Ar virtuali bendruomenė gali išaugti į tikrą bendruomenę?
Skel­bi­mai, nuo­trau­kos, ko­men­ta­rai, ren­gi­niai, dis­ku­si­jos, skun­dai, pa­dė­kos ir pokš­tai – sos­ti­nės mi­kro­ra­jo­nų gru­pė­se so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ tūks­tan­čiai jos na­rių ieš­ko ir ran­da tai, ko jiems rei­kia.

O ga­li­my­bė pa­si­sa­ky­ti su­tei­kia­ma kiek­vie­nam su są­ly­ga, jog tai da­ro­ma ne­sie­kiant įžeis­ti ar pa­si­pel­ny­ti. Ar to­kios vir­tua­lios kai­my­nų bend­ruo­me­nės ga­li su­bur­ti ti­kras bend­ruo­me­nes, ar bent pri­vers­ti pa­sa­ky­ti „la­bas“ kai­my­nui, su ku­riuo va­kar iki iš­nak­tų dis­ku­ta­vo­te apie sky­les dau­gia­bu­čių kie­muo­se?

Dis­ku­si­jas se­kė, bet nedalyvavo

Vil­nie­tė Vil­ma Jus­ti­niš­kė­se tre­jus me­tus gy­ve­no stu­di­jų me­tais. Ta­da ir pri­si­jun­gė prie Jus­ti­niš­kių gru­pės so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“. Iš skel­bi­mų šio­je gru­pė­je su­ži­no­da­vo apie bend­ruo­me­nės ren­gi­nius, šven­tes ir krep­ši­nio tur­ny­rus ir su­si­da­rė nuo­mo­nę, jog vie­tos bend­ruo­me­nė la­bai ak­ty­vi. Ta­čiau pa­ti to­kiuo­se ren­gi­niuo­se ne­da­ly­vau­da­vo – trū­ko lai­ko, gal­būt ir drą­sos.

„Rea­ly­bė­je aš ne­si­jau­čiau bend­ruo­me­nės da­li­mi, vir­tua­liai – taip“, – sa­ko pa­šne­ko­vė, ki­lu­si iš ma­žo mies­te­lio, at­vy­ku­si Vil­nių stu­di­juo­ti, o po stu­di­jų li­ku­si čia gy­ven­ti. Iš pra­džių ji nuo­mo­jo bu­tą Žvė­ry­ne, pa­skui per­si­kė­lė į Jus­ti­niš­kes, o bai­gu­si stu­di­jas vėl grį­žo į Žvė­ry­ną, ta­čiau dar kar­tas nuo kar­to skai­ti­nė­ja Jus­ti­niš­kių gru­pės pus­la­pio įra­šus.

„Žvė­ry­no gru­pė­je nie­ko ne­vyks­ta. Kas įme­ta nuo­ro­dą į straips­nį, kas ko­kią se­ną nuo­trau­ką, bet nė­ra „chat­`o“ (in­ter­ne­ti­nių po­kal­bių). Jus­ti­niš­kių gru­pė­je žmo­nės nuo­lat da­li­na­si nau­jie­no­mis, ap­ta­ri­nė­ja, dis­ku­tuo­ja. Gal tai ir trau­kia la­biau­siai. In­for­ma­ci­ja at­si­ras­da­vo la­bai ope­ra­ty­viai. Įvy­kus ko­kiam kri­mi­na­lui, pa­pras­tai po­li­ci­ja dar va­žiuo­ja, o gru­pė­je jau mė­to „me­mus“ (in­ter­ne­ti­nius anek­do­tus, ku­riuos pa­pras­tai su­da­ro nuo­trau­ka ir trum­pas juo­kin­gas teks­tas – aut. past.)“, – juo­kia­si Vil­ma.

Sa­vo bend­ruo­me­nes „Fa­ce­book“ tink­le tu­ri ir ki­ti Vil­niaus mi­kro­ra­jo­nai, tik kiek­vie­no­je jų gru­pės na­rių ak­ty­vu­mas ski­ria­si.

„Sek­da­vau įra­šus, bet be­veik ne­si­reikš­da­vau, tik kar­tais pa­spaus­da­vau „pa­tin­ka“. Na, ir, jei rei­kė­da­vo ko­kios in­for­ma­ci­jos – kur gau­ti vie­ną ar ki­tą pa­slau­gą, ži­no­da­vau, jog tie­siog su­ve­du­si į pa­ieš­ką, ją ra­siu“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė. Vil­mai taip pat pa­tik­da­vo gru­pės pa­sky­ro­je de­da­mos mi­kro­ra­jo­no nuo­trau­kos su sau­lė­ly­džiais ar aps­nig­to­mis gat­vė­mis, ar­chy­vi­niai kad­rai, ku­riuo­se už­fik­suo­tos ra­jo­no sta­ty­bos, dau­gia­bu­čiai ir jų kie­mai prieš 20–30 me­tų: „Žvel­giant į nuo­trau­kas jaus­da­vo­si, kad kai ku­rie gru­pės na­riai my­li sa­vo mi­kro­ra­jo­ną“.

Ar mei­le mi­kro­ra­jo­nui ap­si­krė­tė ir Vil­ma? Ne­vi­sai, ta­čiau gra­žių nuo­trau­kų da­ro­mas įspū­dis pri­ver­čia į gy­ve­na­mą ap­lin­ką pa­žvelg­ti ki­to­mis aki­mis.

Pra­si­dė­jo nerimtai

Jus­ti­niš­kių gru­pės įkū­rė­jas Lu­kas Juo­di­kis pa­sa­ko­ja, jog gru­pę 2009 me­tais įkū­rė be rim­tų už­mo­jų – tam, kad ga­lė­tų bend­rau­ti su drau­gais. Drau­gai pa­kvie­tė ki­tų drau­gų, šie – dar drau­gų. Gru­pė vis plė­tė­si, nau­jų na­rių kas­dien pri­si­jun­gia ir da­bar. Šian­dien jų yra apie 4300.

Nors gru­pės įkū­rė­jas per­si­kė­lė gy­ven­ti į ki­tą Vil­niaus mi­kro­ra­jo­ną, li­ko ją ad­mi­nis­truo­ti. Tuo pa­čiu pa­sik­vie­tė į pa­gal­bą du gru­pės ak­ty­vis­tus. Šie trys ad­mi­nis­tra­to­riai ti­kri­na, ar į gru­pę ne­pa­puo­la įžei­džian­tys, ko­mer­ci­niai įra­šai, keiks­ma­žo­džiai ir t.t. To­kie įra­šai ša­li­na­mi. „Tai uži­ma apie de­šimt mi­nu­čių per die­ną“, – pa­klaus­tas, kiek rei­kia lais­vo lai­ko, at­sa­ko L. Juo­di­kis. Jo tei­gi­mu, dar­bo kas­dien ma­žė­ja, nes vis daž­niau apie pa­žei­di­mus pra­ne­ša pa­tys gru­pės na­riai.

L. Juo­di­kio pro­fe­si­ja – in­ter­ne­to pus­la­pių di­zai­ne­ris ir prog­ra­muo­to­jas. Tuo me­tu ki­tas Jus­ti­niš­kių gru­pės ad­mi­nis­tra­to­rius Alek­sand­ras Kuz­ne­co­vas dir­ba ap­sau­gos fir­mo­je. Ad­mi­nis­tra­vi­mas jam – ho­bis ir ga­li­my­bė dirb­ti bend­ruo­me­nei, ku­riai pri­klau­so ofi­cia­liai kaip Jus­ti­niš­kių mi­kro­ra­jo­no bend­ruo­me­nės na­rys.

„Gy­ve­nu Jus­ti­niš­kė­se nuo 1983-ųjų, t.y. nuo še­še­rių me­tų, ma­čiau, kaip vy­ko blo­kų sta­ty­bos, o bū­da­mas pa­aug­lys ste­bė­jau gat­vės gau­jų veik­lą de­šim­to de­šimt­me­čio pra­džio­je. Čia užau­gau ir mėgs­tu šį ra­jo­ną. Pri­si­jun­gęs prie gru­pės, daž­nai į ją kel­da­vau sa­vo da­ry­tas Jus­ti­niš­kių nuo­trau­kas ar in­ter­ne­te ras­tus ar­chy­vi­nius kad­rus, gal to­dėl Lu­kas ir pa­kvie­tė į ad­mi­nis­tra­to­rius. Rea­lia­me gy­ve­ni­me ne­sa­me pa­žįs­ta­mi“, – pa­sa­ko­ja A. Kuz­ne­co­vas.

Nors gru­pė tu­ri dau­giau kaip 4300 na­rių, pa­sak A. Kuz­ne­co­vo, ak­ty­viai jo­je, ne­skai­tant vien­kar­ti­nių įra­šų, da­ly­vau­ja tik 50–70 na­rių. Ko­dėl li­kę 4250 daž­niau­siai ren­ka­si ste­bė­to­jo po­zi­ci­ją? „Dau­gu­ma šios gru­pės na­rių yra stu­den­tai. Jus­ti­niš­kė­se jie nuo­mo­ja būs­tą ir gy­ve­na lai­ki­nai. To­dėl gru­pė­je jie pa­si­reiš­kia tik kar­tą, klaus­da­mi, kur ras­ti, pa­vyz­džiui, kir­pyk­lą, lai­kro­džių ar ba­tų tai­syk­lą ir pa­na­šiai. To­kių įra­šų pa­si­tai­ko daž­nai. Sen­bu­vius to­kie ko­men­ta­rai er­zi­na, be to, juk ga­li­ma pa­slink­ti dis­ku­si­ją į apa­čią ar­ba įves­ti rak­ti­nį žo­dį į pa­ieš­kos lan­ge­lį – ti­krai ši in­for­ma­ci­ja bus“, – sa­ko A. Kuz­ne­co­vas.

Fik­suo­ja iš balkono

A. Kuz­ne­co­vas pri­si­me­na pa­sku­ti­nius dau­giau­siai pa­spau­di­mų „pa­tin­ka“ su­lau­ku­sius įra­šus. Tai nuo­trau­kos: iš bal­ko­no fo­tog­ra­fuo­ta „Ri­mi“ pre­ky­bos cen­tro ati­da­ry­mo aki­mir­ka, ce­lo­fa­nu ap­si­vy­nio­ju­sio vai­ki­no as­me­nu­kė „Ma­xi­mo­je“ – įvai­rūs pokš­tai ir pa­juo­ka­vi­mai gru­pė­je su­lau­kia daug dė­me­sio.

Karš­čiau­sios dis­ku­si­jos ver­da Jus­ti­niš­kių gru­pė­je prie įra­šų apie nu­si­kal­ti­mus ir ne­lai­mes. „Vis­kas pa­pras­tai at­ro­do taip: žmo­gus iš­ei­na į bal­ko­ną par­ūky­ti ir pa­ma­to kie­me du po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lius. Nu­fo­tog­ra­fuo­ja ir įde­da nuo­trau­ką į gru­pę. Ta­da ir pra­si­de­da: kas, ką ir kaip pa­da­rė. Bū­na net ne­ži­no nie­ko, bet vis tiek ra­šo. Tai – kas­die­nės si­tua­ci­jos, pa­na­šios į te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Fa­rai“ ro­do­mus siu­že­tus“, – pa­sa­ko­ja A. Kuz­ne­co­vas. Tarp po­pu­lia­riau­sių įra­šų Jus­ti­niš­kių gru­pė­je taip pat – pra­ne­ši­mai apie din­gu­sius ar pri­kly­du­sius na­mi­nius gy­vū­nė­lius, užs­ta­ty­tus au­to­mo­bi­lius, apib­rai­žy­tus jų šo­nus, iš­dauž­tus lan­gus ir kt.

Ki­ta ver­tus, kar­tais po emo­cin­gų reak­ci­jų pra­si­de­da po­kal­biai, dis­ku­si­jos mo­ra­li­niais bei eko­no­mi­niais klau­si­mais. Pa­vyz­džiui, pa­grin­di­ne gat­ve pra­lė­kus grei­tį vir­ši­jan­čiam au­to­mo­bi­liui ir jį be­si­ve­jan­čiam po­li­ci­jos eki­pa­žui, ki­lo dis­ku­si­ja, ar rei­kia po­li­ci­jai pra­neš­ti apie ke­lių ere­lius. Gru­pė­je taip pat lan­ko­si ir ra­šo se­niū­ni­jų ar sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai, ku­rie da­li­na­si in­for­ma­ci­ja ar pra­šo gru­pės na­rių pa­gal­bos, ta­čiau, pa­sak A. Kuz­ne­co­vo, į to­kius pra­šy­mus rea­guo­ja­ma van­giai, mat di­džio­ji gru­pės da­lis yra „jau­ni­mė­lis“.

Ga­li bū­ti, kad ge­ri dar­bai pa­pras­tai ne­vie­ši­na­mi, dėl to ma­žiau pa­ste­bi­mi. Mat pa­klaus­tas, ar pats pa­de­da ki­tiems gru­pės na­riams, A. Kuz­ne­co­vas at­sa­ko: „Pa­de­du tiek, kiek ga­liu per in­ter­ne­tą. T.y., jei kas par­ašo kaž­ko­kiu klau­si­mu, ku­rį iš­ma­nau, pa­vyz­džiui, ap­sau­gos sis­te­mų klau­si­mais, to­kiam žmo­gui daž­niau­siai par­ašau as­me­ni­nę ži­nu­tę su pa­aiš­ki­ni­mais, nu­siun­čiu nuo­ro­dą į straips­nį ir t.t.“

Kar­tais į ru­sa­kal­bių gru­pės na­rių įra­šus ar ko­men­ta­rus ru­sų kal­ba lie­tu­viai at­sa­ko „kal­bėk lie­tu­viš­kai“ ar pa­na­šiai. To­kie ko­men­ta­rai ne­tri­na­mi. L. Juo­di­kis sa­ko, jog mi­kro­ra­jo­no gru­pė­je ne­nu­ro­dy­ta, kad bend­ra­vi­mo kal­ba yra lie­tu­vių. Juo­lab kad Jus­ti­niš­kė­se gy­ve­na daug ki­ta­kal­bių. Ar dėl to ky­la ir konf­lik­tų? Pa­sak A. Juo­di­kio, jei įra­še „i­ma­ma įro­di­nė­ti, kas ge­res­nis ir taip to­liau“, jis tri­na­mas.

Ne­si­nau­do­jan­tiems „Fa­ce­book“ – skel­bi­mų lentos

Kiek ki­to­kia 2012 m. įkur­tos „Šni­piš­kie­čių“ gru­pės is­to­ri­ja. Ją įkū­rė ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Lai­mi­kis.lt“, at­ėju­si į Šni­piš­kes gai­vin­ti nau­jais na­mais užs­ta­to­mų me­di­nių Šni­piš­kių kai­my­ni­jos.

Pa­sak „Lai­mi­kis.lt“ at­sto­vės, mies­to an­tro­po­lo­gės ir Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jos Je­ka­te­ri­nos Lav­ri­nec, ter­mi­nas „kai­my­ni­ja“ dar tik įei­na į var­to­se­ną. Jis at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos, kur bu­vo įgy­ven­di­na­ma „Kai­my­ni­jų va­dy­bos“ prog­ra­ma, ku­rios me­tu įkur­ti in­for­ma­ci­niai cen­trai, įda­bin­ti spe­cia­lis­tai dar­bui su vie­tos bend­ruo­me­nė­mis.

„Kai­my­ni­ja – tai ma­žas te­ri­to­ri­nis vie­ne­tas, ku­riam bū­din­gos tos pa­čios prob­le­mos ir ga­li­my­bės, su­da­ran­čios są­ly­gas gy­ven­to­jams pa­lai­ky­ti ak­ty­vius bend­ruo­me­ni­nius ry­šius. Ki­taip ta­riant, tai ga­li bū­ti ke­li ša­lia sto­vin­tys dau­gia­bu­čiai, taip pat ir kai­mas, – pa­aiš­ki­na J. Lav­ri­nec. – Mes dau­giau­siai kon­cen­tra­vo­mės į va­di­na­mą­ją Skan­se­no te­ri­to­ri­ją – Kro­ku­vos, Gied­rai­čių ir Fi­no gat­ves. Įkū­rę gru­pę so­cia­li­nia­me tink­le, ti­kė­jo­mės, kad jos ad­mi­nis­tra­vi­mą pe­rims gy­ven­to­jai. Taip ir nu­ti­ko – po po­ros me­tų ini­cia­ty­vos ėmė­si pa­tys šni­piš­kie­čiai“.

J. Lav­ri­nec sa­ko, jog Lie­tu­vo­je bend­ruo­me­niš­ku­mas dar tik ku­ria­si. Sie­kiant, kad pro­ce­sas įsi­bė­gė­tų, rei­ka­lin­gi ko­mu­ni­ka­ci­jos įran­kiai, ku­rie su­tei­kia gy­ven­to­jams ga­li­my­bę keis­tis jų kai­my­ni­jai ak­tua­lia in­for­ma­ci­ja, ieš­ko­ti, kaip iš­spręs­ti vi­siems rū­pi­mas prob­le­mas, kaip, pa­vyz­džiui, apš­vie­ti­mo trū­ku­mas, plė­to­ti bend­ras ini­cia­ty­vas, pa­vyz­džiui, or­ga­ni­zuo­ti kai­my­nų šven­tes.

Pa­sak J. Lav­ri­nec, bet ko­kiai bend­ruo­me­nei la­bai svar­bu pa­siek­ti skir­tin­gas gy­ven­to­jų gru­pes: „Ma­no kū­ry­bi­nės gru­pės „Lai­mi­kis.lt“ pa­tir­tis gai­vi­nant kai­my­ni­jas ro­do, kad bū­tent „on­li­ne“ ir „off­li­ne“ įran­kių de­ri­ni­mas lei­džia pa­siek­ti tei­gia­mą efek­tą: in­ter­ne­te skel­bia­ma in­for­ma­ci­ja, jei­gu ji yra ak­tua­li dau­ge­liui kai­my­ni­jos gy­ven­to­jų, tu­ri bū­ti spaus­di­na­ma ir vie­ši­na­ma len­to­se kai­my­ni­jo­se, o skel­bi­mai iš len­tų tu­ri bū­ti ke­lia­mi į in­ter­ne­tą.“

„So­cia­li­niuo­se tink­luo­se vei­kian­čių gru­pių pri­va­lu­mas yra jų dau­gia­bal­siš­ku­mas: tai pui­ki aikš­te­lė skir­tin­goms nuo­mo­nėms iš­reikš­ti ir bend­roms prob­le­moms ir ga­li­my­bėms iš­dis­ku­tuo­ti, – sa­ko pa­šne­ko­vė. – Bet svar­biau­sia, kad tuo bū­tų su­in­te­re­suo­ti pa­tys gy­ven­to­jai. Juk jie yra sa­vo kai­my­ni­jos eks­per­tai: jie ge­riau­siai ži­no kai­my­ni­jos is­to­ri­ją, ga­li­my­bes ir prob­le­mas. Tai es­mi­nis mo­men­tas, gai­vi­nant kai­my­ni­jas: pri­gy­ja tik tos ini­cia­ty­vos, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja­mos kar­tu su vie­tos gy­ven­to­jais, tuo me­tu „iš vir­šaus“ nu­lei­džia­mi pro­jek­tai pa­pras­tai „ne­su­vei­kia“ ir te­lie­ka for­ma­lių at­sis­kai­ty­mų prieš ins­ti­tu­ci­jas ir fon­dus ob­jek­tu.“

Stip­rė­jant bend­ruo­me­nei, ima dalintis

Kiek­vie­nam ra­jo­nui – sa­vos bė­dos. Jei Jus­ti­niš­kių bend­ruo­me­nės na­riams ak­tua­liau­sias yra nu­si­kals­ta­mu­mas ir au­to­mo­bi­lių sta­ty­mo su­nku­mai, tai gru­pė­je „Šni­piš­kie­čiai“, ku­rio­je yra apie 600 na­rių, dis­ku­si­jų dau­giau­siai su­ke­lia in­for­ma­ci­ja apie ne­le­ga­lias sta­ty­bas, ne­kil­no­ja­mo tur­to (NT) vys­ty­to­jų po­zi­ci­ja vie­tos bend­ruo­me­nių at­žvil­giu. Pa­skelb­ti įra­šus, in­for­ma­ci­ją šia te­ma kvie­čia­mi ir sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai bei pa­tys NT bend­ro­vių at­sto­vai, ta­čiau jie pa­pras­tai to ne­da­ro, to­dėl in­for­ma­ci­jos pa­ieš­ka ir vie­ši­ni­mu už­sii­ma pa­tys gy­ven­to­jai.

„Ver­tė­tų at­si­min­ti, kad gru­pės tė­ra tik įran­kis. Bū­ti­ni gy­vi su­si­ti­ki­mai, nes per juos žmo­nės pa­žįs­ta vie­ni ki­tus, su­da­ro­mos są­ly­gos su­kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą vie­ni ki­tais – o tai svar­bi są­ly­ga im­an­tis bend­ros veik­los“, – sa­ko J. Lav­ri­nec. Prieš tre­jus su pu­se me­tų pra­dė­ju­si gai­vin­ti me­di­nių Šni­piš­kių da­lį, „Lai­mi­kis.lt“ kū­ry­bi­nė gru­pė su­ren­gė at­vi­ras gat­vės mo­zai­kos dirb­tu­ves Šni­piš­kių gat­vė­se, kai­my­nų iš­ky­las, su­kū­rė ins­ta­lia­ci­ją iš rai­džių „Šni­piš­kės“.

„La­bai daug bend­ra­vo­me su kai­my­ni­jos gy­ven­to­jais gat­vė­se (tai me­di­nės ra­jo­no da­lies spe­ci­fi­ka – žmo­nės mie­lai lei­džia­si į po­kal­bius su pra­ei­viais). Ak­ty­viau­si šni­piš­kie­čiai pa­lai­kė ini­cia­ty­vas: pri­si­dė­jo pa­ta­ri­mais ir pa­gal­ba, vie­ni su ki­tais su­si­pa­ži­no ir ėmė or­ga­ni­zuo­ti nau­jus ren­gi­nius – pa­vyz­džiui, fil­mų per­žiū­rą po at­vi­ru dan­gu­mi ar­ba šmaikš­čią au­to­mo­bi­lių grei­čio ma­ta­vi­mo ak­ci­ją, nau­do­jant plau­kų džio­vin­tu­vą. Jie taip pat ėmė­si spręs­ti chao­tiš­ko au­to­mo­bi­lių sta­ty­mo ant ša­li­gat­vių prob­le­mą – įren­gė ap­sau­gi­nius va­zo­nus iš pa­dan­gų, pri­žiū­ri žel­di­nius“, – pa­sa­ko­ja J. Lav­ri­nec.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, šni­piš­kie­čiai ima da­lin­tis tu­ri­mais re­sur­sais: tech­ni­ka, me­džia­go­mis, sa­vo lai­ku, ieš­kant ir skel­biant in­for­ma­ci­ją, su­si­ju­sią su ne­le­ga­lio­mis sta­ty­bo­mis šia­me ra­jo­ne. „Tai yra stip­rė­jan­čios bend­ruo­me­nės po­žy­mis“, – sa­ko J. Lav­ri­nec.