­le ga­vo do­ta­ci­jas, Vy­riau­sia­jai rin­ki­mų ko­mi­si­jai nu­slėp­da­ma ap­lin­ky­bes apie ne­tei­sė­tą par­ti­jos fi­nan­sa­vi­mą. Įver­ti­nęs do­ta­ci­jos ga­vi­mą bau­džia­mo­sios tei­sės pra­sme, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas nu­ro­dė, kad vals­ty­bės biu­dže­to asig­na­vi­mų (do­ta­ci­jų ir kom­pen­sa­ci­jų) po­li­ti­nėms par­ti­joms sky­ri­mą vi­sų pir­ma le­mia gau­ti rin­kė­jų bal­sai.

Bū­tent rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mas, iš­reikš­tas per rin­ki­mus, pa­gal ku­rių re­zul­ta­tus pa­skirs­to­mos vals­ty­bės biu­dže­to lė­šos po­li­ti­nėms par­ti­joms, yra es­mi­nis ir reikš­min­gas kri­te­ri­jus, le­mian­tis po­li­ti­nių par­ti­jų tei­sę gau­ti vals­ty­bės biu­dže­to asig­na­vi­mus bei kon­kre­čią šios tei­sės apim­tį. Teis­mas at­krei­pė dė­me­sį į ap­lin­ky­bę, kad jau vyks­tant bau­džia­ma­jam pro­ce­sui VRK pri­ėmė dar ke­lis spren­di­mus skir­ti do­ta­ci­jas Dar­bo par­ti­jai, t. y. šios par­ti­jos tei­sė gau­ti do­ta­ci­jas jo­kio­mis tei­si­nė­mis prie­mo­nė­mis, ku­rios įpa­rei­go­ja VRK spręs­ti tei­sės į do­ta­ci­jas klau­si­mus, ne­bu­vo su­var­žy­ta.

Ta­čiau Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas pa­li­ko ne­pa­keis­tą teis­mų spren­di­mą, ku­riuo Dar­bo par­ti­jai skir­tos do­ta­ci­jos bu­vo grą­žin­tos į vals­ty­bės biu­dže­tą. Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad ne­ga­li bū­ti su­da­ry­tos są­ly­gos es­mi­nius įsta­ty­mų pa­žei­di­mus pa­da­riu­sioms po­li­ti­nėms par­ti­joms gau­ti fi­nan­sa­vi­mą iš vals­ty­bės. Ka­dan­gi šiurkš­čių po­li­ti­nių par­ti­jų fi­nan­sa­vi­mo tvar­kos pa­žei­di­mų nu­sta­ty­mas, jei tai ne­su­si­ję su nu­si­kals­ta­mos vei­kos po­žy­mių kons­ta­ta­vi­mu, ir do­ta­ci­jų grą­ži­ni­mo klau­si­mo spren­di­mas nė­ra bau­džia­mą­ją by­lą nag­ri­nė­jan­čio ka­sa­ci­nio teis­mo kom­pe­ten­ci­ja, šis gin­čas tu­ri bū­ti iš­spręs­tas po­li­ti­nių par­ti­jų fi­nan­sa­vi­mo kon­tro­lės prie­mo­nė­mis.