Artėjančios Vasario 16-o­sios proga – kelios pozityviosios psichologijos idėjos
Pa­sta­ruo­ju me­tu vie­toj ska­ti­ni­mų tap­ti am­ži­nai džiū­gau­jan­čiu te­le­ta­biu iš gy­ve­ni­mo bū­do tre­ne­rių iš­gir­si to­kį pa­ta­ri­mą: ne­ga­ty­vų mąs­ty­mą keis­ti ne­utra­liu. Toks mąs­ty­mas sie­ja­mas su di­des­niu ob­jek­ty­vu­mu ir aukš­tes­niu emo­ci­niu in­te­lek­tu. 

Šis pratimas yra naudingas tiek nuolatiniams į radijo laidas skambinantiems bambekliams, tiek užkietėjusiems patriotams optimistams, kurie rizikuoja nekreipti dėmesio į problemas. Tad kaip lietuviškame kontekste mąstant apie pastarąsias galima nusiimti mūsų taip mėgstamą tragizmo kaukę?

Dar kartą: nevenkime nusileisti ir į mikrolygmenį: kodėl turėtume virkauti, kad kaimynas (na gerai, daug kaimynų…) laimę ir savirealizaciją rado svetur?

Iš „vagių“ Lietuvos – į kiek sąžiningesnę Lietuvą. Taip taip, čia vėl kalbama apie tuos užsilikusius sovietinius korupcijos pūlinius, dėl kurių valstybėje „viskas yra blogai“. Tikėdamiesi šiuos pūlinius aptikti visur ir visada, kartais nejučia pereiname į… paranoją. Štai, 2017 m. „Eurobarometro“ duomenimis, 24 proc. lietuvių teigė, kad korupcija daro įtaką jų kasdieniam gyvenimui, tačiau tik 8 proc. nurodė per pastaruosius metus susidūrę su konkrečiomis korupcijos apraiškomis: tai yra 17 procentinių punktų mažesnis rodiklis negu 2013 m., didžiausias pokytis ES. Be to, 2016 m. „Transparency International“ korupcijos reitingų lentelėje užėmėme 38 vietą iš 176, gerokai pralenkdami ne tik visokias besivystančio pasaulio šalis, bet ir Čekiją (47 vieta), Pietų Korėją (52 vieta) ar Vengriją (57 vieta). Na, gal ir ne dyvai tokie rodikliai, bet užtat naudingi, norint išsivaduoti iš tos „visi viską vagia“ inercijos.

Iš „bedarbės“ Lietuvos – į erdvesnę savirealizacijos Lietuvą. Vėliausiai 2019 m. pradžioje Lietuvoje nedarbo lygis grįš į prieškrizinį, teigiama Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje. Be to, 2017 m. šalyje buvo užfiksuotas 5,3 procentinio punkto didesnis darbingumas negu gūdžiais prieškriziniais 2007 m. Tiesa, prie šių visai jau gražių skaičių prisideda ir iš Lietuvos emigruojantys asmenys, kuriems darbo nepavyko susirasti čia, tačiau žvelgiant iš platesnės perspektyvos – ar užsienyje įsidarbinęs žmogus yra blogesnis variantas negu nepatenkintas vietoje užsisėdėjęs bedarbis, siurbiantis ir taip negausius lietuviškų socialinių išmokų šaltinius? Apskritai mažesnė rinka ir kartu mažesnė konkurencija taip pat gali tapti privalumu labiau išsilavinusiems ir labiau patyrusiems: tų pačių kompetencijų jaunuolis Lietuvoje esančioje įmonėje pasistengęs ims ir įkops į aukštą vadovaujamą postą, bet jeigu jis labai labai norės dirbti Londono Sityje – strikinės iš džiaugsmo vien gavęs mokamą praktiką. Pamėginkite patys, jeigu netikite.

Be to, Lietuvoje pradėti verslą tikrai nėra taip sunku, kaip atrodo. O lyginant su pasauliniu kontekstu – netgi visai nesunku. Iš 190 pasaulio šalių Lietuva yra 16 pagal palankias verslo veikimo sąlygas ir 27 pagal lengvumą pradėti verslą. Naujienų portaluose šmėkščioja visai nemaža istorijų apie verslius ir kūrybingus lietuvius, ypač grįžusius iš užsienio, – tai tikrai dėmesio labiau­ verti „skaitalai“ negu kriminalinių įvykių suvestinės ar vietinių žvaigždučių kivirčai. O rinkos mažumas gali tapti ir privalumu: Lietuvoje tebėra daug nepanaudotų nišų ir čia palyginti nesunku tapti inovatyviais rinkos „pirmaisiais“ ir vėliau šią etiketę gudriai panaudoti reklamuojantis.

Iš „nykstančios“ Lietuvos – į šiek tiek kompaktiškesnę ir gal net laimingesnę Lietuvą. O čia kiek kebliau, nes demografinės prognozės, kaip visuomet, Lietuvai ne pačios palankiausios: 2017 m. „Eurostat“ duomenimis, XXI a. einant link pabaigos gyventojų skaičiumi tapsime panašesni į Latviją ir Estiją. Kita vertus, Lietuvai žadamas ir šioks toks gimstamumo didėjimas – iki 1,9 vaiko moteriai. Vaikų daugiau susilaukti turėtų ir karjeros laiptais kopiančios moterys, o ir palankios vaikams auginti motinystės ir tėvystės atostogų tvarkos keisti kol kas neplanuojama. Palyginkime: Suomijoje mokamos naujagimio priežiūros atostogos trunka 54 dienas, Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje – dvi savaites, JAV apskritai negalioja jokie valstybiniai įstatymai, kurie garantuotų bent vieną mokamą motinystės ir tėvystės atostogų dieną, o kur dar skaudžiai per biudžetą kertančios lopšelių-darželių išlaidos…

Kitas dalykas – nuo 2011 m. staigiai išaugęs imigracijos į Lietuvą lygis išlieka aukštas, ir nors dauguma imigruojančių yra grįžtantys lietuviai (jie sudaro apie 80 proc. viso imigrantų srauto), daugėja atvykėlių iš užsienio šalių. Vietinio kolorito paįvairinimas Lietuvai yra sveikas ir reikalingas, argi ne? Dar kartą: nevenkime nusileisti ir į mikrolygmenį: kodėl turėtume virkauti, kad kaimynas (na gerai, daug kaimynų…) laimę ir savirealizaciją rado svetur? Juk į apriboto judėjimo laikus grįžti norėtų nebent vienas kitas marginalas. Tegu šalyje lieka tie, kurie čia laimingi ir kurie tiki Lietuvos projektu. O jeigu labai pragmatiškai, galima pagalvoti ir apie 1 156,39 mln. eurų emigrantų perlaidų, kurios 2016 m. prilygo 3 proc. šalies BVP.

Pratimą galite tęsti savarankiškai.