Argentinos lietuviai teikė dovanas lenktynininkams
Šian­dien Ar­gen­ti­na trau­kia dvie­jų ti­pų žmo­nes – ke­liau­to­jus ir Da­ka­ro ra­lį įveik­ti no­rin­čius lenk­ty­ni­nin­kus, bet iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ar­gen­ti­na dau­gy­bei su­nkiai gy­ve­nan­čių lie­tu­vių bu­vo pa­ža­dė­to­ji že­mė. 

Tuo me­tu tur­tin­ga ir sau­gi ša­lis pri­trau­kė de­šim­tis tūks­tan­čių lie­tu­vių, ku­rių pa­li­kuo­nys, net ir pra­bė­gus dau­gy­bei me­tų, ne­no­ri nu­trauk­ti ry­šių su sa­vo tė­vų ar se­ne­lių gim­ti­ne ir mie­lai pri­ima sve­čius iš Lie­tu­vos, pa­vyz­džiui, Da­ka­ro ra­ly­je star­tuo­sian­tį Be­ne­dik­tą Va­na­gą ir jo „Ge­ne­ral Fi­nan­cing – Au­to­pas­lau­ga by Pit­la­ne“ ko­man­dą.

Šie­met tra­di­ci­nis su­si­ti­ki­mas įvy­ko Be­ri­so mies­te­ly­je 70 km į pie­tus nuo Bue­nos Ai­rių, kur jau 106 me­tus vei­kia se­niau­sia pa­sau­ly­je lie­tu­vių bend­ruo­me­nė – „Ne­mu­no“ drau­gi­ja. Mies­te lie­tu­viai pa­li­ko gi­lų įspau­dą ir jo il­gai ieš­ko­ti ne­rei­kė­jo.

Dar li­kus po­rai ki­lo­me­trų iki su­si­ti­ki­mo vie­tos, au­to­mo­bi­liams sto­vint prie švie­so­fo­rų, tre­je­tas žmo­nių at­ėjo pa­sis­vei­kin­ti ir pri­sis­ta­tė lie­tu­viais, ku­rie, de­ja, ne­ga­li at­vyk­ti į su­si­ti­ki­mą.

Nors B. Va­na­gas Da­ka­re star­tuos tik tre­čią kar­tą, bet su­si­ti­ki­mai su vie­tos lie­tu­viais jau tu­ri sa­vo tra­di­ci­jas. Be di­de­lių for­ma­lu­mų ko­man­dos na­riai bend­rau­ja su lie­tu­viais, o po to B. Va­na­gas įtei­kia jiems do­va­nų – Vy­čio vė­lia­vą, fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą iš pa­sta­ro­jo Da­ka­ro ra­lio bei šūs­nį lip­du­kų su Vy­čiu.

„Ne­no­riu, kad šią vė­lia­vą nu­grūs­tu­mė­te kur nors į spin­tą ar pa­si­dė­tu­mė­te į len­ty­ną. Šio sim­bo­lio ne­rei­kia slėp­ti, o juo rei­kia di­džiuo­tis, kaip ir jo ne­ša­mo­mis ver­ty­bė­mis. Vy­tis ne­ša ge­riau­sias lie­tu­vio sa­vy­bes, jis yra pro­fe­sio­na­las, ku­ris mo­ka ir ga­li nau­do­tis sa­vo įran­kiais. Džiau­giuo­si čia ma­ty­da­mas tiek Vy­čio ge­no tu­rė­to­jų“, – sa­kė lenk­ty­ni­nin­kas.

Ke­lias va­lan­das drau­ge pra­lei­dę lie­tu­viai ga­lė­jo vie­nas su ki­tu ge­riau su­si­pa­žin­ti, pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą šio­je Pie­tų Ame­ri­kos vals­ty­bė­je.

Pir­mos kar­tos lie­tu­vių su­si­ti­ki­me, o grei­čiau­siai ir vi­so­se Ar­gen­ti­no­je, ne­bu­vo. Ne­ma­žai mū­sų tau­tie­čių ten jau ne­šio­ja ar­gen­ti­nie­tiš­kas pa­var­des, o jų odą nu­ru­di­no Pie­tų Ame­ri­kos sau­lė. Vis­gi, net ir ne vi­siems su­pran­tant lie­tu­viš­kai, mei­lė Lie­tu­vai nie­kur ne­dings­ta. O ypač bent kar­tą ap­si­lan­kius jo­je.

19-me­tis Rod­ri­go Sal­to pra­ėju­siais me­tais pra­lei­do 8 mė­ne­sius Lie­tu­vo­je. Lie­tu­vių na­muo­se jis su dar ke­tu­riais jau­nuo­liais iš Ar­gen­ti­nos ir Urug­va­jaus mo­kė­si lie­tu­vių kal­bos. Iš­mo­kęs lie­tu­viš­kai Rod­ri­go da­bar kal­bos mo­ko ber­niu­kus Be­ri­so mies­te.

„Lie­tu­va bu­vo ne­pa­kar­to­ja­ma. Pir­mas da­ly­kas, ku­rį pa­ma­čiau Lie­tu­vo­je, bu­vo snie­gas. Ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas. Per­nai iš­mai­šiau vi­są Lie­tu­vą. La­bai gra­ži ša­lis ir bū­ti­nai ten grį­šiu“, – sa­kė in­ži­ne­ri­jos stu­den­tas.

Ap­si­lan­ky­mai Lie­tu­vo­je Ar­gen­ti­nos lie­tu­vius la­bai vi­lio­ja. An­tro­sios kar­tos lie­tu­vis Pe­tras Glem­ža iki šiol čia ap­si­lan­kė jau še­šis kar­tus.

„1986 me­tais gal­vo­jau, kad va­žiuo­siu tik kar­tą, bet vis grįž­tu ir grįž­tu. Po to abu sa­vo sū­nus ten iš­siun­čiau. Jau­nė­lis net ir ge­riau už ma­ne kal­ba lie­tu­viš­kai“, – kuk­li­no­si, nors kal­bė­jo gra­žiai ir be ak­cen­to.

Kal­bin­ti lie­tu­viai pa­sa­ko­jo, kad la­biau­siai juos Lie­tu­vo­je ža­vi gra­žios mer­gi­nos. Gal­būt dėl to Rod­ri­gui ge­ra Lie­tu­vo­je, nes ten su­si­ra­do drau­gę. Ir iš tie­sų – iš pir­mo žvilgs­nio Ar­gen­ti­no­je su­nku įsi­my­lė­ti. Kol ne­su­si­tin­ki su lie­tu­vių pa­li­kuo­niais. Aukš­tes­ni nei ki­ti vie­ti­niai, dai­les­nės mer­gi­nos – nors šie bruo­žai ir iš­duo­da mū­sų tau­tie­čius.

Žmo­nes su­si­ti­ki­me do­mi­no dau­gy­bė da­ly­kų. Jie nag­ri­nė­jo šių me­tų Da­ka­ro marš­ru­tą, klau­si­nė­jo apie B. Va­na­go „Toyo­ta Hi­lux“ ga­li­my­bes, kai­ną. Pa­sa­ko­jo apie gy­ve­ni­mą Ar­gen­ti­no­je.

„Lie­tu­va tur­tin­ges­nė, ten la­bai gra­žu ir ne­pa­ly­gi­na­mai sau­giau, ta­čiau vel­niš­kai šal­ta“, - juo­kė­si R. Sal­to.

Su­si­ti­ki­mas tru­ko apie tris va­lan­das, bet bū­na, lie­tu­viai šven­čia ir tris sa­vai­tes.

„Rug­sė­jį tu­ri­me to­kią emig­ran­tų šven­tę. Už­si­da­ro­me gat­vę, pri­si­jun­gia len­kų ir bal­ta­ru­sių bend­ruo­me­nės ir mes šo­ka­me bei dai­nuo­ja­me“, – pa­sa­ko­jo Rod­ri­go.

B. Va­na­gas tre­čius me­tus į Ar­gen­ti­ną va­žiuo­ja po Vy­čio vė­lia­vą. Lie­tu­vo­je šis sim­bo­lis il­gai bu­vo pri­mirš­tas, tad nė­ra ko ste­bė­tis jei ir Ar­gen­ti­nos lie­tu­viai su juo daug sa­vęs ne­aso­ci­juo­ja. Vis dėl­to, su­si­ti­ki­me bu­vo aki­mir­ka pri­ver­tu­si ir B. Va­na­gą nu­sis­te­bė­ti.

Vie­na lie­tu­vių mer­gi­nų ant kak­lo ne­šio­jo Vy­čio ta­tui­ruo­tę. Lie­tu­vo­je to­kių ta­tui­ruo­čių ne vie­na ir ne dvi, bet ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad čia kal­ba­ma apie Kre­tin­gos dy­džio mies­te­lį už 14 000 km nuo šio sim­bo­lio gim­ti­nės.

Nors pa­sau­lis glo­ba­lus ir at­stu­mai ja­me vis ma­žiau ką nors reiš­kia, bet mū­sų iš­ei­viai vis tols­ta nuo Lie­tu­vos. Se­nes­ni lie­tu­viai mirš­ta, jau­nes­ni ne­be­tu­ri kaip iš­mok­ti kal­bos. To­kie su­si­ti­ki­mai yra vie­nas iš tų bū­dų ne­leis­ti jiems už­mirš­ti sa­vo šak­nų, o taip pat ir Lie­tu­viams čia ne­pra­ras­ti ar­gen­ti­nie­tiš­ko op­ti­miz­mo.

.